Čia jis dirbo 1967–1973 metų laikotarpiu (su priverstine dviejų metų pertrauka armijoje), savo karjerą pradėjęs nuo dekoracijų montuotojo. Vėliau, kaip pats šypsodamasis sako, pamažu kilo karjeros laiptai, buvo scenos mašinistu, elektriku apšvietėju, o galiausiai – net vyr. administratoriumi.
„Tikriausiai būčiau dar ilgai dirbęs. Jau greitai turėjau gauti butą Vilniuje, bet išėjau iš teatro dėl gripo komplikacijos ir ilgalaikės ligos. Dabar galiu pasakyti, kad pasielgiau teisingai“, – prisimena B.Kerys.
Su 15min skaitytojais jis mielai sutiko pasidalinti savo paties užrašytais atsiminimais iš darbo tuometiniame Jaunimo teatre prieš daugiau nei šešis dešimtmečius. Šiame pasakojime netrūksta daugeliui pamirštų, o gal net iš viso nežinomų dalykų, juokingų ir keistų istorijų, to laikmečio teatro kasdienybės, iškilių praeities aktorių bei režisierių atvaizdų, gastrolių bei scenų.
***
Jaunimo teatras į mano gyvenimą atėjo šitokiu būdu: Universiteto Teatrinėje studijoje mano kursui vadovavo Jaunimo teatro aktorius Leonas Ciunis. Jis ir atsivedė mus į Jaunimo teatro spektaklio „Vyturys“ peržiūrą. Iš karto nustebino tai, kad tekstas buvo kalbamas pagreitintai, greitakalbe. Ir Žana — aktorė Elvyra Žebertavičiūtė, ir visas spektaklis man padarė didelį įspūdį.
Kai 1967 metais, teisiškai dar būdamas studentu, o praktiškai būdamas tik Universiteto Teatrinės studijos nariu, pradėjau ieškoti darbo ir pamačiau skelbimą, kad Jaunimo teatrui reikalingi darbininkai, labai ilgai ir nebegalvojau. Reikėjo eiti į Liudo Giros gatvę. Teatro direktorius Jonas Didžiariekis tuojau perdavė mane tiesioginiam mano viršininkui Vyriausiam scenos mašinistui Kostui Skujai.
Kaip Jonas Didžiariekis buvo pirmasis Jaunimo teatro direktorius, taip Kostas Skuja tikriausiai buvo pirmasis Jaunimo teatro Vyriausias scenos mašinistas. Tokių specialistų Lietuvoje buvo mažai. Kiek Lietuvoje buvo teatrų, tiek buvo ir vyriausių scenos mašinistų. K.Skuja buvo doras ir garbingas žmogus. Jis daug žinojo, daug ką mokėjo padaryti ir daug ko mane išmokė. Bėda tik ta, kad K.Skuja mėgo laisvalaikiu išgerti. Bet spektakliai buvo rodomi be techninių trūkumų.
1967 metais dirbo Vyriausias scenos mašinistas K.Skuja ir dar du scenos mašinistai: Bronius Sudnius, irgi mėgęs išgerti, ir Čepulis, nebepamenu jo vardo, dėl šeimyninės padėties dažniausiai nevažiuodavęs į gastroles. Dar dirbo keli dažnai besikeičiantys dekoracijų montuotojai. Atlyginimai buvo labai maži, darbas keistas ir nenormuotas. Tai visą laiką trūkdavo dekoracijų montuotojų. Nebūdavo kam važiuoti į išvykas ir gastroles.
Kai buvau priimtas į darbą, po savaitės buvo numatytos teatro gastrolės su dviem spektakliais. K.Skujai ir man teko važiuoti su spektakliu „Gintaro paukštė“. Gastrolės tais laikais trukdavo po kelias savaites, kartais ir po mėnesį. Parvažiuoji iš vienų gastrolių, po kiek laiko į kitas gastroles. Buvau jaunas studentėlis, iš karto pakliuvęs į gastroles. K.Skuja mokė mane pritaikinėti spektakliui įvairiausių kultūros namų ir mokyklų scenas. Kabinėti „scenos aprangą“ — paskliautes, kulisus, uždangas, kalti grindų patiesalus.
Ir vėliau dar daug kartų važiavau į gastroles su „Gintaro paukšte“. Man tai buvo pirmas teatro spektaklis, su kuriuo gerai susipažinau. Dabar stebiuosi, kad vis dar pasitaiko žmonių, teigiančių, kad tik dabar dirbama dėl Tėvynės, dėl Lietuvos. Jaunimo teatras su spektakliu „Gintaro paukštė“ per keletą metų apvažiavo visą Lietuvą. Ir visur skambėjo žodžiai: „Čia Lietuva...“, skambėjo gražiausi žodžiai apie Lietuvą. Po nepakartojamai jautriai atliekamos „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ žiūrovų akyse spindėdavo ašaros.
***
1967 metais Jaunimo teatro adresas buvo Liudo Giros gatvė Nr. 41. Teatro administracija ir budinčioji buvo pastato antrame aukšte. Reikėdavo lipti mediniais laiptais elektra apšviečiamame, kartais tamsiame koridoriuje. Užlipus, prie drabužinės, nusirengimo spintelių buvo budinčiosios stalelis. Drabužinės medinės sienelės apsagstytos skelbimais, grafikais.
Toliau koridoriuje buvo direktoriaus ir pavaduotojo arba Pastatyminės dalies vedėjo kabinetai, tarp jų kambarėlis sekretorei ir staliukas Vyriausiam administratoriui. Toliau buvo buhalterija, siuvykla. Pietinėje pusėje buvo nedidelė salė su langais į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, pietvakariniame kampe buvo režisieriaus kabinetas, į kurį reikėjo eiti per nedidelį Literatūrinės dalies vedėjo kabinetą.
Iš pradžių salėje dažniausiai matydavau reguliariai besitreniruojantį aktorių Saulių Sipaitį, kartais dar kelis aktorius. Vėliau mačiau, kad ten ir mankštinamasi, ir repetuojama, grojama, dainuojama. Dar vėliau, gal 1970 metais, aktorius Rimgaudas Karvelis čia filmavo vieno aktoriaus filmą. Paskui čia rodydavo ekrane ką būdavo nufilmavęs. Gaila, kad lėtokai į sunkvežimį kraunančius dėžes scenos darbininkus R.Karvelis nufilmavo labai pagreitintai. Nespėjome savęs ir atpažinti, bet visiems buvo juokingiau...
Pastato pirmame aukšte buvo elektrikų ir garso operatorių kambariai sandėliai, rūbų, rekvizito ir kiti sandėliai, o toliau stalių ir dekoracijų dirbtuvės. Buvo skundžiamasi, kad dirbtuvių plotas per mažas, negalima pasitiesti ir nupiešti visos galinės uždangos.
Teatro direktorius buvo Jonas Didžiariekis, seniau dirbęs Panevėžio teatre, direktoriaus pavaduotojas buvo Romualdas Klasčius, seniau irgi dirbęs Panevėžio teatre, Vyriausias administratorius buvo Valentinas Mikėnas, seniau dirbęs Operos ir baleto teatre. Vyriausia režisierė Aurelija Ragauskaitė, režisierius Vytautas Čibiras. Vyriausias dailininkas tuo metu buvo Igoris Ivanovas iš Rusų dramos teatro. Literatūrinės dalies vedėja buvo Gražina Mareckaitė iš „Literatūros ir meno“ redakcijos. Muzikinės dalies vedėjas Feliksas Bajoras.
Iš pradžių salėje dažniausiai matydavau reguliariai besitreniruojantį aktorių Saulių Sipaitį, kartais dar kelis aktorius. Vėliau mačiau, kad ten ir mankštinamasi, ir repetuojama, grojama, dainuojama.
Koncertmeisteris Povilas Keblikas. Pastatyminės dalies vedėjas Kazys Kepalas, seniau dirbęs Pakruojo kultūros namuose. Trupės vedėja buvo Marija Pauliukonienė, gimusi Penzoje, dirbusi Felikso Dzeržinskio kultūros namuose. Režisieriaus padėjėja, spektaklių vedėja buvo Nimfa Vijeikytė. Vyriausia grimerė-dailininkė M.Karvelienė. Vyriausias butaforas B. Knyšas. Inžinierius elektrikas ilgai buvo Antanas Brazdauskas, vadinamas Antanėliu. Vyriausias sukirpėjas-modeliuotojas buvo V.Vinciūnas. Vyriausias stalius-baldžius J.Bukelis.
Kai dirbau nuo 1967-08-30 iki 1970-05-23, keitėsi teatro direktoriai, pavaduotojai, pastatyminės dalies vedėjai, vyriausi administratoriai, dailininkai, butaforai, elektrikai apšvietėjai, garso operatoriai. Garso operatoriumi ilgesniam laikui liko Petras Asminavičius. Į pagalbą spektaklių vedėjai Nimfai Vijeikytei atėjo Stasys Gudavičius. Keitėsi dviejų autobusų ir dviejų sunkvežimių vairuotojai. Ilgiau išliko pagyvenęs autobuso vairuotojas Anicetas Bedalis, prisimindavęs senus laikus.
Keitėsi ir scenos darbininkai. Vyriausias scenos mašinistas Kostas Skuja duodavo man vis atsakingesnius darbus. Jau žinojau ir buvau užsirašęs, nusipiešęs kaip sustatyti visų spektaklių dekoracijas. Pas mane palaipsniui atsidūrė ir visų patalpų, sandėlių raktai. Jutau, kad Vyriausias scenos mašinistas atiduoda man savo darbą, o pats vis traukiasi į šešėlį. Staiga dingo iš teatro. 1969 metų lapkričio 10 dieną aš jau vyriausias scenos mašinistas. Prislėgė atsakomybė už viską. O su Kostu Skuja taip ir nebesusitikau.
***
Nuo 1967-08-30 iki 1970-05-23, būdamas dekoracijų montuotoju, scenos mašinistu ir vyriausiu scenos mašinistu, kiek beprisimenu po tiek metų, žinojau apie šiuos Jaunimo teatro spektaklius:
„Romeo ir Džuljeta“ (1966-05-27). Spektaklis atnaujintas 1969-10-31, 1969-11-11. (1969 metais atnaujinto spektaklio atskiros scenos buvo fotografuojamos parodai užsienyje. Dabar tos 1969 metų nuotraukos dažniausiai viešinamos kaip 1966 metų nuotraukos. Todėl jose matomi keli aktoriai, tarp jų ir aš, kurie 1966 metais dar nedirbo teatre).
„Gintaro paukštė“ (1966)
„Ri-ku ta-ku“ (1966)
„Fejerverkas“ (1966)
„Du maži žmogiukai dideliam mieste“ (1966)
„Vyturys“ (1967)
„Atsigręžk rūstybėje“ (1967-06-27)
„Stiklinis žvėrynas“ (1968)
„Aš vejuos vasarą“ (1968)
„Aristokratai“ (1968)
„Drakonas“ (1968)
„Rudė“ (1968)
„Tėvų jaunystė“ (1968-12-17)
„Skapeno klastos“ (1969-10-18)
„Bėgimo take“ arba „Nuo šeštadienio iki sekmadienio“ (1970)
„Baltuoja burė tolumoj“ (1970)
„Mergaitė ir pavasaris“ (1970)
„Apiplėšimas vidurnaktį“
Spektaklių „Fejerverkas“ (1966) ir „Du maži žmogiukai dideliam mieste“ (1966) jau nebeteko matyti. O „Romeo ir Džuljeta“ ir „Ri-ku ta-ku“ buvo atnaujinti. Tai, išskyrus „Fejerverką“ ir „Du mažus žmogiukus dideliam mieste“, daug kartų buvau matęs visus pirmuosius, senuosius Jaunimo teatro spektaklius ir jų repeticijas, mokėjau sustatyti dekoracijas.
