Sekite 15min Google
Stasys Urniežius arba Kunigaikštis Vildaugas gimė 1956 metais ir daug metų buvo puikiai žinomas sostinės gyventojams ir miesto svečiams.
Vilniaus legenda laikytą vyrą, kartais vis garsiai traukiantį „Ameriką“, dažniausiai su pypke, o kartais ir bokalu buvo galima sutikti Pilies gatvėje.
Jis noriai pasakodavo įvairias istorijas, kartais prašalaičius netgi pasikviesdavo į namus ir vaišindavo kava, aprodydavo Vilniaus stogus.
S.Urniežius mirė 2015-aisiais, o rugsėjo 27-ąją jam būtų suėję 70 metų – šia proga Lukiškių kalėjime organizuojamas specialus renginys, skirtas prisiminti legendinę asmenybę.
„Vilniaus siela“
15min pakalbino jo dukrą, aktorę Gabiją Urniežiūtę. Pateikiame visą pokalbį su ja.
***
– Ką labiausiai atsimenat apie tėtį? Ar į galvą ateina koks nors epizodas, pokalbis ar rūbas?
– Sielą. Buvau savo Facebook įraše paminėjus, kad jis galėtų būti Vilniaus simboliu, bet kažkas atsitiktinai patikslino, kad Vilniaus siela.
Ir galvoju, kad viskas, ką galėčiau atsiminti, ypač dabar, kai pradėjo plūsti žmonių prisiminimai, nuotraukos, ir matai, kiek daug žmonės per jį išgyveno kažkokių slapčiausių dvasinių patyrimų – kiek kartų priskaitė poezijos, kiek iš pamokų bėgo ir kartu skaitydavo, į kiek įdomių vietų jis yra nuvedęs, kiek visokių renginių jis yra sudalyvavęs, pribendravęs su visokiais poetais ir visos tos nuotraukos plūsta.
Tada tiesiog matai, kad tas žmogus tiesiog gyveno Vilniuje, savo Pilies gatvėje, čia buvo jo toks gyvenimo performansas. Ir turbūt toks sielos darbas ir yra – įpūsti gyvybės šitam miestui.
– Sakot, kad tai buvo performansas – kuria prasme, ar jis stengdavosi būti toks, koks buvo?
– Tikrai taip. Jis kažkaip suvokdavo, kad sąmoningai tą daro, aišku, ne paslaptis, kad ir bokalas rankoje buvo.
Bet šiaip, įdomus dalykas buvo, kadangi aš pati vaidybą studijavau, tai jis su manim pasiginčydavo, sakydavo – įdomu, kuris čia didesnis aktorius, ir kurio didesnė scena, nes tu ilgai repetuoji, o aš su žiūrovu susitikti einu tiesiai.
Tai jis suprasdavo savyje, kad kuria vaidmenį, bet turbūt kaip ir aktoriams – kartais riba tarp tavo asmenybės ir vaidmens išsitrina.
– Kalbėjot, ką Kunigaikštis reiškė kitiem žmonėm ir reiškė tikrai daug. O ką reiškė jums? Kokie buvo jūsų santykiai?
– Paprasta – tėtis, visą laiką liko tėtis ir aš nesitapatinau su kunigaikščiu. Tai buvo ne man, kunigaikštis – už namų ribų, namuose jis kunigaikščio nevaidindavo ir šitų rolių nežaisdavom.
Mes išgyvenom šeimos ryšį ir jis tikrai buvo ypatingas tėtis, aš manau, kad tas ryšys buvo visiška priešingybė šiuolaikiniam greito tempo gyvenimo ryšių suaižėjimui. Kas prisimena, kai buvau mažytė, tai ir sako, kad atrodo kito tokio tėčio Vilniuje nebuvo. Visą laiką mane nešiodavo ant pečių, iki pirmos klasės, visur mane tąsydavosi – į savivaldybę, visur, kur tik sugalvodavo, eidavom kartu, kas tiems laikams buvo nebūdinga.
– O ypatingas tėtis buvo tik dėl rūpesčio, ar jus kažkaip ypatingai įkvėpė?
– Mane tai įkvėpė tikrai beprotiškai ir iki dabar man jis yra autoritetas begėdystei, drąsai, bet tuo pačiu kuklumui. Paties tėčio gyvenimo autoritetai buvo Diogenas ir Vincentas van Gogas, jis labai daug apie juos pasakodavo ir, matyt, man irgi išryškino tam tikras jų savybes – savotišką išprotėjimą dėl to, ką darai, tiesos svarbą, nebijojimą būti juokdariu, kad tiesa yra daug svarbesnė nei tai, kad kitiems pasirodysi keistuoliu.
– Tiesa. O kokia buvo jo tiesa, ką jis norėjo pasakyti savo performansu?
