Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2012 kovo 1d. 09:10

Romualdas Rakauskas: „Esu vidutinio talento, vidutinių galimybių ir vidutinio ūgio“

Fotomenininkas R.Rakauskas 45 metus gyvena Kaune, tačiau geriausiai jaučiasi išvažiavęs į kaimą. Interviu
„15 minučių“/Aliaus Koroliovo nuotr. / Fotomenininkas R.Rakauskas 45 metus gyvena Kaune, tačiau geriausiai jaučiasi išvažiavęs į kaimą.
2021 metų rugsėjo 9 d., trečiadienį, mirė fotomenininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Rakauskas. Apie netektį pirmas paskelbė LRT. 15min dalijasi archyviniu žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus pokalbiu su fotografu. Šis pokalbis pirmą kartą publikuotas 2012 metais.

Skaičiuoju: žodžius „fotografija“ ir „nuotrauka“ pokalbio metu Romualdas Rakauskas ištarė 14 kartų, „fotoaparatas“ – 3, „albumas“ paminėtas 2 kartus, „objektyvas“ – 1. Kokius žodžius fotomenininkas minėjo dažniausiai? „Poezija“, „poetinis“ ir „poetizmas“. Skaičiuoju: 26.

Ką dar reikėtų suskaičiuoti? Personalines parodas: daug. Išleistus albumus: baisu kurį nors praleisti. Apdovanojimus: daug, be to, baisu pasakyti per daug. Bet kaip susieti pirmą ir antrą pastraipas? Galbūt čia tiktų žodis „paprastai“, kurį R.Rakauskas ištarė 4 kartus. Tad „paprastai“: 2009-aisiais „už fotografijos meno poetinį įtaigumą“ jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Žmonės kalba, kad tuo „viskas ir pasakyta“. R.Rakauskas apie tai nepasakė nieko, o aš nieko apie tai ir nepaklausiau.

Kokių dar klausimų nepaklausiau? Nieko apie tai, kada ir kur gimė. Pašnekovas būtų nustebęs, kad nepasidomėjau juo prieš atvykdamas, tačiau savo nuostabos neparodytų, o šypsodamasis atsakytų – „1941 metų rugpjūčio 19 d., Akmenėje“. Supratęs, kad prieš jį – nepasiruošęs kalbintojas, R.Rakauskas geranoriškai pridurtų: „Tačiau mano tėvą dešimčiai metų ištrėmus į lagerį, su mama persikėlėme į Anykščius. Vėliau, tėvui grįžus iš tremties, apsigyvenome Dapšių kaime, netoli Mažeikių.“

R.Rakausko nieko nepaklausiau apie pirmuosius mėginimus fotografuoti. Jeigu būčiau paklausęs, jis prisimintų poetą, vertėją Alfonsą Bukontą, jaunystės kiemo draugą, turėjusį fotoaparatą „Smena“. Fotografavo, patiko, tokią pačią „Smena“ netrukus iš tėvų gavo dovanų.

Nieko nepaklausiau apie mokslus, tad klausiu čia: „O ką Jūs mokėtės, ką vėliau dirbote?“. „Labai geras klausimas“, – norėdamas padrąsinti ištartų fotomenininkas ir atsakytų maždaug taip: „Vilniaus universitete įstojau į lietuvių kalbą ir literatūrą, bet perėjau į žurnalistiką. Nuo mokyklos laikų man patiko rašyti, spausdindavausi Mažeikių rajono laikraštyje. Apsigyniau diplominį darbą „Fotonovelė – naujas žanras“. Po studijų dirbau fotokorespondentu „Literatūroje ir mene“, „Mūsų gamtoje“. Ką jau kalbėti apie „Nemuną“ – keturis dešimtmečius vadovavau iliustracijų skyriui, o dabar rašau „Fotovi(t)ražus“. Bet ką jau čia – viso šito galite ir nerašyti. Parašykite, kad visą gyvenimą fotografuoju. Ir viskas.“

Bet toks pasakymas būtų per daug „paprastas“, todėl ir džiaugiuosi, kad apie tai neklausiau – jeigu neklausiau, tai galiu ir nerašyti. Nieko neklausiau ir apie žmoną Dalią. Papasakojo ir nepaklaustas. Tačiau vis dar svarstau, ar rašyti apie judviejų meilės istoriją. Bet apie ką tuomet skaitysite atsivertę kitą puslapį? Labai geras klausimas.

Asmeninio archyvo nuotr./Iš kairės – fotografai A.Macijauskas, R.Rakauskas ir R.Požerskis. Jų rankose – visų trijų darbams pozavusi Audra, 1998.
Iš kairės – fotografai A.Macijauskas, R.Rakauskas ir R.Požerskis. Jų rankose – visų trijų darbams pozavusi Audra, 1998.

1. Kaunas. „Nemuno“ redakcija. Romualdas Rakauskas. Jis daugybę kartų jau yra atsakinėjęs į klausimą, kaip sovietų cenzūra ir tuometė valdžia reagavo į šiame leidinyje spausdinamas aktų fotografijas: redakcija sulaukdavo papeikimų, bet rizikuodavo vėl. Ir vėl sulaukdavo papeikimų. Papeikimai kaupėsi, redaktoriai keitėsi. Apie tai nieko neklausiu. Klausiu, kodėl aktui pozuojanti moteris turi būti nuoga?

2. „Matai, su drabužėliais ji bus Marytė ar Birutė. O nuogas kūnas jau virsta simboliu. Jeigu turi kūrybinės jėgos, gali tuo simboliu pasinaudoti. Vien paguldyti ar pastatyti priešais objektyvą ir parodyti gražų kūną neužtenka. Akto nuotraukoje kūnas yra jau ne tik kūnas. Jis susilieja su aplinka, visuma, kurią tu trokšti parodyti.“

3. Į „Nemuną“ plaukdavo laiškai. Ypač iš mokytojų. „Jie skundėsi, kad mes griauname dorovę. O dorovė, kaip žinoma, buvo suprantama vienpusiškai.“

Romualdo Rakausko nuotr./Iš ciklo „Žydėjimas“ (1974–1984).
Iš ciklo „Žydėjimas“.

4. Apie pastatymą priešais objektyvą ir nuotraukos režisavimą taip pat nieko neklausiau. „Žydėjimo“ cikle yra tokia nuotrauka – berniukas eina keliu ir nešasi triušį. R.Rakauskas vaiko paprašė triušį paimti į rankas. Tačiau neprašė priglausti jo prie savęs. Surežisuota, bet tikra. Kaip ir šis pokalbis.

5. „Mano „Žydėjimas“ yra kaip tikrasis žydėjimas – trapus, laikinas. Vienam laikotarpiui jis gali tikti, kitam – ne. Tada tiko, o kaip dabar – nežinau. Na, pavyzdžiui, turiu klausimą ir aš: ar skaitai Paulių Širvį?“

Rašytojai kartais sugeba pakeisti rašymo stilių – peršokti nuo vieno prie kito. Fotografijoje aš negaliu būti kitoks nei esu. Negaliu pakeisti savo matymo.

6.

Jis geso vandens nesulaukęs
Bučiavo jį ryto aušra.
Tiktai nebučiuos šviesiaplaukė
Aukštaičių ar dzūkų dukra.

7. „Laikmetis koreguoja visuomenės sąmonę. Dabar mums nebereikia žmogaus ir jo gyvenimo. O ką aš fotografavau? Žmones, jų gyvenimus ir gamtą. Modernizmai ir postmodernizmai viską pakeitė. Dabar – nuotaikėlės, smulkmenėlės, kurios galbūt ir turi kažkokią prasmę, bet ne kiekvienas žmogus ją sugeba nuotraukoje atrasti, suvokti. Apčiuopiamo daikto šiuo metu nereikia. Bet tai nereiškia, kad kada nors vėl nereikės. Po 50 metų viskas gali apsisukti.“

Romualdo Rakausko nuotr./Iš ciklo „Pavasario mergaitės“.
Iš ciklo „Pavasario mergaitės“.

8. R.Rakauskas priklauso pirmajai lietuvių fotomenininkų kartai. „Visa mūsų gvardija atėjo labai geru laiku. Lietuvos fotografijos mokykla pasauliui buvo įdomi dėl savo lietuviškumo, kaimiškumo. Mes rodėme žmonių veidus, rodėme realius to meto žmonių gyvenimus. Galbūt todėl ir buvome įdomūs kitiems.“

9. Bičiulis fotografas Aleksandras Macijauskas jam yra pasakęs, kad R.Rakauskas gražų vaizdą dar labiau pagražina. „Bet čia – labai plona riba. Reikia pajausti, kaip to vaizdo nenusaldinti. „Žydėjime“ stovi močiutė ir ant jos byra žiedlapiai. Ar tai nėra per gražu? Žinoma, šioje nuotraukoje galime pamatyti ne tik grožio, bet ir tragizmo. Pavyzdžiui, išvysti byrančius močiutės metus.“

10. Tas pats A.Macijauskas kolegai siūlė žydėjimą pamatyti kitaip. „Tarkim, fotografuoti žydinčiame sode skerdžiamą kiaulę. Juk ryškesnis kontrastas! Bet man to niekada nereikėjo. Galima laužyti arba džiaugtis. Aš rinkausi džiaugsmą ir džiaugiausi gamta, žmonių gyvenimu.“

Romualdo Rakausko nuotr./Iš ciklo „Žydėjimas“.
Iš ciklo „Žydėjimas“.

11. Filosofas Arvydas Šliogeris yra sakęs, kad R.Rakausko, kaip ir Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, fotografijoje nėra mistikos, nėra pseudogelminio simbolizmo. Nuotraukose mes matome tai, kas yra iš tikrųjų – žmogų, medį, upelį. A.Šliogeriui tai yra artima. Savo knygoje „Nieko vardai“ jis rašo: „Nuo pat vaikystės buvau, esu ir iki mirties būsiu saulės, debesų, žemės, ugnies, vandens ir medžių garbintojas. Tai vienintelės mano dievybės, ir visos mano knygos tėra tik malda joms.“

12. Anykščių rajone teka upelis Varius. Jo vanduo – vario spalvos. R.Rakauskas išfotografavo 17 kilometrų. Beveik kiekvieną metrą. Visais metų laikais. Šiemet bus išleistas albumas „Variaus apžavai“.

13. „Anykščiuose dariau „Variaus apžavų“ parodą. Ją pasižiūrėjo studentės iš Vilniaus. Žinai, ką jos pasakė? Kad norėtų kitokio požiūrio į upelį. Mano žvilgsnis į jį – realistiškas. Fotografavau vandenį, krantus, medžius. O jos nori tą gamtą pakeisti, pažvelgti į ją konceptualiai. Dabartiniam laikui jau reikalingas menininko požiūris. Vien tik objekto neužtenka. Reikia ir požiūrio į jį.“

14. R.Rakauskas galvoja, kad tų studenčių mąstymą ir dvasinius poreikius suformavo miestas, technikos pažanga. „O aš esu atėjęs iš kaimo. Vilnius buvo studijų miestas, Kaune gyvenu jau 45 metus, bet geriausiai jaučiuosi išvažiavęs į kaimą, į gamtą. Galbūt iš čia ir kyla mano poetiškumas.“

Romualdo Rakausko nuotr./Iš ciklo „Švelnumas“.
Iš ciklo „Švelnumas“.

15. O galėtumėte paaiškinti, ką reiškia „poetiškumas“? „Galvoju, kad poetiška – tai gražu. Kalbėjome apie P.Širvio poeziją. Esu senamadiškas skaitytojas ir man svarbiausia – gražūs, tvirti, įdomūs rimai. Gražu, kai jie gražiai suskamba, gražiai sužaidžia. Man dažnai ir nereikia to filosofinio išvedžiojimo verlibru, kur kiekviename žodyje – paslėptos prasmės.“

16. Poetas, fotografas Alis Balbierius: „Man R.Rakauskas įdomiausias ne iš žmonių portretų, o ten, kur žmogaus figūra maža ir dominuoja peizažo plastika, poetika. Jo peizažas – paprastas, lietuviškas. Savo žemę jis mato taip, kaip dauguma žmonių, o pajausti ją sugeba taip, kaip ir poetai. R.Rakauskas yra ištikimas poetiškam paprastumui, jis yra atsidavęs paprastai poetiškai prigimčiai.“

B.Januševičiaus nuotr. Poetas Alis Balbierius.
B.Januševičiaus nuotr. Poetas Alis Balbierius.

17. R.Rakauskas kalba toliau. „Atsiversdamas poeziją, noriu ne sudėtingų dalykų, o muzikos, nuostabos. Einu eilute – suskamba, ir man tai yra gražiausia. Pavyzdžiui, Aidas Marčėnas:

nebeišmokęs jambo ir chorėjo
aš skiemenis suskaičiavau ant pirštų,
ką parašiau – tik dvelksmas lengvo vėjo,
Šekspyras taip tikriausiai nusišnirpštų

18. Gražu, bet man gražiau toks A.Marčėnas:

tikiu ir sujuda kalnas ir jeigu nesujuda kalnas
netikiu kad tikiu

19. Netrukus R.Rakauskas pasakys, kad skaitymas jam duoda daugiau už, pavyzdžiui, fotografijos parodų lankymą. „Žodis yra stipresnis už vaizdą. Bent jau man. Skaitau daug. Mokykloje taip pat daug skaičiau, kažką ir rašyti mėginau. Manau, kad meilė žodžiui, jausmui, emocijai persikėlė ir į mano fotografijas.“

Kai kas galbūt ir nesutiks, bet geriausia poezija yra parašoma jaunystėje. Galvoju, kad taip pat ir su mano fotografija – viskas, kas geriausia, charakteringiausia, yra padaryta jaunystėje. Ir „Švelnumas“, ir „Žydėjimas“. Ar aš klystu?

20. „Upelis man yra toks pats poetiškas kaip ir rimuotas eilėraštis. Nes kas yra upelis? Tai – ritmas, šešėliai, tėkmė, rūkas. Juk tai – poezija. Žmonių fotografiją tokiu atveju galima pavadinti proza.“

Asmeninio archyvo nuotr./Guminiais batais ir objektyvu – per Variaus upelį, 2011.
R.Rakauskas guminiais batais ir objektyvu – per Variaus upelį, 2011.

21. Kodėl rašymu nesusidomėjo rimčiau? Nes pasinėrė į fotografiją. Tiesa, universitetą baigė parengęs fotonovelių ciklą – literatūrines miniatiūras susiedamas su nuotraukomis. „Visus mano rašymus išstūmė fotografavimas ir nuotraukų darymas, kuris tuo metu techniškai buvo gerokai sudėtingesnis nei dabar. Be to, visada stengiuosi objektyviai jausti savo galimybes. Fotografijoje jaučiausi stipresnis.“

22. Iš fotonovelių ciklo „Vilties šviesa“. Tai pavadinta „Kasdienybės alsavimu“: „Eina sau žmoneliai mintimis apsiraišioję, darbais apmūryti, meilės paskraidinti, nesėkmių apgraužti, lūkesčių paramstyti, ligų apspardyti, linksmybių palepinti, pavydo įgelti, aistrų supančioti, daiktais ir vaikų džiaugsmais apsikarstę... Eina metų laiptais gyvenimo ir mirties palaiminti...“

23. R.Rakauskas paklausė, ar jį laikau dideliu menininku. Nespėjau pasakyti, kad „taip“. Atsakė pats: „Visiškai nesimaivydamas noriu pasakyti, kad esu vidutinio talento, vidutinių galimybių ir vidutinio ūgio žmogus.“

Romualdo Rakausko nuotr./Rašytojas Jurgis Kunčinas Alytuje, 1993. Iš ciklo „Įkvėpimo žemė“ (1983–1993).
Rašytojas J.Kunčinas Alytuje. Iš ciklo „Įkvėpimo žemė“.

24. Gerai, tuomet apie kitą „didelį menininką“ – rašytoją Jurgį Kunčiną. R.Rakausko cikle „Įkvėpimo žemė“ jis yra pašokęs į viršų. Kaip ten viskas buvo? „Fotografuodamas rašytojus, prašydavau jų gyvesnės situacijos. Tačiau didelių provokacijų nereikėjo: vienas paimdavo į rankas dalgį, kitas tiesiog prisėsdavo prie vaikystės namų. Taigi, einame su Jurgiu jo gimtajame Alytuje. Jis vieną po kitos traukia cigaretes, prisėda kur nors, vėl pakyla. Ir viskas. Sakau jam: „Jurgi, visi kažką daro, o tu – tik eini arba sėdi. „Aš moku skraidyti“, – ištarė jis ir pašoko. Spėjau paspausti. Fotografijoje sėkmė yra labai svarbi. Kartais stebiuosi, kaip žmogus spėji sureaguoti.“

Š.Mažeikos/BFL nuotr./Poetas Vladas Braziūnas.
Š.Mažeikos/BFL nuotr./Poetas Vladas Braziūnas.

25. Poeto, fotografo Vlado Braziūno klausiu, kodėl, kalbėdami apie R.Rakausko fotografijas, mes minimi žodžius „poetinis“, „poetinė“, „poetizmas“? Štai ką jis atsako: „Tiesiog šita savybė bene labiausiai krinta į akis. Nors tikriau būtų vartoti kitus, siauresnius ir tikslesnius žodžius: „lyrinis“, „lyrinė“, „lyrizmas“, nes poezija gali būt ir donelaitiškai epiška, rupi, net sarkastiška. Kad ir ką Romualdas fotografuotų – ar žydinčias mergaites be drabužėlių, ar kuklų, bet nepakartojamą Variaus upelį, – jis nepasakoja, nenagrinėja, neironizuoja. Jis pasiduoda jautriai ir švelniai savo vizijai, kuria tyrą, tarytum tyli melodija skambantį, pasaulį, sklidiną šviesos, pustonių, nuojautų žaismės. Pasaulis, kad ir kas jame vyktų ar atsitiktų, tokios prigimties žmogui, tokios prigimties menininkui, visada atrodys graudokas, bet žmoniškai palankus. Bendriausia kūrybos prasme lyrizmas yra tokia pasaulėjauta, kai kūrėjas ir jo kūrinys labiausiai sutampa, reiškiasi vienas kitu.“

26. Fotomenininkas daug pasakojo apie savo žmoną Dalią, dukras Eglę ir Liną. Tai ne toks dažnas atvejis: „dideli menininkai“, „vidutiniai menininkai“ ir „maži menininkai“ labiau linkę pasakoti apie save. Ką gi jis papasakojo? „Esu vedęs du kartus. Tačiau abu kartus – tą pačią Dalią. Per durną mano galvą buvome išsiskyrę, bet susituokėme vėl – netgi tą pačią dieną kaip ir pirmą kartą.“

Asmeninio archyvo nuotr./Su žmona Dalia, 1966.
Su žmona Dalia, 1966.

27. Neklausiau, ką reiškia „per durną galvą“, o R.Rakauskas neklausė, kodėl aš to neklausiu. Jis prisiminė štai ką: „Klaipėdoje vedė bičiulis Antanas Sutkus. Buvau tarp liudininkų. Rytojaus dieną nusprendėme važiuoti išsimaudyti. Dabar jau šviesaus atminimo Antano žmona Auksė paprašė užsukti į paštą – norėjo išsiųsti laišką. Atvažiavome. Ir ką tu sau manai? Aš kažkodėl nusprendžiau eiti kartu su ja į paštą. Juk galėjau likti automobilyje, palaukti, bet ne – ir aš eisiu.“

28. Redaktoriau, ar dar yra šiek tiek vietos? „Taip“. Puiku, pašnekovas gali tęsti: „Įeinu į paštą ir matau dvi sėdinčias merginas. Tiesiu taikymu priėjau prie Dalios. Pradėjome kalbėtis. Draugams pasakiau, kad niekur nebevažiuosiu. Likau su Dalia. Visą dieną vaikščiojome, vakare nuėjome į šokius. Nuo vietinių gavau į akį. Visą gyvenimą to nepamiršiu. Juk galėjau likti automobilyje ir į paštą neiti.“

29. Mielas Romualdai, į Vilnių grįžau saugiai, ramiai. Nuotraukas, kurias leidote panaudoti, atvešiu važiuodamas pro šalį. Arba atsiųsiu paštu.

Fotografijos kritikas Tomas Pabedinskas: „Pražystantis“ žmogus

Vieną iš taikliausių Romualdo Rakausko kūrybos apibūdinimų pasiūlė žinoma menotyrininkė Agnė Narušytė. Savo straipsnį solidžiame fotografo kūrybos retrospektyviniame albume ji pavadino „Žydėjimo diskursas“. Norint sužinoti, ką konkrečiai turėjo galvoje straipsnio autorė, suformuluodama tokį skambų pavadinimą, žinoma, reikėtų paskaityti jos tekstą. Tačiau po šia sparnuota fraze norėčiau sutalpinti ir savas, galbūt kiek subjektyvias, pastabas apie R.Rakausko kūrybą ir patį fotografą.

Asmeninio archyvo nuotr./Fotografijos kritikas Tomas Pabedinskas.
Fotografijos kritikas Tomas Pabedinskas.

„Žydėjimo diskursas“ daugeliui, aišku, pirmiausia primena žymiausią R.Rakausko sukurtą seriją „Žydėjimas“. Visą dešimtmetį (1974–1984) fotografas fiksavo kiekvieną pavasarį per Lietuvą nuvilnijantį medžių žydėjimą, keliaudamas po šalį įamžindavo romantiškus žmogaus ir gamtos harmonijos vaizdus. Neretai juos pats ir surežisuodavo: paprašydavo po žydinčia obelimi papozuoti kaimo močiutę ar paleisdavo po pavasarinę pievą palakstyti savo dukrą. Tokios fotografijos ne tik parodydavo žydinčios gamtos grožį, bet taip pat metaforomis kalbėjo apie įvairiais gyvenimo tarpsniais vis kitaip „pražystantį“ žmogų.

„Žydėjimo diskursas“, žiūrint plačiau, taip pat apibūdina ir visos R.Rakausko kūrybos esmę – romantišką, lyrišką, optimistinį žvilgsnį į aplinkinį pasaulį ir, svarbiausia, humanistinį požiūrį į žmogų. Fotografui visada rūpėjo nuotraukose atskleisti žmogaus vidinius išgyvenimus, emocijas, gal net pačią žmogišką prigimtį, kuri jam atrodė iš esmės gera. Nors R.Rakauskas pats pripažįsta, kad jo fotografijos kartais yra net kiek „saldžios“, tačiau kaip tik dėl šio neapsimestinio optimizmo jam ir pavyko sukurti visą „diskursą“ – tam tikrą lyrišką kalbėjimo apie gražų pasaulį būdą.

Romualdo Rakausko nuotr./Iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“.
Iš ciklo „Vilniaus šiokiadieniai“.

Štai čia ir priartėjama prie pačios „Žydėjimo diskurso“ šerdies. Tai ne tiek kūrybos ar meninio stiliaus apibūdinimas, kiek tam tikro požiūrio į gyvenimą įvardijimas. Fotografo individualus ir subjektyvus pasaulio pajautimas ir poetiškas kalbėjimas apie gyvenimą (šiuo atveju – vaizdais) pasirodė toks įtaigus, kad tapo suprantamas ir artimas daugeliui, ypač septintojo dešimtmečio jaunimo kartai, kuri užaugo kartu su R.Rakausko redaguojamu „Nemuno“ žurnalu.

Štai kodėl, kartą Kauno fotografijos galerijoje diskutuodamas apie kūrybą su vyresniosios kartos Lietuvos fotografijos klasikais, neatlaikiau spontaniško klausimo iš auditorijos „ar aštuntasis dešimtmetis buvo geresnis nei dabartiniai laikai?“ ir turėjau atsakyti „taip“, nors tuos laikus mačiau tik fotografijose.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

OfiSPA – vieta dirbti ir nepavargti

Video

03:08
07:33
00:20

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata