Tiubingeno universiteto atstovas spaudai informavo, kad šio universiteto profesorius emeritas W.Jensas mirė sekmadienį po ilgos kovos su demencija.
Rašytojas, mokslininkas ir buvęs Berlyno vaizduojamojo meno akademijos vadovas W.Jensas „moralinio autoriteto“ statusą įgijo tuo metu, kai Vakarų Vokietija po nacistinio periodo siaubų stengėsi suvienyti savo tautines bendruomenes.
Savo aistringose esė, kurias spausdino vietos laikraščiai, W.Jensas tvirtino, kad akademinis pasaulis privalo nerimauti dėl grėsmių Vakarų Vokietijoje įsitvirtinančiai demokratijai, taip pat ragino šalį ugdyti tolerantiškumo ir politinio diskurso kultūrą.
Jis drąsiai reiškė savo poziciją, palaikydamas žydų ir krikščionių bendruomenių susitaikymą Vokietijoje, ir priešinosi 2003 JAV vadovaujamai invazijai Irake.
Tačiau tais pačiais metais paaiškėjęs faktas, kad W.Jensas per karą priklausė nacių partijai, privertė suabejoti jo moraliniu veidu. Pats W.Jensas tikino neprisimenantis šios savo biografijos detalės.
Jo sūnus Tilmanas Jensas iš pradžių užsipuolė tėvą už nacistinės praeities slėpimą, tačiau krizei aštrėjant ėmėsi jį ginti. „Visi, kas nors kiek buvo nacis, buvo diskredituoti“, – sakė jo sūnus.
W.Jensas sakė, jog į partijos narius buvo įrašytas „automatiškai“ praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio pradžioje po to, kai kurį laiką priklausė Hitlerjugendui – Adolfo Hitlerio jaunimo organizacijai. Vis dėlto jis pripažino, kad apie tai turėjo pranešti anksčiau.
„Suprantu, kad daugelis žmonių manimi nusivylė, – sakė jis. – Jeigu būčiau apie tai pranešęs truputį anksčiau – šeštojo dešimtmečio pabaigoje arba septintojo pradžioje – norėdamas likti visiškai sąžiningas, tai būtų buvę geriau.“
Dėl aistringo intelektualaus kovotojo įvaizdžio W.Jensas buvo lyginamas su XVIII amžiaus Prancūzijos revoliucijos mąstytojais, ir pelnė „mažojo Vokietijos Respublikos Voltaire’o“ pravardę.
Jis artimai bendradarbiavo su savo žmona Inge, su kuria kartu parašė novatorišką Nobelio premijos laureato Thomo Manno žmonos Katios biografiją.
Nepaisant priklausymo nacių partijai W.Jensas drąsiai gynė Th.Manną nuo nacių kritikos net ir po to, kai rašytojas atsidūrė tremtyje.
