Jis vadinosi „Mano knygos spalvos“. Konkurse, skirtame Pasaulinei knygos dienai, kaip rašoma ministerijos feisbuko paskyroje, teko susidurti su „nemalonia situacija“.
Cituoju: „Paaiškėjo, kad balsavimo metu buvo pasitelktos netikros „Facebook“ paskyros ir dirbtinai didintas „patiktukų“ skaičius. Tokie veiksmai prieštarauja sąžiningos konkurencijos principams ir iškreipia tikrąją konkurso esmę“. Pastraipą lydi liūdintis emodžis. Dar ministerija primena, kad konkursai juk yra apie pagarbą kitų darbui ir sąžiningą varžymąsi, o ne siekį laimėti bet kokia kaina.
Kodėl mums tai turėtų būti svarbu? Nes pasirinkus vieną kovą, tampa skausmingai akivaizdu, kurios kovos pasirinktos nebuvo.
-
Monika Gimbutaitė. Knyga išgyvenimo krepšyje
-
Kultūros periodikos tyrėja Asta Urbanavičiūtė-Globienė: „Netikiu, kad netauru kalbėti apie pinigus, kai kalbame apie kultūrą“
-
Monika Gimbutaitė. „Sugauti Vanagą“: pergalės kodas, „Krikštatėvis“ ir kultūra kaip propaganda
-
Teatrų vadovų atranka – ministerijos rankose: kritikai įžvelgia politizavimą ir „sovietinę mąstyseną“
Nebuvo pasirinkta nuo melą skleidžiančių botų armijų apginti kultūros ir žiniasklaidos bendruomenių, jų lyderių ir valstybės institucijų. Kultūros bendruomenė pati prašė, kad ministerija į šią kovą įsitrauktų ir parodytų lyderystę. Bet pozicijos – bent to paprasto postuko, įvardijančio, kad taip daryti negražu, – nesulaukė. O botų armijos toliau auga ir realybė vis tankiau apraizgoma melo tinklu. Jis ardo. Ne tik reputaciją, kuriai atkurti gali prireikti daugybės metų, bet ir pasitikėjimą bei mūsų demokratijos sveikatą. Liūdintis emodžis.
Nebuvo pasirinkta apie sąžinę pamokslauti koalicijos partneriams, kurie diriguoja netikroms anketoms. Jie kiršina visuomenę, nuolat sąmoningai iškraipydami realybę, bet žino, kad dėl to nieko nebus. Nes realybės perrašymas politiniame lauke seniai legitimuotas, todėl pačiam pradėjus šlykščias patyčias pakaks pasakyti, jog taip tenorėjai „paskatinti diskusiją dėl patyčių viešojoje erdvėje“. Ir dėl to postų niekas iš partnerių nerašys. Verkiantis emodžis.
Nebuvo pasirinkta apginti moters, kurios nuotrauka sufabrikuota, o ji koalicijos partnerio žeminta feisbuke, greit prisijungus tikrų ir netikrų anketų chorui. Nebuvo pasirinkta apginti žmogaus orumo ir piliečių teisės į taikius susirinkimus, ką užtikrina Konstitucija. Ta pati, kurią koalicijos partneris buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs, bet ši kova taip pat nepasirodė verta dėmesio. Raudantis emodžis.
Bet minėtas moralas botams atrodo ciniškas žiūrint ne tik į Kultūros ministerijos veiksmų stoką, bet ir į jos pačios veiksmus. Beje, taip pat organizuojant konkursus.
Galbūt Kultūros ministerija kovas tiesiog renkasi pagal savo galimybes? Gal šiandien ji pajėgi kovoti tik prieš pradinukų konkurso botus ir už savo kontrolės stiprinimą?
Naujai siūloma nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų bei koncertinių įstaigų vadovų atrankos tvarka sunkiai atitinka standartus, pačios ministerijos keliamus pradinukų piešinių konkursui.
Ar kultivuojama pagarba kitų darbui? Vargu, nes naujoji tvarka išplėstų ministerijos renkamų atstovų komisijoje skaičių ir reikšmingai sumažintų išorės ekspertų vaidmenį, nuvertinant jų žinias ir darbą. Ar taip būtų užtikrinama sąžininga konkurencija? Nepanašu, nes be jau minėto komisijos sudėties pakeitimo, galutinį sprendimą, renkantis iš dviejų kandidatų/čių, priimtų kultūros ministras/ė arba savivaldybės meras/ė. Renkantis nebūtinai kompetentingiausią, profesionaliausią, bet tą, su kuriuo, kaip sakė viceministras Matas Drukteinis, norisi dirbti.
Ir čia ministerijos santykis su realybe vėlgi pasirodo besąs problematiškas. Ministerija neigia, kad naujoji tvarka konkursus gali politizuoti. T. y., kad formuluojamos sąlygos atves į tų sąlygų nutiestą rezultatą ir padidinus politikų įtaką, bus (siurprizas!) padidinta politikų įtaka ir rasis erdvė su skaidrumu sunkiai suderinamoms asmeninėms simpatijoms bei antipatijoms, ką praktiškai tiesiogiai leptelėjo ir pats viceministras.
Galbūt Kultūros ministerija kovas tiesiog renkasi pagal savo galimybes? Gal šiandien ji pajėgi kovoti tik prieš pradinukų konkurso botus ir už savo kontrolės stiprinimą? Gal veikti ji gali tik iškraipomos realybės sąlygomis, kur principai selektyvūs, o prieš nepatogius faktus galima užsimerkti?
Atsakymo, deja, neturiu.
Nustebęs emodžis. Piktas emodžis. Pavargęs emodžis.
