– Iš kur atsirado pseudonimas „Bjelle“?
– Jau nebesakau tiesos, nes, kai sakau, tai – beprotiškai nuobodu.
– Tai pasakyk kokį nors melą.
– Kaip norėčiau, kad būtų? Visiems pasakoju, kad „bjelle“ yra norvegiškas žodis, kuris reiškia „varpelį“. Jis kilo todėl, kad mano tėtis gamino varpus ir, kai reikėdavo juos suderinti, mane pakviesdavo – būdavau jo mažasis varpelis. Bet, kadangi Lietuvoje situacija vienu metu buvo prasta, jis emigravo į Norvegiją, nes varpų paklausa ten buvo didesnė.
– Ar esi kilusi iš muzikalios šeimos? Kaip muzika atėjo į tavo gyvenimą ir kada buvo tas pats pirmas taškas, pirmas momentas, kai supratai – nuo šiol aš ir muzika eisime kartu?
– Iš tikrųjų mano giminėje visi turi klausą, labai gerai dainuoja, bet niekas tuo neužsiima. Tik kažkurios eilės pusseserė yra bandžiusi dainuoti. Daugiau nieko nėra, kas darytų tai profesionalai.
[...] Augau mažame miestelyje, turėjau didelę šeimą, kuri klausydavo mano koncertų ant laiptų ir kėdučių nuo pat mažens, leido man mokytis.
Po to pavyko patekti į muzikos mokyklą, paauglystėje – sukurti n roko grupių. Galų gale viskas taip išaugo, kad paraleliai buvau ir klasikinės muzikos, ir alternatyvios muzikos atstovė.
Kai man buvo 15 metų į mano gyvenvietę, Lyduokius, atvažiavo Tomas Krivickas-Psichas su kažkokia partija. Buvo taip nuobodu. Mes, keturios draugės, vaikščiojome gatvėmis ir užėjome ten. Nieko nebuvo, tik viena bobutė. [...]
Jie pradėjo klausinėti, kas ką veikia. Buvau drąsuolė, pradėjau pasakoti, kad lankau muzikos mokyklą. Jie pasakė – tai mes atnešime gitarą, pagrosi. Sutikau. Pasirodo, jie juokavo, bet gitarą vis dėlto atnešė. Pagrojau. Jie tada mane pasiėmė pakeliauti su jais, pagroti.
Tada jau čiupau Tomą ir pasakiau – noriu įrašyti savo dainą. Būdama 15 metų įrašiau pirmąją dainą čia, Vilniuje. Tada pradėjau koncertuoti su grupe „Requiem“.
Užaugau visuose tuose „psichbariuose“. Čia mano visa paauglystė praleista. Tai labai daug davė. Buvau mažoji, kurią saugojo „Requiem“ vyrai. Pamačiau daug ko, ko nemačiau Lyduokiuose.
Vienu metu užsimaniau būti labai rimta, norėjau būti politike. Buvau visose tarybose, prezidentavau, kur tik įmanoma Ukmergės mastu. Buvau aktyvistė, bet vieną dieną šoktelėjo smegenėlėse – kokia nesąmonė, juk negaliu padaryti nieko tikro. Tai, ką jaučiu, čia netelpa.
Pagalvojau – jau devyneri metai, kaip mokausi natas, groju su draugais – tai mano jėga. Nusprendžiau pakartoti vienuoliktą klasę savo noru ir įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, dirigavimą. Šventai tikėjau, kad būsiu dirigente. Netapau, nes atsibodo.
Vėliau tuos mokslus pratęsiau. Baigiau studijas, viduryje mokslo metų, pakeičiau kryptį ir tapau kompozicijos studente. Šį rudenį vėl grįžtu į šią akademiją, į magistro studijas, į skaitmeninę kompoziciją. Kažkas pajuokavo – o nebus analoginės?
– Beje, kalbant apie skaitmeną ir analogą, tavo mini albumas vadinasi „Kas tu toks?“ Esi antras žmogus po Ginto Gasevičiaus, kurio rankose mačiau albumą, išėjusį ne CD, ne plokštelės pavidalu, ne kažkur skraidžiojantį virtualioje erdvėje. Jis išėjo USB rakto pavidalu. Kodėl?
– Būtent dėl to pavadinimo „mini albumas“. Tai nėra pilnas albumas, ten nėra daug dainų, ten yra pradžia. Tai buvo pirmas kartas per tiek metų, kai aš supratau – noriu užfiksuoti dainas, man atrodo jos vertos klausyti ne tik atliekant gyvai.
Labai nemėgstu leisti dainų taip, kaip jos skamba gyvai. Galvoju iki paskutinės dalelytės, bet, kai tiek metų nieko neišleidau, o turėjau šimtą progų...
– Jeigu gerai suprantu, studijinį skambesį labai aiškiai atskiri nuo koncertinio skambesio?
– Taip. Noriu, kad tai skirtųsi.
Pagaliau su grupe, septyniais nariais, įrašėme keletą dainų (akapelinis variantas ten taip pat telpa). Rašėme rašėme ir supratau, kad mano kompiuteris, daugelio draugų kompiuteriai nebeturi CD grotuvo. Kaip ir neišleisti tų įrašytų dainų nepatogu ir nesinori. Norisi kažką turėti apčiuopiamo, kad galėtum dovanoti.
Neatsimenu iš kur, bet esu girdėjusi, kad taip žmonės daro – albumą įrašo į USB raktą. Yra Lietuvoje dar pora atlikėjų, kurie taip darė. Nusprendžiau, kad tai bus išleista. [...]
– Bet kaip tu įsivaizduoji save po koncerto? Po koncertų žmonės dažnai klausia – kur gauti jūsų CD.
– Man atrodo, kad dabar leisiu naują albumą. Jis bus tokio formato, kad tiesiog norėsi nusipirkti tą mažą meno kūrinėlį. Be to, muziką vis tiek keli visur: „Spotify“, „iTunes“, pakartot.lt. Būtinai įkeliu į visas tas platformas, kur galima klausytis ir nebereikia siųstis.
– Bet labai daug kas važiuoja automobiliu, įsideda kompaktą...
– Specialiai jiems išleisti? Nežinau. Manau, kad dauguma automobilių irgi turi alternatyvas, kaip galima klausytis. Gal tiesiog reikia ieškoti tų sprendimų. [...]
– Tai gal galima ir kasečių tikėtis?
– Kas ten žino? Tik nepatogu truputį.
