Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 09 26, 10:05

Savaitgalio įkvėpimai. J.Dobriakovas: „Serialai yra mūsų laikus tiksliau atspindinti meno formaׅ“

15min klausia meno ir kultūros žmonių, kokie filmai, knygos, muzika ir kita kūryba įkvepia juos šiomis dienomis. Šį kartą savo mėgstama kūryba dalijasi šiuolaikinės kultūros tyrėjas Jurijus Dobriakovas.
Kuratorius Jurijus Dobriakovas parodoje „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“
Kuratorius Jurijus Dobriakovas parodoje „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Literatūra | Vonnegutas ir Houellebecqas

Paklaustas apie didžiausią įspūdį palikusias knygas, J.Dobriakovas atsakė: „Jei reikėtų išrinkti vieną tiesiog absoliučiai surezonavusią ir žaibiškai perskaitytą knygą, tai tikriausiai būtų Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“. Tai tiesiog nepaprastai lakoniška gyvenimo absurdo, suvokiamo su paradoksaliu ironišku optimizmu, kvintesencija“.

Dėl tos pačios pačios priežasties kultūros tyrėją žavi ir kiti K.Vonneguto romanai – „Katės lopšys“, „Galapagai“, „Titano sirenos“, „Laiko drebėjimas“.

„Nors juose vaizduojamas keistas, neracionalus ir lemtingų nelaimingų atsitikimų pilnas pasaulis iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliuti fikcija, įsiskaičius tampa akivaizdu, kad tai – tik sutirštinta mus supanti realybė“, – teigė J.Dobriakovas.

Pasak jo, iš dalies panašus, tik gerokai pesimistiškesnis ir labiau realistinis, žvilgsnis į šį pasaulį būdingas ir kitam mėgstamam rašytojui Micheliui Houellebecqui.

„Jo romanas „Elementariosios dalelės“, taip pat esė rinkinys „Pasaulis kaip supermarketas“ įstrigo ilgam ir turbūt nemažai prisidėjo prie mano pasaulėjautos formavimosi“, – pasakojo kultūros tyrėjas.

VIDEO: Serialo „The End of the F***ing World“ treileris

Kinas | Serialai ir „vienos dienos filmai“

Pasakodamas apie filmus, J.Dobriakovas pažymėjo, kad pastaruoju metu jis dažniau žiūri serialus, nes, anot jo, „serialai yra mūsų laikus tiksliau atspindinti meno formaׅ. Be to,– teigė jis, – serialai jau praktiškai prilygo filmams savo režisūrine kokybe ir pasakojimo eksperimentais“.

Tarp per pastaruosius kelis metus labiausiai įsiminusių serialų J.Dobriakovas išskyrė britų „The End of the F***ing World“ ir „Sex Education“. „Abu juos galima priskirti mano mėgstamam „mokyklinės dramos“ (angl. highschool drama) žanrui, tačiau sunku būtų apibūdinti juos kaip skirtus pirmiausia paaugliams“, – pasakojo kultūros tyrinėtojas.

Iš įsiminusių siaubo, mokslinės fantastikos ir detektyvinių serialų jis išskyrė „The Twilight Zone“, „Castle Rock“, „Counterpart“, „Man in the High Castle“, „War of the Worlds“, „The Outsider“, „The Sinner“.

Kalbėdamas apie filmus, J.Dobriakovas pažymėjo vieną labai mėgstamą žanrą, kurį vadina „vienos dienos filmu“.

Tai filmai, kuriuose visas veiksmas įvyksta per vieną dieną arba parą, tačiau toje dienoje tam tikra prasme telpa arba pasikeičia visas gyvenimas.

„Tai filmai, kuriuose visas veiksmas įvyksta per vieną dieną arba parą, tačiau toje dienoje tam tikra prasme telpa arba pasikeičia visas gyvenimas. Tokių filmų meistras yra režisierius Richardas Linklateris. Tai ypač pasakytina apie „Waking Life“, taip pat „Slacker“ bei „Before Sunrise“, „Before Sunset“ ir „Before Midnight“ trilogiją“, – pasakojo jis.

Anot J.Dobriakovo, „veiksmo prasme šiuose filmuose nenutinka beveik nieko ypatingo, bet būtent tas „reikšmingų“ įvykių nebuvimas ir sukuria subtiliai hipnotizuojančią jų atmosferą, kai suvoki, kad daugiausia būtent iš tokių ne-įvykių susideda kasdienybė – ir dėl to ji nėra mažiau įdomi“.

Jis pažymėjo, kad įsimintina, kaip Linklateris savotiškai apvertė šią formulę savo filme „Boyhood“, į kurį sutalpino keliolika pagrindinio vaidmens atlikėjo gyvenimo metų.

Teatras | Tarp „Palėpės“ naujų teatro formų

Pasakojimą apie spektaklius J.Dobrakiovas pradėjo prisipažinimu, kad šiuo metu nuo šios meno srities yra labiausiai nutolęs, nors neišvengiamai vis tiek stebintis kas čia vyksta ir matantis teatre labai aktyviai gimstančias naujas formas.

„Spektakliuose dažnai lankydavausi pačioje savo gyvenimo Vilniuje pradžioje, maždaug 2006–2008 metais. Iš to laiko labai įsiminė du spektakliai pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjeses – Roko Ramanausko „Karčių Petros fon Kant ašarų“ pastatymas ir Yanos Ross „Laisvės kaina“. Abu spektakliai kalba apie įtampą tarp žmogaus asmeninės laisvės siekio ir būtinybės sugyventi su kitais žmonėmis“, – pasakojo kultūros tyrėjas.

Iš įsimintinų teatrinių patyrimų jis taip pat išskyrė VGTU (dabar Vilnius Tech) teatro studijos „Palėpė“ spektaklius itin kamerinėje erdvėje universiteto rūmų palėpėje Trakų gatvėje.

„Norint ten patekti reikėdavo rezervuoti vietas, kurių skaičius buvo itin ribotas, elektroniniu paštu arba telefonu. Vaidinimo elementai prasidėdavo dar einant koridoriumi link mažos salės, o joje distancija tarp žiūrovų ir aktorių buvo minimali. Visa tai prisidėjo prie gana paslaptingos, beveik pogrindinės „pasidaryk pats“ atmosferos, juolab kad praktiškai visais pastatymo aspektais rūpinosi patys studentai“, – prisiminė J.Dobrakiovas.

Paroda | Smurto temos tyrimai Berlyne ir Vilniuje

Kultūros tyrėjas išskyrė vos prieš savaitę Berlyne matytą parodą „A Fire in My Belly“ Julios Stoschek privačios kolekcijos erdvėje, kuruota pačios kolekcininkės ir kuratorės Lisos Long.

„Ši didelė grupinė paroda, kurioje pristatyti ir tokių žinomų vardų kaip Arthuras Jafa ar Tracey Emin kūriniai, kalba apie įvairiausias smurto formas, persmelkiančias mūsų pasaulį – nuo labiau akivaizdaus smurto prieš kitus ir kitokius iki smurto prieš aplinką“, – pasakojo J.Dobrakiovas.

Pasak jo, „panašios temos vis aktyviau nagrinėjamos ir Lietuvos šiuolaikinio vizualiojo meno lauke, tačiau tenka pripažinti, kad tokio tiesaus (bet ne tiesmuko) ir ne vien naujų diskurso tendencijų padiktuoto kalbėjimo apie jas čia dar pasigendama“.

Iš Lietuvoje šiais metais aplankytų parodų dėl panašių priežasčių J.Dobrakiovas išskyrė dvigubą parodą „Sunkus amžius“ MO muziejuje, kurios dvi dalis („Szapocznikow – Wajda – Wróblewski“ bei „Vilnius, 1939–1949“) kuravo Anda Rottenberg ir Giedrė Jankevičiūtė.

VIDEO: 48 Cameras - Bloodsucker

Muzika | Tamsokos atmosferos muzika

Pasak J.Dobrakiovo, išsirinkti muzikos kūrinį yra bene sunkiausia užduotis, nes įvairiais gyvenimo laikotarpiais muzikos klausėsi labai daug ir labai skirtingos. Tačiau vienas jo mėgstamos muzikos vienijantis bruožas yra tamsoka atmosfera.

Štai kodėl pasirinkdamas vieną kūrinį jis išskyrė labai mįslingo ir nuolat kintančios sudėties tarptautinio menininkų ir muzikantų kolektyvo „48 Cameras“ kompoziciją „Bloodsucker“, kurioje savo kūrybos tekstą skaito grupės „Swans“ lyderis Michaelas Gira.

„Tai hipnotizuojantis ir kartu labai brutalus, pirmykštis kūrinys“, – pažymėjo kultūros tyrėjas.

VIDEO: Vilkduja - Viduje/Within (2012)

Iš Lietuvos atlikėjų J.Dobrakiovo ausyse dažniausiai skamba gana nedidelei lojalių klausytojų auditorijai žinomi projektai „Vilkduja“ ir „Skeldos“.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą