Su skulptoriumi bei grafiku Andriumi susitikome Birštone, kuriame jis kuria gyvenimą ir meną jau ne vieną dešimtmetį. Menininkas surengė trumpą ekskursiją po mišką mieste – Vytauto Jurgio Meškos parką, kuriantį meno ekspozicijos po atviru dangumi atmosferą.
Vos pasisveikinus, pirmiausiai kalba pasisuko apie itin neįprastą pašnekovo pavardę.
„Tik susipažįstu su kuo – du populiariausi klausimai. Pirmasis: iš kur tokia pavardė? Labai patogu ant darbo pasirašinėti, visada lieki ten, kur ateini, – prajuokino Andrius. –
Su dailininke Sigute Ach buvome kartu plenere. Ji papasakojo, kaip tas Ach prie vardo atsirado. Sako: „Visi ateina – ach, kaip gražu, ach, kaip gražu. Tai pasidariau Ach“. Jos pavardė Abramavičienė. Klausia: „O kaip su tavo Lik?“ Man tai nieko daryti nereikėjo, tik pakovoti dėl originalios pavardės. Kai būnant 16-ikos gamino pasą, norėjo -as pridėti, sulietuvinti – Likas, bet kadangi aš ne Lietuvoje gimęs, nesulietuvino. Taip ir likau Lik.“
Prisiminė Andrius ir vieną juokingą situaciją, nutikusią su Vytautu Grubliausku, kai šis užėjo kartą pas jį į studiją.
„Sakau Grubliauskui: „Teks autografą rašyti“. Tai parašė: „Andriau Lik, ką nori, tą daryk, bet taip ir lik Andriumi“. Fainas žmogus, įsiminė. O dėl pavardės kilmės, deja, senelių neužteko proto paklausti – tuo metu buvau per jaunas“, – atviravo Andrius.
Antrasis jo įvardytas populiariausias klausimas: ar menininkai išgyvena iš meno? Atsakymą į tai pašnekovas pateikė, bet apie tai – vėliau.
Ciciną visi žino, o Planto – ne
Pirmą kartą parodoje savitą plastinės raiškos kalbą kuriantis birštonietis A.Lik sudalyvavo dar praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kaip pats sako, labai seniai, „vaikiškame amžiuje“ – kai buvo vos 13-ikos. Nuo to laiko savo gyvenimo kelio jis nekeičia.
„Bandot skaičiuoti, kiek man metų? 58. Išsilavinimo nėra. Gyvenu iš meno“, – išpyškino pašnekovas, kurio darbų yra ir „Velnių muziejuje“ Kaune, ir Trakų Galvės ežere, po vandeniu.
Šiuo metu jis teigia „sėdintis ten, kur ir pradėjo“ – Birštono kultūros centro studijoje. O toji eiliniam prašaliečiui būtų įdomesnė už bet kokį muziejų – įvairialypė, chaotiška, bet tokia meniška, kokią tik galėtum įsivaizduoti.
„Pradedant kalbėti apie menus, reikia nusistatyti formulę, kas yra menas ir menininkas. Pats sudėtingiausias dalykas. Jei paklaustum, kas yra Cicinas, atsakytų Lietuvoje daug kas, jei paklaustum, kas yra Robertas Plantas, atsakytų tik tas, kas domisi kažkuo tai. Ar dėl to R.Plantas yra kuo blogesnis? Toli gražu. Ar tuo geresnis Cicinas? Taip pat toli gražu“, – palygino A.Lik.