Pagal Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus valią jo autobiografija „Viltis“ turėjo pasirodyti po jo mirties. Tačiau Katalikų Bažnyčios jubiliejaus metai ir laikmečio poreikiai paskatino italų leidėjus šį unikalų leidinį išleisti nieko nelaukiant – knyga itališkai pasirodė šių metų pradžioje.
Lietuviškas leidimas, tarytum simboliškai paklūstant popiežiaus valiai, pasirodys jau po iškilios asmenybės mirties – šių metų rudenį.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Tai pirmoji kada nors išleista popiežiaus autobiografija per visą istoriją. Išsamus autentiškas pasakojimas prasideda pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Autorius atvirai pasakoja apie savo itališką kilmę ir šeimos emigraciją į Lotynų Ameriką, vaikystę ir paauglystę, atskleidžia, kaip pajutęs pašaukimą mokėsi kunigystės, atveria visą popiežiavimo laikotarpį iki pat šių dienų.
Ši gyvenimo istorija – jaudinantis moralinis ir dvasinis ypatingo žmogaus, kentėjusio ir niekada nepraradusio vilties, testamentas, kuris sužavės skaitytojus visame pasaulyje ir bus jo viltingas palikimas ateities kartoms.
Knygą iš italų kalbos verčia Lina Gaučytė, išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Gyvenu ilgą gyvenimą, ilgesnį nei tėtis, mama, mano broliai ir seserys, ir, savaime suprantama, tokį, kokio vaikystėje nė neįsivaizdavau. Apmąstydamas savo gyvenimą, galvodamas apie jį jaučiuosi dėkingas ir nevertas.
Ir tai – ne žodžiai. Visiškai ne. Jaučiuosi nevertas.
Jaučiuosi nedėkingas, nes gavęs tiek daug gero, padariau daug klaidų, daug kartų suklydau.
Taip pat jaučiuosi, kad man pasisekė, neadekvačiai nusišypsojo sėkmė, nes ne visiems mano broliams ir seserims pavyko taip save realizuoti: žinoma, nė vienas nemirė badu, nė vienas nebuvo niekinamas, bet jie turėjo problemų, kas daugiau, kas mažiau, išgyveno vieną kitą skausmingą etapą, kai kas išsiskyrė, kai kas vėl susituokė. Aš esu žmogus, kuriam buvo atleista. Visada. Per savo gyvenimą patyriau ir krizių, tuštumos, nuodėmių, pasaulietiškumo laikotarpių. O paskui Viešpačiui pavyko juos iš manęs pašalinti. Kai mintimis grįžtu į tuos tamsius egzistencinius ar moralinius momentus, stebiuosi, kaip man pavyko išgyventi. Tačiau taip buvo: išgyvenau, ėjau toliau.
Kai pagalvoju apie didžiausią malonę, kurios trokštu iš Viešpaties ir kurią esu patyręs, tai – gėdos malonė.
Kai pagalvoju apie didžiausią malonę, kurios trokštu iš Viešpaties ir kurią esu patyręs, tai – gėdos malonė. Mano gyvenimas aprašytas Ezechielio knygos 16 skyriuje, šioje eilutėje: „Sudarysiu su tavimi savo sandorą, ir žinosi, jog aš esu Viešpats, kad atsimintum ir susigėstum“ (Ez 16,62-63). Kad atsimintum ir susigėstum.
Jaučiuosi turįs šlovę, kurios nenusipelniau, ir nepelnytą žmonių dėkingumą. Tai – žinoma, stipriausias jausmas.
Buvau čia atvestas neatlygintinai, ir šią mintį lydi tiek gėda, tiek nuostaba.
Stulbinama nuostaba, kuri kartu su savimi atnešė ir didžiulės ramybės prieštarą: štai ką pajutau, kai buvau išrinktas popiežiumi.
Sakyti, kad nieko panašaus nesitikėjau, niekada gyvenime, o juo labiau tos konklavos pradžioje, tikrai būtų per maža.
Taip, žinojau, kad buvau, kaip sako vatikanistai, kingmaker’is, kad kaip kardinolas iš Lotynų Amerikos turėjau autoritetą nukreipti tam tikrą skaičių balsų už vieną ar kitą kandidatą. Bet nieko daugiau.
Aš su tuo neturėjau nieko bendra, stiprūs kandidatai, apie kuriuos tomis 2013 metų kovo dienomis kalbėjo ir kurių ieškojo žurnalistai, buvo kiti: Milano arkivyskupas Angelas Scola, Bostono kardinolas Seanas O'Malley, San Paulo arkivyskupas Odilas Schereris ir kardinolas iš Kanados Marcas Ouelletas, kuris dabar yra Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininkas emeritas...
Kovo 10, sekmadienį, konklavos išvakarėse, jie visi keturi, kaip ir daugelis kitų, jiems priskirtose Romos parapijose laikė Mišias. Kiekvienas kardinolas turi tokią parapiją, manoji buvo San Roberto Bellarmino, moderni, racionalistinio stiliaus bažnyčia Vengrijos aikštėje, kurios pirminį didįjį altorių padovanojo tenoras Beniaminas Giglis. Bet pagalvojau, kad tomis dienomis man tai nelabai patinka. Tad ankstyvą rytą Mišias laikiau Pauliaus VI dvasininkų namų Skrofos gatvėje, kuriuose buvau apsistojęs, koplyčioje, o paskui nuėjau pietų pas Lellą, monsinjoro Ubaldo Calabresio, kuris 20 metų buvo apaštališkasis nuncijus Argentinoje, o prieš tai – nunciatūros sekretorius, ir su kuriuo iki pat jo mirties palaikiau labai artimą draugystę, seserį. Kiekvieną kartą atvykęs į Romą pietaudavau pas Lellą ir dukterėčią: buvau dažnas svečias jų namuose. Po pietų sugužėjo likę šeimos nariai, vaikai ir anūkai, ir visi kartu paplepėjome. Kalbėjomės apie viską po truputį, nė žodžio apie konklavą.
Kitą rytą, pirmadienį, vyko paskutinė generalinė kongregacija, parengiamieji Kardinolų kolegijos posėdžiai.
Aš kalbėjau ankstesniame posėdyje, šeštadienį, buvau priešpaskutinis ir ekspromtu pasakiau trumpą kalbą, keturių ar penkių minučių trukmės. Kuri, kaip paaiškėjo – sužinojau tai kaip tik pirmadienį – sukėlė susidomėjimą, atkreipė dėmesį. Bet aš maniau, kad tai tebuvo malonūs atsiliepimai, mandagumas, nieko daugiau. Vienas kardinolas priėjo prie manęs ir pasakė: „Va, reikėtų kaip tik žmogaus, darančio tuos dalykus...“. Taip, bet kur tokį rasi? − jam atsakiau. O jis: „Tu“. Nusijuokiau: cha cha cha, kurgi ne, labas, linkėjimai visiems namuose.
Kitą dieną, kovo 12, antradienį, prasidėjo konklava.
Ryte atvykau į Šventosios Mortos namus su lagaminu, į kurį buvau įsidėjęs dvi sutanas, kurias laikiau Romoje, ir vos kelis kitus daiktus. Viską buvau palikęs Buenos Airėse: ką tik pradėtas skaityti knygas, Verbų sekmadieniui ir Didžiajam ketvirtadieniui paruoštas homilijas ir net šiek tiek netvarkos. Ir jau buvau nusipirkęs atgalinį bilietą šeštadieniui, 23 dienai; per Didžiąją savaitę joks popiežius nepradės valdyti, pagalvojau, tad šeštadienį tiesiog sėsiu į lėktuvą ir grįšiu. Skrisiu namo. Taškas.
Man įžengus į Šventosios Mortos namus kardinolai stovėjo eilėje, laukdami, kol bus patikrinti ir užregistruoti jų krepšiai, kuriuose negali būti telefonų, kompiuterių ar kitokių prietaisų. Negali būti ir laikraščių. Visą konklavos laiką laikomasi visiško slaptumo. Uždaromi langai, blokuojamas radijo mobilusis ryšys.
Mane praleido: „Eikite, eminencija, savo portfelį rasite viduje“. Ir Šventosios Mortos namai, ir Siksto koplyčia buvo visiškai atskirti nuo pasaulio. Kai pasiuntinys atnešė mano krepšį ir mane pašaukė: „Kardinolas Bergoglio?“ − vėliau man sakė, kad kažkas jam už nugaros tarstelėjo: „Gerai būtų, kad sutiktų...“ Galbūt kai kurie kardinolai jau apie tai kažkaip kalbėjosi. Tačiau aš tikrai nieko negirdėjau ir tokia mintis man nė nešmėstelėjo galvoje.
Vėliau pergalvojęs net prisiminiau, kad ankstesnėmis dienomis Skrofos gatvėje vienas arkivyskupas atėjo manęs paklausti, ką galvoju apie susidariusią situaciją. Bet, kita vertus, juk mes visi apie tai galvojome. Aptakiai atsakiau, kad nežinau, yra visiems žinomi vardai... „O jei tai būtum tu?“ − paklausė jis. Baik, nejuokauk. „Bet ar sutiktum?“ Trumpai nukirtau: klausyk, šiandien, šiuo Bažnyčios momentu, nė vienas kardinolas negali atsisakyti... Taškas. Tiesiog norėjau išsivaduoti iš to pokalbio keliamo nesmagumo jausmo.
Antradienio rytą 10 valandą Šventojo Petro bazilikoje buvo aukojamos Mišios pro eligendo Romano Pontifice, kuriomis prasidėjo ritualas. Po pietų vyko procesija, kurioje iš Pauliaus koplyčios pasiekėme Siksto koplyčią iškilmingai priesaikai.
Vakare konklavoje buvo surengtas pirmasis balsavimas, per kurį paprastai daugiau ar mažiau balsai atiduodami „iš mandagumo“. Balsuojama už draugą, už žmogų, kurį gerbiame... Prasideda gana gerai žinomas ir nusistovėjęs mechanizmas: kai yra keli stiprūs kandidatai, dar neapsisprendę rinkėjai, koks buvau ir aš, savo balsą atiduoda žinodami, kad tas žmogus nebus išrinktas. Iš esmės tai „užlaikyti“ balsai, laukiantys, kol situacija ims vystytis ir pasidarys aiškesnė. Todėl aš gavau balsų, bet aiškiai žinojau, kad tie balsai laikini. Buvau visiškai ramus.
Kitą rytą, trečiadienį, kovo 13, per antrąjį skaičiavimą vis dar turėjau „laikinų“ balsų. O per trečiąjį jų buvo šiek tiek daugiau. Buvo matyti, kad padėtis kintama, nepastovi, todėl nebuvo nieko, kas mane ypatingai stebintų. Galvojau viską padaryti kaip galima geriau, tada skristi į Buenos Aires ir ten švęsti Verbų sekmadienį bei Velykas. Po to, kai buvo išleisti juodi dūmai, nuėjau į refektoriumą papietauti, bet prieš tai nuėjau ieškoti Havanos arkivyskupo Jaimio Lucaso Ortegos, kuris manęs buvo prašęs atnešti savo kalbos, pasakytos generalinėje kongregacijoje, tekstą. Neturėjau jokio parašyto dokumento, todėl trumpai keliais punktais apibendrinau tai, ką kalbėjau. „Ak, ačiū, parsivešiu namo prisiminimą apie popiežių“, − pasakė. Man tai vis dar atrodė sąmojis. Ortega manęs paklausė, ar galėtų tekstą platinti ir aš atsakiau, kad taip.
Lifte sutikau kitą kardinolą, taip pat iš Pietų Amerikos: „Ar parengei kalbą? Pasiruošk kaip reikiant, gerai?“ O aš: kokią kalbą? „Tą, kurią tau teks sakyti iš balkono!“ Ir vėl sąmojis? Mandagumo frazės?
Galbūt tiesiog jam taip patiktų...
Vėliau kardinolas Ortega viešai perskaitys tuos mano užrašus per šventąsias Mišias, po dviejų savaičių laikytas katedroje Kuboje:
„Se hizo referencia a la evangelización… Reikia remtis evangelizacija. Tai – Bažnyčios egzistavimo tikslas. „Malonus ir guodžiantis evangelizavimo džiaugsmas“ (Paulius VI). Pats Jėzus Kristus mus skatina iš vidaus.
1) Evangelizuoti reiškia uoliai atlikti apaštališką pareigą. Evangelizacija reiškia, kad Bažnyčia turi turėti laisvę atvirai įvardinti dalykus ir išeiti iš savęs pačios. Bažnyčia yra pašaukta išeiti iš savęs ir eiti į periferijas, ne tik geografines, bet ir egzistencines; į nuodėmės, skausmo, neteisybės, nežinojimo ir netikėjimo, minčių, visų vargo formų periferijas.
Bažnyčia yra pašaukta išeiti iš savęs ir eiti į periferijas, ne tik geografines, bet ir egzistencines.
2) Kai Bažnyčia neišeina iš savęs, kad evangelizuotų, ji tampa referentu pati sau ir suserga (prisiminkime Evangelijoje pagal Luką aprašytą sutrauktą ir negalinčią išsitiesti moterį). Bažnytines institucijas ilgą laiką kankinančios ligos yra susijusios su jos susitelkimu į save pačią, savotišku teologiniu narcisizmu. Apreiškimo knygoje Jėzus sako, kad Jis stovi ant slenksčio ir šaukia. Akivaizdu, kad tekste kalbama apie tai, jog Jis stovi už durų ir beldžiasi, norėdamas įeiti... Bet kartais man atrodo, kad Jėzus beldžiasi iš vidaus, kad leistume jam išeiti. Į save nukreipta Bažnyčia reikalauja, kad Jėzus Kristus būtų jos viduje ir jo neišleidžia.
3) Kai Bažnyčia yra nukreipta pati į save, ji, pati to nesuvokdama, tiki, kad šviečia iš savęs; ji nustoja būti mysterium lunae ir gimdo labai rimtą blogį, kuris yra dvasinis materializmas (anot De Lubaco, tai – didžiausias blogis, galintis ištikti Bažnyčią): tai – gyvenimas, kai norima pasipuikuoti vieni prieš kitus. Supaprastinant galima išskirti du Bažnyčios įvaizdžius: evangelizuojančią Bažnyčią, kuri išeina iš savęs, „Dei Verbum religiose audiens et fidenter proclamans“ [„Bažnyčia, religingai išklausanti ir ištikimai skelbianti Dievo žodį“], ir pasaulietinę Bažnyčią, kuri gyvena savyje, pati sau, dėl savęs. Tai turi nušviesti galimus pokyčius ir reformas, kurias reikia įgyvendinti siekiant sielų išganymo.
4) Mąstant apie būsimą popiežių: reikalingas žmogus, kuris per Jėzaus Kristaus kontempliaciją ir garbindamas Jėzų Kristų padėtų Bažnyčiai išeiti iš savęs į egzistencines periferijas, padėtų jai būti vaisinga motina, gyvenančia „maloniu ir guodžiančiu evangelizacijos džiaugsmu“.
Roma, 2013 m. kovo 9 d.“
Liftas sustojo refektoriumo aukšte.
Keli kardinolai iš Europos sėdėjo prie stalo, buvo dar viena laisva vieta. Mane pakvietė: „Ateikite, Eminencija, ateikite, sėskitės su mumis.“ Jie pradėjo man uždavinėti tūkstančius pačių įvairiausių klausimų – apie Pietų Ameriką, apie jos ypatybes, apie išlaisvinimo teologiją...
Mintyse sugrįžau į tą ilgą, baisų etapą: į nuolatines peronizmo represijas septintojo dešimtmečio pradžioje, į kraštutinių dešiniųjų grupuočių, dažnai susijusių su pabėgėliais naciais, radimąsi, į antisemitinio smurto kampaniją ir išpuolius visoje šalyje, į partizaninį karą, į 1972 metus, kai buvau novicijų mokytojas Barilario lūšnyne San Migelyje ir paaiškėjo, kad vienas jėzuitų studentas savo spintoje užrakinęs laiko sprogmenis... Ilgas, dramatiškas laikotarpis.
Mintyse sugrįžau į tą ilgą, baisų etapą: į nuolatines peronizmo represijas septintojo dešimtmečio pradžioje, į kraštutinių dešiniųjų grupuočių, dažnai susijusių su pabėgėliais naciais, radimąsi.
Prie stalo kalbėjomės šiek tiek apie viską. Aiškinau reiškinius. Jie manęs daug klausinėjo. Tiek daug, kad pagalvojau: hm, tai panašu į egzaminą... Ir iš tiesų tikriausiai taip ir buvo: buvau egzaminuojamas, tik aš to nesupratau.
Baigėme pokalbį, pakilau eiti, bet prie manęs priėjo ispaniškai kalbantis kardinolas: „Eminencija, eminencija!“ Klausau jūsų. „Bet jūs neturite vieno plaučio?“ − paklausė. O aš: na ne, man buvo pašalinta viršutinė skiltis, nes turėjau tris cistas. „Kada tai nutiko?“ Seniai, 1957 metais, − atsakiau. Tas kardinolas išraudo, nusikeikė, sukando dantis ir iškošė: „Tie paskutinės minutės manevrai!“
Štai tuomet pradėjau suprasti.
Bent jau supratau, kad yra pavojus.
Užlipau į viršų siestai, pokaitėliui, kaip sakoma Romoje, ir gerai numigau. Miegojau ramiai. Paskui pusę keturių atsikėliau ir pirmuoju paskirtu autobusu nuvažiavau į Siksto koplyčią.
Atvykau vienas pirmųjų, tad laukdamas, kol atvyks kiti, pradėjau kalbėtis su kardinolu Ravasiu, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininku emeritu. Pradėjome kalbėtis apie Jobo knygą, nes aš taip pat buvau dėstęs išminčių knygas, o jis – puikus jų žinovas. Mes taip entuziastingai kalbėjomės, jog net nepajutome, kaip prabėgo laikas.
Mus turėjo pašaukti: „Eikite vidun, trūksta tik jūsų!“ Durys užsidarė ir prasidėjo ketvirtasis balsavimas.
Skaičiuojant balsus, atsakingas asmuo pradėjo kaip įprasta skaityti pavardes, kiekvieną ištardamas aiškiai ir garsiai. Kad galėtume sekti balsavimo rezultatus, mums buvo duodamas popieriaus lapas su visų kardinolų vardais ir pavardėmis, greta kurių galima susižymėti skaičius. Pasibaigus skaičiavimui, lapas turi būti grąžinamas. Nepriklausomai nuo to, ar jis tuščias, ar sužymėtas, vis tiek sudeginamas.
Sekti balsavimo rezultatus yra ir varginantis dalykas, primena grigališkąją giesmę, tik kur kas mažiau harmoningą.
Deginant tuos lapus bei balsavimo biuletenius ir išleidžiami dūmai. Tačiau aš to lapo niekada nepildžiau, net ir per ankstesnes konklavas. Ramiai kalbėjau rožinį. Sekti balsavimo rezultatus yra ir varginantis dalykas, primena grigališkąją giesmę, tik kur kas mažiau harmoningą. Pradėjau nugirsti Bergoglio, Bergoglio, Bergoglio, Bergoglio...
Kardinolas Claudio Hummesas iš Brazilijos, Dvasininkijos kongregacijos prefektas emeritas, sėdėjęs man iš kairės, paplekšnojo man per petį: „Nesijaudink, tai – Šventoji Dvasia.“ Man atrodo, surinkau 69 balsus ir supratau. Reikėjo pasiekti 77 balsų daugumą iš 115, du trečdalius. Tada perėjome prie penktojo balsavimo, antrojo tą popietę. Tačiau, kai reikėjo suskaičiuoti biuletenius, prieš pradedant skaičiuoti balsus, paaiškėjo, jog yra vienu biuleteniu per daug: buvo sulipę du biuleteniai, balsuojant kažkam sukibo dvi kortelės. „Ką darome?“ − paklausė Giovannis Battista Re, Vyskupų kongregacijos prefektas emeritas.
Balsuojame iš naujo. Nors tas biuletenis buvo neužpildytas, reikėjo pakartoti visą procedūrą. Net neatvertus biuletenių visi buvo sudeginti ir iš karto pakartotas balsavimas. Ir vėl konklavos dalyviai kilo iš savo vietų prie stalo ir po vieną ėjo balsuoti.
Atsiklaupęs priešais altorių kiekvienas pareiškia, kad savo balsą atiduoda tam, kuris, jo manymu, „anot Dievo“ turi būti išrinktas. Tada atsistoja, padeda sulankstytą biuletenį į sidabrinę lėkštę ant altoriaus, įmeta jį į urną ir grįžta į savo vietą. Ir taip šimtą penkiolika kartų, tada trys balsų skaičiuotojai, burtų keliu išrinkti iš rinkėjų, paima didžiąją balsadėžę ir pradeda skaičiuoti biuletenius, o paskui aiškiai tarti kiekvieną pavardę.
Kai mano vardas buvo ištartas septyniasdešimt septintą kartą, pasigirdo plojimai, o balsų skaitymas vis dar tęsėsi.
Kai mano vardas buvo ištartas septyniasdešimt septintą kartą, pasigirdo plojimai, o balsų skaitymas vis dar tęsėsi. Galų gale nežinau, kiek tiksliai jų buvo, nebesiklausiau, triukšmas nustelbė balsų skaičiuotojo balsą. Tą akimirką, kai kardinolai dar tebeplojo, o skaičiavimas vis dar tęsėsi, kardinolas Hummesas, studijavęs Takvario pranciškonų seminarijoje, Pietų Rio Grandės valstijoje, atsistojo ir priėjo manęs apkabinti: „Nepamiršk vargšų“, − pasakė.
Jo žodžiai įsirėžė manyje, jaučiau juos kūnu. Taip man ir kilo mintis apie Pranciškaus vardą.
Niekada neįsivaizdavau, kad konklavos rezultatai mane paveiks tiesiogiai, ir tikrai nė negalvojau, kokį vardą galėčiau pasirinkti, jeigu būčiau išrinktas popiežiumi. Tomis dienomis, kai vyko konklava, po Šventojo Petro aikštę vaikštinėjo benamis, ant kaklo užsikabinęs lentelę:
Joje buvo užrašyta: „Popiežius Pranciškus I“. Tačiau tą vaizdą prisiminsiu tik po daugelio dienų, kai nuotrauka bus publikuota ne viename laikraštyje.
