Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 29d. 21:03

Nacionalinės premijos laureatas kino operatorius Jonas Tomaševičius: „Mane užbūrė kino kvapas“

Kino operatorius Jonas Tomaševičius Interviu
Kino operatorius Jonas Tomaševičius
Kino operatoriaus Jono Tomaševičiaus filmografijoje ne vienas filmas, patekęs į Lietuvos kino aukso fondą. „Ave, Vita“, „Jausmai“, „Herkus Mantas“, „Moterys ir keturi jos vyrai“ – tai vos keletas iš jų. Per tris kūrybos dešimtmečius jis nufilmavo daugiau nei tris dešimtis kino filmų, mielai dirbo tiek su savo kartos, tiek ir jaunaisiais režisieriais. Kaip teigia jo amžininkai, režisieriai net stodavo į eilę norėdami, kad kitą jų darbą filmuotų būtent J.Tomaševičius.

Nors aktyvus kūrybinis gyvenimas, kai vos baigęs filmuoti vieną filmą iškart imdavosi kito, jau seniai praeityje, tačiau kaip tik dabar atėjo laikas garbingiems įvertinimams. Per pastarąjį dešimtmetį J. Tomaševičius pagerbtas svarbiausiais kino apdovanojimais – 2012 m. jam įteiktas Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“, 2013 m. už viso gyvenimo nuopelnus – Lietuvos kino akademijos „Auksinės gervės“ statulėlė. 2019 m. operatoriui skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2020 m. jis tapo Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatu už „Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas“.

Šis pokalbis – tai kino operatoriaus J.Tomaševičiaus pasakojimas apie savo kelią į tas aukštumas – nuo Vilniaus pakraščių, laimingos ir kartu dramatiškos vaikystės prisiminimų, jaunystės ieškojimų ir atsitiktinio užklydimo į Kino studiją, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

Kino operatorius Jonas Tomaševičius. / J. Matonio nuotr.
Kino operatorius Jonas Tomaševičius. / J. Matonio nuotr.

– Gimėte Vilniuje 1937 metais. Įdomu, kelintos kartos vilnietis esate?

– Tiek mano tėvai, tiek ir seneliai buvo iš Vilniaus krašto. Apie tolimesnes savo šaknis nieko nežinau: kai dar buvo ko paklausti, vis atidėliodavau, galvojau, kad suspėsiu. O dabar jau vėlu, nebėra iš ko sužinoti.

Aš gimiau ant pačios Vilniaus miesto ribos – Žemuosiuose Paneriuose, prie pat senojo kelio į Kauną. Prieš Antrąjį pasaulinį karą palei upę visur buvo išsibarstę kaimeliai su savo laukais, daržais, ganyklomis. Sovietmečiu šį kraštovaizdį labai stipriai pakeitė miesto pakraštyje išdygę fabrikai ir gamyklos. Tiesa, o mano paties gimtasis namas iki šiol yra išlikęs Žemuosiuose Paneriuose prie pat troleibusų žiedo.

Vaikystės metais, žinoma, čia nebuvo autostrados, visur aplink plytėjo miškai. Senuoju keliu į Kauną mes eidavome į ant kalno ir šiandien tebestovinčią bažnytėlę, šalia kurios – ir mano artimųjų kapai. Gan plati mūsų giminė kaip tik ir gyveno tuose Vilniaus pakraštyje įsikūrusiuose kaimuose. Neries slėnis, kalvos ir miškai, rugių laukai ir gyvulių ganomos pievos buvo mano kasdienė aplinka. Mūsų šeima augino karvę, porą paršų, pulkelį vištų. Turėjome savo žemės, sodą, daržus. Tėvas dirbo plytų fabrike netoli namų, o mama – namuose prie ūkio ir su vaikais. Tad mano ankstyvųjų metų Vilnius – tikrų tikriausias kaimas.

Daug laiko leidau su savo bobute, kuri manimi labai rūpinosi. Kur tik ji eidavo – tai grybauti, tai uogauti, tai pas gimines į gretimą kaimą – visur mane su savimi vesdavosi. Ir visą laiką sekdavo pasakas, pasakodavo įvairias istorijas bei nuotykius. Tai nepaprastai žadino mano vaikišką vaizduotę.

Karo laikas, žinoma, buvo siaubinga suirute. Tai vieni eina, tai kiti – ir vis pro mūsų kiemus ir sodus.

– Tačiau tokia idilė – ankstyvoji jūsų patirtis, tiesa? Netrukus prasidėjo visai kitoks gyvenimas.

– Karo laikas, žinoma, buvo siaubinga suirute. Tai vieni eina, tai kiti – ir vis pro mūsų kiemus ir sodus. Ir rusai, ir vokiečiai darė savo „tvarką“, kurioje paprastam žmogui nebuvo vietos. Nuo pabūklų trenksmų langai vis būdavo išdužę, namuose spintos apverstos, kur kareivių ieškota kažko vertingesnio. Kai jie praeidavo, mūsų dirbami laukai bei miškai virsdavo minų ir granatų teritorijomis. Kiek daug apylinkių vaikų ir suaugusių yra nukentėję ar žuvę nuo šių dalykų... Baisu prisiminti. Sykį penki berniūkščiai surado prieštankinę miną ir padegę laužą žiūrėjo, kas bus... Kai sprogo, nė vienas jų neišgyveno, o toje vietoje liko didžiulė duobė.

Sykį ir mano brolis buvo radęs kažkokią granatų sistemą su žiedais ir parsinešė namo. O pas mus kaip tik namuose buvo apsistoję rusų kareivių būrys. Kai jie pamatė, ką tas rankose turi, liepė tučtuojau sustoti, nejudėti, atsargiai paėmė tas granatas ir metė kur arčiausiai pasitaikė – į lauko tualetą (juokiasi). Paskui daug metų į tą išvietę niekas kojos nebekėlė.

Kai Vilnius buvo bombarduojamas ir prasidėjo labai aktyvus vokiečių bei miestiečių traukimasis į vakarų pusę, gyventi šalia kelio į Kauną išvis tapo nebeįmanoma. Todėl mūsų šeima pasitraukė pas gimines į Bukčius – keletą kilometrų aukščiau upe. Nerimi ne kartą mačiau praplaukiant žuvusių kareivių ir net vaikų kūnus. Jei kažkuris įstrigdavo kranto žolynuose, vietiniai gyventojai ištraukdavo ir užkasdavo čia pat vietoje. Nors buvo vasara, apie maudymąsi upėje nebuvo net kalbos.

Bėgdami nuo mirties savadarbiais plaustais vis plaukdavo žmonės su kuklia savo manta. Tai buvo chaoso pilnos dienos ir naktys. Pamenu netoli Gariūnų buvo Jačiūnų kaimas – mano mamos gimtinė. Vieną dieną ten nukrito lėktuvas ir visas kaimas sudegė. Tad tie metai buvo visiškai nepanašūs į pirmąsias gyvenimo patirtis. Galima sakyti, kad tuomet gyvenome kaip ant parako statinės.

Kino operatorius Jonas Tomaševičius
Kino operatorius Jonas Tomaševičius

– Kada Vilnių suvokėte ne kaip kaimą, bet kaip miestą su jo senamiesčiu, grįstomis gatvėmis bei architektūros paminklais?

– Tik karui pasibaigus. Tuomet, būdamas aštuonerių, pradėjau lankyti mokyklą. Medinis dviejų aukštų mokyklos pastatas buvo Savanorių prospekte, priešais dabartinę „Maximos“ parduotuvę. Viršuje buvo salė ir trys klasės, o apačioje – mokytojų kambarys ir kelios klasės. Viename kambaryje tuomet mokėsi kelios klasės. Žinoma, tik vaikų buvo ne dešimtys, o vos po kelis.

Mes pasivaikščiodavome po apgriautą senamiestį, Katedros aikštę, pažioplinėdavome ir grįždavome namo į Žemuosius Panerius.

Po pamokų su draugais dažnai eidavome į miesto centrą. Kadangi gerai jo nepažinojome, o kur dar ką tik praūžusio karo paliktos žymės, ne kartą jame teko ir pasiklysti. Gedimino prospekte, pamenu, dalis namų buvo virtę griuvėsiais – visos vidinės konstrukcijos išdegusios, stovėjo tik išorinės sienos. Mes pasivaikščiodavome po apgriautą senamiestį, Katedros aikštę, pažioplinėdavome ir grįždavome namo į Žemuosius Panerius.

– Papasakokite kada pirmą kartą pamatėte kino filmą? Ir gal pamenate koks tai buvo?

– Tai buvo keletą metų po karo, kai pradėjo griūti tarp Vilniaus ir Panerių esantis geležinkelio tunelis. Tuomet šalia tunelio statybinis kareivių batalionas darė naują kelią. O vakarais, kad neišdurnėtų, jiems buvo rodomi filmai.

Su broliu tuomet mes buvome tapę auksiniais vaikais – eidavome „miegoti“ dar prieš saulei nusileidžiant. O kai imdavo temti, skubiai apsirengdavome ir lėkdavome tris keturis kilometrus iki barakų. Pušyne, tarp medžių, buvo ištiesta balta paklodė ir ant jos buvo rodomi filmai. Kareiviai sėdėdavo kas kur – ant suolų, ant žemės, o mes – kitoje paklodės pusėje. Ir mums visiškai netrukdė tai, kad mūsų vaizdas – atvirkščias. Grįždami namo su broliu aptarinėdavome, ką matėme, o įspūdžiai neapleisdavo ir kelias dienas ar net savaites.

Ką tuomet matėme? Pamenu filmą apie Čepajevą. Suprantama, karinės temos buvo dominuojančios. Tačiau didžiausią įspūdį mums paliko Tarzanas. Po jo miške jau nebevaikščiojome įprastai žeme, o šokinėdavome nuo medžio ant medžio (juokiasi).

Kinas man tuomet tapo didžiausiu galvosūkiu ir paslaptimi. Niekaip negalėjau suprasti, kaip filme gali būti parodomas žmogaus gyvenimas, metų laikų kaita. Šias mįsles įminiau gerokai vėliau, jau pradėjęs dirbti kino studijoje Žvėryne.

– Ar galima sakyti, kad kaip tik šie filmai jumyse pasėjo meilę kinui, kuri galiausiai atvedė prie operatoriaus profesijos?

– Ne, nieko panašaus. Mano gyvenimo svajonė buvo traukiniai. Panerių stotyje matydavau jauną vyrą arba moterį baltu švarkeliu ir blizgančiais antpečiais bei vėliavyte. Jie išeidavo prie bėgių, pakeldavo ranką ir traukinys pravažiuodavo, paskambindavo kažkokiu įrenginiu ir traukinys sustodavo. Tai buvo hipnotizuojanti galia. Ir aš taip norėjau... (juokiasi). Štai kodėl po aštuntos klasės laikiau egzaminus į Geležinkeliečių technikumą. Visus egzaminus išlaikiau aukščiausiais balais ir tik iš TSRS konstitucijos gavau trejetą. Todėl manęs nepriėmė. Į direktoriaus siūlymą mokytis statybininko specialybės tik numojau ranka. Mane domino geležinkelis ir niekas daugiau.

Tuomet padaviau dokumentus į Finansų technikumą. Čia priėmė, bet kai reikėjo mokytis – nenuėjau. Ėmiau ieškoti darbo ir netrukus atsidūriau žemės ūkio mašinų gamykloje „Komunaras“. Ten viskas buvo labai įdomu: įspūdingi mechanizmai, įkaitintas metalas, žiežirbos kaip kokiam kine... Darbą gavau metalo liejykloje, bet galiausiai ir čia nenuėjau.

Vieną dieną mūsų namuose apsilankęs giminaitis pasakė, kad kino studija Žvėryne mėnesiui ieško operatoriaus asistento, kuris pavaduos atostogų išeinantį darbuotoją. Ir aš nuėjau.

Kitas mano paieškų etapas buvo radistų ruošimo klubas šalia Vilniaus universiteto. Nuėjau su draugu ir jis baigė, o aš – ne. Štai taip ir klaidžiojau keletą metų be vietos. Bet vieną dieną mūsų namuose apsilankęs giminaitis pasakė, kad kino studija Žvėryne mėnesiui ieško operatoriaus asistento, kuris pavaduos atostogų išeinantį darbuotoją. Ir aš nuėjau.

– Ir pasilikote visam gyvenimui?

– Tai įvyko 1955 metų pavasarį, man tuomet buvo septyniolika. Įsidarbinau asistentu pas kino operatorių ir režisierių Viktorą Starošą. Bet kuo gi aš galėjau jam padėti absoliučiai nieko nesuprasdamas apie kiną? Žinoma, kad nieko. Tačiau jis labai gražiai mane priėmė, mes puikiai sutarėme ir radome bendrą kalbą.

Man tai buvo kito pasaulio ir kartu naujo gyvenimo pradžia. Iki to laiko aš net nebuvau niekur iš Vilniaus išvažiavęs. O tuo metu studijoje buvo filmuojamos kino kronikos apie socialistinių keliu žengiančią Lietuvą ir aš pirmą kartą pamačiau Kauną, Klaipėdą, Kėdainius, Jonavą.

Tačiau labiausia mane užbūrė kino kvapas... Kino gamyba tuomet buvo tartum fabrikas – čia pat statomos dekoracijos, laksto aktoriai, garsiai kalba režisierius, operatorius reguliuoja didžiulę kamerą, mechanikai tvarko visokiausius reikalus, asistentai neša juostas, kurios studijoje ryškinamos. Tas kvapas buvo labai specifinis – acetono sumišusio su juostomis ir įkaitusių prožektorių lempų. Tačiau jis tvyrojo ne tik pačioje Kino studijoje, bet buvo giliai įsigėręs ir pačiuose žmonėse, jų tarpusavio santykiuose. Ir būtent tai mane pakerėjo nuo pat pirmos akimirkos.

Buvau lyg kempinė, kuri iš pradžių suspausta, tačiau pamažu atleidžiama sugeria visa, kas yra aplink.

Nuo to laiko, kaip mažas ir be galo smalsus vaikas, aš ėmiau visur dalyvauti. Lėkdavau iš vieno cecho į kitą, stebėjau, kaip daromi ryškalai ir ryškinamos juostos, kaip aptarinėjami scenarijai ir derinami siužetai, kaip tvarkoma ir prižiūrima aparatūra, kaip režisierius bendrauja su operatoriumi filmavimo aikštelėje. Manęs buvo pilna Kino studija. Buvau lyg kempinė, kuri iš pradžių suspausta, tačiau pamažu atleidžiama sugeria visa, kas yra aplink. Stengiausi užuosti, pamatyti, suvokti, kaip daromas kinas.

Po mėnesio iš atostogų sugrįžo darbuotojas, kurį buvau pakeitęs ir mane atleido. Tačiau aš be kino jau negalėjau. Norint patekti į studiją reikėjo sargui parodyti pažymėjimą. O aš tokio neturėjau, todėl dvi savaites atokiau pralįsdavau pro tvorą ir lyg niekur nieko dalyvaudavau kino filmavimuose. Aikštelėje visi turėjo savų reikalų ir manimi visai nesidomėjo. Todėl aš ir toliau, nors ir nelegaliai, galėjau domėtis kinu.

