Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2019 12 29, 18:03

Sociologas Michaelas Burawoy‘us: mokslininkai turi prievolių visuomenei

Šiemetinėje Lietuvos sociologų draugijos konferencijoje viešėjo ir kviestinį pranešimą skaitė buvęs Amerikos sociologų asociacijos prezidentas, Kalifornijos universiteto Berklyje profesorius Michaelas Burawoy‘us. Kęstas Kirtiklis kalbėjosi su M.Burawoy‘umi apie viešąją sociologiją, mokslo ir visuomenės bei mokslo ir politikos santykius.
Sociologas Michaelas Burawoy‘us
Sociologas Michaelas Burawoy‘us / Aistės Girkontaitės nuotr.

– Nors atlikote daug įdomių ir drąsių tyrimų, pasaulyje turbūt geriausiai esate žinomas dėl savo propaguojamos viešosios sociologijos (public sociology). Kas tai?

– Paprastai laikome sociologiją akademine disciplina. Nuo kitų disciplinų ji skiriasi specifine perspektyva. Sociologija bando pažvelgti į pasaulį iš socialinių judėjimų ir organizacijų perspektyvos. Kitaip tariant, iš pilietinės visuomenės, o ne iš valstybės ar ekonomikos perspektyvų. Nors šitokią perspektyvą priima visi visuomenės nariai, visgi akademinė sociologija yra profesionalių sociologų pokalbis apie pilietinės visuomenės problemas su kitais profesionaliais sociologais. Tuo tarpus viešosios sociologijos prieiga siūlo išplėsti šį pokalbį anapus akademijos. Taigi, viešoji sociologija kviečia sociologus į dialogą su visuomene.

– Trumpai tariant, tai bandymas paversti sociologiją suprantamesne. Ar nekyla supaprastinimo grėsmė?

– Taip, tai siekis padaryti sociologiją suprantama platesnei auditorijai, išversti mokslinius teiginius į visuomenei suprantamą kalbą. Žinoma, taip susiduriame su iššūkiu ar net grėsme, kad sociologija virs popsociologija. Norėdama išplėsti savo auditoriją, viešoji sociologija remiasi mažiausiu bendru supratimo vardikliu, o tuomet rizika atsiskirti nuo mokslinių pagrindų yra išties nemenka. Viena iš viešosios sociologijos silpnybių ir yra tai, kad kartais ji praranda ryšius su akademine sociologijos disciplina, ir daugybė profesionalių sociologų žiūri į ją įtariai. Jie mano, kad viešąją sociologiją „užgrobė“ skaitančioji ar kitaip žiniasklaidą vartojančioji publika. Todėl viešoji sociologija yra nuolatinėje įtampoje tarp jos visuomeninės auditorijos ir akademinio pasaulio.

– Bet jei visa sociologija turėtų bendradarbiauti su visuomeniniais judėjimais, kaip sako jūsų apibrėžimas, kam reikalinga viešoji sociologija? Argi visa sociologija neturėtų būti viešoji?

– Kai akademinė sociologija tiria socialinius judėjimus, ji tai gali daryti keletu būdų. Ji gali įsitraukti į judėjimą ir bandyti iš vidaus perprasti, kodėl tas judėjimas kilo, kaip jis keičiasi laikui bėgant. Tuomet ji gali gautus duomenis analizuoti pasitelkus įvairias socialinių judėjimų teorijas. Tos teorijos gilinasi į tai, dėl kokių problemų kyla socialiniai judėjimai, arba kokius resursus jie turi. Tai socialinių judėjimų mokslinio tyrimo programa, kurioje dalyvauja tik judėjimų tyrėjai.

Manau, kad mūsų moksle nėra bendros moralinės vizijos, išskyrus tą, kurią siūlo pilietinė visuomenė.

Tačiau aš manau, kad mes jų tyrimų rezultatus galime išversti į tokią kalbą, kuri patrauktų ir platesnės publikos dėmesį. Viešosios sociologijos požiūriu, galite įsitraukti į socialinius judėjimus tam, kad pagilintumėte jų dalyvių savimonę, bet galite ir tam, kad išplėstumėte socialinių judėjimų teorijos ribas. Galite lyginti socialinius judėjimus postsovietinėje Lietuvoje su judėjimais Vengrijoje, Prancūzijoje ar JAV, ir galiausiai pateikti bendrąją teoriją. Judėjimų tyrimas gali būti tiek akademinis, tiek ir viešasis projektas.

– Bet juk visa sociologija turėtų būti susijusi su pilietine visuomene ir jos judėjimais?

– Gal per stipru sakyti „susijusi“, greičiau „priimti pilietinės visuomenės požiūrį“. Ekonomikos mokslas yra persiėmęs rinkų požiūriu; politikos mokslas – valstybės požiūriu, o sociologija – pilietinės visuomenės požiūriu. Tai reiškia, kad tiriame valstybę iš pilietinės visuomenės perspektyvos, kaip pilietinė visuomenė palaiko valstybę arba kaip valstybė keičia pilietinę visuomenę. Ten, kur pilietinė visuomenė silpsta ir nyksta, nyksta ir sociologija. Tai nutinka visose diktatūrose – Stalino Tarybų Sąjungoje ar Pinocheto Čilėje. Tose šalyse nebuvo regimos sociologijos. Žinoma, jose buvo pogrindinė sociologija, tačiau ji nebuvo regima.

– Tačiau šiandien pilietinė visuomenė silpsta ne tik autoritarinėse, bet ir demokratinėse šalyse. Juk šią visuomenę kolonizavo rinkos, viešojoje erdvėje pilna informacinių pramogų. Ar dar prasminga kalbėti apie stiprią pilietinę visuomenę? Į kokią viešąją nuomonę tuomet sociologai kreipiasi?

– Tiesa, pilietinė visuomenė kenčia ir nuo suprekinimo, ir nuo valstybinio reguliavimo. Tačiau tebėra ir autonomijos akimirkų, kuriose kyla socialiniai judėjimai, struktūruojantys žmonių gyvenimus ir veiklas. Pilietinė visuomenė – kaip dviveidis Janas: viena vertus, ją spaudžia autoritarinis valdymas ir ekonominis suprekinimas, tačiau ji tebėra terpė, kurioje galima kritikuoti tiek valstybę, tiek rinką.

Aistės Girkontaitės nuotr./Sociologas Michaelas Burawoy‘us
Aistės Girkontaitės nuotr./Sociologas Michaelas Burawoy‘us

– Ar tuomet viešoji sociologija turi kreiptis į abi puses, abu veidus?

– Tai išties kontroversiškas klausimas! Sakyčiau, negalime tarsi kokiame prekybcentryje, išsirankioti tik pozityviųjų pilietinės visuomenės aspektų. Tenka sugyventi su abiem pusėmis. Reikia suvokti ir pripažinti, kad, bendraudami su visuomene, veikiame labai sudėtingoje ir prieštaringoje teritorijoje.

– Daugybė žmonių suvokia savo socialines problemas kaip moralines problemas, kylančias dėl kokio nors neteisingumo. Kodėl žmonės turėtų pasitikėti mokslininkų siūlomais moralinių problemų sprendimais?

– Žinoma, dauguma žmonių mumis nepasitiki. Turime kurti pasitikėjimą. Mes, mokslininkai, nesame pratę to daryti. Didžiąją laiko dalį būname akademiniame dramblio kaulo bokšte ir kalbamės tarpusavyje. Viešosios sociologijos tikslas – įgyti visuomenės pasitikėjimą, įtraukiant žmones į dialogą, diskusiją, o ne aiškinant, ką jiems daryti. Tai dvipusis procesas, formuojantis ir pačią sociologiją.

– O koks viso to tikslas? Argi mokslininkai gali pasiūlyti kažkokį geros visuomenės idealą?

– Dar vienas kontroversiškas klausimas! Kai kurie žmonės kaltina viešąją sociologiją kairuoliškumu. (Išties, kažkodėl niekas niekad nekalba apie dešiniąją sociologiją.) Tačiau aš manau, kad mūsų moksle nėra bendros moralinės vizijos, išskyrus tą, kurią siūlo pilietinė visuomenė. O tai reiškia, kad sociologijai būdingas normų pliuralizmas, kad jos geros visuomenės idealai ir yra tai, apie ką turime diskutuoti tarpusavyje ir su visuomene.

– Bet mokslininkai, ne tik sociologai, šiandien yra labai specializuoti ir dirba labai siaurose srityse, jie nagrinėja konkrečias temas, tokias kaip lyties klausimai ar religija. Kitaip tariant, jie yra protingi, tačiau siauroko akiračio. O juk yra, pavyzdžiui, tinklaraštininkų, kurie pasižymi itin plačiu akiračiu, domisi daugybe dalykų, turi drąsias ateities visuomenės vizijas. Kodėl žmonės turėtų klausyti mokslininkų, o ne jų?

– Žinoma, mes visi daugiau ar mažiau suvokiame, kaip veikia pasaulis, netgi galime jame šį tą numatyti, pvz., kas įvyks po keliolikos minučių, kai šis interviu baigsis. Žodžiu kiekvienas mūsų laikomės savų visuomenės teorijų. Tad tam tikra prasme sociologai konkuruoja su tokia visuomenės sveika nuovoka. Sociologai tyrinėja socialines situacijas sistemingiau, jie mano, kad geriau supranta ne tik socialinį pasaulį, bet ir tai, kodėl tame pasaulyje yra sveika nuovoka ir iš kur ji atsiranda.

Susiduriame su iššūkiu ar net grėsme, kad sociologija virs popsociologija.

Kitas dalykas, kurį paminėjote – taip, mes esam būrys specialistų. Specializacija – tendencija būdinga ne tik sociologijai. Tačiau sociologus vienija ne tik pilietinės visuomenės perspektyva, bet ir kanoniniai klasikų darbai – Weberio, Durkheimo, Marxo. Šie autoriai siūlė savitas mokslines ir filosofines koncepcijas, originalius būdus tirti visuomenę ir socialinį pasaulį. Būtent jie suformulavo tuos probleminius klausimus, kuriuos tyrinėja atskiros sociologinės specializacijos. Mano manymu, gera sociologija sistemiškai tiria konkrečią problemą, tačiau susieja šį tyrimą su plačiomis socialinėmis perspektyvomis, kurias apibrėžė kanoniniai mąstytojai.

– Šiandien darbas akademiniame pasaulyje ima panašėti į žiurkių lenktynes, kuriose grumiamasi dėl finansavimo, postų, pripažinimo. Tai labai sekinantis procesas, kuriame vis daugiau pralaiminčiųjų. Galiausiai išsekusiems laimėtojams jūs sakote: na, o dabar kalbėkite visuomenei, išverskite savo mokslinius tyrimus į jai suprantamą kalbą!

– Nesakau, kad to turėtų imtis tik mokslininkai. Geri žurnalistai taip pat! Tačiau mokslininkai turi prievolių visuomenei. Problemos, kurias nagrinėjame ir turime nagrinėti universitete, yra svarbios visiems. Tai iššūkiai, kylantys šiandieniam pasauliui, todėl turime rasti laiko ir jėgų jam kalbėti. Antra vertus, nereikia pamiršti, kad universitete mes taip pat daug laiko užsiimame viešąja sociologija. Juk studentai susirenka į universitetus atsinešdami savas vizijas, kaip veikia jų gyvenimai. Universitete mes kviečiame juos į diskusiją su platesnėmis vizijomis. Geriausiai tai padaryti studentams kalbantis tarpusavyje. Tai labai paprasta: jei dirbate su pirmakursiais, susodinkite juos grupelėmis ir pasiūlykite pasikalbėti apie jų mokyklas. Apie tai, kaip, pavyzdžiui, skiriasi kaimo ir miesto mokyklos. Mano patirtis sako, kad skirtumai juos nustebina. Labai svarbu priimti tas asmenines protosociologijas ir jungti jas su moksline sociologija.

Galima galvoti ir dar plačiau: kodėl žmonės tampa sociologais? Todėl, kad jie nori geresnio pasaulio. Akademinio gyvenimo spaudimas priverčia juos tai pamiršti – tyrimai, atlyginimai, publikacijos... Tačiau mes patys sukūrėme tokią sistemą, todėl galime ją peržengti. Privalome tai padaryti. Sakysite, bepigu man kalbėti – aš dėstau elitiniame universitete, visai kitokiomis sąlygomis nei daugybė kolegų, dirbančių ne tokiose prestižinėse vietose, turinčių gerokai didesnį dėstymo krūvį, prastesnes darbo sąlygas, gerokai mažesnį atlyginimą. O vis dėlto, reikia to imtis.

– Kaip? Kokius sėkmingos viešosios sociologijos pavyzdžius išskirtumėte?

– Mano kolegė Arlie Russel Hochschild – geras pavyzdys. Penketą metų ji bendravo su Tea Party sekėjais Luizianoje. Šie žmonės yra baltieji, neretai bedarbiai, gyvenantys pavojingomis sąlygomis, jų gyvenamas teritorijas nualino nereguliuojama kasyba ir naftos gavyba. Jai įdomu, kodėl jie taip nusistatę prieš valstybę, kuri, jos manymu, vienintelė gali sutvarkyti ir pagerinti jų gyvenamą aplinką. Hochschild knyga Strangers in their Own Land – dialogas tarp tų radikalias konservatyvias pažiūras išpažįstančiųjų žmonių ir jos, liberalių pažiūrų mokslininkės. Knyga tapo bestseleriu, jos pristatymo renginiai vyksta įvairiose valstijose ir valstybėse, ji kalbasi su žmonėmis apie tai, kaip atsiranda dešinysis populizmas.

Jos manymu, jis atsiranda tuomet, kai baltieji JAV gyventojai mano, kad kiti žmonės „užlenda prieš juos be eilės“ – įvairios mažumos ar šiaip neturtingi, bet valstybės remiami žmonės. Jie jaučiasi palikti likimo valiai ir projektuoja savo nuoskaudas į tuos, kurie, numanomai, juda greičiau už juos. Hochschild darbas – viešoji sociologija ne tik todėl, kad ji išties kalbėjosi su vietiniais Luizianos gyventojais, diskutavo su jais apie jų pačių socialines problemas. Ji parašė populiarią knygą, kurią skaitė ir apie kurią kalbėjo daugybė žmonių. Ne, ji nepakeitė pasaulio, tačiau aiškiai parodė būdą, kaip įvairiopai galima skleisti akademines idėjas visuomenėje.

Aistės Girkontaitės nuotr./Sociologas Michaelas Burawoy‘us
Aistės Girkontaitės nuotr./Sociologas Michaelas Burawoy‘us

– Ir kaip išversti vienos socialinės grupės pažiūras į kitiems suprantamą kalbą.

– Būtent! Užsiimdami tokia empatiška, organiška viešąja sociologija galime paaiškinti, kodėl žmonės remia, sakykime, Donaldą Trumpą. O taip galime užmegzti ryšius su jais.

Daugybė gerų viešosios sociologijos pavyzdžių yra menkiau matomi, nes juos darantys mokslininkai dirba su vietinėmis bendruomenėmis, palaiko su jomis dialogą ir padeda suprasti kontekstus, kuriuose tos bendruomenės sprendžia savo problemas.

– Sociologai kaip išlaisvinimo agentai, o ne vien viešos figūros?

– Išlaisvinimo agentai – kiek per stipru sociologams. Greičiau jau visuomenės tobulinimo agentai. Tobulinimo pačia paprasčiausia prasme – mažiau nelygybių, daugiau laisvės, daugiau solidarumo. Juk tai pamatinės vertybinės mūsų disciplinos prielaidos.

– Kartu ir politinės kairės prielaidos...

– Politinės kairės? Sakyčiau, ir politinės dešinės. Tik dešinieji apibrėžtų laisvę, lygybę ir solidarumą kitaip. Šiomis vertybėmis remiasi visa Jungtinių Valstijų visuomenė. Klausimas tik, ką konkrečiai tie dalykai reiškia, kaip jie artikuliuojami skirtingų grupių. Būtent tai suteikia pretekstą pradėti pokalbį!

Išlaisvinimo agentai – kiek per stipru sociologams. Greičiau jau visuomenės tobulinimo agentai.

– Šiandien vis daugiau mokslininkų visame pasaulyje kalba apie akademinį imperializmą, sklindantį iš JAV. Prestižiniai tarptautiniai akademiniai žurnalai leidžiami JAV, o tai reiškia, kad jiems aktualios ne visos tiriamos temos. Pavyzdžiui, vargu ar kam įdomios XIX a. lietuvių liaudies dainos, tačiau įdomi socialinė, ypač čionykščių mažumų istorija. Visgi blogiausia ne tai, kad JAV mokslininkai nesidomi lietuvių folkloru, o tai, kad mūsų mokslo administratoriai mano, kad vieninteliai rimti moksliniai klausimai yra tie, kuriais domisi tie didieji žurnalai ar didžiosios tarptautinės mokslinės asociacijos. Tad Lietuvos mokslininkai spaudžiami imtis šių tarptautinių temų. Tuomet pasigirsta protesto balsai, sakantys: mes esame lietuviai, todėl turime pirmiausia rūpintis savimi. Priešindamiesi administracijai daugybė mokslininkų metasi į kitą kraštutinumą – nacionalizmą. Ir šitą kraštutinumą jie uoliai komunikuoja visuomenei.

– O taip, tai problema ne tik jums! Mano libanietis kolega Sari Hanafi tai formuluoja taip: publikuok globaliai – išnyk lokaliai, publikuok lokaliai – išnyk globaliai! Jo sprendimas – reikia daryti abu dalykus. Tai nebūtų labai sunku, jei nebūtų minėtojo akademinio imperializmo. Globalioji akademija yra labai hierarchiška, o JAV dominavimas joje – tiesiog neįtikėtinas. Finansai plaukiantys į JAV universitetus kokybiškai (o ne kiekybiškai) skiriasi nuo kitų šalių. Kažką panašaus daro nebent Kinija, tačiau jos pradinės pozicijos buvo gerokai silpnesnės. Norėdami užsiimti abiem dalykais, jūs, kalbantys lietuviškai, jau turite „trūkumų“, lyginant su Burawoy‘um, kuris kalba angliškai ir visi turi kalbėti su juo angliškai, jei nori gauti iš jo interviu!

Pasimokyti galėtumėte iš tokių pavyzdžių kaip Pietų-Pietų bendradarbiavimo iniciatyva. Užuot bandę žūtbūt įsilieti į JAV ar Europos senųjų valstybių tinklus, galėtumėte bendradarbiauti su Latvija, Šri Lanka ar Ekvadoru – t.y. kitomis mažomis šalimis. Žinoma, Pietų-Pietų iniciatyvoje dominuoja didžiosios to regiono valstybės Kinija, Indija, Brazilija, net Rusija. Nelabai malonus valstybių klubas, turintis savo imperialistines vizijas. Tačiau ši iniciatyva siūlo alternatyvią idėją, kaip būti tiek globaliu, tiek lokaliu.

Amerikietiškas imperializmas plinta ne todėl, kad JAV žmonės blogi ir nori dominuoti, bet, kaip minėjau, dėl finansinių srautų, dėl susiklosčiusios struktūros. Žinoma, ir JAV akademinis pasaulis yra hierarchiškas. Kai tapau Amerikos sociologų asociacijos prezidentu ir pasiūliau viešosios sociologijos programą, mane ypač parėmė neelitinės akademinės institucijos. Būtent tie maži universitetai ir koledžai užsiėmė viešąja sociologija savo bendruomenėse. Mano programa tarsi pagrindė jų tyrimus ir jų egzistavimą. O štai elitiniai universitetai didžiausią dėmesį skyrė profesionaliam mokslui ir visai nebuvo suinteresuoti eiti į dialogą su plačiąja visuomene, nebent per straipsnius kokiuose elitiniuose leidiniuose, pvz., New York Times. Tad nelygybė yra rimta problema visame akademiniame pasaulyje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą