Nuo jaunųjų literatų sambūrio „Literatų arka“, kurį jis drauge su bendraminčiais įkūrė studijų metais, iki darbo su žurnalu „Vilnius Review“ ir kasmetinio literatūrinio renginio „Pož(i)eminiai skaitymai“. Taigi kalbamės, kaip literatūra atsirado Sauliaus gyvenime, kokie žmonės ir patirtys formavo jo kelią, kaip šiandien keičiasi literatūros laukas ir kokių dar dalykų esama už to.
– Sauliau, pažįstu tave daug metų ir pamenu vieną dramatišką įvykį, kuris galbūt turėjo įtakos tavo profesinio kelio pasirinkimui. Tai kaipgi ta literatūra atėjo į tavo gyvenimą?
– Viskas prasidėjo, matyt, nuo močiutės Zofijos, kuri išmokė skaityti ir kurios sunkios gyvenimo patirtys (tarp jų – dešimt metų tremtyje) ir pasakojimai, kontrastavo su labai šviesia, pozityvia laikysena, humoru, gebėjimu džiaugtis kasdiena. Mokykloje – Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje (tada dar vidurinėje) – daug lėmė lietuvių kalbos mokytoja Rasa Baranauskienė. Buvo labai empatiška ir teatrališka, skaitė gerą literatūrą, daug ką iš jos sužinojome, tai ji parodė „Šiaurės Atėnus“, kitą kultūrinę spaudą. Už perskaitytas knygas jai mokykloje atsiskaitydavome tokiais mini spektakliais: iki šiol prisimenu, kaip su klasioku, tuo metu geriausiu draugu, Gedu, darėmės meškeres ir kūrėme repo gabalą pagal Hemingway’aus „Senį ir jūrą“. Žinoma, taip pat rašydavome rašinius, interpretacijas ir tai darydavome rimtai, bet tie spektakliai buvo vykusi skaitymo skatinimo forma ir paauglystėje kažkaip nuimdavo įtampą. Mokytoja sugebėdavo išjudinti net dvejetukininkus – duodavo jiems vaidmenis, ir jie dalyvaudavo, nors kitose pamokose paprastai būdavo pasyvūs. Man atrodo, čia ir yra mokytojo talentas – gebėti prieiti ne tik prie stipriausių, bet ir prie tų, kurie kramto gumą gale, pagauti jų žvilgsnį, užmegzti dialogą, suteikti prasmę.
Mano mama ilgą laiką buvo muzikos mokytoja ir vargonininkė, tad mažametis sėdėdavau „ant viškų“ ir iš viršaus žiūrėdavau, kaip aukojamos Mišios, o vėliau kurį laiką ir patarnavau Širvintų bažnyčioje. Tuometinis klebonas Juozapas Dabravolskas – intelektuali asmenybė, Juozo Apučio ir Alberto Zalatoriaus draugas, apsiskaitęs žmogus. Augant provincijoje, kurioje kultūrinio gyvenimo nedaug, susidurdamas su tokiu žmogumi jausdavau platesnį pasaulį.
– Bet pamenu, kad esi pasakojęs apie dviračio avariją, kuri turėjo įtakos tapimui literatu.
– Tuoj pereisiu prie dviračio, tik prieš tai noriu paminėti dar kelis dalykus. Muzikos mokykloje, sename, žaliame mediniame pastate prie upės (jo, deja, nebėra), nuo šešerių ėmiau mokytis groti smuiku, bet paskui netyčia instrumentą numečiau ant žemės ir sulaužiau. Labai išsigandau, smarkiai jaudinausi ir daugiau į pamokas grįžti nebeįstengiau.
Vėliau trejus metus grojau trimitu. Paskelbus kvietimą į trimitų klasę, buvau vienintelis kandidatas, bet mokykla nutarė leisti man mokytis – atsiskaitymai vykdavo drauge su pianistais. Tiesa, paauglystėje aktyviau pradėjau žaisti krepšinį, lankyti treniruotes, gal ir dėl to, kad patarnautojo ir trimitininko įvaizdis tarp berniukų, švelniai tariant, nebuvo vertinamas teigiamai, kurstė patyčias, o krepšinis – kas kita. Be to, krepšinis buvo ir viena iš jungčių su tėvu, mėgusiu stebėti rungtynes.
Pereikime prie minėto dviračio įvykio – tuo metu jau nebepatarnavau bažnyčioje, rečiau joje lankiausi, bet vieną vasarą sužinojau, kad rengiamas krikščioniško jaunimo dviračių žygis, maršrutas pasirodė įdomus, nutariau prisidėti. Kelionės įkarštyje kažkas nutiko mano dviračiui, paaiškėjo, kad nebegalėsiu tęsti kelionės. Teko sėstis į mašiną, važiuojančią paskui grupę, nusiminiau. Po kelių valandų pažįstamas pasiskundė, kad jam pritrynė tarpkojį ir nepatogu toliau minti, paprašė pasikeisti. Buvau kupinas jėgų, su kitu draugu ėmėme lenktyniauti, išvažiavome į grupės priekį, leidomės didele nuokalne. Draugo dviratyje spidometras rodė penkiasdešimt penkis kilometrus per valandą, kai į sankryžą priešais įvažiavo mašina. Tada pajutau, kad mano pasiskolintame dviratyje neveikia galiniai stabdžiai, veikė tik priekiniai, o jais tokioje situacijoje stabdyti negalėjau. Bandžiau stabdyti koja, bet greitis buvo per didelis: kaktomušos su automobiliu išvengti pavyko, tačiau dviratis susimėtė, išvažiavau į šalikelę ir rėžiausi tiesiai į medį, bene vienintelį aplink… Lūžo krūtinkaulis, trys rankos pirštai. Nuo smūgio į galvą apsaugojo kairė ranka, bet plyšo du jos nervai. Pamenu, buvau ištiktas šoko, nieko neskaudėjo, tarsi būčiau sapnavęs, tik važiuodamas su greitąja gydytojai nuolat kartojau savo asmens kodą.
Dėl krūtinkaulio lūžio ilgai negalėjau susilenkti, atsikelti. Savaitę ar dvi pragulėjau ligoninėje, tada atvažiavo mama ir parsivežė namo.
Tai nutiko vasarą prieš pat dvyliktą klasę, kol gijau, beveik visą rudenį praleidau lovoje.
– Ar tada ir supratai, kuo norėtum būti?
– Nenorėčiau per daug sureikšminti to įvykio, tiesiog atsirado daugiau laiko sau, knygoms, filmams. Užuot ruošęsis artėjantiems valstybiniams egzaminams, skaičiau ir žiūrėjau tai, ką norėjau pats. Formavausi.
Aišku, egzaminams tai nepadėjo – juos išlaikiau gana prastai. Į Vilniaus universitetą įstoti nepakako balo, įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą (lietuvių filologiją) ir iš pradžių nuliūdau. Veikė ir išankstinė dalies visuomenės nuomonė, esą Pedagoginis yra kažin kokia „skylė“, jame studijuoti mažiau prestižo.
– Bet juk nemažai žinomų rašytojų baigė šį universitetą. Kiek žinau, gyvenai viename bendrabučio kambaryje su poetu Ernestu Noreika?
– Kalbant apie atsikraustymą į Vilnių, mama pasakė, kad jeigu įstosiu į chorą, veikiausiai galėsiu gauti vietą bendrabutyje (kitu atveju – ne, nes Širvintos per arti Vilniaus). Paskambinau Kastyčiui Barisui ir netrukus atsidūriau jo vadovaujame chore „Ave Vita“. Jis, charizmatiškas ir linksmos dūšios žmogus, priėmė greitai – vyrų, ypač tenorų, choruose visada trūksta. Dėl dainavimo chore gavau ne tik bendrabutį ir naujų draugų, bet ir galimybę pakeliauti: nuo kaimyninių šalių iki Portugalijos, Meksikos.
Važiuodamas į bendrabutį nerimavau, koks bus kambariokas. Kai su Ernestu susitikom, jis sako: „Aš rašau.“ Sakau: „Aš irgi rašau. Ką tu rašai?“ Jis sako: „Poeziją.“ Sakau: „Aš prozą.“ Taip susipažinome, pasidalindami žanrais ir lovomis. Gyvenome triviečiame kambaryje, bet trečioje lovoje miegantys kambariokai vis keisdavosi ir beveik niekada neįsitraukdavo į mūsų buitinį-literatūrinį, studentiškai bohemišką gyvenimą.
Su Ernestu gana greitai pajutome literatūrinio judesio stygių ir talkinami bei patariami buvusio studento Antano Šimkaus įkūrėme „Literatų arką“ – norėjosi sambūrio, kuriame galėtume diskutuoti apie kūrybą. Buvome nugirdę, kad Vilniaus universitete veikia „Menų sanatorija“, bet, jei gerai pamenu, jie tuo metu daugiau žiūrėdavo arthauzinį kiną, turėjo gana laisvą formatą, susitikdavo rečiau.
Pamažu prie arkiečių prisijungė Aušra Kaziliūnaitė, Mantas Balakauskas, Birutė Grašytė, Nerijus Cibulskas, nors jis ir studijavo Vilniaus universitete. Susitikdavome kartą per savaitę, kai kada ir rečiau. Skaitydavome savo rašliavas ir gana kritiškai vertindavome. Labai svarbus pradžioje buvo Antano vaidmuo: jis aiškiai pabrėžė, kad tekstas nėra tavo kūdikis, reikia gebėti į jį žiūrėti per distanciją, nepriimti pastabų kaip asmeninio įžeidimo. Kai kuriems buvo per sunku, tokie ilgai sambūryje neužsibūdavo.
Be kūrybos, mes taip pat atgaivinome „Žosmę“ – lituanistų laikraštį, kurį leido ankstesnės universiteto filologų kartos. Tiesa, ilgainiui kilo mintis, kad reikėtų išeiti už universiteto ribų: pamenu, kaip per „Poezijos pavasarį“ kreipėmės į tuometinį Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininką Antaną A. Jonyną, ar galėtų padėti ir jaunimui skirti kokią salę Sąjungoje, – jis mielai sutiko. Tada buvau gavęs Lietuvos mokslo tarybos stipendiją ir šiek tiek patyrinėjęs jaunųjų rašytojų sekcijos veiklą sovietmečiu, žinojau, kad toks reiškinys egzistavo, bet atgavus nepriklausomybę nunyko. Pagalvojau, kad galima sukurti šiek tiek panašų formatą be ideologinio turinio – vietą, kur jauni kuriantys žmonės buriasi ir diskutuoja apie literatūrą. Taip, rodos, 2011-aisiais atsirado ir gal porą metų veikė „Literatūriniai refleksai“, kuriuos ilgiau ar trumpiau lankė ne vienas dabar žinomas autorius ir autorė.
– Tu man visada toks ir atrodai – besistengiantis sutelkti ir suburti.
– Tą organizacinį akstiną, matyt, būsiu perėmęs iš mamos. Telkimas iš dalies siejasi ir su dabartine veikla redaguojant „Vilnius Review“. Pirmiausia tai lietuvių literatūros vertimas, pristatymas ir eksportas į užsienį, tačiau sykiu ir pačių autorių, vertėjų būrimas, pavyzdžiui, per organizuojamus renginius.
– Ar ilgai svarstei, kai gavai pasiūlymą tapti žurnalo redaktoriumi?
– Galvojau, buvau labai užsiėmęs, viskas degė, vėlavo, nebuvo labai išmintinga tokiame kontekste imtis papildomų darbų. Disertacija atnešė daug streso, pusiau juokais, pusiau rimtai galima sakyti, kad rašydamas ją nuplikau, o po jos prasidėjo kiti projektai, terminai, savęs alinimas. Kai Marius Burokas pasiūlė perimti jo kėdę, kaip tik buvau pasitraukęs iš vieno projekto, tad atsirado šiek tiek erdvės, ir sutikau.
– Kokia tau atrodo jaunoji literatų karta, ar seki ją?
– Šiek tiek seku, tai ir darbai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimai), ir „Vilnius Review“ dalis – žurnale turime debiutų skiltį, kuriai tenka ieškoti naujų vardų. Kiek spėju, paskaitau ir kultūrinę spaudą, nors ne taip aktyviai, kaip anksčiau.
Jei jau prakalbome apie konkrečius vardus, pamenu, kai į literatūros lauką atėjo Austėja Jakas, atrodė, kad nuo pirmųjų publikacijų tai labai stiprus, savitas debiutas.
Labai įdomus Ievos Dumbrytės atvejis. Ji tarsi išdygo iš niekur, debiutavo su „Šaltienos bistro“, ir iki šiol džiaugiuosi, kad po diskusijų dėl kūrybiškiausios knygos premija galiausiai skirta jai. Situacija išskirtinė – bemaž pirmą kartą konkurso istorijoje apdovanojimas atiteko už debiutinę prozos knygą ir iki tol kultūros lauke nežinomai autorei.
Jaunųjų filologų stovykloje Panemunės pilyje susipažinau su Dominyku Kručkausku – įdomus, imlus, kūrybingas žmogus, nebloga pasirodė jo eilėraščių publikacija „Šiaurės Atėnuose“.
– Kalbi apie laiką, kai literatūrinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo bendruomenės – renginių, susitikimų, bendravimo. Kaip, tavo manymu, atrodo jauniausios kartos buvimas literatūros lauke šiandien?
– Sakyčiau, mums, bent jau daliai mano kartos, atrodė svarbu dalyvauti literatūros lauke ir literatūriniame gyvenime – ne tik patiems ką nors organizuoti, bet ir eiti į kitų renginius, skaityti kultūrinę spaudą.
Kartais atrodo, kad šiandienos jaunimui tai rūpi mažiau, nors natūralu: juk gyvename jau kitokiais, visko, ypač medijų triukšmo, perkrautais laikais. Kai kurie dalykai turi keistis, prisitaikyti prie naujų formų ir poreikių.
– Ką manai apie tai, kad Lietuvoje turime tiek daug literatūros premijų?
– Jų turime per daug. Tarsi norima, kad visi būtų laimingi, kad kiekvienas gautų kokį nors įvertinimą, galų gale, ir institucija ar žmogus, įsteigęs ar tęsiantis premiją, jaučiasi svarbesnis lauke – šiuo požiūriu premijos reikalingos ir naudingos ne tik jas gaunantiesiems. Bet čia galime kalbėti ir apie literatūros lauko inerciją – kiek jame veikia tai, ką esame paveldėję iš ankstesnių laikotarpių, ypač sovietmečio.
Kitas klausimas: kaip sudaromos premijų komisijos, kaip veikia regioninės premijos, kokie jų tikslai, prasmė? Literatūros laukas Lietuvoje nedidelis, sudėtinga – veikiau neįmanoma – sudaryti visiškai neutralią komisiją. Tai galioja ir rašant kritiką, kai autoriai yra tavo draugai ar bent pažįstami.
– Kaip pavyksta išlikti nešališkam, kai pats esi literatūros lauke?
– Kai imuosi naujos knygos, kiek įmanoma, bandau suskliausti bet kokį kontekstą – ar tą žmogų mėgstu, ar jo nemėgstu, ar jo ankstesnės knygos patiko, ar nuvylė, tiesiog susitelkti į patį tekstą.
Pasitaiko situacijų, kai draugai konkuruoja dėl premijos konkurse, o tu esi komisijoje ir jų knygai neskiri apdovanojimo, nes ji neatrodo tokia stipri. Tada gali atsirasti įtampa, nes žmogus žino, kad buvai komisijoje (o ir pats, tarkim, pasakai, kad jo ar jos knyga visgi ne šedevras).
Esu buvęs įvairiose komisijose, ir literatūros, ir, pavyzdžiui, meno kritikos. Ruošiantis Meno kritikos apdovanojimams, teko skaityti visai kitokio pobūdžio menotyrinius tekstus, įvairias esė. Buvo svarbu pajusti, kad, nors ateini iš kitos srities, kokybišką tekstą atskiri panašiai, kaip ir kolegos, veikiantys kitame – šiuolaikinio meno, vizualiųjų menų – lauke.
– Ar matai literatūros autsaiderių – autorių, kurie galėjo būti pražiūrėti, lyg tyčia nepastebėti?
– Man atrodo, lauke vyksta tam tikri poslinkiai, pavyzdžiui, autoriai, ateinantys iš šiuolaikinio meno lauko, jau matomi ir vertinami labiau nei anksčiau. Antai Dariaus Žiūros „Diseris“ tapo kone kultine knyga – gavo šūsnį įvertinimų, premijų, tarp jų ir už kūrybiškiausią grožinę, ir už geriausią negrožinę knygą! Manding, jei Dariaus knyga, nors tikrai puiki, būtų išėjusi gerokai anksčiau, premijų ir įvertinų kiekis galėjo būti mažesnis. Pamenu, pavyzdžiui, Valentino Klimašausko knygas, ypač romaną „Daugiakampis“, kuris man labai patiko, bet didesnio įvertinimo literatūros lauke nesulaukė. Buvo dar ir toks Jonas Žakaitis, galerininkas, išleidęs prozos miniatiūrų knygą „90s“. Keletas žmonių pastebėjo, įvertino, bet didesnio rezonanso ji nesulaukė – iki šiol prisimenu diskusijas, ar čia tikrai („geri“) tekstai, ar tiesiog „mėgėjiškos rašliavos“. Literatūros lauko būklė, tame lauke konkrečiu momentu dominuojantys autoriai, knygos, stiliai iš dalies lemia, kas bus priimta ir įvertinta kaip „geras“ tekstas, o kas ignoruojama, nesuprasta, nepriimta.
Skambiai tariant, Žiūros knyga išėjo pačiu laiku ir tarsi pramušė kai kurias užkardas, sumažino įtampą tarp šiuolaikinio meno ir literatūros laukų.
– Esi literatūrinio renginio „Pož(i)eminiai skaitymai“, kurie vyksta jau nuo 2010 metų, organizatorius. Kaip kilo mintis šiųmetinius skaitymus rengti bunkeryje?
– Šiemet, nors ir neturėjome finansavimo, pavyko susitarti su vietos bendruomene Domeikavos seniūnijoje ir surengti renginį „ab“ spaustuvėje Kauno rajone. Erdvė išskirtinė – vienintelė Lietuvoje tokio tipo pogrindžio spaustuvė, kurios per visą veikimo laikotarpį neaptiko sovietų saugumas. 1980–1990 metais čia, po šiltnamiu įkurtoje Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus spaustuvėje, buvo spausdinama cenzūros ribojama spauda.
Ta erdvė mane tiesiog užbūrė, ji turi labai stiprią aurą. Tačiau technine prasme – beveik be jokio biudžeto – buvo iššūkis. Pavyzdžiui, ilgus laidus reikėjo iš požemio atvesti iki daržinės, kur buvo auditorija, sujungti skirtingas kameras, sinchronizuoti ir kompozitoriaus Andriaus Šiurio, grojusio gyvai tarp skaitymų, muzikinę aparatūrą.
Autoriai ėjo iš daržinės ir buvo filmuojami judančia kamera. Kiekvienas rašytojas, nulipdamas į spaustuvę, tarsi išnykdavo – atsidurdavo visiškai vienas. Žiūrovai viską matė, bet rašytojai likdavo vieni už didelio betono sluoksnio, tik žinodavo, kad yra stebimi, bet auditorijos nematė – stipriau patirdavo pačią spaustuvės aurą, santykį su savo balsu ir tekstais.
– Šiais metais tapai Europos rašytojų tarybos vykdomosios valdybos nariu, ar gali daugiau papasakoti apie šią organizaciją?
– Ši sena organizacija Europoje vienija daugiau nei 50 rašytojų ir vertėjų institucijų. Pagrindinis jos tikslas – gerinti rašytojų padėtį: spręsti klausimus, susijusius su autorių teisėmis, honorarais, teisine apsauga, socialinėmis garantijomis, žodžio laisve.
Organizacijos mastas palyginti didelis – per ją atstovaujama maždaug ketvirčiui milijono kūrėjų iš 34 šalių.
– Ką joje tenka daryti?
– Per dieną gauni pluoštą el. laiškų, pavyzdžiui, įvairių dokumentų, kurie rengiami Europos Parlamente, Europos Komisijoje, kitose ES institucijose. Taryba teikia siūlymus, dalyvauja diskusijose, organizacijos atstovai važinėja į konferencijas, susitinka su institucijų, organizacijų (pvz., META) atstovais ir derina klausimus, susijusius su kūryba, tekstais, autorių teisėmis. Viena svarbiausių temų šiandien yra dirbtinis intelektas ir su juo susijusios, kultūros laukui aktualios problemos.
Taryba vykdo ir įvairius projektus. Vienas tokių buvo „Free All Words“ – internetinis puslapis, kuriame verčiami ir publikuojami baltarusių ir ukrainiečių autorių kūriniai įvairiomis kalbomis.
Galima klausti: kuo ši taryba aktuali mums Lietuvoje? Paprastai tariant, jei, pavyzdžiui, Europos Parlamente priimamas tam tikras su literatūra, kultūra, autorių teisėmis susijęs įstatymas, jis vienaip ar kitaip paveiks ir Lietuvą. Europos rašytojų taryba turi stiprų patariamąjį balsą ir padeda užtikrinti, kad rašytojams nepalankūs sprendimai nebūtų priimami.
– Kaip viską spėji?
– Geras klausimas. Tiesą sakant, nespėju, t. y. dalį dalykų vis atidedu, bandau laviruoti. Toks buvimo būdas generuoja daug įtampos, bandau ją malšinti aktyvia veikla, krepšiniu. Feisbuke yra tokia grupė „Krepšinis Vilniuje“, joje skelbiama, kur, kada ir kiek žaidėjų trūksta. Neretai prie ko nors prisidedu – taip jau esu išbandęs daugelį Vilniaus sporto salių. Labiausiai jose glumina ir stebina dušai – kai kur ne tik nešvaru, bet nėra net dušo galvučių, o užsikišusi kanalizacija kelia potvynius.
– O kaip su „Egzistenciniais klausimais“? Ar daug rašytojų yra žaidę komandoje?
– Turnyruose nebedalyvaujame, bet sekmadieniais susirenkame. Per komandos istoriją buvo atėję nemažai žmonių, nors ne visi išbėgo į aikštelę oficialiose varžybose. Buvo, pavyzdžiui, užsukęs ir Rimantas Kmita, Antanas Šimkus, Tomas Vaiseta. Iš ilgamečių ir tebelankančių – Paulius Norvila, Marijus Gailius, Mykolas Sauka.
Man įdomu stebėti, kaip aikštelėje atsiskleidžia žmonių charakteriai. Literatūros, kultūros bendruomenėje žmogus gali būti vienoks, o aikštelėje – visai kitoks. Vienas labai taktiškas kasdienybėje, bet žaisdamas tampa aršus, agresyvus.
– Kalbame apie skirtingas veiklas, bet nepalietėme vienos svarbesnių – paties kūrybos. Ar dar atrandi laiko prozai rašyti?
– Šiuo metu ji gana apleista. Klišė, bet kūrybai reikia vienatvės, o jos mano kasdienybėje dabar stinga arba ji atitenka kitiems (redakciniams, akademiniams, organizaciniams, biurokratiniams) darbams. Veikia, manau, ir karo, galimos jo plėtros baimė. Prozos dabar beveik nerašau, bet kartais sukuriu eilėraščių. Pradedu galvoti ir apie poezijos rinkinį, tik tuo pat metu eilėje laukia monografija ir kitos veiklos. Labiausiai dabar norisi šiek tiek sumažinti krūvius, nebeapsiimti nieko papildomai – vis dar to mokausi.
– Turbūt čia ir yra bėda, kai sukiesi meno ir literatūros lauke, – sunku neapsikrauti. Man pačiai labai pažįstama: jeigu dabar neapsiimsi šito projekto, kyla nerimas, kad gal daugiau nebus tokios galimybės, kad tavęs nebepakvies.
– Su „Vilnius Review“ buvo panašiai, nors sutikau pirmiausia dėl to, kad jau ir taip ilgai buvau redakcijos narys, jaučiau ir tebejaučiu šios veiklos prasmę, naudą kitiems.
– Rengi nemažai interviu su rašytojais, įsivaizduoju, kad už to taip pat slypi visokių istorijų.
– Rodos, esu parengęs beveik pusšimtį – toli gražu ne visi iš jų klostėsi lengvai. Prisimenu, pavyzdžiui, interviu su Leonardu Gutausku. Jis ruošėsi jubiliejinei – aštuoniasdešimtmečio –parodai Rotušėje, o aš „Metams“ buvau pažadėjęs jį pakalbinti. Vis skambinau, bandžiau derinti laiką, bet kai iki parodos liko visai nedaug laiko, nukirto: „Aš jau viską pasakęs.“ Buvau pasiruošęs pokalbiui, todėl taip ir pasakiau: „Leonardai, bet aš rimtai ruošiausi.“ Tada jis trumpam nutilo ir sako: „Ach, šitaip? Tai ko iškart nesakėt?! Tai penktadienį tokiu ir tokiu adresu, tokią valandą. Iki greito.“
Atvažiavau, jis atidarė duris, ir iš žvilgsnio buvo aišku, kad kalbėtis nelabai nusiteikęs. Perspėjo, kad pokalbio metu rūkys, kambarys buvo nukrautas paveikslais. Pradžia buvo gana sudėtinga, bet pamažu jis atsipalaidavo. Per pokalbį vis labiau įsitraukė, ėmė klausinėti, ar turiu vieną ar kitą jo knygą, jas dovanojo, užrašydamas autografą. Pasibaigus pokalbiui sako: „O tai gal tau duoti ir kokį savo abrozdą?“ Pridūrė, kad turbūt nemėgstu mamų – taip vadino nutapytas Marijas, – tai paieškos ko nors kito. Davė vieną didesnių. Kai paklausiau, kaip man tą paveikslą parsinešti, pasakė: „Imk ir neškis.“ Tai ir parsinešiau. Parėjau su tuo Gutausko paveikslu iki pat namų.
Tokiuose pokalbiuose labai svarbus emocinis komfortas – ir tavo paties, ir kalbinamo žmogaus. Gerai, jei žmogus pajaučia, kad tu jam tikrai rūpi, o ne tik vykdai kokio leidinio užsakymą.
– Kaip atrodo tavo kasdienybė, buitis, laisvalaikis?
– Man svarbiausia negyventi apsibrėžus griežta rutina, pasilikti bent šiek tiek laisvės, nors tai turi savo kainą. Paprastai, jei įmanoma, stengiuosi turėti lėtesnį rytą, pusryčius, o tik tuomet imtis darbų.
Mėgstu gaminti. Pats procesas man primena kūrybą ir teikia malonumą, ypač jeigu yra laiko gaminti ne pagal receptą, eksperimentuoti.
– O kokia kasdienybė būnant su vaiku?
– Esu išsiskyręs, dukros Miglos Onos priežiūra dalinuosi. Vienokia kasdienybė ir buitis būnant kartu, kiek kitokia, kai jos nėra. Abi turi savų privalumų, viena kitą papildo. Abiejose dalyvauja ir svarią vietą užima mylimoji Eglė.
– Džiugu, jog pagaliau visuomenėje įsitvirtina supratimas, kad vyrai taip pat turėtų būti lygiavertiškai įsitraukę į vaikų auginimą.
– Taip, nors dar prieš tapdamas tėvu ir juo tapęs susidūriau su tam tikrais stereotipais. Pavyzdžiui, lauki su dukra eilėje pas gydytoją, jau pakviečia, eini į vidų, ir tada kita laukianti moteris staiga garsiai klausia: „O tai kur mama, ji neis?..“ Ligoninėje, poliklinikoje dažnai atsimušiau į požiūrį, kad vyras tarsi antraeilis tėvas, apriori apie dukros sveikatą žinantis mažiau.
Sunku pačiam vertinti, bet stengiuosi būti aktyviu tėvu, daug laiko skyriau ir skiriu dukrai. Esu laimingas, kai matau Miglą laimingą. Šypsausi, kai dainuoja. Su ja turime ritualą prieš miegą – kaskart skaitome dvi pasirinktas knygas. Kai kurios jų prancūzų, lenkų kalbomis, kurių nemoku, – pasakojimus kuriu spontaniškai.
O dabar metas važiuoti pasiimti jos iš darželio.
Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.
Kalbos redaktorė Jurgita Radzevičiūtė.
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.