Spektakliuose „Romeo ir Džuljeta“, „Aš vejuos vasarą“, „Aristokratai“, „Baltuoja burė tolumoj“, „Tėvų jaunystė“ ir net vieną kartą „Drakone“ dalyvavau ir kaip aktorius. Su spektakliais „Gintaro paukštė“, „Atsigręžk rūstybėje“, „Stiklinis žvėrynas“, „Apiplėšimas vidurnaktį“, „Aš vejuos vasarą“, „Aristokratai“, „Skapeno klastos“ ilgai gastroliavau Lietuvos kultūros namuose, mokyklose.
Jaunimo teatro spektakliai tuo metu buvo rodomi Profsąjungų kultūros rūmų scenoje ir gastrolėse. Scenoje buvo galima statyti dekoracijas, repetuoti, rodyti spektaklius tik tada, kada leisdavo Kultūros rūmų administracija. Gana dažnai reikėdavo dirbti po spektaklio vėlai vakare ir naktį, nuiminėti dekoracijas, kad kitą rytą scena būtų tuščia. Kartais nuimtas dekoracijas būdavo galima sukrauti čia pat už scenos į „kišenę“ ir kiek laiko palaikyti, bet gana dažnai tekdavo kaip tik galima greičiau išvežti. Sceną ir vietą už scenos pagal savo griežtus įstatymus tikrindavo budintys gaisrininkai.
Repetuojant su dekoracijomis, dažniausiai tekdavo prieš repeticiją dekoracijas sustatyti, o po repeticijos nuimti. Kai pradėjau dirbti, spektaklio dekoracijų sustatymas trukdavo ilgai, ilgiau kaip tris valandas. Ilgai trukdavo ir dekoracijų suvežiojimas sunkvežimiais, sukėlimas į vietą už scenos elektriniu kranu-telferiu. Dekoracijos buvo laikomos iš pradžių vienoje bažnyčioje, vėliau dviejose bažnyčiose. Nenorima to minėti, bet taip buvo. Kai pamačiau tas bažnyčias, jos jau seniai buvo kurių nors gamyklų ar organizacijų sandėliais, mačiau tik plikas sienas. Dabar tai Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė (seniau Švenčiausios Trejybės bažnyčia) ir Šv. Stepono bažnyčia.
Dekoracijos buvo laikomos iš pradžių vienoje bažnyčioje, vėliau dviejose bažnyčiose. Nenorima to minėti, bet taip buvo.
Jaunimo teatro scenos darbininkų — dekoracijų montuotojų darbas nebuvo teisingai vertinamas. Dirbdavo gal trigubai daugiau ir sunkiau už kitų teatrų dekoracijų montuotojus. Turėjo vasarą ir žiemą, bet kokiu oru iš sandėlių į sunkvežimius rankomis nešti įvairias, taip pat dideles ir sunkias, dekoracijas, spintas, komodas, kitus baldus. Sunkvežimiuose viską talpiai ir saugiai sukrauti, suraišioti, apdangstyti nuo kritulių. Dažniausiai tais pačiais sunkvežimiais nuvažiuoti prie Profsąjungų kultūros rūmų, viską iškrauti, nešti į krano patalpą, suraišioti virvėmis, kabinti ant krano-telferio kablio ir kelti į scenos užkulisius.
Viską sukėlę, neretai šlapi nuo kritulių, murzini, sušalę ar suprakaitavę, turėjo tas dekoracijas sustatyti, sumontuoti repeticijai ar spektakliui. Po spektaklio viską atlikti priešinga kryptimi. O atlyginimą gaudavo mažiausią ir tik už dekoracijų montavimą, kaip ir kitų teatrų dekoracijų montuotojai, neišeinantys iš teatrų patalpų.
Todėl scenos darbininkų visą laiką trūkdavo. Žmonės ateidavo, padirbdavo kiek ir vėl išeidavo. Ir vėl reikėdavo mokyti naujus darbininkus. Būdavo kokie trys mokantys dirbti ir kokie šeši nieko nemokantys. Tai dekoracijų statymas trukdavo valandų valandas. Pradėjo Jaunimo teatrui darbininkus siųsti milicija. Gal kokius nusikaltėlius ar alkoholikus. Po kelis iš karto. Padirbo kažkiek laiko, kol vieną kartą, beveždami dekoracijas, pardavė pakeliui kelias gražias senoviškas kėdes.
1969 metų rugsėjo 15 dieną gavau tokį tuometinio direktoriaus pavaduotojo aktoriaus Algirdo Grašio raštelį: „Broneli, prašau, labai prašau, imkis iki galo vadovauti dekoracijų pastatymui ir jų išvežimui. Tragiška padėtis, Barkauskas ir Solovjovas nepasirodė. Visi girti. Pasiųsk į Kretingalę žmogų, kuris žino kaip statyti dekoracijas. Gelbėkit spektaklį! Rytoj tvarkyk pakrovimą su samdyta mašina. Grašys. Tikiuosi, kad Tu nors vienas būsi žmogus. 1969. IX. 15. Tegu Ala įdeda prožektorius ir t.t., nes nežinom, ką jie nuveš. Darbininkams reikalingi įrankiai.“
Vėliau parašiau skelbimą, kad Jaunimo teatras gali priimti darbininkais studentus ir nunešiau į studentų „Tauro“ bendrabutį. Jaunimo teatre dirbo mano bendrakursis, Universiteto Teatrinės studijos narys Benjaminas Kleinys. Dabar prisijungė bendrakursis Vladas Vaitkevičius ir dar net keli žemesnio kurso studentai, vėliau tapsiantys gana įžymiais žmonėmis. Taip pat ir studentas žurnalistas Romas Dikčius.
Jau buvau vyriausiu scenos mašinistu. Darbe buvau gana reiklus, tikslus, gal kiek ir smulkmeniškas. Kai kurių spektaklių dekoracijas jau pastatydavome ir per pusantros valandos. Darbininkai matė, kad kuo geriau vykdys mano užduotis, tuo greičiau bus laisvi.
Gal ir ne visiems patiko, kad toks pat studentėlis jiems komanduoju. Atėjo kartą vienas studentas kiek išgėręs ir vaikštinėja svirduliuodamas aplink krano-telferio liuką, į kurį galima nukristi ir susižeisti ar visai užsimušti. Jei taip atsitiktų, tai aš, už viską atsakingas, prarasčiau viską. Puoliau prie jo, nustūmiau į šoną ir truputėlį trinktelėjau. Nei aš kuomet buvau su kuo mušęsis, nei buvau kada nors kam nors trinktelėjęs, taip staiga trinkt...
Atėjo kartą vienas studentas kiek išgėręs ir vaikštinėja svirduliuodamas aplink krano-telferio liuką, į kurį galima nukristi ir susižeisti ar visai užsimušti.
Gal buvau per daug išvargintas visokių sunkumų, visų tų anksčiau buvusių girtų darbininkų... Užsigavo studentas, nebeatėjo kitą dieną. Aišku, nereikėjo man taip, bet dabar jau nebepakeisi. Perskaitau dabar jo pavardę kur internete, sustoju, pagalvoju... Jis kraštotyrininkas, aš irgi truputį kraštotyrininkas. Tik jam viskas sekasi geriau negu man. Tai ir gerai.
***
Jaunimo teatre nuo pat pradžios būdavo ir didžiulės, kartais realistinės, ir lengvos stilizuotos simbolinės dekoracijos. Kai buvo atnaujinamas spektaklis „Romeo ir Džuljeta“, visą dieną statėme miestą — namų sienas, arkas, padarytas iš medinių rėmų, apkaltų ir apklijuotų dažyta drobe. Sunki, scenos pločio užpakalinė siena su arkomis, kažkodėl vadinta „Folga“, buvo kilnojama. Scenos aukštis buvo 14 metrų, tai visa siena buvo pakeliama ir paslepiama už paskliaučių. Spektaklio metu, beveik tamsoje, reikėdavo tą sieną tyliai, nieko neužmušant ir nenuverčiant nuleisti lygiai iki grindų, kad liestų grindis, bet nepasvirtų nei į priekį, nei atgal. Tai buvo įmanoma tik šioje scenoje.
Dekoracijų kilnojimo įranga buvo rankinė, sukurta pagal svarstyklių principą. Per visą sceną, pradedant nuo priekio, maždaug kas pusmetrį ant plieninių trosų (lynų) buvo sukabintos 32 kilnojamos „štangos“ — horizontalūs vamzdžiai dekoracijų kabinimui. „Štangų“ trosai per kelis skriemulius buvo nuvesti iki scenos sienos, prie kurios pritvirtintuose „bėgiuose“ aukštyn ir žemyn slankiojo „inkarai“ — tam tikros dėtuvės, į kurias buvo galima dėti tam tikros formos metalo gabalus, vadinamus svoriais arba „gruzais“. Taip kaip svarstyklėse.
„Štangų“ trosai buvo pritvirtinti prie tų inkarų. Inkarui pasieniu bėgiais kylant į viršų, scenoje „štanga“-vamzdis leisdavosi žemyn, inkarui leidžiantis, scenoje „štanga“-vamzdis kildavo į viršų. Prie inkaro jo kėlimui ir leidimui buvo pritaisyta virvė, irgi su skriemulių sistema. Prie sistemos priėjęs scenos darbininkas matydavo dvi vertikalias virves.
Traukiant žemyn arčiau esančią virvę, inkaras kildavo į viršų, o „štanga“ scenoje leisdavosi žemyn. Prie „štangos“ prikabinus dekoraciją, norint ją pakelti, reikėdavo traukti žemyn toliau esančią virvę. Jeigu dekoracija sunki, tai tą virvę traukti sunku. Todėl į inkarą-dėtuvę dedami svoriai. Jie kaip svarstyklėse patys kelia kitame sistemos gale prikabintą dekoraciją.
Sulyginus dekoracijos ir dėtuvės svorį, net ir labai sunkią dekoraciją galima pakelti viena ranka. Kad dekoracija pati nepakiltų ar nenusileistų, abi virvės, abi virvės pusės sujungiamos tam tikru metaliniu stabdžiu. Kad būtų aišku, kiek dekoraciją kelti ar leisti, ant virvės užrišami kokie kaspinėliai. Patraukei iki kaspinėlių ir stop.
Viskas taip lengva tik teorijoje. Dekoracijos būdavo labai įvairios. Gana dažnai dekoraciją pakabinus ant „štangos“, inkaras-svorių dėtuvė pakildavo į tokį aukštį, kurio nebūdavo galima pasiekti nei nuo scenos, nei nuo aukščiau buvusio „tiltelio“. Tekdavo virvę traukti trims ar keturiems darbininkams, o kitiems skubiai dėti svorius kai dėtuvė jau bus pasiekiama.
Nemaloniausia būdavo kai virvė kam nors išsprūsdavo iš rankų ir inkaras-dėtuvė su visais svoriais bėgiais lėkdavo žemyn, o scenoje „štanga“ kaip kulka šaudavo į viršų ir atsidauždavo į lubas 14 metrų aukštyje.
Per tas kelias repeticijas ir spektaklius katafalką įvežti turėdavau aš pats. Įvežęs, atsisėsdavau ant katafalko šalia Džuljetos ir laukdavau kol nuleis lubas.
Ne tik sieną reikėjo kilnoti „Romeo ir Džuljetoje“. Prieš sceną rūsyje reikėdavo tamsoje į sceną įvažiuoti su katafalku ir ant jo jau gulinčia Džuljeta, tada taip pat tamsoje virš katafalko nuleisti sunkiausias, šiaip taip sujungtas iš dviejų dalių rūsio lubas, padarytas iš lentų, faneros ir dažytos drobės.
Per tas kelias repeticijas ir spektaklius katafalką įvežti turėdavau aš pats. Įvežęs, atsisėsdavau ant katafalko šalia Džuljetos ir laukdavau kol nuleis lubas. Tas laukimas būdavo kiek baisokas, tai nė kiek nenustebau, kai Džuljeta paėmė mane už rankos ir laikė kol leidžiantiems daviau signalą „stop“.
Taip buvo ir per likusius spektaklius. Aš ir atsisėsdavau taip, kad Džuljeta pasiektų mano ranką. Tai buvo mano mažytė sceninė paslaptėlė. Bet tai buvo taip seniai ir tų pasilaikymų už rankų buvo tiek mažai...
Bus daugiau.