– Ką norėjo pasakyti, tai turbūt jau reikėtų jo pačio paklausti. Bet kaip iš tų legendinių jo frazių, kaip – aš nemėgstu melo, mėgstu patylėti, tais laikais vis tiek vyko labai daug negražių dalykų ir turbūt jis rado formą, kaip galėjo prisidengdamas pasakyti žmonėms tiesą. Bet tiesa yra tiesa, ji nenuginčijama – faktai ir tiek, tai tą ir bandydavo pasakyti, ką suprasdavo.
– Panašu, kad jūsų tėtis turėjo stiprų ryšį su pasauliu, ar ne?
– Labai stiprų. Jis buvo ypatingo jautrumo žmogus, turėjo labai ypatingą santykį su gamta, su gyvūnais.
Jis pats iš kaimo, tai kažkaip labai jis taip ir jis toks iš viso – ir su augalais, ir su Dievu, su gyvūnais, su vaikais. Tiesiog kažkokia nesibaigianti meilė viskam, kas supa.
Prisimenu iš vaikystės, kai tėvai pykdavosi, tėtis ant manęs niekada balso tikrai nėra pakėlęs. Jis visą laiką tik apsiverkdavo. Jeigu kažkas ne taip, tai jis verkdavo.
Aišku, paskui kitaip viskas apsivertė, atsirado ekspresijos kažkokios, užspaustos tos savybės, bet šiaip, iš savęs tai kaip tik buvo labai pažeidžiamas ir labai labai jautrus žmogus. Turbūt dėl to jį taip ir traukė menas.
– Pažiūrėjus vaizdo įrašus apie jį, perskaičius interviu man kilo panaši reakcija į tą, kuri kilo, kai 15 metų perskaičiau Keruako „Kelyje“. Ir tas destruktyvumas, ta laisvė atrodo žavu. Bet ar buvimas šalia to ilgą laiką nekėlė skaudulio, gėdos?
– Kadangi žmogaus gyvenimas ilgas, tai visokių tarpsnių yra buvę.
Jo gyvenimas išsidalina rėžiais – iš pradžių jis įkūrė Gediminaičių organizaciją, iš kur ir kilo kunigaikščio titulas, jam buvo labai svarbi Lietuva. Tada nors jau ir buvo pasivadinęs kunigaikščiu Vildaugu, bet to vaidmens nekūrė, taip groteskiškai nejuokavo, tuo metu tikrai nebuvo jokios gėdos, nes tai buvo didžiulis jaunimo judėjimas.
Jie buvo ir pirmieji Lietuvos skvoteriai, stengdavosi apgyvendinti menininkus, visi tokie dalykai buvo gražūs ir neturėjo savyje jokio destruktyvumo.
Paskui, kai jau įvyko žmogaus psichikos lūžis ir, kaip minėjau, bokalas buvo jo rankoje, tai kaip ir kiekvienas vaikas – nemėgsta išgėrusių tėvų, nori, kad jie nebūtų tokie. Bet paskui, kai man buvo 15 metų, tėtis pateko į komą, buvo metęs gerti, tada pasimatė, kad tai buvo jo dalis. Tiesiog yra tokių žmonių, iš kurių negali to atimti – pavyzdys galėtų būti koks nors Bukowskis, kur galėtum žmogų prievartauti, kad jis būtų santūrus ir solidus, bet jis tiesiog yra toks.
Yra tokių žmonių, kuriuos tu arba imi visus, arba ne. Aš tada labai aiškiai tai pajutau ir daugiau to klausimo nebekėliau – nebeturėjau iliuzijos, kad jis turi grįžti, kažko atsisakyti, nes supratau, kad čia yra jis, toks jo paveikslas.
– Viename interviu minėjot, kad 11-oje klasėje išsikraustėt iš namų. Tai nebuvo susiję, su tai, koks buvo jūsų tėtis?
– Ne, matyt, tiesiog atėjo toks laikas ir nepriklausomybės noras. Taip nutiko, kad mane stipriai įtraukė kino bendruomenė, tada turėjau darbų ir galėjau save išlaikyti. Tada mes buvome pora, tikrai abu buvome labai išprotėję, su Luku Malinausku iš grupės McLoud, ir mes tiesiog džiazavom. Mums tiesiog reikėjo erdvės ir vienuose namuose nebūtume galėję išsitekti, kai tiek daug keistų žmonių vienoj vietoj (Juokiasi – red.past.).
– Esu girdėjęs, kad jūsų tėtis dažnai į namus kviesdavosi daug ir įvairių žmonių. Ko jis norėjo iš tokių atsitiktinių žmonių vizitų ir ar pati kažką iš jų atsimenat?
– Aš pati tos patirties dar nesu pilnai įsileidusi. Nes pragmatiškai – tai yra tavo namai ir yra nuolatinis žmonių srautas dieną, naktį, mažai žmonių, daug žmonių, tad savotiškai neturi tokio saugumo. Bet, iš kitos pusės, ką ir pats tėtis man perdavė – neliko noro kažko nesakyti, atrodo, kad su visais žmonėmis esi vienis. Tai sukūrė tokį keistą atvirumą, savo ribų neturėjimą.
– Ar sakytumėt, kad jūsų tėtis buvo vienis su visais žmonėm?
– Su visais, tai ne, nes jis turėjo labai aiškią vertybių sistemą, žinojo visas politines aktualijas. Jis kaip tik neslėpdavo, ko nemėgsta, vengdavo vidutiniško bendravimo. Ką palaikydavo, tai palaikydavo beprotiškai, o ko nekęsdavo, tą darė lygiai taip pat aistringai.
– O tada kokios jo vertybės buvo? Kas jam tiko?
– Jis tikrai nuoširdžiai mylėjo žmones, kurie myli Lietuvą. Savyje nešiojosi Lietuvos, Gediminaičių idėją ir jam atgimimas buvo tikrai svarbus. Šiaip, jis iš tikrųjų beprotiškai mylėjo poeziją, menininkus, dailininkus, labai artimai bendravo su dailininkais Uogintais – Gintare ir Broniumi.
Labai artimai bendravo su daugybe rašytojų ir muzikantų, kai papasakodavo, kas pas mus iš tikrųjų apsilankė ir ant kelmo pasėdėjo virtuvėj. Tik aš niekam kažkaip nesidalinu, nes taip sunku susekti, kas čia faktai, kas realybė.
Pavyzdžiui, žvaigždės kokios nors atvykdavo, tai būdavo, kad ateina, nori miestą pasižiūrėt ir kas pas mus čia ekskliuzyvu yra, ir sako – einam pas kunigaikštį į svečius.
– Dar norėčiau paklausti apie jūsų tėčio performansą. Ar jis pajaco, kaip pats sakydavo, kaukę užsidėdavo dėl noro būti laisvu ar noro kažką pasakyti, parodyti?
– Atrodo, kad viskas dar paprasčiau. Jis nuoširdžiai mėgo pajuokauti, tikrai labai nuoširdžiai. Ir kadangi buvo tikrai labai, labai protingas, kas turbūt ir išskyrė jį iš kitų Vilniaus keistuolių, net ir tikrai jau tomis sunkesnėmis gyvenimo dienomis. Jis visą laiką būdavo savo lovą apsikrovęs tuntais knygų ir kasdien skaitydavo, Šventąjį Raštą braukydavo skersai išilgai.
Labai pykdavo, jeigu aš skaitydavau greitai. Sakydavo, kad reikia truputį paskaityti, kažką pasižymėti, kas užstrigo, užversti knygą, užsimerkti ir mąstyti. Jis labai ieškojo vidinio santykio su knyga, kad ne tiek paimti, kas toj knygoj yra, bet taip susižadinti savyje kažką.
Jis tikrai buvo tas inteligentas ir dėmesys jam buvo malonus, ir jam kažkaip patikdavo pačiam juoktis, kai kiti juokiasi. Tas toks gyvumas ir kažkaip, matyt, visi šitie dalykai taip persipynę.
Jis taip ir sakydavo, kad yra toks aktorius, kuris vaidina, gauna dėmesį publikos ir pats išsipildo, išsireiškia, bet ir publika pasipildo. Tas linksmumas, juokdario vaidmuo nebuvo primestas, bet tiesiog – aukšto intelekto bruožas yra geras humoro jausmas.
Dabar pasižiūriu reportažus, kur tuo metu tiesiog nesuprasdavau, nes vaikas buvau – jis labai kokybiškai patampydavo žmones.
Draugas man pasakojo – vyko kažkoks protestas ir jis kastuvą nešėsi į protestą, ir iš jo policininkai atėmė jį, bet jis žinojo, kad jį atims, ir už kioskų buvo pasislėpęs kitą kastuvą.
Taip tik atrodo, kad čia iš ekspresijos, bet jis viską tikrai pagalvodavo, sustrateguodavo, kaip čia reikia padaryti ir tada jau atlikdavo, ką jis ten sugalvojo.
Čia ir yra tokių žmonių savybė, kurie tarsi kažkaip viską surežisuoja, taip pat ir save. Jis prieš veidrodį apsirengdavo kaip kostiumu – išsirinkdavo rūbus, kaklaraištį, švarką, kurį užsidės. Jis formuodavo gražaus kunigaikščio įvaizdį ir žinojo, kaip tai turi atrodyti.
– O dėl ko sugalvojote organizuoti tokį renginį Kunigaikščiui atminti?
– Mes tiesiog tuo metu nesuvokėm, kas įvyko. Ir dėl to buvo noras šį festivalį daryti šiais metais – čia tik pradžia. Nes visiems, kam skambinam, visi žiauriai nori dalyvaut, visi ten turi visko, bet tiesiog sako, kad nespėja per mėnesį pasiruošti. Tai šiemet čia kaip va toks simbolis suvokti, kas čia vyko. Ir čia ne tik apie tėtį, čia apie Vilniaus kitą pusę, nes ji irgi labai ypatinga.
O renginį darom tik dabar, nes truputėlį po mirties reikia atstumo. Ir kaip su kitais organizatoriais: Andriumi Zimaičiu, Deiviu Nutautu ir Kamile Žičkyte kalbėjom, kai susitikom dėl šito renginio – dabar labai geras laikas, nes praėjo 11 metų ir jie parodė, kad anaiptol žmonės nepamiršo, kad prisimena, ir kaip tik suprato, kad tai svarbu.
– Tad, kaip suprantu, planuojate šį renginį kartoti kasmet?
– Norėtume. Man pasirodė visai linksma, kad Lietuvoje – kunigaikščiai, karaliai, mums patinka tokie titulai. Kadangi yra karaliaus Mindaugo diena, galvoju – kodėl gi ne Kunigaikščio Vildaugo diena (Juokiasi – red. past.)?
Tiesiog mąsčiau apie Vilnių, dabar daug jaunų žmonių išvyksta į užsienį, ieško savęs ir pati savęs klausiu – ar aš galėčiau emigruoti? Ir pradedu taip suvokti, kad turbūt labai, labai pasiilgčiau Vilniaus. Pradėjau matyti tai, ką rodydavo tėtis.
Kodėl jis vesdavo ekskursijas, kodėl žmonės pabrėžė, kad tos ekskursijos būdavo ypatingos? Nes jis jas vesdavo su didžiuliu susižavėjimu visiems objektams.
Tikrai čia bažnyčių tiek daug, mūsų senamiestis toks didžiulis, čia tiek daug nuostabių asmenybių, kurie niekam iš tikrųjų nepataikauja, o tikrai mėgsta kurti, gerai jaučiasi kažkaip savo kūryboj, domisi vieni kitų kūryba.
Mums patinka teatras, mums patinka poezija, mums patinka muzikos koncertai. Mes tuo gyvenam kažkaip. Mums visa tai rūpi.
Yra tų gražių progų, kaip gatvės muzikos diena – mes švenčiam muziką, tai man kažkaip pasirodė, kad būtų puiki diena švęsti tą Vilniaus keistumą – tokį poetišką Vilnių, kur jauni žmonės ieško to tokio savo kitoniškumo, kurį jie rasdavo pas tėtį virtuvėje atėję kavos, pabėgę iš pamokų.
Kad tokie žmonės rastų ir šią dieną tokį prieglobstį. Man šitas dalykas tiesiog pasirodė įdomus ir turbūt, kad tai yra reikalinga žmonėms, nes vien tai, kad man sako žmonės, kurie išgirsta, jog nori ateiti. Nežinau, kas juos traukia, ar kad jie sutiks kažką panašaus į save, ar ko jie ieško, bet supranti, kad kažkas juos tikrai traukia. Vadinasi, mes kažką turim visi bendro savyje – esam tokie truputį išprotėję lengvai.
– Galbūt ieško laisvės?
– Taip, kažkokio išsilaisvinimo turbūt iš tikrųjų, tokio begėdiškumo. Ypatingai dabar, kai labai daug yra pabrėžiama, kaip tu turi atrodyt, kaip tu turi kalbėti.
– Tad, kas, iš esmės, bus renginyje?
– Kadangi tai Kunigaikščio Vildaugo diena, tai jokios specialios režisūros būti tikrai negali. Tikrai bus užtraukta Amerika, tikėkimės, ne vieną kartą.
Taip pat Saulius Bartkus padėjo mums gauti medžiagos, kurią jie turėjo nusifilmavę. Tada Andrius Zimaitis turėjo savo video interviu, Deivis Nutautas filmą dar buvo padaręs O dieve, Vilnius. Video medžiaga tai jau turbūt toks artimiausias šaltinis, per kurį tu gali taip pajausti, susidaryti savo santykį.
Bus poezijos, rankraščių skaitymai. Ir šitas yra labai svarbus momentas – poezija dar niekur nėra išleista ir ji yra rimta, nėra tokia kunigaikštiška juoko forma, o tai yra tiesiog ta kita jo dalis. Jis save iš tikrųjų laikė poetu. Paskui mes gavome pasiūlymų perleisti, bet reikėjo atstumo po mirties, o dabar jau taip vėl norisi pakelti tuos popierius ir kažkaip pasidalinti.
– Ačiū jums už pokalbį.
