Atsisveikinti su Jonu Kalinausku galima 2026 m. kovo 6 d., penktadienį, nuo 16 val. Vilniuje, Paco g. 4, Laidojimo namų 1-oje salėje. Šv. Mišios už mirusįjį bus aukojamos kovo 6 d., penktadienį, nuo 18 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Karstas išnešamas šeštadienį, kovo 7 d., 13 valandą. Laidojama Vilniuje, Liepynės kapinėse.
Jonas Kalinauskas 1972 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Studijų metais jam teko dirbti ir šaltkalviu, ir vamzdžių klojėju, ir pagalbiniu darbininku, ir kūriku mokykloje.
1985 m. baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo pataisos darbų kolonijoje, „Lietuvos pionieriaus“, „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir meno“ redakcijose, „Reklamos“ agentūroje, Lietuvos kino studijoje, Lietuvos „Telefilme“, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur. Nuo 1980 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jonas Kalinauskas debiutavo 1977 m. eilėraščių rinkiniu „Pajevonio fragmentai“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas, kurios buvo išverstos ir į rusų kalbą: „Kalbėk, paukšti“ (1980, 1988) ir „Žemės kvapai“ (1981). Pats yra sakęs, kad jam „poezija įvyksta netikėtai – kaip botago kirtis, kaip pavasarinis žaibas virš žydinčių sodų“. Tų poetinių kirčių pririnko ir išleido nemažai: „Žvelgiu į tamsą“ (1990), „Veidas dilgėlėse“ (1991), „Raktų rūdys“ (1999), „Ir nėra svarbu“ (2003), „Sapnų liudininkas“ (2005), „Miego meistras“ (2008).
Į septintą dešimtį įkopęs, 2011 m. Jonas Kalinauskas už knygą „Plunksnų plėšytojos“ (2010) sulaukė Poezijos pavasario laureato laurų. Tuomet jis atviravo: „Savo eilėraščius turiu išvaikščioti, (...) O kai minkštu pieštuku ant vyniojamojo popieriaus naktį – tarp 2 ir 3 valandos – ką parašau, metu į seną batų dėžę pastalėj. Batai (47 dydis) seniai sunešioti ir atiduoti šiukšlių pirkliams, dėžė su gelsvėjančiais rankraščiais liko. Po kokių metų paimu, skaitau – nei poezijos, nei prozos. Dar po pusės metų prisiverčiu perkelti tuos tekstus į kompiuterį, išspausdinu: reikia kaip nors įteisinti savo esamumą – gal kas anapus beldžiasi į mano vietą – ir vėl į dėžę nuo batų…“ Tie į batų dėžę ir toliau mėtyti naktiniai (ir ne tik) posmai sugulė ir į vėlesnes, lietuvių literatūros laukui svarbias poezijos knygas: „Mano sodo vagis“ (2013), „Ar Spangis ateis“ (2014), „Nesantis = Absent“ (2025).
Jono Kalinausko eilėraščių išversta ir publikuota rusų, anglų, vokiečių, ispanų, lenkų, prancūzų ir kitomis kalbomis.
Už savo kūrybą Jonas Kalinauskas yra pelnęs daugybę apdovanojimų: 2006 m. jam buvo paskirta Salomėjos Nėries literatūrinė premija už poezijos knygą „Sapnų liudininkas“, 2008 m. knyga „Miego meistras“ įtraukta į LLTI kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
2013 m. jis tapo Jotvingių premijos laureatu už poezijos knygą „Mano sodo vagis“, ši knyga taip pat įtraukta į LLTI kūrybiškiausių 2013 metų knygų dvyliktuką, nominuota Metų knygos rinkimuose poezijos kategorijoje.
