Muzika | Miley Cyrus
„Man sunku kalbėti apie mėgstamą muziką, nes klausau labai įvairios. Nuo tada, kai studijose turėjau roko ir popmuzikos istorijos paskaitą, atradau, kad klausytis įtakingiausių XX amžiaus antros pusės muzikantų (Buddy Holly, The Beatles, The Who, The Rolling Stones, Janis Joplin ir t. t.) man gera visur ir visada.
Kiti pomėgiai nuolat keičiasi ir paprastai priklauso nuo matytų filmų, spektaklių, taip pat to, ką klauso draugai. Neseniai draugė parodė Miley Cyrus atliekamą „Heart of Glass“ versiją ir dabar išgyvenu Miley Cyrus periodą. Tik ne tas jos jaunystės klaidas, kur neįmanoma klausytis spygavimo, bet vėlesnę kūrybą, jai jau atradus savo nuostabų žemą balsą“, – 15min pasakojo scenos menų kritikė.
Literatūra | Nuo pasakų iki knygų apie smegenų veiklą
Apie mėgstamiausią literatūrą A.Kaminskaitė pasakojo štai ką:
„Iš pasakojimų žinau, kad vaikystėje labiausiai mėgau „Snieguolę ir septynis nykštukus“, todėl ta knyga, kiek ją atsimenu, visada buvo baisiai nutrinta.
Šiandien turbūt turėčiau išskirti Charlesą Dickensą, nes vien jo rašymo stilius teikia be galo daug malonumo skaitant. O „Kalėdų giesmė“ man apskritai yra viena gražiausių kada nors girdėtų istorijų, nors net negalėčiau paaiškinti, kodėl.
Pastaruoju metu stipriau susidomėjau smegenų veikla, tad dažniau renkuosi tai aprašančias knygas. Pavyzdžiui, „Kodėl mes miegame“, „Save keičiančios smegenys“, „Treniruokite smegenis“, „Kūnas mena viską“. Tiesa, daugelyje jų informacija kartojasi, nes apima tik pačius pagrindus. Tad kol kas neįsivaizduoju, ko ieškoti toliau.“
Kinas | Nuo „Mulan“ iki „Borato“
Pašnekovė prisiminė ir mėgstamiausią vaikystės filmą: „Pirmą kartą lankydamasi kino teatre žiūrėjau animacinį filmą „Mulan“, kuris man iki šiol yra vienas svarbiausių ir mieliausių filmų. Ir dėl netikėtų patirčių (prieš jam prasidedant sėdėdama salėje nuoširdžiai galvojau, kad žmonės čia vaidins kaip teatre), ir dėl istorijos, kuri parodo, kad būti savimi yra sveikintina visomis aplinkybėmis.“
„Labai mėgstu tai, ką daro Sacha Baronas Cohenas – „Boratą“, „Who is America“ ir t. t. Absurdas man atrodo sunkiausiai paaiškinamas ir esmingiausias žmogaus prigimties dalykas, tad nesuvokiu, kaip Cohenas sugeba jį tobulai materializuoti į meno kūrinį.
O kalbant apie pastarojo meto patirtis – paskutinį kartą labai verkiau žiūrėdama „Soul“, paskutinį kartą pajutau sužinojus kažką nauja apie žmoniją žiūrėdama „The Brand New Testament“, o paskutinį kartą man darėsi bloga žiūrint „Naują tvarką“, nes tai – tiesiog per žiauru“, – teigė ji.
Teatras | „(A)pollonia“ ir „Žuvėdra“
„Esu teatro kritikė, todėl labai myliu teatrą. Tačiau dažnai nuo jo pavargstu. Pastaruoju metu man neteko patirti spektaklių, kurie būtų palikę didelį įspūdį, kaip ir seniai nebuvo tokių darbų, kurie nesužadintų jokių pojūčių.
Tad šis atsakymas bus formalus. Kol kas nesu mačiusi geresnio spektaklio už Krsyztofo Warlikowskio „(A)pollonia“, o tarp Lietuvoje sukurtų ir matytų man dar niekas neperspjovė Oskaro Koršunovo „Žuvėdros“, – teigė ji.
Meno paroda | Nedidelė Monrealio galerija
A.Kaminskaitė sakė nesanti parodų gerbėja, o į jas einanti dėl bendro išsilavinimo, tad ir įsimintiniausią parodą įvardyti nebuvo taip sudėtinga:
„Ją aplankiau nedidelėje Monrealio galerijoje (pavadinimo nepamenu), kurioje pristatyti XX a. konfliktai ir judėjimai Šiaurės Amerikoje. Trijuose ar keturiuose kambariuose praleidau apie keturias valandas. Nuoširdžiai norėjosi skaityti ir atidžiai peržiūrėti visą medžiagą apie protestus prieš karą Vietname, apie seksualinės revoliucijos judėjimo kryptis. Nemažai laiko skyriau kambariui, kuriame ant dirbtinės žolės buvo primėtyta sėdmaišių, o visą sieną dengiančiame ekrane rodytos Vudstoko festivalio ištraukos. Į šį kambarį lankytojai patekdavo per tuščią erdvę, kurioje nuolat grojo Johno Lenono „Give Peace a Chance“. Turbūt nereikia sakyti, kokios muzikos klausiau mėnesį po parodos.“
