Senųjų Malinauskų jau seniai nebėra, tačiau jų prisiminimai apie pirmąsias lietuviškas Jūros šventes iki šiol gyvi marinisto E.Malinausko atmintyje. Dailininkas iki šiol gyvena tėvų savo rankomis pastatytame name Miško gatvėje ir saugo širdžiai mielus daiktus, pavyzdžiui, senovinį medinį lygintuvą, kurį tėvai gavo vestuvių proga.
Sofija ir Jurgis Malinauskai nugyveno sudėtingą, tačiau gražų ir ilgą gyvenimą kartu, susilaukė trijų vaikų, prie tos pačios jūros atšventė ir auksines vestuves. Amžinybėn J.Malinauskas iškeliavo 1991-aisiais, o S.Malinauskienė pergyveno vyrą dar dešimčia metų ir mirė sulaukusi 91-erių.
Į Klaipėdą atvažiavo dirbti
„Į Klaipėdą tėvai atvažiavo jauni uždarbio ieškoti, – pradėjo pasakojimą E. Malinauskas. – Mama buvo žemaitė iš Darbėnų, iš 12 vaikų šeimos, baigusi tik keturias klases, tačiau kalbėjo žemaitiškai, šišioniškai, lietuviškai ir vokiškai. Dirbo virėja viloje Smiltynėje, kurią vadino „Sandkrug“. Firminį jos patiekalą – kopūstus su kiaulės kojytėmis – net tuomečiai laikraščiai reklamuodavo. Kai dirbau Jūrų muziejuje, toje viloje nakvodavau, ir šiukšlyne radau seną puodą su labai gražiomis, liūto pavidalo rankenomis. Galvoju, gal mama kadaise jame ir gamino. Tėvukas taip pat buvo iš daugiavaikės, 16 vaikų šeimos. Gimė Radviliškio rajone ir tik vieną klasę buvo baigęs. Mokytis tais laikais nebuvo kada, visos vasaros buvo parduotos. Uoste tėvas dirbo visokius sezoninius darbus, molą statė“, – pasakojo apie savo tėvus E.Malinauskas.
Jūros šventės proga – visuotinės atostogos
Pirmąją Jūros šventę, pasak pašnekovo, tėvai prisimindavo kaip labai lietuvišką, nes labai daug lietuvių į ją suvažiavo, daugelis po to ir pasiliko Klaipėdoje.
„Linksminosi visi, nes A.Smetonos laikais visi darbdaviai, fabrikų savininkai, valstybės įstaigų viršininkai suteikdavo pavaldiniams atostogas ir išmokėdavo algas, kad jie galėtų nuvažiuoti į Jūros šventę pasilinksminti. Šventėje dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, buvo vainikų nuleidimo į jūrą ceremonija, laivų paradas. Jauniems mano tėvams didelį įspūdį paliko Konrado cirko pasirodymai, atrakcionai ir loterijos, gatvės muzika ir šokiai. Pasakojo, kad linksminosi iki ryto ant Jono kalnelio“, – pasakojo E.Malinauskas.
Po metų, vėl per Jūros šventę, Sofija ir Jurgis susituokė Lietuvos Respublikos Klaipėdos miesto užsakymų paliudijimo ir užrašų valstybinėje įstaigoje ir buvo vieni pirmųjų klaipėdiečių, įregistravusių civilinę santuoką. Vestuvinės tėvų nuotraukos originalo pašnekovas nerado, bet išsaugojo seną laikraštį, kuriame ji buvo atspausdinta. Fotografijoje nuotaka pasipuošusi balta suknele ir rauktu nuometu, rankose laiko didžiulę jurginų puokštę, o jaunikis dėvi juodą kostiumą, segi juodą peteliškę ant baltų marškinių ir rankose laiko baltas pirštines. „Tėvas tik po daugelio metų prisipažino, kad jo vestuvinis kostiumas ir pirštinės buvo skolinti“, – šypteli E.Malinauskas.
Jaunavedžiai gyveno nuomojamame bute prie Senojo turgaus. Sofija Malinauskienė tada jau dirbo tekstilės fabrike. Ir aš čia, Klaipėdoje, buvau užsakytas, o gimiau 1937 m. jau Radviliškyje.
„Hitleriui atėjus į valdžią, jo šalininkai ėmė kelti galvas. Klaipėdoje tapo nesaugu. Vienas konfliktas baigėsi net susišaudymu. Jo metu nušautam lietuviui buvo surengtos iškilmingos laidotuvės“, – tėvų pasakojimų prisiminimais dalijosi E.Malinauskas.
Kalbėji tik rusiškai
Pokariu Malinauskai jau su trimis vaikais, Edvardu ir dviem jo sesutėmis, grįžo į Klaipėdą. Gyveno kartu su giminaičiais sename name toje vietoje, kur dabar yra Santuokų rūmai. Tėvas dirbo duonos išvežiotoju.
„Duonos kepaliukai būdavo su pakraštėliais, tai tėvas tuos kriaukšlelius nulaužydavo ir mums per dieną beveik kepaliukas duonos susidarydavo. Duoną tėvas vežiodavo arkliais kinkytu vežimu, o aš tais arkliais dar prieš pamokas turėdavau pasirūpinti, apkuopti, pagirdyti, pamaitinti“, – jau savo prisiminimais pasidalijo dailininkas.
E.Malinausko atmintyje pokario metai įsirėžė kaip baimės laikas. „Vieną kartą mokykloje per geografijos pamoką mokytojas sako: „Mūsų tėvynės sostinė – Maskva, o aš leptelėjau, kad mūsų sostinė Vilnius. Mokytojas išsigando, liepė tėvus atsivesti. Daug mokytojų buvo grįžę iš Sibiro. Visi bijojo. Kiekvieną dieną mokykloje nebūdavo tai mokinio, tai mokytojo.
Pokariu niekas nieko nešventė. Buvo tik dvi šventės – Gegužės 1-oji ir Spalio revoliucijos diena. Tada autobusai užtverdavo šalutines gatves, o centrine gatve visi turėdavo žygiuoti parade. Dabartinės Atgimimo aikštės vietoje būdavo tribūna, ten stovėdavo, kalbas sakydavo valdžia, o mes, mokiniai, pražygiuodavome pro juos. Lietuviškai kalbant tada Klaipėdoje beveik nebuvo girdėti.
Man iš vaikystės įsiminė, kai kažkoks purvinas darbininkas autobuse užrėkė „podvinsia“ („pasitrauk“), kaip pardavėja kioskelyje prie senojo turgaus užrėkė „po čelovečeski govori“ („žmoniškai (t.y. rusiškai) kalbėk“), kai lietuviškai paprašiau, kad noriu saldainių nusipirkti.
Taip, Klaipėda tada buvo didžiulis uostas su įspūdingu laivynu, bet mieste šviežių žuvų nebuvo. „Mano mama labai mėgo žuvį. Dažnai pasakodavo, kad prieškariu kiekvieną rytą skubėdavo pasitikti iš jūros grįžtančių žvejų ir pirkdavo iš jų šviežias, gyvas žuvis“, – pasakojo E.Malinauskas.
Prie jūros – vasarą
Visą likusį gyvenimą Klaipėdoje nugyvenę Malinauskai mėgo ilsėtis prie jūros. „Su tėvais prie jūros dažnai eidavome. Eidavome tiesiai per geležinkelį, stadioną ir takeliu – į Melnragę. Jūros pakrantė Melnragėje buvo kitokia negu dabar. Buvo dzotai, angarai, dabar nieko nėra. Krantas nuplautas apie 20 metrų. Kariniai įtvirtinimai Giruliuose, kai aš vaikas buvau, buvo kopose, o dabar jau jūra juos pasiekė.
Prie jūros laisvalaikį leisdavome tik vasarą, mėgaudavomės maudynėmis, saule, smėliu. Žiemą, rudenį, kai šalta, prie jūros niekada neidavome. Kai suvažiuodavo giminės, tai dažnai keldavomės ir į Smiltynę. Tėvai paplūdimyje surengdavo iškylą su maistu, gėrimais“, – kalbėjo dailininkas.
Linki gero oro
Pašnekovas prisimena ir sovietines Jūros šventes. „Tik kai Alfonsas Žalys, Vytautas Jakelaitis į Klaipėdą atvažiavo, tada pradėjo kurti lietuvišką miestą. Tada ėmė keistis Klaipėda, atsirado daugiau inteligentijos, menininkų. Jūros šventės nebuvo, tačiau pradėta švęsti Žvejo diena, pagerbiant uosto darbininkus, jūrininkus. Pagrindinis šventės akcentas būdavo paradas. Tėvai visą gyvenimą turėjo sentimentų šiai šventei, tad visada joje dalyvaudavo. Per auksines vestuves prie jūros važiavo nusifotografuoti. Mama labai džiaugėsi atgimstančiomis jūrinėmis Jūros šventės tradicijomis.
Aš Jūros šventės taip pat nekritikuoju. Manau, kad šventės yra tam, kad žmonės šiek tiek atsipalaiduotų. Vieną kartą būna geriau, kitą – prasčiau. Manau, kad tai labai priklauso nuo finansų ir nuo gamtos. Jeigu oras geras, tai visiems prie jūros smagu“, – įsitikinęs marinistas.