Jonas Tomaševičius su kino operatoriumi Jonu Gricium
Jonas Tomaševičius su kino operatoriumi Jonu Gricium

– Ir niekam neužkliuvote?

– Priešingai, netrukus buvau priimtas dirbti (juokiasi). Turbūt tik iš gailesčio, bet man tai mažai rūpėjo. Po pusmečio, tėvo padedamas, nusipirkau fotoaparatą ir ėmiau mokytis į pasaulį žiūrėti pro kameros stiklą. Ir kasdien dalyvavau kino gimimo procese.

Bet viską sujaukė priverstinė tarnyba armijoje. Ir nors Starošas visaip kaip bandė mane iš ten išsukti, tačiau tai buvo ne jo jėgoms. Pasisekė bent tuo, kad buvau paimtas prieš pat Kalėdas, todėl vietoj trejų metų atitarnavau dvejus su puse.

Grįžęs iš armijos aš tiesiu taikiniu nuvykau pas Starošą ir jis mane priėmė dirbti toliau. Kadangi savo ateities jau nebeįsivaizdavau be kino, stojau mokytis į Sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK‘as) Maskvoje. Pirminis priėmimas vyko čia, Lietuvos kultūros ministerijoje. Tačiau aš nepraėjau konkurso, mat neturėjau gerų fotografijų: tai buvo gana vidutiniški peizažai, o dar ir atspausti ant mažo formato. Aš neprilygau kitiems stojusiems vaikinams, kurie turėjo didelio formato puikiai padarytas nuotraukas.

Tuomet nuėjau dirbti asistentu pas kino operatorių Joną Gricių, kuris kaip tik su Arūnu Žebriūnu filmavo novelę „Paskutinis šūvis“ iš keturių dalių filmo „Gyvieji didvyriai“. Tai buvo jau kitos pakopos kino mokykla. Gricius mane imdavo ne tik į scenarijaus aptarimus, filmavimus, bet ir į pirmines juostos peržiūras, kuriose dalyvaudavo tik režisierius, operatorius ir dailininkas. Šitaip atsidūriau pačiame kino gimimo centre. Gricius manimi labai rūpinosi, dalijosi profesinėmis žiniomis, pasakojo apie Lenfilmą, VGIK‘ą, operatoriaus darbo specifiką, technologijas. Jis buvo mano kino krikšatėvis. O dar po metų aš įstojau į VGIKą.

Kadras iš filmo „Posūkis“, 1967 m.
Kadras iš filmo „Posūkis“, 1967 m.

– Buvote jau gerokai pasikaustęs, turėjote kino pameistrio patirties, tad mokslai turbūt ėjosi kaip per sviestą?

– 1966 metais, dar besimokydamas trečiame kurse, aš jau buvau nufilmavęs du filmus. Pirmasis – „Šulinys“ su režisieriumi Ilja Rudu-Gercovskiu pagal Petro Cvirkos apsakymą.

Kitas filmas – „Ten už durų“ apie Panevėžio teatro režisierių Juozą Miltinį, kuris tuo metu statė to paties pavadinimo Borcherto pjesę. Pusantro mėnesio mes filmavome šį darbą. Tai buvo pirmas kartas, kai Miltinis įsileido svetimus žmones į savo repeticijas, todėl jaučiau didelę atsakomybę ir įsipareigojimą padaryti maksimaliai gerai. Mintis buvo sukurti filmą, kuris, tariamai, būtų nufilmuotas slapta kamera. Tartum žiūrovas pro plyšelį stebėtų, kaip dirba garsusis režisierius ir čia pat, jo akyse, gimsta spektaklis. Bet kokia gi čia slapta kamera, kai ji sveria 80 kilogramų, o pernešti ją iš vienos vietos į kitą galėdavo du žmonės... (juokiasi) Nepaisant to, sumanymas, o ir pati teatro aplinka, režisieriaus charizma ir kūrybinis procesas man paliko didžiulį įspūdį.

Mes degėme noru padaryti savaip. Mes mokėmės eksperimentuodami, žaisdami, laužydami buvusias praktikas.

Ir nors trečiame kurse jau turėjau du diplominius darbus, tačiau man buvo įdomu gilintis į techniką, atrasti tai, kas padėtų geriau ir įdomiau filmuoti. Juk tuo metu, palyginus su šiais laikais, tiek informacine, tiek technologine prasme mes gyvenome tartum akmens amžiuje. Nepaisant to, mano manymu, kūrėme gerą kiną. Žinote kodėl? Nes mes degėme noru padaryti savaip. Mes mokėmės eksperimentuodami, žaisdami, laužydami buvusias praktikas.

Pažiūrėkite dabar suskaitmenintus mūsų laikais sukurtus filmus. Nei „Jausmai“, nei „Skrydis per Atlantą“, nei „Herkus Mantas“, nei „Moteris ir keturi jos vyrai“, nei „Žvėris, kylantis iš jūros“ nėra nė kiek pasenę. Galima juos žiūrėti su didžiausiu malonumu. Kokie ten aktoriai, kokios scenos, kokia nuotaika, atmosfera, jausmai... Žiūri ir nesupranti, ar tai vaidyba, ar visa tai vyksta iš tikrųjų. Čia ir yra didžioji kino paslaptis, kuri ir padaro kiną kinu.

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“, 1972 m.
Kadras iš filmo „Herkus Mantas“, 1972 m.

– 2020 metais Nacionalinė premija esate pagerbtas už „Lietuvos kino vaizdo poetikos aukštumas“. Ar galima sakyti, kad būtent poetika – ne tik dokumentiniame, bet ir vaidybiniame kine – buvo lietuviško kino išskirtinumas?

– Išties Lietuvos kinas tuomet turėjo savo unikalią stilistiką. Tai tam tikra poetika – ne lyrizmas, ne saldumas, bet vaizdo estetika, kuri prasideda nuo specifinio mąstymo ir matymo. Jei filme rodomi daiktai, tai nėra tik paprasčiausia buitis, socialinis realizmas. Viskas čia tampa metafora, daugiaprasmiu simboliu. Žinoma tai tinka kalbant toli gražu ne apie visą Lietuvos kiną, bet apie atskirus režisierius, konkrečius filmus bei temas.

– Ar galima sakyti, kad šitokia vaizdo estetika, visų pirma, yra operatorių nuopelnas?

– Taip, o kartu ir ne (juokiasi). Operatorius dalyvauja filme nuo pirmojo scenarijaus skaitymo, teksto bei poteksčių analizavimo iki konkrečios scenos apmąstymo ir derinimo, kaip tai turės atrodyti juostoje. Šis darbas visuomet vykdavo komandoje, todėl kine tu niekada nesi vienas. Filmas – tai sutarimo ir susitarimo, bendro matymo, bendros atmosferos kūrinys. Dar iki kameros pastatymo, operatorius savyje turi būti sugėręs visus galimus konkretaus filmo vaizdinius ir juos subrandinęs. Paleidęs kamerą jis visa tai suveda į vieną paveikslėlį. Toje akimirkoje slypi pagrindinis jo uždavinys. Bet iki jos reikia nueiti ilgą kelią.

Pagrindinis visos kino komandos darbas yra pagauti ir parodyti nuotaiką. Ji sukuriama dirbant išvien su režisieriumi, dailininku, kostiumų bei dekoracijų autoriais. Paskui ateina aktorių eilė. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie įsijaučia į tekstą, aplinką, kaip atskleidžia personažų santykius ir būsenas. Labai svarbu čia ir improvizacija, kuri visam paveikslui suteikia gyvybės, nenuspėjamumo, energijos. Todėl operatorius turi atidžiai sekti, kas vyksta, kad tik nepamestų tos akimirkos stebuklo.

O kartais – daryk nedaręs, niekas nepavyksta. Nežinai, iš kurio galo prieiti prie scenos, nerandi rakto, kaip ją atrakinti. Pamenu su režisieriumi Marijonu Giedriu filmavome atsisveikinimo sceną „Perskeltame danguje“. Antanas Šurna turėjo išeiti ant lieptelio į ežeriuką. Du kartus važiavome, filmavome – ežeras banguoja, o Šurna, rodos, tiesiog prausiasi. Banalu, neįdomu, lėkšta... Trečią kartą oras pasitaikė ramus, ežeras tykus ir jo paviršiuje atsispindėjo eglės. Toks čiurlioniškas paveikslas... Scena ta pati – Šurna prausiasi, ateina jo motina ir kviečia jį pusryčių. Rodos, niekas iš esmės nepasikeitė, tačiau vaizdas, emocija, nuotaika jau visiškai kita. Kiek dramatiškumo tame gamtos ir žmogaus vidinio pasaulio kontraste...

– Ar kino operatorius gali turėti savo išskirtinį braižą? Ar pamačius, tarkime, Jono Griciaus, Algimanto Mockaus ir Jono Tomaševičiaus darbus akylas žiūrovas galėtų pasakyti, kuris operatorius tai nufilmavo?

– Taip ir turėtų būti. Žinoma, visų paties išvardytų operatorių stilistika kažkuo yra labai panaši ir artima. Tačiau išskirtinumas būtinas. Kaip jis pasireiškia? Kadravimu, scenos kompozicija ir panašiais dalykais. Kadangi buvau jauniausias, filmuodamas sau leisdavau daugiau nei kiti. O tuomet Griciui tekdavo mane ginti ir užtarti (juokiasi).

– Jūsų karta sukūrė tai, kas šiandien įvardijama kaip Lietuvos kino klasika, kino aukso fondas. Kaip pats iš laiko perspektyvos apibendrintumėte tai, ką pavyko sukurti?

– Žvelgiant į šiuos filmus galima pamatyti mūsų kino raidą, stilistinę bei žanrinę įvairovę, konkrečių režisierių ar kino operatorių darbą. Tačiau kartu tai ir talentingiausių mūsų aktorių kūrybos archyvas. Visų teatrų artistai tuomet filmavosi kine, todėl kino istorijoje yra ir labai didelė dalis teatro istorijos. Į akis, visų pirma, man krinta gyva vaidyba, tikra emocija. Užfiksuota juostoje ir po penkiasdešimties metų ji veikia ir jaudina žiūrovą. Tai ir yra didžiausia kino vertybė.

– Ar kino operatorių profesijoje yra koks nors tradicijos tęstinumas? Ar galima kalbėti apie pameistrius, mokinius, tęstinumą? O gal šiandien kinas kuriamas visiškai kitais metodais ir principais?

– Dabarties kinui tai visiškai kitas laikas. Ir pirmiausia, žinoma, iš techninės pusės. Šiandien galima nufilmuoti viską, kaip tik nori. Čia atsiveria gausybė privalumų ir galimybių.

Tačiau svarbiausia, kad kinas nevirstų techninių priemonių reklamavimu, besaikiu jų naudojimu. Be abejo, pagunda tai daryti yra didelė. Juk jei jau nusipirkai ar išsinuomojai droną ar kraną, tai būtinai reikia tai ir išnaudoti. Bet ar visuomet tai pamatuota? Ar visada pagrįsta filmo logikoje, stilistikoje? Jei žiūrint kokį filmą į akis pirmiausia krenta technika, tuomet kūrinio idėja, jo vidinė struktūra pralaimi. Filmas turi būti padarytas taip, kad nesimatytų jokių siūlių.

Nepaisant to, neabejoju, kad mūsų kino kūrėjai, operatoriai padarys savo kiną. To jiems visiems ir linkiu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

01:00
16:32
19:43

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata