– Kaip pats supranti žodį „hipsteris“?
– Šitas žodis, manau, jau nustekentas. Ne todėl, kad hipsterių nėra, nors subkultūra juos ir būtų sunku pavadinti – jie mimikriškai pasisavina įvairių subkultūrų išorinius įvaizdžio atributus. Taigi yra tam tikras sluoksnis žmonių, kuriuos sieja ironiškas, nihilistinis žvilgsnis į vartojimą bei gyvenimo būdą (įvaizdį) ir kartu absoliutus vartojimo ir įvaizdžio totalumas. Šie žmonės iš pirmo žvilgsnio niekur savęs emociškai neinvestuoja, tačiau beveik nieko nedaro atsitiktinai ir neapgalvotai. Tuo paremta ir vis dar gaji normcore ideologija: atrodyk ir elkis taip, lyg visiškai negalvotum apie tai, kaip atrodai ir elgiesi, „bet kaip“, bet iš tiesų tas „bet kaip“ yra kruopščiai apmąstytas ir sukonstruotas iš tam tikrų beveik nematomų kanonų. Hipsterizmas, kad ir kaip tą ironiškai fetišistinį gyvenimo stilių bepavadintum, man etaloninis šiandienio „kūrybingo nihilizmo“ simbolis.
Hipsterizmas, kad ir kaip tą ironiškai fetišistinį gyvenimo stilių bepavadintum, man etaloninis šiandienio „kūrybingo nihilizmo“ simbolis.
Bet apskritai apie visa tai kalbėti yra nebeproduktyvu – į ką kreipi per daug dėmesio, tampa pernelyg sureikšminta. Gali atrodyti, jog subkultūrų nebėra būtent dėl žmonių, kurie neigia bet kokį pasaulėžiūros nuoseklumą ir mėgsta kartoti, kad subkultūros atgyvena, tačiau entuziastingai palaikyti, pavyzdžiui, pogrindžio kultūros idėją yra naivu. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad didžioji dalis mano artimiausios aplinkos yra kitokia – daug mažiau hedonistiška, daug mažiau ironiškai apatiška, nors kartais ir kandi. Ir tikrai ne vien hipsteriai apibrėžia šiandienę kultūrą, nors ir neįmanoma nepastebėti, kaip viskas yra susimaišę.
– Ką manai apie populiarėjančią „lėto gyvenimo“ filosofiją? Ar tai galėtų padėti „ištaisyti“ multitaskinimo paveiktų žmonių kasdienybę?
– Teoriškai šita filosofija skamba labai gerai. Tačiau bent kol kas nematau galimybių ją nuosekliai įgyvendinti. Pasirinkdamas vieną ar kitą gyvenimo registrą, vienur ką nors sąmoningai paaukoji, o kitur išloši. Galbūt galėčiau iš tiesų gyventi gerokai ramiau (visai idealioje fantazijoje – name su daržu kur nors pamiškėje), bet nesu tikras, ar be visos veiklos, kuria dabar užsiimu, jausčiausi iki galo realizuojantis savo potencialą. Kai kurios veiklos natūraliai apmiršta laikui bėgant, tai turbūt irgi savotiškas savireguliacijos mechanizmas. Galiu pasakyti, kad stengiuosi ir gyvendamas „greitą gyvenimą“ bent kartais sąmoningai kažką sulėtinti ir išsimušti iš ritmo. Bet ar įmanoma šiandien visai „sulėtėti“ be nuostolio savivokai – nežinau.
– Internete daugybė įvairių virtualių mokyklų, kuriose žmonės gali išmokti susikalti kėdę, programuoti, užsiimti joga, piešti, fotografuoti, dresuoti šunį, rašyti knygas ir t. t. Kaip vertini tokius mokymus? Ką jų gausa ir vartotojų susidomėjimas sako apie šiuolaikinę visuomenę?
– Gerai vertinu tokius mokymus, jei jie suvokiami ir naudojami tiesiog kaip pagalbinės žinios tam tikriems gyvenimo atvejams, angliškai kalbant, lifehackai. Tačiau skeptiškai žiūriu į juos apskritai kaip į išsilavinimą – turiu galvoje tokį išsilavinimą, kuris suteikia ne tik įgūdžių, bet ir kritinio suvokimo, ir tam tikros asmenybės brandos. Kitaip tariant, visa tai, kas telpa į vokišką Bildung sampratą. Dėl tos pačios priežasties esu skeptiškai nusiteikęs ir įvairių blickursų, seminarų, kūrybinių dirbtuvių, koučingo ir t. t. atžvilgiu. Čia svarbus ne tiek tokių mokymų virtualumas technine prasme (t. y. terpė, kurioje jie vyksta), kiek apskritai jų metafizinis virtualumas, susijęs su šiandienos polinkiu kurti virtualias tapatybes per įvairiausių įgūdžių ir patirčių kolekcionavimą. Pagal panašią schemą veikia ir nesibaigiantis savanoriavimas ar stažavimasis vis kitose srityse, taip savęs niekur ir „neatrandant“, bet techniškai lyg ir kaupiant kažin kokį simbolinį ir patirtinį kapitalą. Nieko bloga, jei žmonės išmoksta, kaip atlikti vieną ar kitą techninį ar kūrybinį veiksmą online ar offline, bet tikram išmanymui ir patirčiai, kurie galėtų tapti tapatybės dalimi, reikia daugiau laiko. Galu gale reikia klysti ir patirti nesėkmes, o daugelis šiuolaikinio mokymosi apraiškų yra orientuotos į „smūginę“ (instant) sėkmę.
– Pastebiu, kad tiek 40-mečiai, tiek 30-mečiai ir net 20-mečiai pradėjo savintis paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Tarkime, vieni rašo romanus apie posovietinę jaunystę, o jiems į vaikus tinkantys jaunuoliai atidaro kavinę, persmelktą to dešimtmečio nostalgijos. Kaip manai, kodėl skirtingos kartos gviešiasi to paties laikotarpio? Kokių blogybių ar absurdiškumo elementų čia matai? O galbūt vienų autentiška patirtis ir kitų fiktyvus įsivaizdavimas, kaip viskas tais laikais turėjo atrodyti, galėtų susilieti ir virsti nauju naratyvu?
– Atrodo, skirtingos amžiaus kategorijos naudoja tą mistifikuotą dešimtmetį skirtingais režimais. 40-mečiai ir didžioji dalis 30-mečių tikriausiai į jį žvelgia tiesiog kaip į praeitį, kurią reikia prisiminti arba pamiršti. 20-mečiai jį daugiausia įsivaizduoja pasiremdami išlikusiais materialiais ir audiovizualiais artefaktais, bet pastebiu, kad vis dažniau bando tą savo fantaziją pateikti kaip „tikrą daiktą“ savo vienmečiams. Šis procesas yra nenaujas ir apie jį taip pat darosi nuobodu galvoti, nes schemos nuspėjamos.
10 dešimtmetį labai mažai patyrusiems (ir netgi ne patį dešimtmetį, o jau kito tūkstantmečio pradžią kaip aidą) arba visai jo nepatyrusiems jauniems žmonėms norisi kurti simuliakrus, kadangi jie įsitikinę, jog 10 dešimtmetis pasibaigė. Kitaip tariant, jei traumos nebėra (o jiems, žinoma, tas laikotarpis su jokia trauma niekada ir nesisiejo), galima kurti sterilius, nukenksmintus to dešimtmečio muliažus, didžiąja dalimi nukopijuotus iš užsienyje tuo metu vartotų gėrybių, kurios Lietuvą pasiekdavo labai ribotai. Man norisi matyti daugiau kritinės vaizduotės ir savotiško „retrofuturizmo“, kurie gebėtų kalbėti apie tai, kas iš to laikotarpio vis dar gyvuoja šiandien, kaip dešimtmetis su visa euforija ir netikrumu suformavo dabartį, ar (ir) viskas galėjo būti kaip nors kitaip. Išvengti seilėjimosi dėl daiktų, pvz., kompiuterinių žaidimų konsolių, tetrių, kramtomosios gumos ir t. t., nes visa tai tampa nieko nebepaaiškinančiu kiču, fetišine fiksacija. Pripažinti trauminius momentus, bet kartu juos preparuoti ir apžaisti taip, kad taptų keistu dabarties varikliu. Panašiai kaip Viktoro Pelevino „Generation P“. Ir tą „10 dešimtmečio retrofuturizmą“ galėtų atlikti pirmiausia būtent šiandieniai 30-mečiai, ta ribinė karta, kurios ano laiko patyrimas svyruoja produktyviausioje terpėje tarp miglotumo ir konkretumo. Iš dalies jau ir daro, pavyzdžiui, Jonas Žakaitis savo online knygoje „90’s“.
Nors iš pažiūros gyvename hipertrofuoto bendruomeniškumo susaistytoje visuomenėje, tapti autsaideriu dar niekada nebuvo taip lengva.
– Kaip aiškini tai, kad pamažu nyksta riba tarp 20-mečių ir 30-mečių?
– Taip nutinka veikiausiai todėl, kad dalis 30-mečių, kad ir kaip būtų keista, perima nemažai 20-mečių bruožų ir vertybių: nuolatinę savoiešką ir savipsichoanalizę, nenorą prisirišti prie vienos tapatybės, patirčių medžiojimą, savęs perkūrimą po kurio laiko, atvirumą nežinomybei, santykių kvestionavimą. Kita vertus, įvyksta ir atvirkštinis virsmas – 30-mečiai socialinių tinklų nuomonių lyderiai, viešai skrodžiantys savo gyvenimą, pasirinkimus, kompleksus ir jų įveikimą, socialinę aplinką ir konfliktus su ja, tampa 20-mečių role models, sektinais pavyzdžiais ir patirčių interpretuotojais. Taip daugelis 20-mečių ima matyti save tarsi 30-mečių akimis, o 30-mečiai „gyvenimo guru“ ilgainiui supanašėja su savo tiksline auditorija. Kai man buvo 20, dauguma 30-mečių tokiam koučingui neturėjo laiko.
– Menininkai nebėra tie vieninteliai, turintys prabangą dėliotis darbo valandas ir darbo vietą pagal savo įgeidžius – ar šiais laikais dar tebėra vartotina „bohemos“ sąvoka? Kuo ją galima pakeisti?
– Daugiausia bohemiško gyvenimo apraiškų šiandien išlieka turbūt literatų terpėje. Nežinau, kodėl taip yra, galbūt tai apskritai mitas, kadangi nestebiu tos terpės labai artimai. O šiaip, man atrodo, menininkai, bent jau šiuolaikinio meno lauko atstovai, kurį matau geriausiai, vis labiau tampa „normalesni“ už „normalius piliečius“. Todėl apie kokį nors jų išskirtinumą už grynai profesinių dalykų ribų beveik nebeįmanoma kalbėti.
– Kaip apibūdintum feisbuko suformuotą žmonių kartą?
– Pasakysiu trumpai, nes jau daug apie tai kalbėta. Pirma, tai yra žmonės, neįsivaizduojantys gyvenimo be kitų žmonių buvimo jame, nors tie kiti juos labai dažnai vargina. Antra, šie žmonės gauna didelę dalį žinių, patirčių, prekių, paslaugų, pasirinkimų ir t. t. algoritmiškai, t. y. priklausomai nuo to, ką gauna, daro, sužino, perka ir renkasi jų „socialinio burbulo“ nariai. Tai labai rimtas klausimas, ir to reiškinio padarinius labai nesunku pastebėti – žmonės gali staiga „iškristi“ iš savo aplinkos socialinio gyvenimo, jei nedalyvaus virtualiame socialiniame tinkle. Nors iš pažiūros gyvename hipertrofuoto bendruomeniškumo susaistytoje visuomenėje, tapti autsaideriu dar niekada nebuvo taip lengva.
– Ar įsivaizduoji, kokie turėtų būti pofeisbukiniai vartotojai, na, kas galėtų šią platformą pakeisti?
– Abejoju, kad ją kas nors pakeis. Nebent tiesiog kitas pavadinimas, bet logika bus ta pati, ir ji dar labiau evoliucionuos jau šiandien puikiai matoma kryptimi: virtuali aplinka turi būti visa apimanti ir nedaloma. Kitaip tariant, judama link to, kad interneto vartotojui viską bus galima atlikti vienoje terpėje, veiksiančioje vėlgi „virusiniu“ algoritminiu būdu (t. y. mūsų draugai galės matyti visus kasdienius veiksmus, kuriais pasidalysime, – nuo nuotraukų įkėlimo iki apsipirkimo ir t. t., – ir daryti tą patį). Taigi greičiausiai nebeliks feisbuko kaip kažkokios atskiros programinės terpės – jis ar koks kitas socialinis tinklas taip susilies su visomis kasdienio gyvenimo sritimis, kad galbūt net nustosime jį pastebėti. Kinijoje tokiu principu jau veikia superprogramėlė „Wechat“, o jos funkcionalumą svajoja atkartoti ir įdiegti Vakarų programinės įrangos kūrėjai. Todėl postfeisbuko epocha, kaip ir apskritai postinterneto era šiuolaikiniame mene ir filosofijoje, bus „post-“ tada, kai kam nors persmelkus visą mūsų patiriamą erdvę nebeliks prasmės apie tai kalbėti tarsi apie atskirą daiktą. Galbūt atsiras ir asmenybių (o ne vien jų pasidalytų dalykų) reitingavimas, kaip šiandien jau galime reitinguoti, pavyzdžiui, taksi vairuotojus – tokia perspektyva labai vaizdžiai parodyta keliuose britų serialo „Black Mirror“ epizoduose. Taip tapti autsaideriu ir iškristi iš žaidimo bus dar lengviau.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2017-06-02, nr. 3618
