Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saulius Žukas: Algirdo Juliaus Greimo semiotika

A. J. Greimas Paryžiuje. 1971 m.
Šeimos archyvo nuotr. / A. J. Greimas Paryžiuje. 1971 m.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vilniaus Rotušėje šią savaitę vyko Algirdo Juliaus Greimo paminėjimas – ketvirtadienį jam būtų sukakę 100 metų. Ta proga skelbiame šimto metų jubiliejų minint Sauliaus Žuko skaitytą pranešimą. Pranešime cituojami 1989–990 metais daryti pokalbių įrašai.

Kas yra semiotika? Kažkas apie ženklus. Pataisykim – mokslas apie prasmę, dar tiksliau: apie reikšmės ir prasmės santykį. Bet kalbant apie Algirdo Juliaus Greimo semiotiką – tai ir gyvenimo būdas. Kas bent kiek rimčiau pakramtė semiotikos mokslus, jau šiek tiek kitaip žiūri į pasaulį, jau kitaip jį mato. Semiotiko žvilgsnis nuolatos siūlo keisti perspektyvą: vietoj kalbėjimo apie meilę Greimas renkasi kalbėjimą apie pavydą, vietoj kalbėjimo apie dosnumą, kalba apie šykštumą, vietoj tobulumo – aptaria netobulumą, ir paaiškina: „Kai prieini iš kitos pusės, tai dalykai aiškiau matosi.“ Kiekviename pasakojime semiotikas įžiūri aiškiai Greimo formuluotą pasakojimo struktūrą, kiekvienoje vertybėje – tos vertybės dialektiką su tos vertybės paneigimu ir tarpiniais punktais. Drąsiai galima sakyti, kad semiotika – tai žvelgimo į pasaulį būdas ar net gyvenimo stilius. Greimo kuriama semiotikos teorija turi labai daug asmeniškumo. Po viešos diskusijos su garsiu filosofu Poliu Ricoeuru Greimas atkreipia dėmesį į Ricoeuro žodžius: „Čia Ricoeuras vakar labai gerai pastebėjo, kad faktiškai tas, kuris konstruoja teoriją, tai jis savo gyvenimą, subjekto padaro. Nepastebėjai? Nes Ricoeuras toks gana sentimentalus, čiut čiut ašaros jam nepasirodė.“

Apie sentimentalumą užsiminta neatsitiktinai, nes komentuodamas savo asmeninio gyvenimo įtaką semiotikos kūrimui Greimas nuolatos – lyg atsiprašinėdamas – pastebi, kad tai tokia labiau asmeniška, prancūziškoj aplinkoj gal ir nelabai įprasta, tema. Jeigu prancūziškai kieno nors klausi apie gyvenimo prasmę, toks klausimas, kaip pats Greimas sako, skamba naivokai. O jis pats bando sukurti prasmės teoriją. Greimas aiškina, kad gyvenimo prasmės klausimus jis po karo į Prancūziją atsivežė iš Lietuvos, kur buvo prisidėjęs prie antinacinės rezistencijos, nors ši veikla, pasak jo, buvo dviprasmiška: kokia prasmė priešintis naciams, jei tai pagreitina sovietų atėjimą. Šitą paradoksą jis bando apmąstyti karo metais parašytame ir Lietuvoje publikuotame straipsnyje apie Don Kichotą.

Dar vienas labai stiprus impulsas Greimo semiotiniams tyrinėjimams yra jo vaikystės patirtys lietuviškame kaime. Autentiškas tautosakinės, etnografinės XX amžiaus pradžios lietuviško kaimo aplinkos pojūtis, jo prisiminimas tapo savotišku pagrindu, ant kurio buvo dėliojamas senosios Lietuvos kultūros statinys. Iš prieškarinės Lietuvos, man regis, Greimas išsivežė ir dar vieną mūsų kultūros istorijos paradoksą. Jį supaprastindamas formuluosiu taip – iš kur atsirado Lietuva, koks jos tapatybės pagrindas: pirmoji versija – iš „bakūžės samanotos“ (pagal ją – naujosios, nepriklausomybę iškovojusios Lietuvos pagrindas – lietuviško kaimo aplinka su lietuvių kalba, tautosaka, etnografija, mitų, tikėjimų šukėmis); antroji versija – senoji Lietuvos valstybė, LDK arba „nuo jūrų iki jūrų“ (tai labiau politinis kūnas, kai ne tiek svarbi yra kalba ar tautinė priklausomybė ir sunkiai paaiškinama ekspansinė lietuvių energija). Šios dvi Lietuvos tapatybės versijos, du istorijos naratyvai nesusieina į bendrą vagą, prieštarauja ar net neigia vienas kitą net ir šiandieniniame mūsų gyvenime.

Greimas rekonstruoja lietuvių mitologiją, bando suvokti senosios, didžiosios Lietuvos kultūrą remdamasis medžiaga iš etnografinės Lietuvos palikimo, lygindamas ją su istoriniais šaltiniais, kitų tautų duomenimis. Greimas nori parodyti, kad lietuvių kalboje, apskritai „bakūžės samanotos“ aplinkoje pilna užuominų ar net stambesnių tik neatpažintų senosios Lietuvos prisiminimų. Greimas pabrėžė, kad reikia pristatyti senovės lietuvių religiją nuo XI iki XIV amžiaus kaip lietuvių politinio suverenumo ideologiją. „Tai vienas iš esminių Lietuvos istorijos supratimo dalykų – kas ta pagonybė buvo, kad išsilaikė šitiek amžių apsupta krikščionių.“ Jis tęsia „Mes turim [Vinco Pietario] Algimantą, bet dabar reikia padaryti Algimantą, kuris atitiktų mitologiniams ir archeologiniams tyrinėjimams. O kas dabar /.../: gerbė tokius dievus, tokius dievus, ugnį, žemę, vandenį... Išeina kažkaip primityviai, kai tuo tarpu tai buvo rimtas dalykas. Man tai atrodo vienas iš pagrindinių dalykų. Religija, pagal mane, yra pagrindinis kultūros elementas, tai reikia tą religiją su mitologija pristatyti kaip reikiant – kaip, kokią vietą ji užėmė, ir padaryti kaip Lietuvos kultūros pristatymą, kultūros istoriją. Reikia Lietuvos valstybę studijuoti kaip Lietuvos valstybę, o ne kaip kažkokius etnografinius dalykus“.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Žukas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Saulius Žukas

Kalbėdamas apie jo minimų laikų Lietuvos kultūrą, ypatingus žmonių santykius, aptardamas bičiulystę, bandininkystę kaip feodalines organizavimo formas, Greimas sako: „Didžiausias mano laimėjimas, kas man didžiausią malonumą suteikė, tai supratimas, kas yra vėliava. Etimologijos niekas nesupranta. Iš kur daug tų vėliavų pas lietuvius? Kadangi jie su savo vėlėm keliavo. Visas kaimas, visas valsčius ėjo su vėliavom. Ne mes, bet visa mūsų jėga, stiprybė tame, kad mes su visais protėviais žygiuojam. Iš kur atsirado tas ekspansionizmas?“ Beje, tai nuolatos jį dominęs mūsų istorijos klausimas, į kurį bandyta atsakyti pasitelkiant semiotikos metodus.

Greimas nematė dviejų istorinių pasakojimų, bet jo pasakojimas gerokai gilesnis, turiningesnis. Mums prieš akis dar jį perprasti ir adaptuoti jungiant su naujausiais istorijos tyrinėjimais.

A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m.
A. J. Greimas Grenoblyje. 1937 m.

Greimo gyvenimo ir mokslinės teorijos jungtys ypač akivaizdžios vėliausiame jo kūrybos etape, kada veiksmo arba akcijos semiotika buvo papildyta pasijų semiotika, ir kai buvo įvesta estezio sąvoka. Apie tai Greimas yra nemažai pasakojęs. Gyvenimo prasmės apmąstymams Greimą paskatino jo sunkios ligos patirtis. Liga kaip asmeninė krizė, savotiškas gyvenimo kraštutinumas. Ši patirtis kėlė klausimų ir semiotikai. Kaip tuomet suderinti gyvenimą ir semiotiką, kitais žodžiais – kaip suvokti, tai, kas buvo patirta. Kalbėdamas apie šiuos dalykus Greimas prisipažįsta – „aš maišau savo asmenišką gyvenimą su semiotika“ – ir pradeda aiškinti. Kaip semiotikas galvoju: tai mirtis, o kas yra gyvenimas. „Išeinant iš tobulų kraštutinių atvejų – gyvenimo ar mirties, gali būti tam tikra distancija tarp subjekto ir objekto, ir ta distancija – tai gyvenimo ar laimingos mirties noras. Kadaise labai mylėjau šv. Pranciškų Asyžietį, jo poeziją. Vienoje [vietoje] jis kreipiasi: dolce morte corporale – tokia „švelni kūniška mirtis“, mano sesuo. Ir priduria – „Čia jau mano romantiška pusė, sentimentali. Atstumas, kuris yra tarp subjekto ir objekto – to absoliutaus grožio, sakysim (tuoj pradedi dideliais žodžiais kalbėti ir negražu gaunasi... bet supranti, apie ką eina reikalas) – tai tas atstumas ir yra attent, laukimas. Ir tas laukimas yra estetinių formų išsivystymo laikas, menas. Kitaip sakant, visas menas gimsta iš to laukimo periodo.

Arba, jei kam nors pavyko turėt laimės ir turėt tokį fracture, pertrūkį, tai menas gimsta iš nostalgijos, ilgesio to, kas nebesugrįš, mat tai sekundės dalykas“ . „Tas gyvenimo trapumo jausmas, kad sekundė gali būti laiminga, bet kad tas dalykas gali atsitikti tik sekundėm. O kad šiaip turi malonumą paplepėt, kad turi malonumą alaus išgert, tai iš to gyvenimo nepadarysi. Tai iš čia ir gavosi fracture, lūžio idėja: lūžis toks pasidaro, kad sekundei žmogus pats pasikeičia ir pasidaro visiškai kitas subjektas. O jei to nepasidaro, tai to lauki. Tas laukimas ir gaunasi poezijos šaltinis.“ Iš čia Greimas ir kildina jausmą, kurį vadina esthesis, o ne esthetique, ir kuris atsiranda kraštutinėse situacijose, lūžio, savotiško subjekto apakinimo metu. Apie tai jis rašo knygoje „Apie netobulumą“, kurią komentuodamas sako: estetikos sritis – „tai imperfekcija (netobulumas), bet kartu tobulumo noras. Dėl to knyga ir pavadinta „Apie netobulumą“, nes negalima pasiekt tobulumo. Ir mes norime tobulumo, ir šito norėjimo dėka atsiranda menas ir literatūra, gal ir mokslas – nežinau“.

Tai, kad Greimo semiotika labai asmeniškas ir labai su mūsų kultūra susijęs mokslinis projektas, suteikia jam papildomą vertę. Vadinasi, tai ne koks grynai teorinis konstruktas, bet žmogaus kultūrinės bei asmeninės, taip pat ir kūniškos patirties apmąstymas, jungiant su šiuolaikinio mokslo idėjomis derinant, kaip sako Greimas, filosofinį ir lingvistinį galvojimus. Mus šitas asmeniškumas turėtų įpareigoti, kadangi bent iš dalies esam susiję su Greimo patirčių kontekstais, be to mums lietuviškai dar pašnibždama, kad tai ne šiaip sau, kad tai rimtas dalykas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą