Jos istorijoje susipina vaikystė daugiavaikėje šeimoje, emigracijos patirtys, profesinis augimas ir stiprus ryšys su Lietuva. Iš šios asmeninės patirties gimė ir kita svarbi iniciatyva – „Širdžių Vėliava Lietuvai“, sujungianti lietuvius visame pasaulyje per kūrybą ir bendrystę. J.Airošės istorija ir „Širdžių Vėliavos Lietuvai“ projektas susilieja į vieną pasakojimą apie ryšį, tapatybę ir bendrystę.
Tai kelias nuo asmeninės patirties – vaikystės kaime, emigracijos iššūkių ir profesinio augimo – iki idėjos, kuri jungia lietuvius visame pasaulyje.
„Širdžių Vėliava Lietuvai“ tampa ne tik kūrybiniu projektu, bet ir gyvu priminimu, kad ryšys su tėvyne gali išlikti stiprus net ir būnant toli — jei jis kuriamas iš žmonių laiko, istorijų ir širdies.
Kalbamės apie kelią, kuris formavo žmogų, ir idėją, kuri tapo gyvu ryšio simboliu.
– Tavo vaikystė prabėgo mažame Lazdijų rajono kaime ir kas iš jos giliausiai liko atmintyje?
– Mano vaikystė buvo pilna vaikiško pasaulio tyrinėjimo. Gyvenant kaime netrūko ir atsakomybių – ūkio darbų, pareigų namuose, pagalbos šeimai. Darbų visada būdavo daug, todėl gana anksti supratau, kad gyvenime yra dalykų, kuriuos tiesiog reikia padaryti.
Tačiau kartu kaimas man buvo ir labai graži vaikystė. Iki šiol prisimenu lakstymą basomis po kiemą, ilgus vasaros vakarus žaidžiant lauke, gamtos artumą, paukščių garsus, sodus ir laukus. Labai stipriai į atmintį įsirėžė laukinių gėlių pievos – jos mane žavi iki šiol. Pamenu, kaip skindavau gėles mamai ir dovanodavau jai laukinių gėlių puokštes.
Man atrodo, gyvenimas kaime man davė labai stiprų ryšį su gamta, savarankiškumą ir paprastą supratimą, kad gyvenimas nėra baisus – daug ką gali išmokti ir susitvarkyti pats.
Šiandien jaučiu, kad galėčiau gyventi tiek mieste, tiek kaime. Ūkininke būti man turbūt būtų iššūkis, bet šiltnamis, savos daržovės, vištos kieme ir gamtos artumas man iki šiol atrodo labai sava ir gražu.
– Kaip augimas penkių vaikų šeimoje suformavo tavo charakterį ir požiūrį į gyvenimą?
– Man atrodo, augimas penkių vaikų šeimoje mane labai stipriai suformavo. Didelėje šeimoje gana anksti išmoksti savarankiškumo ir atsakomybės. Išmoksti ne tik pasirūpinti savimi, bet ir matyti kitus šalia. Natūraliai supranti, kad gyvenime ne viskas sukasi tik apie tave.
Tačiau kartu gana anksti supratau ir kitą pusę – kad dėmesio ne visada užtenka visiems. Jeigu atvirai, vaikystėje man labai trūko dėmesio ir įvertinimo. Galbūt todėl kažkur giliai atsirado noras būti gera, tikti, patikti, savo nuomonę dažnai pasilaikyti sau. Bijojau nepritapti ar likti viena.
Dar vienas labai stiprus dalykas, kurį išsinešiau iš vaikystės – laisvės vertė. Jos tada labai norėjosi. Gal todėl šiandien man taip svarbu gyventi autentiškai, rinktis savo kelią ir kurti gyvenimą taip, kaip jaučiu širdimi.
Labai dėkinga esu ir mamai. Ji niekada nesakė, kaip turiu gyventi ar ką rinktis. Ji manimi pasitikėjo ir leido pačiai atrasti savo kelią. Todėl daug ką gyvenime kūriau stebėdama, bandydama ir mokydamasi iš savo patirčių.
– Kas tau vaikystėje kaime buvo sunkiausia, o kas – gražiausia?
– Sunkiausia turbūt buvo tai, kad labai trūko draugių. Mano mokyklos draugės gyveno gana toli, todėl dažnai jausdavausi viena. Tuo metu labai norėjosi daugiau bendravimo, daugiau laiko kartu, daugiau artimo ryšio.
Pamenu, kad kartais mano draugės būdavo net išgalvotos – su jomis garsiai kalbėdavau, žaisdavau, leisdavau laiką savo vaikiškame pasaulyje. Šiandien į tai žiūriu su šypsena, bet tada tai buvo mano mažas vaikiškas pasaulis. Vaikystėje buvo ir labai daug gražių dalykų. Gyvenau didelėje šeimoje, netoliese gyveno močiutė ir teta, kurias mes, vaikai, gana dažnai lankydavome. Tas artumas su šeima šiandien atrodo labai brangus prisiminimas.
Ir, žinoma, pats kaimas – gyvenimas gamtoje. Vaikui tai buvo tikras pasaulis tyrinėjimui: laukai, kiemas, gamta visai šalia, ilgos dienos lauke. Tai buvo labai graži vaikystė, nors tuo metu gal ne viską mokėjau taip įvertinti kaip dabar.
– Kodėl pasirinkai Maisto produktų gamybos technologo specialybę ir kaip vertini šį sprendimą šiandien?
– Jeigu atvirai – tuo metu aš norėjau mokytis buhalterijos. Man atrodė, kad darbas biure yra saugus, stabilus, finansiškai perspektyvus. Mane taip pat žavėjo pats moterų, dirbančių biuruose, įvaizdis.
Tačiau į buhalteriją nepavyko įstoti. Ir šiandien juokauju, kad Maisto Produktų Gamybos Technologija tarsi pati pasirinko mane.
Iš pradžių į šiuos mokslus žiūrėjau kaip į tarpinę stotelę. Galvojau, kad po metų galbūt keisiu kryptį, tačiau gana greitai pajutau, kad man ten gera. Mokslai patiko, sekėsi gerai, buvo įdomu. Turėjau draugų, patiko dėstytojai, ir pirmą kartą gyvenime pajutau, kad į mane žiūrima kaip į suaugusį žmogų.
Baigus mokslus dėstytojos net siūlė tęsti studijas Kauno technologijos universitete, ir tai buvo labai didelis įvertinimas man.
Ir šiandien į tai žiūriu kaip į labai svarbią gyvenimo pamoką – kartais ne ten, kur labai norime patekti, prasideda labai reikalingas etapas.
– Išvykai į Vilnių ir pradėjai savarankišką gyvenimą?
– Baigiantis studijoms jau labai aiškiai jaučiau vieną dalyką – norėjau pradėti savo gyvenimą.
Jeigu atvirai, norėjosi dirbti, uždirbti pinigų ir gyventi kitaip. Norėjosi daugiau savarankiškumo, daugiau galimybių ir tiesiog pradėti kurti savo gyvenimą.
Vilnius – didelis miestas, atrodė kaip vieta, kur daugiau galimybių, daugiau pasirinkimų ir daugiau gyvenimo.
Tai buvo pirmas rimtas žingsnis į savarankiškumą. Nežinojau tiksliai, kaip seksis, bet jaučiau, kad reikia bandyti. Norėjosi patirties, norėjosi augti ir pažiūrėti, ką gyvenimas gali pasiūlyti už man pažįstamo pasaulio ribų.
– Ką tau reiškė pirmasis darbas Vilniuje picerijoje?
– Pirmasis darbas Vilniuje man buvo daug daugiau nei tik darbas – jis davė pirmą stipresnį pasitikėjimą savimi.
Po studijų buvau atlikusi praktiką Lazdijuose viename restorane kaip barmenė–padavėja, todėl natūraliai ieškojau darbo maitinimo srityje. Gana greitai įsidarbinau picerijoje ir pradėjau kepti picas, nors iki tol to niekada nebuvau dariusi.
Teko mokytis nuo pradžių, tačiau gana greitai viską perpratau. Pamenu, tada pirmą kartą stipriau pajutau, kad galiu daugiau, negu pati apie save galvojau.
Kai nusprendžiau išeiti iš darbo, vadybininkai nelabai norėjo manęs išleisti. Tuo metu tai man buvo labai svarbus ženklas – supratau, kad mano įdėtos pastangos buvo matomos ir vertinamos.
Tai davė daugiau pasitikėjimo savimi ir vidinį jausmą, kad net visiškai naujoje vietoje galiu išmokti, prisitaikyti ir būti gera tame, ką darau.
– Kaip prisimeni savo pirmąją kelionę į Šiaurės Airiją ir pirmuosius jausmus atvykus?
– Iki šiol labai gerai prisimenu tą kelionę. Ji buvo ilga, autobusu, pilna nežinomybės ir, jeigu atvirai – labai daug ašarų. Nelabai net prisimenu, kas vyko aplink mane, tačiau labai aiškiai prisimenu vieną dalyką – daug verkiau.
