Mums atvykus randame duris plačiai pravertas, o kasdieniai darbai – pačiame įkarštyje. Jonas, kartu su iš Šiluvos atvažiavusiu vyriškiu, iš jo automobilio ima maišus grūdų ir neša į malūną ant svarstyklių.
„Nuo to kiekvieną kartą ir prasideda mūsų darbas. Panašiai ir baigiasi, tik iš malūno jau išnešame maišus ne su grūdais, o miltais“, – smagiai šypsodamasis savo ekskursiją po įspūdingo dydžio ir istorijos malūną pradeda beveik tris dešimtmečius čia dirbantis Jonas.
Moderniausias pastatas visoje apylinkėje
Šio malūno istorija prasidėjo 1925 m, kai du iš Amerikos sugrįžę lietuviai Arieška ir Masiokas bei vietos žydas Variakojis ėmėsi statybų. Darbai užtruko net ketverius metus: čia buvo sumontuoti pažangiausi to meto mechanizmai, atgabenti net iš Švedijos. 1929 metais duris atvėręs malūnas, pavadintas „ArMaVa“ – pagal pirmąsias savininkų pavardžių raides – buvo moderniausias pastatas visoje apylinkėje.
Tuo metu tai buvo trečias malūnas Ramygaloje. Kiti du – vėjinis Marozo bei vadinamas Žydo malūnas, deja, iki mūsų dienų neišliko.
Nuo pat pradžių naujajame malūne dirbo keturi žmonės: du prie valcų, vienas – prie girnų ir vyresnysis malūnininkas, prižiūrėjęs tvarką, mechanizmus bei iš valstiečių priiminėdavęs grūdus. Pirmuoju malūnininku tapo nė dvidešimties neturėjęs Alfonsas Ryliškis, ne tik paleidęs šį malūną, tačiau ir išdirbęs jame ne vieną dešimtmetį.
Iš tarpukario pasiekusių senųjų ramygaliečių pasakojimų žinoma, kad tarp Ramygalos malūnininkų buvo nemaža konkurencija, tad išsilaikyti „ArMaVa“ malūnui nebuvo paprasta. „Labai smarki moterytė buvo Masiokienė – ji praktiškai ir vadovavo naujajam malūnui. Kai ūkininkai su maišais grūdų imdavo važiuoti malti miltų – vieni pas Marozą, kiti į Žydo malūną – Masiokienė išeidavo į gatvę, imdavo arklį už apynasrio ir sukdavo vežimą pas save“, – pasakojo J.Plučys.
Tiesa, paslaugos šiame malūne buvo brangesnės, mat malama daugiau buvo valcais. Tačiau ir miltų kokybė dėl to – nepalyginamai aukštesnė. Masiokienė ūkininkus bandydavo suvilioti nemažomis nuolaidomis – pirmą kartą grūdus maldavo už įprastą girnų kainą.
Ekonominė malūno situacija ėmė keistis tik po 1940-ųjų, tačiau to priežastys buvo tragiškos. Sovietams pradėjus Lietuvos gyventojų trėmimus, į Sibirą išvežta ir dalis Ramygalos apylinkių malūnininkų, o vokiečiams sunaikinus didžiąją dalį žydų – nužudytas ir vienas šio malūno bendrasavininkių Variakojis – vieninteliu jo savininku liko Masiokas.
„Senieji ramygaliečiai prisimena, kad karo metais šis malūnas dirbo dieną ir naktį – toks didžiulis buvo žmonių poreikis turėti miltų“, – pasakojo J.Plučys.
Vis dėlto, sėkmingas malūnininko gyvenimas Ramygaloje truko neilgai: sugrįžus sovietams ir prasidėjus represijoms, Masiokas, turėjęs Amerikos pilietybę, su žmona ir giminaičių dukra, išvyko į Ameriką, kur apsistojęs Čikagoje nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienintelė paveldėtoja Masiokų giminaičių dukra, atsisakė teisės į malūną ir jis tapo UAB „Ramygalos malūnu“.
„Niekas neišvogta ir nepragerta“
Kitaip nei kiti du buvę senieji Ramygalos malūnai, šis, mūrinis, sovietmečiu tapo Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dalimi – jame žmonės savo asmeninėms reikmėms galėjo susimalti įvairių rūšių miltų.
„Šiam malūnui labai pasisekė, mat jame visuomet dirbo rūpestingi ir tvarkingi malūnininkai. Štai kodėl čia niekas nebuvo išvogta, pragerta ar sulaužyta“, – pasakojo J.Plučys, penktasis per visą istoriją šio malūno malūnininkas.
Jau beveik šimtmetį be priekaištų veikia ir originalūs švedų inžinierių sukonstruoti mechanizmai, svarbiausia, pasak pašnekovo, neduoti malūnui „badauti“. Štai kodėl tris kartus per metus jis atidžiai ir kruopščiai sužiūri visus mechanizmus ir sutepa jų guolius – nuo didžiausio iki paties mažiausio.
Tiesa, beveik per šimtmetį kelios malūno dalys vis dėlto buvo pakeistos. Šeštojo dešimtmečio pradžioje vietoj originalaus dujinio variklio buvo įstatytas 10 tonų svėręs dyzelinis laivo variklis. O 1963-iaisias malūnas elektrifikuotas ir senasis variklis pakeistas elektriniu, kuris veikia iki šiol.
Taip pat, J.Plučio teigimu, ne itin patvarūs lininiai diržai buvo pakeisti pagamintais iš gumuoto audinio ir tarnauja jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Dar vienas pokytis – stiprūs kaproniniai sietai vietoj mažiau patvarių šilkinių.
„Šie trys pokyčiai buvo neišvengiami, o dėl jų darbas tapo kur kas paprastesnis ir lengvesnis“, – pasakojo jau beveik tris dešimtmečius malūne šeimininkaujantis J.Plučys.
„Labai mėgstu visokias senienas, jas restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui. Tai šis darbas kaip tik man – neįsivaizduoju savo gyvenimo be malūno“, – teigia malūnininkas, 1981 metais į Ramygalą atsikraustęs net iš Zarasų.
Miltai – ir dovanai, ir gardesniam kepiniui
Šiuo metu J.Plučio teigimu Lietuvoje yra vos trys veikiantys malūnai – Šlyninkų Zarasų rajone, Pranciškaus malūnas Kaune bei Ramygalos. Paklaustas, ar jo paties malūne kartais nepritrūksta darbo, pašnekovas teigė klientų sulaukiantis iš visos Lietuvos – nuo Šalčininkų ir Skuodo, Žagarės ir Prienų, Utenos bei Šilutės.
Nuėmę derlių, daugelis skuba iškart susimalti miltus, kad turėtų šventėms. Tai tuos tris mėnesius, panašiai kaip Palangos verslininkai, dirbame be jokių išeiginių.
„Dabar visi atvažiuoja maišais pakrautais automobiliuose, o anksčiau – su arkliukais. Deja, paskutinis arklio tempiamas vežimas prie mūsų malūno sustojo prieš septynerius metus. Keisti dalykai – dabar visoje Ramygaloje nerasi nei arklio, nei karvės, nei paršo, tik kelias ožkeles ir vištų. Užtat prisiveisi šunų ir katinų. Tačiau miltų jiems nereikia...“ – juokavo malūnininkas.
Anot jo, intensyviausi darbai malūne vyksta spalio–gruodžio mėnesiais. „Nuėmę derlių, daugelis skuba iškart susimalti miltus, kad turėtų šventėms. Tai tuos tris mėnesius, panašiai kaip Palangos verslininkai, dirbame be jokių išeiginių. Po Naujųjų metų darbo sumažėja, malūną užkuriame dvi dienas per savaitę. O prieš Velykas ateina nauja darbų banga, kuri palaipsniui vėl aprimsta. Apie Jonines išeiname atostogų, o sugrįžę jau pradedame naują sezoną“, – malūno darbų dinamiką atskleidė J.Plučys.
Nors šiandien nėra problemos įsigyti miltų parduotuvėje, tačiau, malūnininko teigimu, žmonės vertina miltus, sumaltus iš jų pačių užaugintų kviečių. Pasak jo, tarp ūkininkų egzistuoja net tradicija, prieš Kalėdas savo darbininkus apdovanoti jų pačių miltais.
„Šiuos miltus žmonės taip pat dovanoja giminaičiams ar užsienyje gyvenantiems savo vaikams. Malasi ir duoną ar kitokius kepinius gaminantys smulkieji verslininkai. Atvažiuoja kartą per metus, susimala jiems reikalingą kiekį ir atsisveikiname ligi kitų metų“, – pasakoja tris dešimtmečius Ramygalos malūne grūdus malantis J.Plučys.
Šiandien malūne gaminami net devynių rūšių miltai – nuo smulkiausių iki rūpių, viso grūdo bei aukščiausios rūšies, taip pat sėlenų bei manų miltai. Tačiau, malūnininko teigimu, jaunosios šeimininkės nebeturi didelio poreikio kepti kepinių – visko, ko reikia, gali rasti parduotuvėje.
„Pas mus galima įsigyti ir mūsų sumaltų miltų, nebūtina atvažiuoti su maišais grūdų. Paprastiems žmonėms savo reikmėms užtenka 10 kilogramų. O anksčiau pirkdavo po 50 kilogramų: bobulės namuose viską juk kepdavosi pačios – ir duoną, ir ragaišius, ir bandas...“ – kalbėjo malūnininkas.
Kol kas Ramygalos malūno valcai tebesisuka, senuosius mechanizmus dėmesingai prižiūrint penktajam šio malūno malūnininku Jonui.
Paklaustas, kokia ateitis laukia istorinio Ramygalos malūno, J.Plučys teigė pamainos neturintis ir dėl to labai nerimaujantis. „Anksčiau buvo vienas kitas jaunesnis pagalbininkas, bet jie ilgai neužsilaikydavo. Sunkus jiems atrodo šitoks darbas, neapsimoka... Jaunimas, aišku, į didmiestį nori važiuoti, ten darbai su kompiuteriais juos vilioja. O čia – daug rūpesčių visokių, niekam nebeįdomu“, – kalbėjo malūnininkas.
Tiesa, jo viltis – senienomis besidomintis ir jas vertinantis žentas. „Gal kada jis čia įkurs muziejų, bet kad imtųsi miltus malti – labai abejočiau.“ Tačiau kol kas Ramygalos malūno valcai tebesisuka, senuosius mechanizmus dėmesingai prižiūrint penktajam šio malūno malūnininku Jonui.
