Vilniečio tapytojo Svajūno Armono dirbtuvės – garsiajame dailininkų loftų kvartale.
Kieme kaskart sutinki praeinančius ar pravažiuojančius menininkus. O prieš penkiolika metų Svajūnas čia buvo pirmasis gyventojas.
Sovietmečiu čia veikė „Penketukais“ vadinama gamykla, kuri gamino pažangiausią elektroninę įrangą visai Sovietų Sąjungai.1954 metais šį pastatą statė vokiečių belaisviai. Kokybiškos plytos, gelžbetoniniai perdengimai, itin aukštos lubos, dideli langai ir labai patraukli kaina (1 kvadratinis metras prieš penkiolika metų kainavo vos 400 litų). „Galėjau rinktis ką noriu“, – pragmatiškai viską įvertinęs Svajūnas netrukus šventė įkurtuves.
Vienu savo dirbtuvės daiktu S.Armonas itin džiaugiasi. Tai sovietų povandeninio laivo maketas.
Molbertas – bene vienintelis dailininko atributas, ištikimai tarnauja Svajūnui nuo pirmojo paveikslo. Kitkas užgyventa. Stalas ir kėdės atiteko menininkui kaip trofėjus. Dujokaukių kalnus, techninius brėžinius ir kitą gamyklos turtą priglaudė kiti menininkai. Vienu savo dirbtuvės daiktu S.Armonas itin džiaugiasi. Tai sovietų povandeninio laivo maketas. Bankroto administratorius Saulius Bernatavičius dovanojo Svajūnui, žinodamas, kad jis trejus metus sovietų armijoje tarnavo būtent tokiame povandeniniame laive.
„Laivo priekyje yra torpedų skyrius, – makete rodo savo tarnybos vietą dailininkas. – Kai mane paėmė į sovietų armiją, pasirinkimo neturėjau. Trys metai laivyne – skambėjo lyg nuožmus nuosprendis. Sevastopolyje baigiau jūrininkų mokyklą, ir paskyrė mane į Balaklavą, bene labiausiai saugomą Krymo zoną. Grįžęs po tarnybos įstojau mokytis į Dailės akademiją“.
S. Armonas – vienas iš nedaugelio dailininkų, gyvenančių iš savo kūrybos. Sako, kad laisvė jam svarbiausia. Tačiau tapyti tenka daug. Per metus jis paprastai surengia 6-7 parodas, tris kartus dirba pleneruose. Ten jis intensyviau piešia nei studijoje ar nuvykęs į sodybą prie ežero. Pleneruose niekas neblaško. Pasiimi molbertą, išeini į gamtą ir grįžti vakare nešinas paveikslu ir įkvėpimu kitai dienai. Plenerai, anot Svajūno, reikalingi idėjoms pasisemti, su kolegomis susitikti, padiskutuoti ir pasiginčyti bei nuo miesto rutinos atitrūkti.
O kasdienybėje užsidaręs savo dirbtuvėse S. Armonas siekia rezultato ramybėje, vienatvėje, meditacijoje. Jeigu groja muzika, tai rami foninė. Jam imponuoja sentimentalūs Freddy Mercury ir Elvis Presley tekstai.
„Mėgstu piešinį ir žiūriu į jį neformaliai. Sukūręs nevengiu ir sugriauti. Geriau atsisakyti temos, negu jausti idėjos stygių. Dažnai griovimo procese lieka tik fragmentas“, – tai Svajūno ilgų kūrybinių metų patirtis. Įgijęs ją, sako žinąs kaip kurti.
Kūryba jam – tai nuolatinė įtampa. Anot S.Armono, pusė užduoties sprendimo atrandama suvokus pačią užduotį.
Pasak menotyrininkės Gražinos Gurnevičiūtės, S.Armono kūryba – įvairi ir kiek kotroversiška. Ji stebina staigiais posūkiais ir nuteikia apmąstymams apie šiuolaikinės tapybos ribas bei paties dailininko santykį su savo profesija. „Tapyba man – ne tik saviraiškos priemonė, bet ir tikrovės pažinimo būdas, verčiantis nepasitenkinti tuo, kas jau žinoma ir atskleista“, – tarsteli dailininkas.
Skirtingai nuo daugelio kolegų, S.Armonas per savo kūrybinę biografiją nesiekė formuoti savo, kaip kūrėjo, „kieto“, vieningo įvaizdžio – pirmiausia jam rūpėjo išbandyti įvairias tapybos galimybes, prisiliesti prie tradicinių žanrų, skirtingų stilių, srovių.
S.Armonas kūrybingai pratęsia lietuviško ekspresionizmo tradiciją, kurios ištakos – prancūzų Ecole de Paris tapybos mokykla. Gal būt todėl jo tapyba turi daug gerbėjų ne tik Lietuvoje, bet yra mėgstama ir suprantama Europos dailės žinovams.
„Man imponuoja prancūzų dailės mokykla. Tai elegancijos ir skonio viršūnė“, – prisipažįsta tapytojas.
Filosofas, Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, gerai pažinojęs menininką yra pasakęs: „ Kaip savo profesijos meistras S.Armonas virtuoziškas ir daiktiškiausioje detalėje, ir neapibrėžtoje erdvėje. Kaip mąstytojas jis laisvai disponuoja visa istorijos atributika, tinkama kurti jo modernybės pasaulius. O kaip žmogaus jo didžiausias rūpestis, kad tie pasauliai būtų geri – šviesūs, aiškūs, savi, traukiantys juose apsigyventi žiūrovo dvasią. Kultūrinė savigarba ir pagarba kitam yra svarbiausia S.Armono paletės sugestija“.
Jo tapyboje dominuoja figūratyvas. Naudodamas sudėtingą šio žanro plastiką S.Armonas išplėtojo kelias pagrindines kryptis: viena remiasi istorine tema, kita lyrine emocine.
„Šie siužetai – tarsi neatskiriami palydovai kelyje į pagrindinį įkvėpimo šaltinį, padėjusį atskleisti dailininko meninės individualybės stipriąsias puses“, – sakė S.Armono kūrybą nagrinėjanti menotyrininkė G.Gurnevičiūtė. Į klausimą kas tai? – menotyrininkė atsakė senu prancūzišku posakiu „Cherchez la femme – Ieškokite moters“.
Moters temos dominavimas S.Armono kūryboje pasireiškia tiesiogiai ir netiesiogiai, daro įtaką jo darbų emociniam fonui, skatina vaizduotę naujų įvaizdžių kūrimui, temų interpretacijai. Beveik visos jo sukurtos mitinės būtybės yra moteriškos kilmės, akivaizdu, kad Veneros tema turėjo įtakos mitologinio ciklo atsiradimui.
„Mitinės epochos nostalgiją aš derinu su nūdienos pasaulėjauta, nevengiu provokuojančių siužetų, aštrių personažų charakteristikų. Pasitelkdamas ironiją, aš sukūriau šiuolaikišką laumės – kerėtojos paveikslą, nestokojantį ekstravagancijos, dviprasmybių, tačiau išlaikiusį fatališkos prigimties paslaptingumą, gebėjimą užgauti tylias jausmų stygas“, – atviravo S.Armonas, pasakodamas apie tą nematomą ribą, skiriančią menininko gyvenimą nuo jo kūrybos.
Jam įdomūs žmonių santykiai, vidinis jų pasaulis. Tapytojas vis grįžta prie dailių moterų, elegantiškų gulbių, lengvo žingsnio panterų, meilių kačių, puošniųjų povų. Savo unikalia menine raiška Svajūnas perteikia asmeninį požiūrį į moters vidinį pasaulį bei jo virsmą.
Kas kartą į paveikslą sugrįžta karingas gaidys, stalai nukrauti ryškiais vaisiais ir gėrimais, simbolizuojantys perteklių ir prabangą. O nutapyti Nojaus laivai mus tarytum perspėja, kad į kelionę viso to gėrio negali pasiimti. Biblijoje pasakojama, kad Dievas dėl žmonių nedorumo planavo milžinišku potvyniu sunaikinti Žemę. Tačiau atsirado vienas žmogus, pelnęs malonę Dievo akyse. „Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu“. Viešpats liepė Nojui eiti į laivą ir uždaręs jo duris užtvindė žemę.
Šventasis Raštas pasakoja, kad Žemę aptvindę vandenys laikėsi šimtą penkiasdešimt dienų. Tuomet Dievas uždarė dangaus skliautus, požeminius vandenis ir vanduo pradėjo po truputį slūgti. Po dar 150 dienų pasirodė pirmosios kalnų viršūnės. Nojus siuntė paukščius iš laivo. Jie grįždavo nerasdami vietos apsigyventi. Kai nebegrįžo, Nojus išvydo žemę. Išlipo iš laivo ir paleido visus gyvūnus.
Aptarę neišvengiamą pasaulinio tvano temą, nusileidžiame į pirmame aukšte esančią mažą jaukią poros staliukų kavinę. Barista Matas šiltai pasisveikina. Svajūnas čia dažnas svečias. Ši kamerinė kavinukė savotiška menininko studijos tąsa. Kavos puodelis ir burnoje tirpstantis pyragas nuteikia žvaliau. Už lango melancholiškai lynoja. Kada pagaliau Dievas uždarys dangaus skliautus?