Nežinojau, kas manęs laukia, kaip viskas atrodys, ar man pavyks, ar pritapsiu. Viduje save guodžiau viena mintimi – jeigu nepatiks, visada galėsiu grįžti namo.
Tuo metu neturėjau jokio aiškaus plano – tik mintį, kad reikia užsidirbti pinigų ir ateityje susikurti lengvesnį gyvenimą Lietuvoje.
Šiandien, žiūrėdama atgal, suprantu, kiek daug drąsos tada turėjau, nors tuo metu pati to net nesuvokiau.
– Kas labiausiai nustebino Šiaurės Airijoje, palyginus su Lietuva?
Labiausiai mane nustebino žmonių draugiškumas ir paprastas žmogiškas bendravimas.
Pamenu, pradžioje darbe labai stebėdavausi – žmogus tave sutinka, pasisveikina. Po kurio laiko vėl praeina pro tave ir dar kartą sako „well?“. Ir taip kelis kartus per dieną.
Man tai buvo labai neįprasta, bet kartu labai miela.
Aš buvau įpratusi, kad pasakei „labas rytas“ ir visai dienai užtenka. O čia tas paprastas žmogiškas dėmesys kažkaip kūrė artumą. Atrodė, žmonės vieni kitus tikrai mato.
Man atrodo, kažkuria prasme tai šiek tiek pakeitė ir mane pačią. Supratau, kiek daug kartais gali reikšti paprastas šiltas pasisveikinimas ar keli geri žodžiai.
– Kaip vyko tavo adaptacija naujoje šalyje – darbas, kalba, žmonės?
– Pradžia tikrai nebuvo lengva, ypač dėl kalbos.
Pradėjau dirbti elektros prekių didmeninėje kompanijoje sandėlyje, ir būtent ten vyko didžioji mano adaptacija – mokiausi darbo, bandžiau suprasti žmones, jų bendravimą ir naują aplinką.
Jeigu atvirai, man buvo gėda kalbėti. Bijojau suklysti, pasakyti kažką ne taip. Suprasti anglų kalbą ir taip nebuvo lengva, o vietinė tarmė situaciją dar labiau apsunkino. Tačiau labai norėjosi išmokti ir pritapti.
Pirmasis mano darbas buvo grąžinimų skyriuje, ir pradžioje tikrai nesupratau, kaip viskas veikia – nežinomi produktai, sistemos, darbo procesai. Tačiau labai padėjo kolegos. Jie priėmė šiltai, kantriai aiškino ir padėjo po truputį viską suprasti.
Mūsų penketukas buvo pirmieji lietuviai toje kompanijoje, todėl pažinimas vyko iš abiejų pusių – mums buvo įdomu pažinti juos, o jiems mus.
Šiandien suprantu, kad tai buvo labai didelė gyvenimo mokykla – ne tik profesine prasme, bet ir kaip žmogui.
– Kaip tavo kelias pasuko į buhalteriją, nors pradžioje to neplanavai?
– Į buhalteriją atėjau tikrai negreitai.
Pradėjau nuo darbo sandėlyje ir perėjau gana daug skirtingų pozicijų – dirbau grąžinimų skyriuje, rinkau užsakymus, dirbau prekių priėmime, vėliau tapau pamainos vadove. Tai buvo ilgos darbo dienos, daug atsakomybės ir labai didelė gyvenimo mokykla.
Tačiau kažkur viduje noras dirbti buhalterijoje niekada nebuvo dingęs.
Vieną dieną tiesiog pasakiau savo direktoriui, kad norėčiau dirbti buhalterijoje. Iki šiol esu labai dėkinga, kad jis man suteikė tokią galimybę.
Tada prasidėjo mokymasis – vienu metu dirbau ir sandėlyje, ir buhalterijoje. Vėliau dirbau ir pirkimų skyriuje, todėl gana stipriai pažinau visą įmonės veikimą iš skirtingų pusių. Vienintelė vieta, kur savęs nemačiau, buvo pardavimai – čia jau tikrai ne mano stiprioji pusė (juokiasi).
Šiandien į tai žiūriu su šypsena – nors pradžioje nepavyko įstoti mokytis buhalterijos, gyvenimas vis tiek kažkaip mane ten atvedė. Tik kitu keliu.
– Kodėl tau svarbu išlaikyti lietuvių kalbą ir tapatybę šeimoje gyvenant užsienyje?
– Man tai labai svarbu, nes kalba ir šaknys kažkuria prasme yra dalis mūsų tapatybės.
Gyvendama daugiau nei dvidešimt metų Šiaurės Airijoje labai aiškiai supratau, kad Lietuvą galima išsivežti kartu su savimi. Ji gyvena kalboje, prisiminimuose, papročiuose, tame, ką perduodame vaikams.
Man labai svarbu, kad mano sūnus žinotų, iš kur jis kilęs, kalbėtų lietuviškai, pažintų Lietuvą, mūsų tradicijas ir žmones. Nenoriu, kad lietuvybė jam būtų tik žodis ar kažkas tolimo.
Todėl mūsų namuose natūraliai gyvena lietuvių kalba, lietuviškos šventės, kelionės į Lietuvą, ryšys su šeima.
Man atrodo, ryšys su savo šalimi yra tiek stiprus, kiek patys norime jį kurti. Ir net gyvenant svetur galima neprarasti savo šaknų, jeigu jų nepaleidi širdyje.
– Kaip gimė įsitraukei į lietuvių bendruomenę Šiaurės Airijoje?
– Gyvenimas tiesiog vyko – darbas, kasdienybė, atsakomybės, tačiau ilgainiui pradėjau jausti, kad norisi daugiau ryšio su lietuviais, daugiau bendrystės ir savumo jausmo.
Pamenu, kažkas buvo pasidalinęs žinia, kad Šiaurės Airijoje kuriasi lietuvių bendruomenė. Jau tada labai norėjau prie jos prisijungti, tačiau tuo metu mano gyvenimas buvo gana įtemptas, pilnas atsakomybių ir tiesiog tam neatsirado vietos.
Kai gyvenimas šiek tiek nurimo, tas noras niekur nedingo. Priešingai – supratau, kad vis dar labai noriu būti bendruomenės dalimi, todėl prisijungiau.
Gyvenant svetur labai natūraliai pradedi ilgėtis savų žmonių – tų, su kuriais nereikia versti minčių, aiškinti humoro ar jausmų. Kartais labai gera tiesiog būti tarp žmonių, kurie tave supranta savaime.
Norėjosi ne tik būti šalia žmonių, bet ir prisidėti, kurti, organizuoti. Atėjusi gana greitai pasakiau, kad labai norėčiau burti moteris, organizuoti susitikimus ir veiklas, kuriose būtų tikras ryšys.
Man visada buvo svarbu ne tik renginys dėl renginio, bet atmosfera – kad žmogus jaustųsi laukiamas, matomas, priimtas ir galėtų būti savimi.
– Kas paskatino organizuoti moterų susitikimus ir bendruomeninius renginius?
– Man atrodo, tai labai natūraliai atėjo iš gyvenimo patirties.
Visada gana stipriai jaučiau žmones ir mačiau, kaip dažnai moterys lieka vienos su savo išgyvenimais, abejonėmis, baimėmis ar tiesiog kasdienybe.
Gyvendama svetur ir pati supratau, kaip kartais trūksta paprasto žmogiško ryšio, bendrystės, vietos, kur gali ateiti toks, koks esi.
Todėl man labai norėjosi kurti erdves, kuriose moterys galėtų ne tik ateiti į renginį, bet ir jaustis saugios, priimtos, galinčios būti savimi.
Labai mėgstu kurti jaukumą, atmosferą, kur žmonės atsipalaiduoja, pradeda kalbėtis, juoktis, dalintis. Ir man turbūt didžiausia dovana yra matyti, kai žmogus išeina lengvesne širdimi negu atėjo.
– Išgyveni emigracijos jausmą ir ryšio su Lietuva palaikymą?
– Man namai šiandien yra ten, kur esu, tačiau Lietuva visada gyvena mano širdyje.
Gyvenu toli nuo savo tėvų, sesių, brolių, močiutės ir kitų artimųjų, kuriuos labai myliu. Nors mus skiria atstumas, ryšys su šeima Lietuvoje išlieka labai stiprus – nuolat bendraujame, dalinamės kasdienybe, džiaugsmais ir rūpesčiais. Žinau, kad visada galiu sugrįžti, apkabinti ir pabūti kartu.
Jeigu atvirai, emigracija išmokė gyventi tarsi tarp dviejų pasaulių. Vienoje vietoje kuri savo gyvenimą, dirbi, augini vaiką, turi kasdienybę, o kita tavo dalis vis tiek lieka Lietuvoje – žmonėse, prisiminimuose, kalboje, tradicijose ir jausme, kad tai visada bus mano šaknys.
Ryšį su Lietuva stengiuosi išlaikyti aktyviai. Esu įsitraukusi į lietuvių bendruomenę, aktyviai bendrauju su kitomis bendruomenėmis ir lietuviais, gyvenančiais svetur. Man svarbu ne tik pačiai išlaikyti lietuvybę, bet ir prisidėti prie jos puoselėjimo.
Didelę prasmę matau prisidėdama prie lietuviškos mokyklėlės veiklos, kur kartu mokome vaikus mūsų gimtosios kalbos ir perduodame lietuviškas vertybes. Man labai svarbu, kad mūsų kalba būtų gyva, todėl jaučiu norą mokyti kitus lietuvių kalbos ir skatinti jos išsaugojimą.
– Kaip „Širdžių Vėliava Lietuvai“ susijusi su tavo asmenine patirtimi?
Man atrodo, „Širdžių Vėliava Lietuvai“ labai stipriai susijusi su mano gyvenimo istorija.
Gyvenant emigracijoje gana aiškiai supranti bendrystės, priklausymo ir artumo svarbą. Supranti, kaip gera sutikti žmogų, kuris kalba tavo kalba, supranta tavo jausmą ar tiesiog tampa savu.
Man atrodo, visas mano gyvenimas kažkuria prasme vedė link žmonių jungimo – per bendruomenę, moterų susitikimus, renginius, bendras veiklas.
Todėl ši vėliava man nėra tik apie rankdarbį ar simbolį.
Ji apie žmones.
Apie žmogų, kuris gyvena toli nuo Lietuvos, bet vis tiek nori priklausyti, prisidėti ir jaustis dalimi kažko bendro.
Man atrodo, šiame projekte labai daug mano pačios vertybių, gyvenimo patirties ir širdies.
– Kaip gimė „Širdžių Vėliavos Lietuvai“ idėja ir kas buvo jos pradinis virptelėjimas?
– Projektas gimė visiškai netikėtai ir labai paprastai.
Pamenu, vieno mezgėjų moterų susitikimo metu kalbėjome apie įvairius rankdarbių projektus, vykstančius tarp mezgėjų. Moterys pasakojo apie projektą, kurio metu mezgė kvadratėlius, juos prisiūdavo prie bendro pledo ir siųsdavo kitai mezgėjai tęsti darbo.
Tą kartą pati mintis kažkur manyje užsikabino.
Jau tada pasakiau, kad būtų labai gražu kažką panašaus sukurti ir mums. Tačiau tikroji idėja gimė vėliau.
Kitą dieną kalbėjausi telefonu su drauge ir svarstėme, ką galėtume padaryti bendruomenei – kad žmonės įsitrauktų, turėtų kažką bendro. Kalbėjome apie bendrą pledą, pagalvėles bendruomenės patalpoms, kažką jaukaus.
Ir tada visiškai netikėtai man atėjo mintis.
Labai aiškiai pamenu tą momentą, kai tiesiog pasakiau: „Galime iš kvadratėlių padaryti Lietuvos vėliavą. Lietuvos trispalvę.“
Tuo metu pati iki galo nesupratau, apie ką kalbu. Nebuvo jokio plano, jokios strategijos, nežinojau, kaip tai atrodys ir ar apskritai įmanoma. Bet viduje buvo labai stiprus jausmas, kad reikia būtent vėliavos.
Man atrodo, stipriausias impulsas tada buvo noras sujungti žmones bendram tikslui – pirmiausia mūsų bendruomenėje. Kad kiekvienas galėtų prisidėti maža savo dalimi ir kartu sukurtume kažką didesnio už mus pačius.
Pirmą dieną tikrai negalvojau, kad tai taps tokiu projektu, tai buvo tiesiog idėja, kuri manyje labai stipriai įsižiebė.
– Kodėl pasirinkta trispalvė iš kvadratėlių kaip simbolinė forma?
– Kvadratėlių idėja gimė iš mezgėjų pledo projekto ir man labai patiko pati mintis – žmonės kuria atskiras dalis, kurios vėliau tampa vienu bendru kūriniu.
O vėliava atėjo visiškai netikėtai ir labai iš širdies.
Tuo metu net nesvarsčiau kitų variantų – tiesiog labai aiškiai pajutau, kad tai turi būti Lietuvos trispalvė. Net pati savęs neklausiau kodėl, nes tas jausmas buvo labai stiprus.
Šiandien, žiūrėdama atgal, suprantu, kad turbūt trispalvė atsirado neatsitiktinai.
Gyvenant svetur labai stipriai pajunti šaknų svarbą. Lietuva tampa ne tik vieta žemėlapyje, bet jausmu, prisiminimais, žmonėmis, kalba, tuo, iš kur esi kilęs.
Man atrodo, trispalvė yra simbolis, kuris priklauso mums visiems, nesvarbu, kur gyvename – Lietuvoje ar svetur, ji natūraliai mus jungia.
O kvadratėliai man šiandien labai simboliškai atspindi žmones. Kiekvienas jų skirtingas – kaip ir mes: skirtingos rankos, miestai, šalys, istorijos, gyvenimai. Bet kai visa tai sujungi, gimsta kažkas bendro ir labai prasmingo – bendra mūsų šalies vėliava.
– Ar pradžioje tikėjaisi, kad ši iniciatyva išaugs į tarptautinį projektą?
– Tikrai ne.
Kai idėja gimė 2025 metų liepos pabaigoje, net negalvojau, kad tai taps dideliu projektu. Tuo metu norėjosi tiesiog sujungti žmones mūsų bendruomenėje ir iki Vasario 16-osios turėti bent nedidelę vėliavą.
Net buvau nusistačiusi labai aiškų terminą – kvadratėlius rinkti iki sausio 15 dienos.
Pradžioje pirmieji video socialiniuose tinkluose labai greitai sulaukė palaikymo ir buvo dalinamasi, tai suteikė vilties ir tikėjimo, kad žmonėms ši idėja yra artima. Tačiau pačių kvadratėlių teko palaukti gerokai ilgiau.
Būtent tas laukimas ir buvo sunkiausias etapas.
Iki spalio mėnesio beveik nebuvau gavusi kvadratėlių, todėl natūraliai kilo daug abejonių – ar tikrai pavyks, ar žmonės įsitrauks, ar ši idėja apskritai turi galimybę išaugti. Buvo momentų, kai galvojau, kad gal nieko ir neišeis.
Tada nusprendžiau labiau pasikliauti savimi ir tiesiog veikti. Pradėjau asmeniškai rašyti žmonėms, bendruomenėms, pasakoti apie projektą ir kviesti prisijungti. Reikėjo nemažai drąsos – kalbėti apie savo idėją garsiai, kreiptis į nepažįstamus žmones ir tikėti net tada, kai dar nebuvo aiškių rezultatų.
Kai gavau pirmuosius kvadratėlius, nurimau. Pamenu, buvau nuoširdžiai laiminga net ir su mintimi, kad jeigu vėliava liktų paveiksliuko dydžio – man to užtektų. Svarbiausia buvo tai, kad jau rankose laikiau ne savo, o kitų žmonių atsiųstus kvadratėlius. Tą akimirką supratau – projektas jau gyvas, nes kažkas patikėjo šia idėja kartu su manimi.
Šis projektas labai augino ir mane pačią. Išdrįsau rašyti nepažįstamiems žmonėms, nebijoti būti matoma, garsiai kalbėti apie savo idėją ir eiti pirmyn net tada, kai pati iki galo dar nežinojau, kur visa tai nuves.
Šiandien žiūrėdama atgal suprantu – jeigu būčiau laukusi aiškumo ar garantijų, tikriausiai ši vėliava niekada nebūtų gimusi.
– Ką tau reiškia, kad vėliava vadinama „gyvu ryšio simboliu“?
– Man atrodo, tai labai tiksliai apibūdina šį projektą.
Ši vėliava nėra tiesiog numegztas ar nunertas daiktas. Už kiekvieno kvadratėlio stovi žmogus – jo rankos, laikas, istorija, prisiminimai ir meilė Lietuvai.
Todėl man ji atrodo gyva.
Kai pagalvoju, kad vieną kvadratėlį mezgė žmogus Airijoje, kitą Norvegijoje, Lietuvoje, Švedijoje ar kitame pasaulio krašte – suprantu, kad visa tai yra daug daugiau nei rankdarbis.
Tai žmonių ryšys.
Ir turbūt dar viena labai svarbi priežastis, kodėl ši vėliava man atrodo gyva – ji vis dar kuriama dabar, šiame laikotarpyje.
Projektas nesustojo. Vėliava vis dar renka žmonių istorijas, vis dar auga, keliauja po bendruomenes ir renginius, susitinka žmones. Žmonės ją mato, prie jos prieina, klausia, dalinasi savo prisiminimais, nori prisidėti.
Todėl man ji nėra užbaigtas projektas ar eksponatas. Ji gyva.
Kartais atrodo, kad pati vėliava jau gyvena savo gyvenimą.
Ir man labai norisi, kad ji liktų gyva – ne padėta kažkur tyliai, o keliaujanti, jungianti žmones, primenanti mums mūsų šaknis, bendrystę ir tai, kad net būdami skirtingose pasaulio vietose vis tiek galime būti labai arti vieni kitų.
– Ar projektas keičia lietuvių bendruomeniškumo jausmą užsienyje?
– Man atrodo, šis projektas žmonėms primena labai paprastą, bet svarbų dalyką – kad mes nesame vieni.
Kartais gyvenant svetur žmonės gana natūraliai atsiskiria – darbas, šeima, kasdienybė, skirtingi miestai ar šalys. Tačiau šis projektas kažkaip labai natūraliai pradėjo jungti.
Žmonės pradėjo susirašinėti, susitikti, dalintis istorijomis, siųsti kvadratėlius, jungtis prie bendros idėjos. Ir man atrodo, kad čia gimsta kažkas daugiau nei tik projektas.
Atsiranda bendrystės jausmas.
Man labai gražu matyti, kaip žmonės sako: „Aš irgi noriu būti šios vėliavos dalimi.“
Tada suprantu, kad žmogui labai svarbu jaustis reikalingam, priklausančiam ir prisidedančiam prie kažko prasmingo.
Šis projektas žmonėms duoda ne tik galimybę prisidėti, bet ir jausmą, kad jie kuria kažką bendro. Ne stebi iš šono, o tampa istorijos dalimi.
Ir turbūt vienas gražiausių dalykų – matyti, kaip žmonės pradeda su pasididžiavimu sakyti: „Ten yra ir mano kvadratėlis.“
Turbūt vienas stipriausių momentų man pačiai buvo pirmasis projekto renginys, kuris vyko vasario 15 dieną. Tą dieną ne tik pristatėme projektą, bet kartu paminėjome ir Vasario 16-ąją.
Pamenu, stovėjau ir žiūrėjau į žmones – kiek jų daug susirinko vienoje vietoje būtent dėl šios idėjos. Kiek žmonių prisidėjo, palaikė, rėmė projektą ir tikėjo juo.
Tą akimirką labai stipriai pajutau, kad tai jau nebėra tik mano mintis.
Tai tampa kažkuo daug didesniu.
Tai buvo labai graži ir jautri šventė, kuri, man atrodo, liko žmonių širdyse. Ir iki šiol girdžiu atsiliepimus iš žmonių, kurie sako: „Šita idėja yra reikalinga“.
Ir turbūt tada visi kažkaip natūraliai pradėjome suprasti – tai jau nebe vieno žmogaus idėja. Tai mūsų visų projektas.
– Kaip vyksta kvadratėlių rinkimo procesas ir kas tave labiausiai nustebino?
– Kvadratėlių rinkimo procesas vyksta labai įvairiai – žmonės siunčia paštu iš skirtingų šalių arba perduoda per bendruomenes, renginius, pažįstamus žmones.
Kartais kvadratėliai atkeliauja iš visiškai netikėtų vietų, o kartu su jais – ir labai jautrios istorijos. Žmonės parašo laiškus, palieka žinutę, pasidalina, kodėl jiems svarbu prisidėti.
Labiausiai mane turbūt nustebino tai, kiek daug žmonių ši idėja palietė.
– Prie projekto jungiasi žmonės iš skirtingų šalių, amžiaus ir gyvenimo etapų. Ką jauti tai matydama?
– Man tai reiškia labai daug.
Kartais sustoju ir pagalvoju – kaip gražu, kad prie vienos idėjos jungiasi tokie skirtingi žmonės, vaikai, jaunimas, močiutės, šeimos, žmonės gyvenantys Lietuvoje ir svetur.
Skirtingi amžiai, skirtingos istorijos, skirtingi gyvenimai, tačiau visus kažkaip sujungia viena mintis.
Man atrodo, tai labai stipriai parodo, kad ryšys su Lietuva neturi amžiaus, atstumo ar vienos formos. Kiekvienas žmogus jį išgyvena savaip, tačiau noras priklausyti, prisidėti ir jausti bendrystę yra labai panašus.
Ir man labai gražu matyti, kad šioje vėliavoje vietos užtenka visiems – nesvarbu, kiek tau metų, kur gyveni ar kokiame gyvenimo etape esi.
– Ar yra istorijų ar žmonių, kurie paliko stipriausią emocinį įspūdį?
– Labai sunku išskirti vieną istoriją, nes šis projektas pilnas jautrių žmonių prisilietimų.
Mane labai paliečia, kai žmonės ne tik siunčia kvadratėlius, bet kartu atsiunčia ir savo istorijas – parašo, kodėl jiems svarbu prisidėti, ką jiems reiškia Lietuva, šeima, šaknys.
Ypač stipriai mane palietė viena žinutė iš moters, gyvenančios svetur. Ji parašė, kad nebeturi pas ką grįžti į Lietuvą – nebėra tėvų, nebėra namų. Tačiau jai buvo labai svarbu savo rankomis prisijungti prie šios vėliavos.
Ji parašė žodžius, kurie labai giliai palietė mano širdį:
„Tokios istorijos labai stipriai primena, kad ši vėliava žmonėms reiškia kur kas daugiau nei tik bendrą kūrinį“.
– Pasakojai man vienos moters istoriją, kuri sakė, kad „nebėra pas ką grįžti į Lietuvą, bet ji vis tiek ją myli“?
– Jeigu atvirai – ši istorija mane labai stipriai palietė.
Pati gyvenu toli nuo savo artimųjų ir labai vertinu tai, kad vis dar turiu pas ką sugrįžti. Galiu apkabinti tėvus, seses, brolius, pabūti kartu.
Ir kai žmogus pasako, kad jam Lietuva vis dar labai brangi, nors ten jau nebėra pačių artimiausių žmonių – tai labai sujudina vidų.
Tą akimirką labai stipriai supratau, kad ryšys su Lietuva kartais gyvena daug giliau nei adresas, namai ar geografija.
Jis gyvena prisiminimuose, meilėje, šaknyse, žmogaus viduje.
Ir turbūt dar stipriau pajutau, kaip svarbu kurti dalykus, kurie žmonėms leidžia bent truputį pajusti priklausymą, bendrumą ir ryšį.
– Ryšys su Lietuva gyvena ne geografijoje, o jausme?
– Lietuva man gyvena širdyje, kad ir kur bebūčiau – aš ją visada nešiojuosi savyje.
Ryšys su Lietuva nėra tik tai, kaip dažnai grįžti į Tėvynę.
Gyvendama Šiaurės Airijoje daugiau nei dvidešimt metų supratau, kad Lietuva gali gyventi labai mažuose, bet labai svarbiuose dalykuose – kalboje, kuria kalbame šeimoje ir su draugais, noruose perduoti vaikams šaknis ir žinojimą, iš kur jie kilę, lietuviškose šventėse, dainose, prisiminimuose.
Ir jeigu reikėtų trumpai pasakyti, kaip suprantu šią mintį, turbūt sakyčiau taip: Lietuvą galima palikti geografiškai, bet jeigu ji gyvena tavo širdyje – jos niekada neprarandi.
– Kaip įsivaizduoji šio projekto ateitį ir jo augimą?
– Man labai gera matyti, kad projektas gyvena dabar – jis vis dar auga, keliauja, jungia žmones ir renka naujas istorijas.
Jau visai netrukus kartu su „Širdžių Vėliava Lietuvai“ giedosime Lietuvos himną, minėdami Liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo dieną. Man atrodo, tokios akimirkos ir kuria tikrą bendrystės jausmą. Kai skirtingose vietose gyvenantys žmonės bent trumpam tampa viena didele bendryste – su vienu himnu, viena vėliava ir tuo pačiu jausmu širdyje.
Labai norėčiau, kad „Širdžių Vėliava Lietuvai“ liktų gyva.
Kad ji ir toliau keliautų per bendruomenes, renginius, miestus ir šalis, susitiktų žmones, jungtų kartas ir primintų mums tai, kas kartais kasdienybėje pasimiršta – kad net būdami skirtingose pasaulio vietose vis tiek esame labai arti vieni kitų.
Norėčiau, kad žmonės ją matydami ne tik pažiūrėtų, bet ir pajaustų – kiek daug rankų, istorijų, meilės ir širdies joje sudėta.
Taip pat labai norėčiau, kad projektas augtų ne tik kaip vėliava, bet ir kaip gyva istorija – su žmonių pasakojimais, nuotraukomis, prisiminimais, galbūt net knyga ar dokumentiniu pasakojimu ateityje.
Bet turbūt pati didžiausia mano svajonė būtų labai paprasta.
Kad po daugelio metų kažkas atsistotų prie šios vėliavos, surastų savo ar savo artimo žmogaus kvadratėlį ir tyliai pasakytų:
„Čia yra ir mano dalelė“.
