Baro savininkai – Benas Fainšteinas ir Zita Fainšteinienė – jau daugiau kaip 26-erius metus šiam barui ir jo klientams atiduoda didžiąją dalį savo energijos. Nors sutuoktiniai dirba pakaitomis, abiem už baro dažnai tenka pabūti ne tik barmenais, bet ir psichologais.
Tiems, kurie jaučia potraukį menui ir senoviškam stiliui, „Mažasis Paryžius“ kaip tik ta vieta, kur galima rasti visko. Tik įžengus į baro vidų, akį patraukia senoviški baldai, paveikslai ant gobeleno ir aplinką pagyvinančios raudonos interjero detalės.
Tarpukariu Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi, būtent dėl čia vyravusios architektūros. Tais laikais labai daug Lietuvos menininkų ir muzikantų baigdavo mokslus Paryžiuje.
Nustebsite sužinoję, kad tų neįprastų paveikslų autorius yra pats baro šeimininkas, o jo kūrybinis procesas vyksta darbo valandomis – tiesiog sėdint už baro stalo.
Norėdama daugiau sužinoti apie baro istoriją į „Mažąjį Paryžių“ užklystu lyginę savaitės dieną – būtent tada, kada dirba B.Fainšteinas.
Ėjau vildamasi, kad dieną ten būsiu vienintelė lankytoja. Tačiau, tik pravėrusi baro duris, savininką išvystu diskutuojantį politinėmis aktualijomis net su keliais baro lankytojais. Suprantu, kad teks nutraukti svarbią diskusiją ir paskubėti, nes lankytojai nenori, kad ilgam gaišinčiau jų pagrindinį pašnekovą.
– Benai, papasakokite plačiau apie šio baro atsiradimo istoriją.
– „Mažasis Paryžius“ įkurtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais – 1990-aisiais. Jį atidarėme kartu su žmona. Ankščiau čia buvo butas ir šalia stovėjo parduotuvė. Vėliau ją perpirkom ir praplėtėm visą erdvę, įstatėme duris, nes iš pradžių čia jų nebuvo, buvo tik langas, toks kaip kioskeliuose būna, per kurį prekiauja.
– Iš kur kilo toks pavadinimas?
– Tarpukariu Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi, būtent dėl čia vyravusios architektūros. Dauguma mūsų kartos žmonių tai žino, tik šiuolaikinis jaunimas jau retas, kuris domisi Kauno ir Lietuvos istorija.
Tuo laikotarpiu Laisvės alėjoje kūrėsi bohemiškos erdvės, keitėsi miesto išplanavimas, statėsi nauji namai, įvairios institucijos, bankai, paštai, verslo įmonės, formavosi miestietiškas gyvenimo būdas. Kauniečius žavėdavo iš ten atkeliaujančios mados. Be to, tais laikais labai daug Lietuvos menininkų ir muzikantų baigdavo mokslus Paryžiuje. Kauno istorija ir paskatino barui duoti tokį pavadinimą.
– O ar jus patį domina Paryžiaus architektūra, menas, muzika?
– Iš tikrųjų tai taip. Įsiminė toks impresionizmo menininkas, kuris aprašė žymiuosius menininkus ir Paryžių – Henri Perruchot. Jis mokėdavo taip gerai rašyti ir žodžiais nusakyti visą aplinką, jog pats pasijausdavai ten buvęs. Būtinai paskaitykite jo knygų.
– Sakykite, ar Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo sunku pradėti savo verslą? Kaip jums kilo mintis įkurti tuomet vienintelį per naktį veikusį barą Kaune?
– Labai sunku. Reikėjo daug parašų surinkti, o juos gauti buvo sudėtinga. Tuometinis Kaunas susidurdavo su įvairiomis problemomis: klestėjo mafija, nusikaltėlių grupuotės, kyšiai, įvairūs reketai. Baisu, kas tuomet darydavosi. Idėja atidaryti barą kilo dėl to, kad jaunystėje esu baigęs prekybos ir kulinarijos mokyklą. Konkurse Kaune buvau pirmą vietą užėmęs, tai kažkaip savaime gimė tos idėjos ir gan lengvai ėjosi jas įgyvendinti.
– Ar nebuvo išbandymas jums, vyrui su žmona drauge, pradėti šį verslą?
– Kaip čia pasakius. Aš visada galvojau, kad būsiu namuose ir tapysiu, o bare sūnūs dirbs. Seniau vienas iš mano sūnų dienomis dar dirbdavo ir padėdavo suktis, bet vėliau viskas pasisuko kita linkme. Dabar su žmona dviese dirbame ir kas antrą dieną keičiamės. Ji už prekes atsakinga ir pluša tik vakarais, o aš nuo pat ryto iki vakaro. Bet manau, kad jeigu nebūčiau pensininkas, tai čia irgi nedirbčiau. Barmeno darbas nėra labai žavus – girdai žmones ir tiek (juokiasi).
Neseniai vokiečiai buvo užklydę, su jais kartu šaškėm pažaidėm. Jiems patiko baras, įspūdį paliko tiek jo aplinka, tiek jame kabantys mano paveikslai.
– Galbūt čia yra apsilankę kokių nors išskirtinių žmonių? Pvz., įžymybių, politikų, turistų iš užsienio?
– Pačių įvairiausių: dizaineriai, poetai, tapytojai, muzikantai, rašytojai, Seimo nariai. Lankydavosi labai įdomūs žmonės ir įvairūs intelektualai. Pastarieji dar ir šiandien dažnai užeina. Tik labai retai turistų iš užsienio pasitaiko. Nors kaip tik neseniai vokiečiai buvo užklydę, su jais kartu šaškėm pažaidėm. Jiems patiko baras, įspūdį paliko tiek jo aplinka, tiek jame kabantys mano paveikslai.
– O dabar turite nuolatinių klientų?
– Ne tiek, kiek seniau, bet turime. Būna ir jaunų porelių apsilanko: sėdi, aplinką apžiūri, diskutuoja. Tik kad šiandien skiriasi tas jaunimas... Daug jaunų žmonių nebeskaito knygų, nemoka lietuviškai be klaidų rašyti ir skaityti. To pasigendu, nes mano kartos žmonės daug daugiau apsiskaitę. Galbūt viskas dėl išmaniųjų technologijų, kurios viską padaro už juos. Dažnai užsuka menininkai ir kiti intelektualai. Iš jų gal 10 procentų sudaro tie tikrieji intelektualai, o likusius – visuomenėje vadinami „išplaukę“ menininkai (juokiasi). Su jais visais susėdame prie baro ir šnekamės apie viską: nuo meno iki politikos aktualijų.
– Kokių nors įdomių ar neįprastų nutikimų pamenate? Gal žinote kokią nors romantišką (paryžietiško stiliaus) istoriją, nutikusią būtent šioje vietoje?
– Ko tik čia nebuvo... Knygą galima būtų apie visus nutikimus parašyti (juokiasi). Kalbant apie romantiškus dalykus, tai labai daug sužadėtuvių šiame bare įvyko.
– Kiek dar laiko gyvuos šitas baras? Bus perduodamas iš kartos į kartą?
– Nebent anūkams, jeigu jie jo norės užaugę. Jeigu nenorės, tai galės pakeisti patį profilį ir vietoj baro atidaryti ką nors kito, kad ir vaistinę ar meno galeriją.
– O jums nebuvo kilus tokia idėja, vietoj baro atidaryti savo meno galeriją? Juk jau pats baras šiek tiek primena savotišką meno kūrinį, o ir autentiškų jūsų paveikslų čia netrūksta.
– Jeigu atvirai, tai turėjau tokią mintį. Problema ta, kad senamiestyje yra visos pagrindinės galerijos ir visi žino, kur eiti, norint pasižiūrėti paveikslų. O jeigu čia atidaryčiau, tai 2–3 metus reikėtų laukti, kol kas nors sužinotų, kad čia veikia meno galerija.
– Ar nuo baro atsidarymo pradžios čia kas nors pasikeitė? Ar baldai išliko tie patys?
– Kai kuriuos labai susidėvėjusius baldus pakeičiame naujais, bet vistiek panašiais, kad išlaikytume senovinį stilių. Stalus, stovinčius pagrindinėje salėje, ornamentais išmarginau pats. Ankščiau čia buvo šokių salė, vykdavo diskotekos, grodavo muzika. Kažkada ir virtuvė veikė, maistą čia ruošdavome, turėjome 4 barmenes, buhalterę, salės prižiūrėtoją. Bet apsimokėjo tik anais laikais, kai baras dirbdavo visą parą ir mažai naktinių barų Kaune buvo.
Maždaug po kokių 10 metų nuo baro atidarymo nusprendėme darbo valandas sumažinti ir klientus priimti tik iki 22 valandos vakaro. Juk žinote, visokių problemų naktį nutinka: konfliktai, ginčai, muštynės ir panašiai.
– Kodėl atsisakėte idėjos čia ruošti maistą?
– Nelabai apsimoka, nes žmonės dažnai palieka, nesuvalgo visko ir išmesti tenka kone pusę porcijos. Aš pats gaminti nelabai mėgstu, labiau patinka tapyti paveikslus, žmona daugiau gamina. Buvome pradėję tais vadinamais kebabais prekiauti, bet pagalvojome, kad neverta jais, trumpai tariant, „nuodyti“ žmonių. Juk vistiek geriau pateikti šviežius, tik ką pagamintus produktus. Atsisakėme maisto gaminimo, todėl šiandieną mūsų baro asortimente galima rasti tik gėrimų ir užkandžių.
– Jūsų baro aplinka neįprasta ne tik dėl jame esančių senoviškų baldų, bet ir dėl ekstravagantiškos raudonos šviesos žaismo. Kokį įspūdį tokia aplinka palieka tiems, kurie čia užklysta pirmą kartą?
– Atsiranda tokių, kurie, sugrįžę iš Paryžiaus, man pasakoja, kad ten yra matę net porą panašių barų (viename iš tų rajonų, kur renkasi visi Paryžiaus menininkai). Kai kuriems patinka vyraujantis senas stilius, kitiems nelabai. Bet naudoti raudoną spalvą pasirinkome neatsitiktinai – senovėje restoranai, puošti raudonu aksomu, buvo laikomi pačiais prabangiausiais.
Raudoną spalvą pasirinkome neatsitiktinai – senovėje restoranai, puošti raudonu aksomu, buvo laikomi pačiais prabangiausiais.
– Savo paveikslams piešti naudojate išskirtinę techniką. Papasakokite, kaip susidomėjote piešimu ir ką pasakoja jūsų neįprastų formų paveikslai.
– Esu kilęs iš kaimo, bet visada viskuo domėjausi: šokiais, muzika, senovės istorija, tapyba, poezija, rašymu. Kadangi žinau istoriją nuo Šumero atsiradimo iki naujausių laikų, mano kūriniuose persipina dabarties ir praeities motyvai. Jais gilinuosi į žmogaus prigimties dvilypumą, iliuzijų bei filosofijos pasaulį. Naudodamas spalvų žaismą perteikiu aistros ir gaivališkumo nuotaikas, keliu meilės ir laisvės idėjas. Be piešimo, dar labai mėgstu rašyti. Esu ir nedidelę knygelę išleidęs.
– Tai kas vis dėlto Lietuvoje sunkiau – būti menininku ar turėti verslą?
– Esu daug parodų surengęs. Skirtumas tas, kad anksčiau atsirasdavo daugiau žmonių, kurie nupirkdavo kokį nors mano kūrinį, o dabar... Nežinau, kas toje Lietuvoje atsitiko. Niekas pinigų tokiems dalykams neturi. Šiandien jau ir baras nieko vertas, nebe tie laikai. Nežinau, ar pastebėjote, bet šioje gatvėje, maždaug 300 metrų spinduliu, iš viso stovi kokie 6 barai ir restoranai, todėl konkurencija yra milžiniška. O ankščiau čia buvo vienintelis naktinis baras, į kurį suplūsdavo visas Kaunas.
– Niekada nesinorėjo kam nors parduoti savo verslo? Gal buvo minčių praplėsti asortimentą ar pakeisti aplinką, kad vieta vėl būtų populiari tarp kauniečių?
– Ne, nieko keisti nenoriu, todėl barą dar kartu ir kaip savo kūrybinę dirbtuvę naudoju. Čia pat kuriu piešinius ant gobeleno, taip pat nenoriu, kad čia masiškai pradėtų rinktis konfliktiški asmenys. Dabar jau vistiek ateina daugmaž tie patys, pažįstami klientai. Tegul taip ir lieka, jokio populiarumo nereikia. Žinoma, nesiginčysiu – smagu, kai užklysta ir jaunimo, nes jų gretose irgi yra intelektualų, su kuriais įdomu pasikalbėti apie istoriją ir kitus dalykus. Tik jaunimas galėtų daugiau skaityti (juokiasi).
O anksčiau čia buvo vienintelis naktinis baras, į kurį suplūsdavo visas Kaunas.
– Per tiek metų ši vieta turbūt patapo jūsų antraisiais namais. Ką jums ji reiškia?
– Nieko (juokiasi).
– Bet jūs bare praleidžiate didžiąją laiko dalį – čia ir kuriate, ir bendraujate, ir eksponuojate jau užbaigtus savo piešinius. Nustebinote sakydamas, kad nieko nereiškia.
– Tiesiog nenoriu dirbti kitiems. Nepatiktų, jeigu man kas nors nurodinėtų ir skųstųsi, kai į darbą ateičiau pavėlavęs. Dabar jau ir tapyti nelabai bare pavyksta, nes vis tiek reikia su klientais daugiau pabendrauti ir juos išklausyti. Tai, galbūt, galėčiau teigti, kad per visą „Mažojo Paryžiaus“ gyvavimo istoriją baras tapo ne mano, bet labiau kitų antraisiais namas.
