Tautodailininkė Violeta Valentonytė ir jos dukra Urtė Salikaitė-Pranckūnienė tautines juostas audžia kone du dešimtmečius. Užsakymų ateina iš įvairiausių žmonių bei institucijų – nuo Seimo (2009 metais Lietuvos tūkstantmečio proga jos audė apie tūkstantį skirtukų) iki lietuvių dizainerių. Moterys audžia ir Dainų šventėms, ir žmonių jubiliejams.
Apie tautinę juostą, jos sugrįžimą į kasdienybę ir tai, kodėl prie staklių „negalima eiti blogos nuotaikos“, kalbamės Ūliūnuose, kaimelyje, į kurį U.Salikaitė-Pranckūnienė ir V.Valentonytė su šeima atsikraustė prieš šešerius metus. Moterys atvyko iš Panevėžio – teigė ieškojusios patogesnės vietos dirbti.
Tradicijos: mama, dukra, anūkė
Į klausimą, ar audimas yra šeimos tradicija, U.Salikaitė-Pranckūnienė atsako nevienareikšmiškai.
„Prieš gerą šimtmetį mamos močiutė ausdavo – turėjo tas dideles kaimo stakles, ausdavo paprastus audinius. Mama tik prisimena, kad tai vyko – pati nei bandė, nei mokėsi“, – pasakoja Urtė.
Tad nors šiandien audžia abi, o ir Urtės penkiametė dukra Luknė jau bando austi mažas juosteles prie savo staklyčių, moterys šio amato nevadina „perduodamu iš kartos į kartą“
„Nesakyčiau, kad tai šeimos tradicija, kuri tikrai iš kartos į kartą eina. Veikiau – atsitiktinumas, virtęs amatu“, – šypsosi Urtė.
Anot V.Valentonytės, audimas atsirado vieną sunkesnių gyvenimo akimirkų – kai teko pabūti be darbo.
„Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba) stovėjau ir sutikau draugę. Ji audė ir paklausė, ar nenorėčiau pas ją ateiti ir pabandyti. Darbo nebuvo, tad sutikau“, – prisimena V.Valentonytė.
Užtruko šiek tiek laiko, kol audimas tapo profesija, o ne tik laisvalaikio užsiėmimu.
„Kai pamačiau, kad žmonės domisi, kad jiems reikia, klausinėja ir net užsakymus daro, pinigus moka, – šypsosi V.Valentonytė. – Tada ir prasidėjo. Galiausiai tikrai neblogai pavyksta – dabar jau audžiame kone kiekvieną dieną. O 2009 metais, kai buvo švenčiamas Lietuvos tūkstantmetis, net turėjome didelį užsakymą iš Seimo – 1000 skirtukų.“
Moterims audimas yra būdas užsidirbti, bet bendraudamos už užsakovais, jos pastebi besikeičiančias tendencijas bei tradicijas.
„Pastaruosius dvejus ar trejus metus tradiciniai amatai sugrįžta – daug žmonių nori arba juostos, arba tradicinio papuošalo. Staiga pasidarė įdomu“, – dalijasi Urtė.
Kokia to priežastis – sunku tiksliai pasakyti.
„Atrodo, visi ieško savito akcento, ir gal tai tiesiog yra mūsų genuose. Gal tiesiog visi augam, augam ir užaugam iki to, kad reikia kažko savo“, – šypsosi U.Salikaitė-Pranckūnienė.
Užsakovai domisi ne tik paprastomis juostomis.
„Audžiame ir tradicines juostas, ir stilizuotas – tas, kurias bandome šiek tiek perdaryti, – dalijasi U.Salikaitė-Pranckūnienė. – Mūsų noras, kad tautinė juosta būtų panaudojama kiekvieną dieną, o ne tik prie tautinių rūbų ar per kokią vienkartinę šventę.“
Dirbtuvėje gimsta įvairiausi daiktai: raktų pakabučiai, kaklo papuošalai, apyrankės, plaukų segtukai, gumytės, krepšiai su juostos fragmentu, varlytės. Daugelis idėjų ateina iš pačių klientų.
„Mūsų tikslas, kad žmonės nebijotų juostos nešioti, – teigia Urtė. – Prieš kelerius metus dar dažnai žiūrėdavo skeptiškai: kur aš tą kaklaraištį užsirišiu, varlytė irgi kažkokia ne tokia. O dabar ir vaikai, ir suaugusieji nešioja didžiuodamiesi.“
„Užmetimas“ ir „blogos nuotaikos staklės“
Iš pažiūros gali atrodyti, kad sunkiausias darbas šiame amate – pati audimo dalis, bet taip nėra.
„Pati sunkiausia dalis – siūlų „užmetimas“, – sako V.Valentonytė.
Anot audėjos, šis procesas reikalauja daug atidos. Kai kada, priklausomai nuo audžiamos juostos, siūlus reikia sudvigubinti ar sutrigubinti, ištempti taip, kad būtų patogiau su jais dirbti. Taip pat sudėlioti žakardo staklių „programą“, t.y. raštą.
Vienas iš pagrindinių žakardinių audinių bruožų – jų gebėjimas atvaizduoti itin detalius ir sudėtingus raštus. Dėl specialios audimo technikos, galima sukurti sofistikuotus ir skirtingą prasmę bei gylį turinčius raštus: pradedant nuo paprastų geometrinių figūrų iki kompleksinių gėlių motyvų ar net vaizduojamojo meno kūrinių. Metimas – tai siūlų ruošimas. Pirma juos reikia susukti: jei labai ploni, sudvigubinti arba sutrigubinti.
Moterys dirbtuvėse ir „specializuojasi“.
„Daugiausiai audžiu plačias juostas – jubiliejams, vardinius užsakymus. O mama – siauresnes juostas. Joms reikia dar daugiau kantrybės: siūlai plonesni, audi, kali, kali, o juosta vis nesibaigia ir nesibaigia“, – dalijasi Urtė.
Tiesa, ne kiekvieną dieną įmanoma išlaikyti tokį pat produktyvumą.
„Iš vakaro nuaudi penkias juostas, o kitą dieną vos vieną, – pasakoja Urtė. – Atrodo, juk per naktį pailsėjai, bet kažkas tose dienose tiesiog sulėtėja dvigubai. Gal raumenys turi savo atmintį, gal būsena būna kitokia, bet tas pats darbas kitomis dienomis veikia visiškai skirtingai.“
Anot pašnekovių, staklės irgi „jaučia“ audėjų nuotaiką.
„Kai ateini blogos nuotaikos, geriau iš viso neausk, – sako Urtė. – Tada ir pats labiau susinervinsi, ir staklės nedirbs taip, kaip reikia.“
Štai Violeta pateikia ir savotišką „receptą“, kaip susidraugauti su staklėmis – rytais atėjusi džiugiai su jomis pasisveikina.
„Atsiprašiau staklių, sakau: „Labas rytas, staklytės, dirbsite gražiai“, – šypsosi Violeta. Ir bent jau lankantis dirbtuvėje, atrodo, kad rytinis palinkėjimas šįkart suveikė.
Tiesa, audimas ir sėdėjimas prie staklių gali tapti iššūkiu kūnui.
„Juostas audžiame rankomis, o skauda kojas, – pažymi Violeta. – Sprandą skauda nuo nuolat palenktos galvos. Juostos kraštą reikia stebėti, kad gražesnis būtų; siūlas perkišant kartais užsikabina, ir reikia pamatyti tą klaidą iškart. Jeigu iš karto pamatai, tuomet gali taisyti. O jeigu pamatyčiau klaidą jau daug vėliau, reikėtų labai daug ardyti. O daug ardyti irgi negerai – siūlai prasitampo, raštas nebe toks gražus: tampa arba labai ištemptas, arba suplotas.“
Tiesa, ardyti vis dėlto tenka retai. Audėjos akis išmokyta pastebėti netvarką dar iki to, kol būna per vėlu, broką kur kas lengviau pastebėti turint ilgametę patirtį.
Įdomu, kad ir V.Valentonytės vyras irgi buvo išmokęs austi. Anot moters, jam puikiai sekėsi, patį principą jis greitai pagavo.
„Apskritai vyrams gan gerai sekasi: tiek austi, tiek suprasti mechanizmą. Ne veltui šių staklių išradėjas buvo vyras, prancūzas Josephas-Marie Jacquard'as. Jeigu kažkas atsitinka, mes su Urte krapštomės gal pusę dienos, ateina dukters vyras, atsistoja ir sutvarko. Kaip čia suprasti?“ – šypsosi V.Valentonytė.
Užsakymai iš dizainerių ir kūrybinės kibirkštys
U.Salikaitė-Pranckūnienė austi pradėjo dar paauglystėje, tačiau, kaip dera visiems paaugliams, noras veikti ką nors kitą nugalėjo potraukį juostoms. Moteris baigė muzikos pedagogiką, tačiau galiausiai nusprendė, kad nenori dirbti „valdiško darbo“.
„Šeimos rate gali dirbti kiek nori. Daug kas klausia, ar čia perrėmiau iš mamos šį darbą, bet, manau, kad išėjo natūraliai. Per prievartą juk jokio darbo nepadirbsi“, – šypsosi ji.
Urtę galiausiai patraukė kūrybinis aspektas audime. Kai audžiama tautiniam rūbui, tai raštai ir spalvos turi būti autentiškos, bet improvizuoti tikrai galima.
„O šiaip atsibostų austi vien pagal knygas, – sako ji. – Susigalvoji spalvų derinį, susidedi siūlus, įsivaizduoji, kaip turėtų atrodyti. Tada pradedi austi, ir išeina kaip kiaušinių marginimas – nežinai, kas pavyks. Tas įdomumas ir yra ta kūryba.“
Pernai moteris buvo sumaniusi eksperimentą: susidėjo visų spalvų siūlus (o jų dirbtuvėje – devynios galybės) ir traukė po tris, nes raštui išgauti dažniausiai naudojamos trys spalvos.
„Norėjau taip daryti kas mėnesį. Bet pavyko tik keturias juostas padaryti – paskui laiko pritrūko. Vis dėlto rezultatas pranoko lūkesčius – keli spalvų deriniai sulaukė užsakymų. Kartais, atrodo, žiūriu pro langą ir visai tos spalvos gražiai susidėlioja. Kartais miegant deriniai prisisapnuoja“, – pasakoja audėja, rodydama pačios sukurti spalvų derinių pavyzdžius.
Užsakymai iš išorės taip pat moko žvelgti kūrybiškai.
„Yra buvę tokių, kur galvoji: tikrai taip nedarytume. O padarai – ir vau, kaip gražu. Ir kažkaip prigyja ta spalva. Vienas tokių užsakymų – pernai įgyvendintas dizainerės Agnės Kuzminskaitės sumanymas. Drabužių kolekcijai juostos audėjos turėjo išausti drugelį, kuris paskui buvo prisiūtas prie drabužių. Tai buvo savotiškas iššūkis, nes drugelis – ne baltiškas raštas“, – paaiškina U. Salikaitė-Pranckūnienė.
Anot jos, baltiški motyvai paprastai remiasi geometrinėmis formomis, kartais pasitaiko ir koks žalčiukas.
„O apie drugelio formą teko ilgai galvoti. Čia jau mamos nuopelnas – ji padirbėjo“, – pasakoja Urtė.
Tarp mamos ir dukros darbų pasidalijimas susiklostęs natūraliai.
„Mama daugiau yra vykdytoja, o aš – idėjų generatorė“, – sako Urtė.
Dėl skonio jos jau nebesipyksta, tik padiskutuoja.
„Aš matau vienaip, ji – kitaip. Anksčiau mama gal labiau sakydavo „kam čia, kodėl“, o dabar tiesiog leidžia pabandyti. Niekas per galvą neduos, jei išeis ne tas spalvų derinys“, – pasakoja Urtė.
Atsakomybė prieš užsakovus
Vienas įnirtingiausių darbo prasme periodų kaip tik šią gegužę – ruošiamasi tiek JAV, tiek Lietuvoje vyksiančioms Dainų šventėms. Lietuvoje liepą vyks Moksleivių dainų šventė, o štai JAV, Čikagoje, – Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė.
Audėjos teigia, kad pastaruoju metu atsikvėpti tikrai sunku – ilsimasi tik sekmadieniais, laiką dažniausiai leidžia su šeima.
„Jau ne toks ir malonumas, o reikia padaryti“, – pasakoja Violeta.
Audėjos akcentuoja atsakomybė prieš užsakovus.
„Juostos visada reikia iki tam tikros datos, tad pasiskaičiuoji, pasižiūri. Ir vis tiek nutinka gyvenimas. Tai kas nors suserga, tai staklės sulūžta“, – pasakoja Urtė.
Moterys kalbėdamos apie kitus audėjus šypsosi – konkurentais jų nevadina, o veikiau – kolegomis.
„Ir mes pasižiūrim, ir nuo mūsų nusižiūri. Bet, kaip sakoma, jeigu kopijuoja, vadinasi, esi priekyje“, – šypsosi Violeta.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
