Išskirtine asmenine ir aktorine charizma pasižymintis solistas geba puikiai prisijaukinti kiekvieną savo kuriamą vaidmenį. Laimonas – vienas pirmųjų ir ištikimiausių „bohemiečių“, kartu su Vilnius City Opera jau sukūręs bene dešimtį ryškių vaidmenų.
Apie jį ypatingai daug pasakoti gali režisierė Dalia Ibelhauptaitė, sakydama, jog šiandien Laimonas ne tik išaugo iki tikro profesionalo, bet ir visiškai neprarado žmogiškosios šilumos: „Kai rinkome pirmąją „Bohemos“ solistų sudėtį, buvo labai svarbu, kad kiekvienas iš jų būtų visiškai unikalus, skirtingas ir ryškus savo spalva. Iškart žinojom, kad Marčelo vaidmenį atliks puikus jaunas dramatinis baritonas Dainius Stumbras. Mes jau buvome su juo dirbę ir matėme puikias tiek jo balso, tiek asmenybės savybes, tinkančias šiam vaidmeniui. Šonaras – taip pat baritonas, bet jame aš norėjau rasti absoliučiai kontrastuojančią energiją, visiškai priešingą lėtam, apgalvotam, sunkiasvoriui, gilių emocijų Marčelui.
Ir čia Gintaras Rinkevičius man papasakojo apie Laimoną, sako štai jo mums ir reik. Skambinu, susitinku ir... toks entuziazmas, toks užsidegimas jo akyse, tokia gyvybė, – iškart buvo aišku, kad šio vaidmens kurti negalėjo niekas kitas!
Laimonas nuo pirmų dienų buvo fantastiškas, jis scenoje darė viską kas įmanoma ir kas – ne. Beribė aktorinė fantazija ir absoliuti fizinė laisvė: jis darė salto ir špagatus ore dainuodamas, galėjo improvizuoti valandų valandas, – jam nereikėjo visko dėstyti iki mikroskopinių detalių, pakako tik nubrėžti viena potėpį ir Laimonas žaibišku greičiu jau tapydavo visą paveikslą. Jei reiktų trumpai apibūdinti Laimoną, o ir jo personažą Šonarą „Bohemoje“, tai būtų „šampaninis berniukas“ – iššoka kaip kulka su didžiausių purslų fontanu ir po to liejasi, kyla oro burbuliukai, o žmonėms – didžiausia palaima.
Laimonas tuo metu labai daug keliavo, niekada nesusigaudydavau kokiame mieste jis yra.
Laimonas tuo metu labai daug keliavo, niekada nesusigaudydavau kokiame mieste jis yra ir kada bus pas mus. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip jis išmoko Papageno vaidmenį „Užburtajai fleitai“, nes ryte repetuodavo pas mus, vakare dainuodavo spektaklį Kaune, o kitą rytą būdavo Rygoje... Ir, žinoma, jo šiluma, gerumas, noras visiems padėti, išklausyti, palaikyti... Jis visada galėdavo praskaidrinti bet kokią įtemptą situaciją, o tokiame intensyviame darbe, kaip mūsų, tokių visad pasitaiko.
Jo menininko ir solisto progresas skriejo meteoro greičiu, nauji vaidmenys sekė vienas kitą, bet Laimono akyse ėmė matytis kažkoks liūdesys... Visi iš jo norėjo dar daugiau tos „šampaninės“ lengvos energijos, dar daugiau jaunystės užtaiso. Visi vaidmenys reikalavo būtent to, o Laimonas jau norėjo augti ir toliau tobulėti. Niekada neužmiršiu mūsų pokalbio kongresų fojė už užuolaidos, per „Verterio“ premjeras. O jos buvo tikrai įspūdingos, – vien tik Juozo Statkevičiaus Laimonui sukurta šukuosena... Jį gera valanda priverstinai laikė su suktukais galvoje, po ko Laimonas Juozo akimis atrodė garbiniuotas, kaip romantinės epochos poetas, o visų kitų akimis – kaip grynaveislis pudelis...
Taigi, kol vyko „Verterio“ spektakliai aš Laimoną įkalbinėjau suvaidinti aštuoniolikmetį jaunuolį Antony miuzikle „Svynis Todas“, o jis man sako: „Tu pažiūrėk, – argi aš jauniklis? Nebenoriu tų vaidmenų – nebenoriu, nusibodo, pavargau, noriu būti dramatinis, noriu būti kitoks...“ Ir kas man beliko daryti? Pažadėjau sau, kad kas beatsitiktų, jeigu Laimonas jaučia, kad jam atėjo metas keistis, mes turime dėti visas pastangas, kad jis galėtų tai padaryti. Čia mums, žinoma, labai padėjo Diuseldorfo opera, nes Laimonui išvažiavus ten, jis iš tikrųjų labai suaugo, pasikeitė, sutvirtėjo vidumi, subrendo kaip solistas.
Antony jis suvaidino puikiai, bet po to aš jau žinojau, kad turiu jam rasti visiškai kitokius vaidmenis. Puiku, kad ir visi kiti pirmieji „bohemiečiai“ subrendo. Ėmėmės tokių darbų, kaip „Oneginas“, „Manon Lesko“ ir čia Laimonas buvo nepamainomas, – jau į sunkiasvorę dramatinę pusę judantis solistas. Jų sceninis duetas su Asmik Grigorian visada buvo emocinė bomba ir tikras reginys žiūrovui, bet žinojau, kad tai – dar ne tai. Dar buvau jam skolinga...
Antony jis suvaidino puikiai, bet po to aš jau žinojau, kad turiu jam rasti visiškai kitokius vaidmenis.
Labai džiaugiausi pamačiusi jį „Trubadūro” repeticijose. Di Lunos vaidmuo ir buvo tikrasis jo iššūkis! Tai buvo ta rolė, kurios link jis ir ėjo. Tai buvo to mastelio ir kalibro sunkiasvoris darbas, apie kurį tada už užuolaidos Laimonas man pasakojo!
Per „Trubadūro“ premjerą finalinėje Di Lunos ir Leonoros scenoje aš tyliai verkiau... iš laimės... Nes stebėti tokios emocinės gelmės, aktorinio profesionalumo, dramatinio užtaiso duetą scenoje buvo mano ilgai laukta svajonė. Laimonas ir Asmik užaugo, tapo asais, „numeriais 1“. Scenoje jie buvo bebaimiai kovotojai, peržengę bet kokias ribas. Jų sceninė charizma, jausmų intensyvumas ir meistrystė sprogo aštria laukine, gaivališka energija, ir dėl to žiūrovai negalėjo atitraukti akių. Tą vakarą galėjau sau pasakyti: taip, Laimonas užaugo, jis perėjo didžiulę sceninę kelionę. Tai geriausiai apibūdina Marijaus Adomaičio (Ten Walls) žodžiai, šnabždėti man per „e-Carmen“ premjerą, kai Laimonas, dainuodamas Eskamillo rolę išgelbėjo sudėtingą muzikinį momentą nuo ne ten įstojusio tenoro klaidos: „Laimis – absoliutus PRO“... Ir tai – visiška tiesa. Per tuos 10 metų Laimonas tapo totalus PRO. O šiluma ir trapumas neišnyko, o tai – labai reta kombinacija scenoje.“
– Šiemet skaičius 10 – ypatingai svarbus. Tad nuo jo savotiškai pradėjome pokalbį, – bandant prisiminti, nuo ko pačiam Laimonui prasidėjo „bohemiečių“ istorija...
– Na, nuo „Bohemos“. Atsimenu, sėdėjau Merkinėje ir man kažkas paskambino, pasakė, jog yra organizuojamas toks projektas, klausė, ar nenorėčiau prisijungti, o aš nemačiau jokių priežasčių atsisakyti! Taip viskas ir prasidėjo.
– Ar daug pirmų susitikimų įvyko šio projekto metu?
– Tai buvo pirmieji susitikimai su Gintaru Rinkevičiumi, su Dalia. Labai gerai atsimenu, kai tik su ja susitikome, Dalia iš karto pasakė, jog už kiekvieną kreipinį į ją „Jūs“ reikės mokėti 5 litus (juokiasi). Na, o su dauguma solistų jau buvome prasilenkę, jei ne operoje, tai koncertuose.
– Koks buvo pirmasis įspūdis susitikus D. Ibelhauptaitę, na, be tų 5 litų?
– Labai malonus. Juk dažniausiai būna nejauku, kai viskas nauja, kai nežinai, kaip viskas bus, bet su ja viskas sprendėsi labai sparčiai ir darbo aplinka labai greitai tapo jaukia. Dirbti buvo vienas malonumas. Su G. Rinkevičiumi taip pat buvo gana paprasta, visuomet vyravo profesionali, darbinė atmosfera, kurioje kiekvienas jautėsi laisvas pajuokauti, nebūti perdėtai rimtas.
– Ar jaudulys prieš „Bohemos“ premjerą buvo kitoks, nei prieš kitus spektaklius?
– Žinoma, buvo kitaip. Tai buvo pirmas didesnis darbas, kuriame visi kolegos buvo tavo bendraamžiai. Buvo ir lengviau ir maloniau, bet ir atsakomybė buvo didesnė. Dabar jau sunkiai atsiminčiau kokias smulkias detales, bet žinau, kad tuo metu užimtumas buvo didelis, nes iki premjeros, be repeticijų dar teko važiuoti dainuoti spektaklių į Kauną ir Rygą. Reikėjo spėti visur ir pasirodyti tik geriausiai, – tuo šis laikas taip pat buvo ypatingas. Pastovus darbas nuo ryto iki vakaro, repeticijos... Buvome labai užsidegę ir įsimylėję savo vaidmenis, tad darbas tikrai neprailgo ir neatsibodo.
– Ar tuo metu tikėjote, jog „Bohema“ bus naujo teatro pradžia?
– Visiškai apie tai negalvojome. Buvome susikoncentravę tik į tai, kaip parodyti tuos kelis spektaklius. Vėliau jau gavosi taip, jog juos rodėme dešimtimis, bet iš karto tikrai negalvojome, jog imsimės kurti kitus spektaklius, repertuarą ar panašiai. Net nežinojome, kaip būsime priimti, kaip sureaguos publiką, ar iš viso kas nors ateis pasižiūrėti...
– O kada jau supratote, jog kažkas iš jūsų darbo susiformavo, jog tai nebėra tiesiog vienkartinis susibūrimas?
– Manau, jog jau „Bohemos“ repeticijų metu matėsi, kad kolektyvas labai susigyvenęs, draugiškas ir būtų tikra nuodėmė dar kartą ko nors kartu nenudirbti. Publikos entuziazmas taip pat tapo nemažu stimulu kurti naujus spektaklius.
-Per visą šį laiką, kuris iš visų pastatymų kėlė daugiausiai iššūkių?
– „Trubadūras“. Buvo sunku, nes visą laiką repetavau be dublerio, o ir partija – ne iš lengvųjų. Tai ir buvo didžiausias iššūkis.
– Ar tai padėjo prisijaukinti partiją dar labiau, ar vis viena prieš kiekvieną pasirodymą būna neramu?
– Visuomet jaučiu, jog kartelė iškelta labai aukštai. Tai – vienas didžiausių ir sunkiausių mano darbų. Tiek emociškai, tiek ir vokaliai labai sudėtinga partija. Di Luna – labai sudėtingas ir daugiaplanis personažas, kuriame telpa ir keršto troškimas ir teisybės paieškos, prievarta. Čia visko yra itin daug...
Į kurį „bohemiečių“ pastatymą šiandien norėtum grįžti, nes, pavyzdžiui, turi minčių kaip kitaip, geriau ar įdomiau sukurtum tą patį personažą?
Į tą pačią „Bohemą“, bet tik kaip Marčelas. Palyginus su tuo, kiek teko dainuoti Šonarą, Marčelą atlikau ne tiek daug kartų. Tikrai mielai padainuočiau. Kaip ir Lesko, kuris kaip tik grįžta šį sezoną.
– Kokį save atsimeni prieš 10 metų?
– Neatsimenu (juokiasi). Lengviau pasakyti, koks esu šiandien. Manau, kad, žinoma, dabar yra daugiau patirties, nei tuomet, be to ji – visai kitokia. Mažiau scenos baimės jausmo... Gal tiek.
– O kokį save ir kurioje šalyje matai po 10 metų?
– Labai panašiai, kaip ir šiandien... O dėl šalies, – iš tiesų nesijaučiu išvažiavęs...
– Ko labiausiai iki šiandien bijai scenoje?
– Nežinau... Žinoma, baimė, kad kas nors nepavyks. Nors kartais tos ypatingos situacijos labai mobilizuoja...
– Esu girdėjusi, jog tu – tokių situacijų meistras, kurios iš jų yra labiausiai mobilizavę?
– E. Dauskurdžio galvos praskėlimas per tą pačią „Bohemą“... Kai jam netyčia trenkiau su sifonu. Tai puikiai mobilizavo mus visus buvusius scenoje, – ėmėme dainuoti jo tekstus, galvojome, kaip reikės toliau vaidinti, nes jis išbėgo iš scenos. Dar Jovitą (Vaškevičiūtę – aut. past.) esu „išjungęs“ per „Svynį Todą“... Turėjau ją stumtelti ir pamačiau, jog ji nugriuvusi nejuda... O man toliau dainuoti reikia ir matau, kad ji nesikelia, bet jau kai pajudėjo, pasidarė žymiai lengviau.
– Taigi scenoje labiau mėgsti skriausti kitus. Matyt, tai – savisaugos instinktas?
– Tikriausiai .
– Ačiū už pokalbį.
„Trubadūras“ spalio 5-9 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Solistai: : Sandra Janušaitė, Kristian Benedikt, Sergėjus Poliakovas (Rusija), Jovita Vaškevičiūtė, Laimonas Pautienius, Tadas Girininkas, Viktorija Miškūnaitė ir kt.
