Sekite 15min Google
Jos biografijoje susipina lietuvių kultūrinio gyvenimo pradžia, moterų žengimas į viešąją erdvę ir pilietinis įsitraukimas.
LNM padalinio Signatarų namų edukatorė Liveta Repšienė pasakoja, jog M.Žmuidzinavičienės gyvenimo istoriją padeda atskleisti įvairiose atminties institucijose saugomas jos šeimos palikimas, kurio reikšminga dalis sukaupta ir LNM rinkiniuose. M.Žmuidzinavičienės gyvenimą ir visuomeninę veiklą taip pat mena su ja susijusios Vilniaus vietos.
Pradžia – kilmingoje šeimoje
M.Žmuidzinavičienė augo šeimoje, kurios istorijoje susitiko dvi senos bajorų giminės ir XIX amžiaus Lietuvos politiniai bei kultūriniai lūžiai. Jos motina Idalija buvo kilusi iš Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos didikų – Pliaterių – šeimos, o tėvas Rapolas Putvinskis – iš senos Žemaitijos bajorų giminės. Jis dalyvavo 1863–1864 m. sukilime, už tai buvo ištremtas, o grįžęs sukūrė šeimą su Idalija.
L.Repšienė pasakoja, jog Putvinskių namuose buvo kalbama lenkiškai, tačiau ilgainiui šeima vis labiau artėjo prie lietuviškojo tautinio judėjimo.
„Šis posūkis ypač išryškėjo XIX a. pabaigoje, kai Marijos brolis Vladas Putvinskis pradėjo ūkininkauti paveldėtame Šilo Pavėžupio dvare, dabartiniame Kelmės rajone. Dvaras netrukus tapo ne tik šeimos namais, bet ir gyvu lietuvių kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkosi Povilas Višinskis, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti to meto inteligentai, diskutavę apie lietuvių kalbą, kultūrą ir visuomenės ateitį“, – teigia Signatarų namų edukatorė.
L.Repšienė priduria, jog buvusią Putvinskių šeimos aplinką šiandien primena LNM rinkiniuose saugomi M.Žmuidzinavičienei ir jos artimiesiems priklausę daiktai – juos muziejui perdavė Marijos anūkė Birutė Gučaitė.
„Tai ne tik asmeniniai kasdienybės liudininkai – per juos galime pamatyti ir platesnę Pliaterių bei Putvinskių giminių aplinką, kurioje formavosi pati Marija“, – pažymi L.Repšienė.
Pacientus priimdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro
Lietuvių inteligentų aplinka Mariją lydėjo ir persikėlus į Vilnių. Baigusi odontologijos studijas Paryžiuje, ji apsigyveno Zavalna g. 13-4 – dabartiniame Pylimo g. 9 pastate. Čia jauna odontologė atidarė ir savo kabinetą. Vėliau persikėlus į Kauną, M.Žmuidzinavičienė taip pat tęsė odontologės darbą.
L.Repšienė pasakoja, jog darbo M.Žmuidzinavičienei netrūko – apie intensyvią kasdienybę ji ne kartą rašė laiškuose vyrui Antanui Žmuidzinavičiui.
„Pacientų būdavo tiek daug, kad kai kuriomis dienomis Marija darbą pradėdavo jau septintą valandą ryto, o paskutinį pacientą išlydėdavo tik apie pusę dešimtos vakaro. Iš laiškų matyti, kad odontologės profesija užėmė labai svarbią jos kasdienybės dalį. Tačiau Marija neapsiribojo vien profesine veikla. Ji anuomet atsidūrė aktyvaus lietuvių kultūrinio gyvenimo aplinkoje ir pati į jį įsitraukė“, – teigia Signatarų namų edukatorė.
Pirmųjų lietuvių dailės parodų entuziastė
M.Žmuidzinavičienė taip pat svariai prisidėjo prie pirmųjų lietuvių dailės parodų organizavimo. Pirmoji jų atidaryta 1907 m. sausio 9 d. Petro Vileišio rūmuose, Vilniuje. Marija padėjo išdėstyti eksponatus, kartu su Sofija Gimbutaite rūpinosi liaudies meno kūriniais iš Žemaitijos, bendravo su užsienyje gyvenančiais lietuvių dailininkais ir prisidėjo prie katalogo rengimo.
„Marijos vaidmuo neapsiribojo vien pagalbiniais darbais – ji aktyviai rūpinosi parodos organizavimu ir menininkų įtraukimu. Dar daugiau atsakomybės jai teko rengiant Antrąją lietuvių dailės parodą, atidarytą 1908 m. pavasarį dabartiniame Pylimo g. 6 name.
Tuo metu Lietuvių dailės draugijos pirmininkas A. Žmuidzinavičius buvo išvykęs į užsienį, todėl apie pasirengimą daugiausia sužinodavo iš žmonos laiškų. Jos indėlį pripažino ir pats A. Žmuidzinavičius, rašęs, kad sėkminga Lietuvių dailės draugijos veikla „didele dalimi buvo mano žmonos nuopelnas“, – pasakoja L.Repšienė.
Netikėtas vaidmuo scenoje
Vienas netikėčiausių M.Žmuidzinavičienės gyvenimo Vilniuje epizodų buvo susijęs su teatru. Vilniaus lietuvių savitarpinės pašalpos draugijai pradėjus repetuoti Julijaus Slovackio dramą „Mindaugis, Lietuvos karalius“, Marijai buvo pasiūlyta suvaidinti Mindaugo motiną Ragnytę.
L.Repšienė pasakoja, jog laiškuose A. Žmuidzinavičiui Marija neslėpė dėl vaidmens stipriai besijaudinanti. Vis dėlto 1908 m. balandžio 27 d. Vilniaus miesto salėje, dabartinėje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, parodyta premjera sulaukė palankių atsiliepimų.
„Marijos pasirodymą įvertino ir Žemaitė. Apie jos sukurtą Ragnytę rašytoja spaudoje rašė: „Ragnytė – puiki pagonė.“ Pasak Žemaitės, Marijai keikiant Mindaugą už senųjų dievų išsižadėjimą, žiūrovams tai sukėlė net „pasibaisėjimo šiurpulius“, – pasakoja Signatarų namų edukatorė.
L.Repšienė pažymi, jog nors prieš pasirodymą M.Žmuidzinavičienę lydėjo scenos baimė, vaidmuo tapo vienu įsimintinų jos gyvenimo Vilniuje epizodų ir parodė dar vieną jos ryšio su tuomečiu lietuvišku kultūriniu gyvenimu pusę.
Daugiau su M.Žmuidzinavičiene ir su jos aplinka susijusių Vilniaus vietų bei istorijų bus galima pažinti lauko ekskursijoje „Marijos Žmuidzinavičienės Vilnius“, kuri vyks rugsėjo 26 d. 13 val. Ekskursijos informacija ir bilietai čia.
