Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 06 02, 17:12

M.Rubackytės kelias į Paryžių, kai net lietuviai į tautietę iš Sovietų Sąjungos žiūrėjo atsargiai

Pianistės Mūzos Rubackytės kelias į muzikinį Paryžiaus pasaulį – pavyzdys, ką gali didžiulė meilė muzikai. Gavusi leidimą išvykti iš Sovietų Sąjungos ir dėl to net Paryžiuje gyvenusių lietuvių sutikta atsargiai, jauna pianistė atkakliai siuntinėjo savo kūrybinę biografiją koncertų organizatoriams ir bandė atverti Vakarų pasaulio muzikos duris, o kasdien gyveno vos sudurdama galą su galu. Šią sudėtingą kelionę į tarptautinį muzikos pasaulį M.Rubackytė atvirai pasakoja knygoje „Gimusi po fortepijonu“.
Mūza Rubackytė
Mūza Rubackytė / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šiandien pianistės biografijoje – turtingas repertuaras, ryškiausios pasaulio koncertų salės, susitikimai su talentingiausiomis muzikos asmenybėmis, o kas nutinka, kai koncerto šurmulys nurimsta? Kiek darbo ir jėgų tenka įdėti tam, ką žiūrovai išvysta scenoje? Autobiografijoje „Gimusi po fortepijonu“ – gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai.

Šios knygos pristatymas ir susitikimas su M.Rubackyte vyks birželio 13 d., pirmadienį, 17.30 val. Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje. O susitikimo belaukiant, kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė
Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė

Pagaliau Paryžius!

Suskambo telefonas.

– Drauge Rubackyte, jums išduota viza, galite atvažiuoti į Maskvą jos atsiimti.

– Kaip? Tuojau pat?

– Taip, išvykstate po kelių dienų.

Negalėjau atsitokėti iš nuostabos: tokia skuba po pusės metų biurokratinių rūpesčių! Taigi su dideliu lagaminu išsiruošiau į Maskvą pagaliau atsiimti užsienio paso ir vizos, su kuria galėsiu oficialiai išvykti į Vakarus. Vis dar negalėjau patikėti, iki paskutinės akimirkos maniau, kad manęs neišleis. Gauti stipendiją ir vizą į Paryžių atrodė neįmanoma. Pralaukusi keturias dienas pagaliau gavau vizą ir bilietą į abi puses. Išskridau kupina vilčių, svajonių ir daugybės nuogąstavimų.

Atvykus į Paryžiaus oro uostą mane užplūdo didelis džiaugsmas, iš lėktuvo išlipau jaudulio sugniaužta gerkle. Žinojau, kad mano gyvenimas pasikeis: pagaliau atvykau į muškietininkų šalį ir esu laisva! Terminale mane pasitiko juodaodė moteris, – ligi tol retai gyvenime buvau mačiusi kitos rasės žmogų. Jos automobiliu leidomės į ilgą kelionę per kažkokį aptriušusį priemiestį. Vakarus įsivaizdavau ne taip!

Žinojau, kad mano gyvenimas pasikeis: pagaliau atvykau į muškietininkų šalį ir esu laisva!

Atvykome į regiono universitetinį priėmimo centrą. Nemaloniai nustebau sužinojusi, kad pati turiu susirasti, kur gyventi, ir taip pat pati turėsiu mokėti už nuomą. Tegyvuoja kapitalizmas! Nuomos kainos man atrodė milžiniškos, juolab kad pagal sovietų įstatymus tegalėjau išsivežti ne daugiau kaip du šimtus dolerių. Laimė, buvau gavusi viešbučio kuponą trims naktims ir stipendijos avansą.

Vienos žvaigždutės viešbutis buvo įsikūręs Gobelenų gatvėje. Atsidūriau mažame nutriušusiame kambarėlyje, kuriame trenkė priplėkusiu oru. Suspausta širdimi, nusiminusi, išvargusi po įtemptos kelionės išėjau į miestą… Buvau laisva – arabų krautuvėlėje nusipirkau alaus, žemės riešutų ir telefono kortelę. Kaina man pasirodė nežmoniška! Iš telefono kabinos paskambinau mamai ir Eduardui – pranešiau, kad viskas gerai. Kišenėje turėjau tris telefono numerius, kurie galėjo man praverti duris į Paryžių.

Mūza Rubackytė. Gimusi po fortepionu
Mūza Rubackytė. Gimusi po fortepionu

Pirmiausia paskambinau Žibuntui Mikšiui, mūsų bendros pažįstamos bičiuliui. Jis buvo menininkas, grafikas, ir – koks sutapimas! – gyvenoje toje pačioje gatvėje, kurioje buvo įsikūręs mano viešbutis. Iškart labai maloniai pakvietė mane į svečius. Nustebau išvydusi, kiek daug knygų jis turi, – jų krūvos stirksojo visur, bute vos buvo įmanoma apsisukti.

– Gal galėtum paskolinti knygą apie Lietuvos istoriją? Apie tikrąją istoriją, ne tą, kurią mums pasakoja sovietai.

Troškau sužinoti viską, ypač įvykius, kurie nuo mūsų buvo nuslėpti arba iškraipyti. Vakare išėjau pasivaikščioti ir pirmiausia patraukiau į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (Notre-Dame de Paris) pabūti su savo mintimis. Katedra iš išorės man pasirodė „žmogiško mastelio“, – beje, kaip ir visas miestas. Gatvėse, skveruose, kavinėse buvo daugybė žmonių, jie valgė restoranų terasose, iš visur sklido nerūpestingas juokas.

Antras žmogus, kuriam paskambinau, buvo bulgarų kilmės bičiulė Yanka, vargonininkė, su kuria susipažinau Maskvos konservatorijoje. Ji labai apsidžiaugė ir pažadėjo kitą dieną 17 valandą ateiti į viešbutį, – tai išgirdusi pasijutau ramiau.

Kitą dieną iš pat ryto turėjau paskambinti trečiuoju numeriu – į Sovietų Sąjungos ambasadą, kur turėjau „atsižymėti“.

Kitą dieną iš pat ryto turėjau paskambinti trečiuoju numeriu – į Sovietų Sąjungos ambasadą, kur turėjau „atsižymėti“. Privalėjau pranešti, kad atvykau ir, svarbiausia, nurodyti, kur esu. Kultūros atašė Olga liepė likti viešbutyje ir niekur iš jo neiti: ji atvyksianti ir viskuo pasirūpinsianti. Gražuolė Olga pasirodė 15 valandą, – atrodė skubanti, net įsitempusi. Ji greitai čiupo mano didįjį lagaminą ir mudvi išėjome. Toks skubotas išvykimas mane labai nustebino. Olga keletui dienų mane apgyvendino viename 16-osios apygardos lofte. Iš buto atsivėrė neįtikėtinas Paryžiaus vaizdas, buvo matyti Eifelio bokštas. Iš džiaugsmo šokau. Paskui Olga nusivedė mane į ambasadą ir parodė salę, kurioje aš galėsianti groti, – beje, jų „Bechstein“ buvo puikus! Taip pat ten galėjau palyginti nebrangiai pavalgyti. Ambasada panėšėjo į savotišką salelę mieste: ten buvo restoranų ir parduotuvių – tikras „bunkeris“, veikiantis atskirai nuo Paryžiaus gyvenimo. Kitą dieną paskambinau Yankai – ji buvo atėjusi į viešbutį ir kurį laiką manęs laukė. Registratorius jai pasakė, kad skubiai išvykau su rusiškai kalbančia moterimi, ir ji suprato, kad į viešbutį nebegrįšiu.

Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė
Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė

Yanka pakvietė mane į savo mažą butuką netoli Tiuilri sodo (Jardin des Tuileries). Prieš išvykdama klausinėjau tų, kurie jau buvo lankęsi Vakaruose, ko ten ypač trūksta ir kokios lauktuvės gali nudžiuginti. Sekdama patarimais, atėjau su gražia dovana – didele silkių skardine! „Ką man daryti su tiek žuvų, juk gyvenu viena!“ – šūktelėjo Yanka. Kadangi labai nerimavau dėl to, kaip brangiai viskas kainuoja ir kiek mažai pinigų teturiu, pasidomėjau, kiek ji uždirba. Bičiulė taip ir neatsakė. Tądien supratau, kad Vakaruose kai kurių dalykų geriau neklausinėti. Yanka buvo nepaprastai miela, dosni, visada man padėdavo ir patardavo. Vėliau per mano viešnagę Paryžiuje ne kartą skolino savo fortepijoną, ypač tuomet, kai nustojau lankytis Sovietų Sąjungos ambasadoje.

Po kelių dienų Olga man išrašė sovietų stažuotojos „kelialapį“, suteikiantį teisę devynis mėnesius studijuoti Paryžiuje. Buvau priskirta prie Paryžiaus aukštosios nacionalinės muzikos konservatorijos. Nuvykau prisistatyti, – mano didžiai nuostabai, manęs niekas nelaukė! Tą dieną supratau, kad Paryžiuje turėsiu suktis pati. Vis dėlto paprašiau leidimo dalyvauti keliose klasėse kaip laisvoji klausytoja.

Po kelių dienų Olga man išrašė sovietų stažuotojos „kelialapį“, suteikiantį teisę devynis mėnesius studijuoti Paryžiuje.

Taip sutikau daugybę įdomių muzikantų konservatorijos profesorių. Susipažinau su genialiuoju kompozitoriumi Olivier Messiaenu, – vien išgirdus jo vardą man suvirpėdavo širdis. Dar ir šiandien su didžiuliu įkvėpimu atlieku jo muziką, kaskart persmelkiančią man sielą. Groju ištraukas iš jo šedevro fortepijonui „Dvidešimt žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“, kurį atlikti sovietmečiu buvo griežtai draudžiama! Kai šiek tiek sušvelnėjęs režimas pagaliau leido atlikti kai kuriuos muzikos kūrinius, afišose pavadinimas buvo sutrumpintas: „Dvidešimt žvilgsnių…“ su daugtaškiu. Kompozitoriaus „mūza“, jo žmona pianistė Yvonne’a Loriod, buvo garsi fortepijono profesorė, lankiau jos pamokas. Juodu su manimi bendravo labai maloniai: jų dėka turėjau galimybę pasiklausyti Messiaeno jubiliejinio 60 metų tarnystės Paryžiaus Švč. Trejybės bažnyčioje (Eglise de la Sainte-Trinité) koncerto. Taip pat klausiausi, kaip Yvonne’a Pleyelio salėje atliko savo garsiojo vyro kūrinį „Paukščių katalogas“.

Pirmąjį – spalio – mėnesį daug grojau ambasadoje ir todėl didžiąją dalį laiko praleidau pas sovietus! Taip pat apimta susižavėjimo vaikščiojau po Paryžių. Negalėjau atsistebėti gardžiais kvapais, sklindančiais iš duonos krautuvėlių, nepaprastai didele vaisių ir daržovių įvairove parduotuvių lentynose. Kai kurių vaisių ir daržovių niekada nebuvau nei mačiusi, nei ragavusi. Napoleono III valdymo metu pertvarkytas Paryžius tapo šviesos ir erdvės miestu – suspindėjo iš visur matomas neužgožtas kiekvienas istorinis pastatas, praeivių žvilgsniams atsivėrė plati miesto panorama. Žavėjausi garsiaisiais sodais, parkais, jaučiausi pakerėta miesto grožio. Paryžiuje atradau neregėtą gausybę aprangos, avalynės ir maisto produktų. Palyginti su sovietiniais didmiesčiais, miestas atrodė mažai užterštas, – man netgi atrodė, kad jis skaniai kvepia! Įsitikinau, kad tai išties svajonių ir meilės miestas, savo nepamirštamu grožiu kerintis visą pasaulį.

Susipažinau su Germaine’a Mounier, Alfredo Cortot Paryžiaus normalinės muzikos mokyklos (Ecole Normale de Musique de Paris Alfred Cortot) profesore, – ji pasiūlė lankyti jos paskaitas.

– Galėtumėte laikyti egzaminus ir gauti prancūzišką diplomą, – paaiškino ji. – Nueikite pasikalbėti su direktoriumi Pierre’u Petit. <...>

Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė
Christine de Lanoë nuotr./Mūza Rubackytė

Vis dėlto Paryžiaus muzikinis pasaulis man buvo neprieinamas ir nė nenumaniau, kaip man į jį patekti. Paryžiuje kaip solistė nebekoncertavau, bet galėjau lengvai kvėpuoti, jaučiausi laisva. Ir svarbiausia, niekada neatsisakiau savo siekio, nepraradau vilties. Dirbau pati sau viena ir gilinau žinias apie rafinuotą ir subtilią prancūzų muziką.

Gana greitai pradėjau ieškoti, kaip užmegzti ryšius su Paryžiaus lietuviais. Žinoma, man buvo draudžiama bendrauti su „išdavikais“ – žmonėmis, kurie „pabėgo“! Paskambinau Petrui Klimui, – man buvo jį rekomendavę. Lietuviškai prisistačiau:

– Esu pianistė, neseniai atvykau iš Vilniaus. Jūsų telefoną man davė konservatorijos kolegė Birutė, norėčiau su jumis susipažinti.

Išgirdau netikėtą atsakymą:

– Vadinasi, esate stažuotoja su stipendija, kitaip tariant, KGB informatorė!

Man buvo draudžiama bendrauti su „išdavikais“ – žmonėmis, kurie „pabėgo“!

Šokiruota Klimo nebeįkalbinėjau. Vėliau turėjau galimybę geriau jį pažinti: jis buvo priešokupacinės Lietuvos ambasadoriaus sūnus. Su jo žmona Žiba mus siejo ilgametė draugystė.

Po dviejų mėnesių gavau teigiamą atsakymą į savo prašymą apsigyventi Tarptautiniame menų miestelyje (Cité Internationale des Arts). Tai buvo svajonių butas – per du aukštus, su fortepijonu. Vienas langas išėjo į Seną, ir vakarais mano kambarį nutvieksdavo pro šalį plaukiančių turistinių laivų šviesos. Jaučiausi vis geriau; ieškodama kontaktų su tautiečiais susisiekiau su Paryžiaus lietuvių bendruomenės prelatu Petrošiumi. Koks sutapimas – jis irgi gyveno Marė rajone, vėliau sužinojau, kad ir bendruomenės mišios buvo laikomos šalia esančioje bažnyčioje. Priėmė jis man mane labai šiltai savo namuose ir daug kalbėjo apie politiką bei religinių bendruomenių vaidmenį tautos sąmonėje. Prieš man mandagiai bandant atsisveikinti pasiūlė:

– Na ką, mergelike, nori ko nors atsigerti?

Mūsų susitikimas ir dvasingas pokalbis tęsėsi prie vyno taurės ir aš supratau, kad čia, svetur, radau ypač brangų sielos draugą.

Prelatas Petrošius dažnai į namus kviesdavosi sunkioje padėtyje atsidūrusius lietuvius ir, kadangi nuolat visiems padėdavo, gyveno neturtingai. Jis labai išgyveno dėl žmonių patiriamo skurdo ir sielojosi, kad mūsų visuomenei taip trūksta žmogiškumo. Vieną sekmadienį per mėnesį kunigas aukodavo mišias. Pirmąkart galėjau į mišias eiti nesislapstydama ir iš jų pasisėmiau daug dvasinio peno.

Su kunigu labai susidraugavome. Dažnai iki išnaktų kalbėdavomės apie Tėvynę ir dvasingumą. Po mišių organizuodavome švedišką stalą visų socialinių sluoksnių lietuviams. Labai greitai buvau išrinkta Prancūzijos lietuvių bendruomenės (PrLB) vicepirmininke.

Atsakiau atvirai – pareiškiau, kad esame okupuoti, kad naikinamas mūsų identitetas, kad kenčiame totalitarinę priespaudą ir visas įmanomas baisybes.

Vieną dieną PrLB pirmininkas Ričardas Bačkis manęs paprašė kartu su juo dalyvauti tiesioginėje televizijos laidoje. Jis mane įtikino, kad dalyvauti būtina: juk esu tiesioginė sovietinių lietuvių gyvenimo liudininkė. Taip atsidūriau „Antenne 2“ televizijos studijoje labiausiai žiūrimų vakaro žinių laidoje su garsiąja žurnaliste Michèle Cotta. Prancūziškai kalbėjau prastai, bet jau neblogai supratau. Nepaprastai jaudinausi, bijojau, kad teks kalbėti apie sovietus ir Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį. „Ar Lietuva taps laisva? – paklausė manęs Michèle Cotta. – Ar rusai pasitrauks?“ Atsakiau atvirai – pareiškiau, kad esame okupuoti, kad naikinamas mūsų identitetas, kad kenčiame totalitarinę priespaudą ir visas įmanomas baisybes.

Iš televizijos studijos išėjau siaubingai persigandusi dėl to, ką prišnekėjau. Michèle Cotta sugebėjo mane prakalbinti, – regis, mano pasakojimas ją nustebino ir labai sudomino. Tie žodžiai išsiliejo iš mano sielos gelmių kaip ilgai laikytas srautas. Nebuvau iki tol to ištarusi net sau.

Mūsų bendruomenės pirmininkas iš laimės jautėsi septintame danguje.

– Mūza, sovietinės priespaudos liudininkė, atvykusi tiesiai iš Lietuvos išdrįso kalbėti viešai Vakaruose, per televiziją, apie okupaciją, tremtis ir kylančią išsilaisvinimo dvasią! Kokia šaunuolė! – visi mane sveikino.

Tačiau už tokias kalbas galėjau būti skaudžiai nubausta. Tik pagalvokite, kokioje padėtyje atsidūriau: Maskvos atsiųsta menininkė, turinti sovietinį pasą, „didžiuosius brolius, geradarius rusus“ viešai apkaltino okupacija ir net tautos genocidu!

Maskvos atsiųsta menininkė, turinti sovietinį pasą, „didžiuosius brolius, geradarius rusus“ viešai apkaltino okupacija ir net tautos genocidu!

Visą naktį sapnavau košmarus apie mano šeimos represijas ir mamos bei tetos išvežimą į gulagą, o ryte apimta nerimo nuėjau į SSRS ambasadą padirbėti prie fortepijono. Pirmas sutiktas žmogus buvo Olga. Ji pavaišino mane kava ir mudvi šnektelėjome; Olga kalbėjo užuominomis. „Vakar televizijoje elgeisi neatsargiai, tau tikrai reikėtų pasisaugoti, turėsi didelių nemalonumų, – tarė ji. – Tave gali išsiųsti, net teisti.“ Per vieną vakarą tapau disidente. Vis dėlto laikai keitėsi, tad raminausi: negali būti, kad čia, Prancūzijoje, jie galėtų mane suimti ir deportuoti!

Prancūzijos lietuvių bendruomenei tas interviu labai patiko, bet kai kurie tautiečiai vis tiek į mane žvelgė nepatikliai. Šiaip ar taip, turėjau sovietinį pasą, buvau studijavusi Maskvoje ir, svarbiausia, gyvenau Lietuvoje. Dėl to jiems atrodžiau įtartina: kuo puikiausiai būčiau galėjusi būti KGB agentė! Jaučiausi atsidūrusi tarp dviejų ugnių. Sekdama paskui savo žvaigždę prie fortepijono dirbau pas sovietus, ir emigrantams tai visai nepatiko.

D.Matvejevo nuotr./Mūza Rubackytė
D.Matvejevo nuotr./Mūza Rubackytė

Kaip tik tuo metu mano gyvenime atsirado Danutė. Ji buvo aktorė ir troško man padėti… savaip! Ji taip pat buvo padariusi gražią „moters karjerą“ ir duodavo man patarimų iš savo, Paryžiuje gyvenančios lietuvės, patirties. Danutė ėmėsi rengti mano rečitalius: koncertai vykdavo nuostabiame jos tuometinio širdies draugo turtuolio bute. Ji įžvalgiai pakviesdavo visas geriausias Paryžiaus „partijas“ – turtingus ir gražius vyrus!.. Jie zujo aplink mane, kvietė vakarieniauti, žadėjo skleisti žinią apie mano meną… akivaizdžiai galvodami apie kitką… Bet aš teturėjau vieną tikslą – būti muzikante ir koncertuoti. Taigi pati visur siunčiau savo gyvenimo aprašymus, bet nesėkmingai.

Sekdama paskui savo žvaigždę prie fortepijono dirbau pas sovietus, ir emigrantams tai visai nepatiko.

Olga, kuri vis dėlto man simpatizavo, pasiūlė „atsipirkti“ ir pagroti koncertą rašytojo Louis Aragono atminimui pagerbti. Pagaliau galėjau koncertuoti viešai, bet tik mieste, kurio meras buvo komunistas, – netoli Paryžiaus esančiame Arkėjuje. Komunistinis laikraštis „L’Humanité“ man skyrė labai gražų straipsnį, – lietuviams jis ne itin patiko. Bet aš dėl to tuomet nesijaudinau: norėjau visų pirma išgyventi kaip menininkė.

Yanka, draugė iš Bulgarijos, supažindino mane su Marie-France, gero lygio pianiste mėgėja. Ji dirbo informatike IBM. Mudvi susibičiuliavome; ji nepaprastai mėgo manęs klausytis, kai grodavau pas ją namie. Mat kuo toliau, tuo labiau „medžiojau“ galimybes repetuoti kitur, ne Sovietų Sąjungos ambasadoje. Marie-France nusprendė man padėti ir suorganizavo rečitalį. Išnuomojo salę, o į pagalbą rengiant koncertą pasitelkė savo draugų porą – Robert’ą ir Claudine’ą. Jie surengė neįtikėtiną reklamos kampaniją ir net suplanavo priėmimą po koncerto. Deja, iki koncerto likus kelioms dienoms Marie-France sunkiai susirgo. Ji buvo skubiai paguldyta į ligoninę. Vis dėlto rečitalis įvyko, ir tuoj po jo paskambinau bičiulei išreikšti savo džiaugsmo bei dėkingumo. Yanka, Marie-France, Robert’as ir Claudine’a – pirmieji žmonės, patikėję manimi Paryžiuje; mes iki šiol bičiuliaujamės.

Neslėpsiu – gyvendama Paryžiuje vos sudurdavau galą su galu. Pusę stipendijos paklodavau už nuomą, be to, trimis mėnesiais prasitęsiau viešnagę. Visada tikėjau savo laiminga žvaigžde ir buvau tikra, kad ateis geresni laikai. Ir toliau siunčiau savo gyvenimo aprašymus festivalių bei koncertų organizatoriams. Labai dažnai būdavau alkana, laukdavau, kol užsidarys turgus – gal rasiu keletą apdaužytų vaisių ar paliktų daržovių. Netgi teko lankytis labdaros valgykloje, nors ir gėdijausi, – stengiausi apie tai niekam neprasitarti, ypač mamai! Keletą kartų koncertavau viešbučiuose po vakarienės… Grojau universalinėje parduotuvėje „Le Bon Marché“ per naujų moteriškų apatinių pristatymą. Turėjau skambinti Mozartą vilkėdama to laikmečio drabužius ir, laimė, dėvėdama baltą pudruotą peruką. Pristatydamas mane renginio vedėjas paklausė:

– Na, panele, kuo tu vardu?

Atsakiau: „Sophie“, – maniau, kad niekam nekrisiu į akis, tuo labiau būdama persirengusi.

– Laba diena, Mūza, – tarė man šviesiaplaukė dama iš publikos. – Kaip netikėta jus čia išvysti!

Pasibaisėjusi atpažinau Paryžiaus Chopino festivalio meno komiteto narę. Tą dieną supratau, kad savo meno jokiu būdu negaliu nupiginti. Trokšdama pasinerti į Paryžiaus muzikinį gyvenimą, eidavau į didžiąsias sales per pertraukas. Dairydavausi audinių kailiniais pasidabinusių turtingų „buržua“, kurie, atlikę aukštuomenės snobų misiją, per pertrauką susiruošdavo išeiti, kad netektų vakarieniauti pernelyg vėlai. – Gal kartais išeinate? – mandagiai teiraudavausi. – Esu muzikos studentė. Gal galėtumėte man atiduoti savo bilietą?

Dažniausiai išsirinkdavau tinkamus žmones – ir įsitaisydavau geriausiose VIP ložėse.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą