Pranešama, kad atsisveikinimas vyks Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje gruodžio 21 d. (ketvirtadienį) nuo 11 val. iki 21 val. Šv. Mišios už velionį bus aukojamos ketvirtadienį 18 val. Šv. Jonų bažnyčioje.
Penktadienį nuo 9 val. – Velionio palydėtuvės. Karstas išnešamas 10 val. ir lydimas į Šilalę. 14 val. Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Albino Kentros atminimui bus aukojamos Šv. Mišios.
Laidotuvės vyks 15 val. Velionis amžinojo poilsio atguls Šilalės miesto kapinėse.
Laisvės premijos laureatas A.Kentra gimė 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
Prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, 1945 m. visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais: Jonas Kentra-Rutenis, Juozas Kentra-Tauras, Leonas Kentra-Sakalas, Albinas Kentra-Aušra, Ona Kentraitė-Rasa, Elena Kentraitė-Snaigė, Ona Kentrienė-Motinėlė.
Kai Albinas Kentra tapo vyriausiojo brolio Jono Kentros-Rutenio būrio partizanu, jam buvo tik 16 metų. Partizanų būryje jis buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Bendramokslio išduotas, 1946 m. liepos 16 d. Albinas buvo suimtas Šilalėje. Penkerius mėnesius truko tardymai Šilalėje ir Tauragėje. 1946 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio. Kurį laiką kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano Spasko lagerį.
Į laisvę Albinas Kentra paleistas 1954 m. birželio 19 d. Dėl laimingo atsitiktinumo Albinui Kentrai išduodant sovietinį pasą įvyko klaida – buvo išduotas pasas svetima Klentvos (rusų k. – Клянтва) pavarde. Dėl šios klaidos į Lietuvą grįžusiam Albinui pavyko gauti brandos atestatą.
Laisvės kovų dalyviams aukštųjų mokyklų durys buvo užrakintos devyniais užraktais. Tačiau pasitaikydavo ir spragų, juk ne visa tautinė inteligentija buvo išnaikinta. Ano meto Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekano vyr. dėstytojo Leono Valkūno patartas Albinas Kentra įteikė dokumentus į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių ir 1955–1960 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą:1960–1962 m. mokė anglų kalbos Laurų aštuonmetėje, vokiečių kalbos – Nemenčinės vidurinėse mokyklose (Vilniaus r.)
1965 m. A.Kentra gavo Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministerijos nukreipimą į Vilniaus universitetą. Kaip pats teigė viename interviu, „tokiu būdu tarsi parašiutu nusileidau į Vilniaus universitetą ir netikrinamas jokių komisijų tapau vyr. dėstytoju anglų kalbos katedroje. Toliau tęsdamas miško brolių misiją koncentravausi į audiovizualinių laboratorijų kūrimą ir universiteto puošybą.“
Darbo VU metu A.Kentros dėka buvo įkurta analogo visoje Sovietų sąjungoje neturinti audiovizualinė laboratorija, kurioje studentai turėjo galimybę per įrašus girdėti ir mokytis švarios anglų kalbos. Tokiu būdu, anot A.Kentros, „miško brolių kova dėl Lietuvos laisvės buvo pratęsta kitu būdu“.
Vilniaus universiteto ir, apskritai, mūsų kultūros paveldo istorijai, A.Kentra nusipelnė išsaugodamas ir puoselėdamas senuosius universiteto rūmus. Taip visame Vilniaus universiteto Centrinių rūmų ansamblyje atsirado monumentalūs meno kūriniai: freskos, gobelenai, skulptūros.
Pasak A.Kentros, „reikėjo surasti pilietinę atsakomybę suvokiančius menininkus: nuo Universiteto skliautų, sienų turėjo dvelkti ta dvasia, kurią okupacinis režimas rovė iš žmonių atminties“. Šį darbą galima laikyti tam tikra įžanga į Dainuojančią revoliuciją, mat metų metais meno kūrinius, kuriais buvo žadinama okupantų gesinta istorinė atmintis, ugdomas tautiškumas ir pilietiškumas, gausiai lankė moksleiviai, žmonės iš Lietuvos bei svetur.
Maža to, nuo 1965-ųjų A.Kentra pradėjo filmuoti Universiteto gyvenimą, o prasidėjus Baltijos keliui ir Sausio įvykiams, jo kamera tapo ginklu ir sėkmingai griovė Sovietų Sąjungą bei skynė kelią į Lietuvos laisvę. Šiandien jo vaizdo archyvą sudaro per 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos.
Pastaruosius dešimtmečius A.Kentra rūpinosi „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių rūmų“, esančiu adresu Totorių 9/Labdarių 10, Vilniuje atstatymu.
1992 metais jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 metais – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, 2002 metais – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2016 metais – šv.Kristoforo statulėle, 2019 metais A. Kentrai skirta Laisvės premija.
