Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugsėjo 22d. 19:06

Garbinamas, bet nepažintas: kodėl būtent M.K.Čiurlionis laikomas lietuvių tautos genijumi?

M.K.Čiurlionis
M.K.Čiurlionis

Paklausti, kas yra žymiausias visų laikų Lietuvos menininkas, daugelis net nesusimąstę atsakytume – Čiurlionis. Tačiau paaiškinti, kodėl būtent Mikalojus Konstantinas Čiurlionis taip vertinamas meno pasaulyje, sugebėtų tikrai ne kiekvienas. Kodėl visi puikiai žino Čiurlionio vardą, bet ne visi – kūrybą? Kodėl būtent M.K.Čiurlionis yra svarbus ne tik Lietuvos, bet ir Europos meno istorijai?

M.K.Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Jo gimimo metinių proga portalas 15min apie menininką kalbėjosi su žmogumi, kuriam M.K.Čiurlionio kūryba yra puikiai pažįstama – Vilniaus licėjaus muzikos ir meno istorijos mokytoju Ričardu Jankausku. Jis ne tik apie ją kasmet pasakoja mokiniams, bet ir kaip lektorius yra dažnai kviečiamas šnekėti apie M.K.Čiurlionį ir jo vietą istorijoje.

– Dažnas lietuvis paprašius įvardinti, kas yra žymiausias visų laikų Lietuvos menininkas, atsakys – Čiurlionis. Bet paklausus, kodėl būtent Čiurlionis, kuo tokia išskirtinė jo kūryba, atsakyti jau sugebėtų ne kiekvienas. Kodėl daugelis žino Čiurlionio vardą, bet ne idėjas?

– Aš manau, kad tai yra demokratijos kaina. Paaiškinsiu, ką turiu omenyje: mes gyvename demokratijos sąlygomis. Ir esame labai įtikėję, kad visi žmonės gali būti išsilavinę, visi gali viskuo domėtis ir taip toliau. Tokia idėja ypač populiari tapo XIX amžiuje. Tada daugelis išsilavinusių žmonių manė, kad privalomas švietimas ir tai, kad visi vaikai pradės eiti į mokyklas, ilgainiui leis visiems visuomenės nariams pasiekti aristokratų lygį.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurliono kapas Rasų kapinėse
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurliono kapas Rasų kapinėse

Iki tol Vakarų visuomenėje egzistavo savotiškos „žirklės“. Dalis jos narių buvo ypač kultūringi ir išsilavinę, o dalis net skaityti nemokėjo. Ir tas tarpas tarp žirklių „viršaus“ bei „apačios“ buvo labai didelis. Paplito galvojimas, kad pradėjus „apačioje“ esančius mokyti ir šviesti, situacija pasikeis – visi taps išsilavinę ir ims domėtis aukštąja kultūra.

Tačiau įvyko ne visai taip. „Žirklių“ apačia pradėjo kilti, bet „viršus“ pradėjo leistis. Ir visuomenė atsidūrė kažkur ties viduriu. Taip, paėmus standartinį dabarties pilietį, jis yra labiau išsilavinęs negu koks valstietis ar baudžiauninkas XIX amžiuje. Bet ar visuomenės vidurkis pasiekė tuometinio aukštojo meno lygį? Greičiausiai kad ne.

Ir kadangi tarp mūsų tokių žmonių labai daug, vidutinis skonis, vidutinė pasaulėžiūra, vidutinis išsilavinimas pradeda dominuoti. Mes norime, kad menas būtų kuriamas pagal mūsų išsilavinimo lygį. Pavyzdžiui, trijų minučių daina tapo standartu: pažiūrėkite kad ir į „Euroviziją“. Sudėtingesni „gabalai“, trunkantys ne tris minutes, o trisdešimt minučių arba tris valandas, daugeliui yra tiesiog neįdomu.

Čia ir yra demokratijos kaina. Kaip bekalbėtume, didžioji dalis žmonių dabar gyvena geriau. Bet aukštosios kultūros prasme už tai turėjome sumokėti. Žmonėms tiesiog neužtenka laiko ja domėtis. Gal ir švietimo sistema ne visai gerai veikia, kad žmonėms išaiškintų tokius sudėtingus pavyzdžius kaip Čiurlionis. Kad jie žinotų, kas „užkoduota“ Čiurlionio paveiksluose. Tai viena priežastis, kodėl to daugelis nežino.

Tiesa, visais laikais suvokti aukštąją kultūrą, kaip ir aukštąjį mokslą, buvo sudėtinga. Čia atsiranda ir kita problema – sovietiniais laikais Čiurlionis nebuvo labai populiarinamas, nes nelabai norėta, kad lietuviai turėtų savo pasaulinio lygio genijų. Jo kūrybos nesistengiant pernelyg aiškinti, užaugo ne viena karta, kuri mažai ką apie jį žino.

Ir dabar sukurti tą žinojimą yra labai sunku. Lengviau pastatyti paminklą, pavadinti gatvę ar mokyklą Čiurlionio vardu. Bet analizuoti, žiūrėti, ką jis kalbėjo, kodėl taip kalbėjo ir kūrė, yra labai sudėtinga.

Lengviau pastatyti paminklą, pavadinti gatvę ar mokyklą Čiurlionio vardu. Bet analizuoti, žiūrėti, ką jis kalbėjo, kodėl taip kalbėjo ir kūrė, yra labai sudėtinga.

Nes norint suprasti Čiurlionio kūrybą, reikia žinoti bent jau XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kontekstą. Tam reikia švietimo, tai nėra paprasti dalykai.

Čiurlionis, mano asmeniniu įsitikinimu, buvo genialus žmogus. Talentingas menininkas, labai išsilavinęs, išmanė ir religiją, ir istoriją, ir filosofiją, ir astronomiją, ir mokslu domėjosi. Buvo ypatingas savo laikmečio kontekste žmogus. „Atrakinus“ kaip, apie ką jis kalbėjo ir kūrė, matosi, kad tai buvo genialus žmogus. Bet suvokti jo kūrybą yra sudėtinga.

– O kodėl tai svarbu? Kodėl verta žinoti, ką ir kodėl kūrė M.K.Čiurlionis?

– Čiurlionio išmanymas prie žmogaus atlyginimo greičiausiai nepridės nė vieno euro. Bet jis gali prisidėti prie to, kaip jis suvoks pasaulį, kultūrą, istoriją.

Šaulys
Šaulys

Kaip aš labai supaprastindamas aiškinu mokiniams, menas būna dvejopas. Jis gali būti toks, kad tau būtų patogiau gyventi. Tai populiarusis menas, popmuzika ir panašiai. Nes kai tu dirbi ir pavargsti, tau reikia rekreacijos, poilsio. Toks menas padeda pailsėti, atsipalaiduoti. Ir šitoks menas visada dominuoja, jo yra devyniasdešimt procentų.

Bet kai kurie menininkai pradeda reaguoti į laikmetį, kuriame gyvena, ir kurti kitaip, negu tada įprasta ir populiaru. Pavyzdžiui, Pablo Picasso. Būdamas paaugliu, jis realistinius paveikslus tapė beveik tobulai. Bet pajautė, kad gal reikėtų kurti kažkaip kitaip. Ir gimė kubizmas. Picasso perėjimas į kubizmą buvo toks neracionalus pajautimas, kad reikia kurti kitaip. Ir jis ėmė kurti kitaip.

Tas pats su Kazimiru Malevičium. Jis ėmė tapyti abstrakcijas, pirmines spalvas, geometrines formas. Kodėl? Todėl, kad norėjo savaip kalbėti apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos XX a. pradžioje mąstė Einsteinas, Maxwellas ir kiti fizikai.

Kazimiras Malevičius „Juodas kvadratas“
Kazimiras Malevičius „Juodas kvadratas“

Sugebėjus „atrakinti“ tai, kas užkoduota tokių žmonių kūryboje, jų idėjas, tu praktiškai atrakini žmonijos raidos, idėjų istoriją. Žmogaus minties istoriją. Todėl už tokį meną kaip Picasso ar Malevičiaus žmonės moka ypač daug pinigų. Nes iš principo jie moka už žmonijos minties raidą, jos užfiksavimą konkrečiame paveiksle ar skulptūroje.

Žmonėms, kuriems įdomu žmonijos ir žmonijos pasaulėžiūros raida, įdomus turėtų būti ir Čiurlionis.

Žmonėms, kuriems įdomu žmonijos ir žmonijos pasaulėžiūros raida, įdomus turėtų būti ir Čiurlionis.

Nes jo kūryboje atsispindi daug idėjų. Tarp jų – ir suvokimas, kad religija išgyvena krizę, ir noras sugrąžinti dvasingumą, ir kosmoso suvokimas pagal tuometinį mokslą, ir lietuviški, tautiniai dalykai, tautinis atgimimas.

Visa tai pas Čiurlionį susimaišo, yra pateikiama galingais „blokais“. Ir jei žmogui tie dalykai įdomūs, jis, žiūrėdamas į Čiurlionio paveikslus bei mėgindamas juos suprasti, iš jų „ištrauks“ labai daug. Ir jam atrodys, kad Čiurlionis yra jėga.

Aišku, jeigu žmogui visa tai neįdomu, jei jis laisvalaikiu nori tik išgerti porą bokalų alaus žiūrėdamas krepšinį, tai Čiurlionis jam vargu ar rūpės. Bet, mano giliu įsitikinimu, žmonės, kurie keičia pasaulį, ar tai būtų Elonas Muskas, ar Billas Gatesas, vis tiek sukasi tokiame kontekste, kad pradeda plačiau tą kultūrą suvokti, net jei ir pradėjo nuo kompiuterių konstravimo garaže. Nes jei tu nematai, kur juda pasaulis, tu negali jo keisti. Tas kultūros suvokimas, man atrodo svarbus.

– Kokios vertybės Čiurlioniui buvo svarbiausios? Ką jis norėjo pasakyti savo kūriniais?

XIX amžiuje, kuomet augo Čiurlionis, mokslo ir technikos progresas jau buvo įsibėgėjęs. Daug žmonių patikėjo, kad gali valdyti pasaulį, kad jų pragyvenimo lygis priklauso nuo jų pačių darbingumo, kūrybingumo, valios. Dievas po truputį pradėjo trauktis į šalį. Visi žinome Friedricho Nietszsche garsiąją frazę: „Dievas mirė, mes jį nužudėme, jis niekad neprisikels.“ Matyt, Nietzsche labai pajautė tą drąsią civilizuoto vakariečio savijautą.

O Čiurlionio šeima buvo labai religinga. Jo tėvas buvo vargonininkas, mama irgi giliai tikinti. Tokioje aplinkoje užaugęs, jis, aišku, pats buvo labai religingas žmogus.

„Tauras Films“ archyvo nuotr./M.K.Čiurlionis su žmona Sofija
„Tauras Films“ archyvo nuotr./M.K.Čiurlionis su žmona Sofija

Pradėjęs tapyti, Čiurlionis tapo simbolistu. Kas yra simbolizmas? Simbolizmas kažkuria prasme yra romantizmo vėlyvoji stadija. O romantizmas iš principo labai mėgsta kalbėti apie religiją, nes mato, kad protas mus veda šiek tiek į kitą pusę.

Ir Čiurlionis pradėjo apie tuos dalykus kalbėti. Vienas labai stiprus Čiurlionio kūrybos aspektas – jis viską, ką tapė, labai mėgino sudvasinti. Jis mėgino sudvasinti ir kosmosą, ir žmogų.

Vienas labai stiprus Čiurlionio kūrybos aspektas – jis viską, ką tapė, labai mėgino sudvasinti. Jis mėgino sudvasinti ir kosmosą, ir žmogų.

Jam ir žmogus, kokį jį sukūrė gamta ir Dievas, ir begalinis kosmosas buvo dieviškosios jėgos išraiška.

Kaip lietuvis, besidomintis lietuvių kultūra, baltų kultūra, pagonybe, Čiurlionis matė, kad ten egzistuoja panteizmas, dvasia yra visur – ir akmenyje, ir medyje.

Be to, Čiurlioniui pagoniška religija siejosi ir su stiprėjančiu nacionalizmu. Kaip XIX a pabaigoje Rusijoje buvo labai daug slavofilų, o Lenkijoje – polonofilų, taip ir pas mus buvo žmonių, labai tikėjusių Lietuvos ateitimi. Jų suvokimas, ypač tikinčių žmonių, buvo toks, kad egzistuoja kažkoks Dievo planas. Kad Lietuvai ilgai buvo sunku, nes mus „valgė“, iš mūsų tyčiojosi, atėmė nepriklausomybę ir taip toliau, bet artėja periodas, kai viskas pasikeis.

Plius, Čiurlionis ir kiti, kurie labai domėjosi ir Indijos kultūra, Rytų kultūra, matė, kad baltiškoje, lietuviškoje kultūroje, net kalboje labai daug sąsajų su sanskritu. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsirado mąstymas, kad Vakarai yra labai stipriai materialistiniai ir kad tas materializmas juos varo į savotišką krizę, o Rytai yra labai dvasingi, bet pas juos materialus pasaulis, tvarkomas racionaliojo prado, yra atsilikęs.

Čiurlionis įsivaizdavo, kad mes esame unikalūs. Unikalūs, nes turime kultūroje, senosiose tradicijose ir net kalboje išlikusį Rytų dvasingumą, bet vis dėlto esame vakariečiai ir dėl savo architektūros, ir dėl savo pasaulėžiūros, ir dėl to, kad turime tą vakarietišką mentalitetą. Ir jis galvojo, kad šitos dvi jėgos gali susivienyti, ir kad lietuviai gali sukurti valstybę. Na, apie valstybę, kaip ją suprantame dabar, jis dar negalvojo, tik apie autonomiją Rusijos sudėtyje. Bet jis svarstė apie kultūrinę autonomiją, kad lietuviai gali labai stipriai spurtuoti, nes turi galingą potencialą.

Tikriausiai žinote paveikslą „Karaliai. Pasaka“. Tai va, tie du karaliai, kurie laiko saulę ir mėgina ją kelti į civilizacijos medį, va čia ir matosi ta idėja. Tas begalinis tikėjimas Lietuvos ateitimi.

M.K.Čiurlionio paveikslas „Karaliai. Pasaka“
M.K.Čiurlionio paveikslas „Karaliai. Pasaka“

Todėl Čiurlionis puoselėjo idėją, kad ant Tauro kalno galėtų iškilti Tautos namai. Jis netgi mėgino kurti pastato projektą, kuris turėjo ir indų architektūros bruožų. Tai, kad jis 1907 m. su Petru Rimša ir Antanu Žmuidzinavičiumi surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, irgi buvo pagrįsta optimizmu dėl Lietuvos ateities.

Čiurlionis nuoširdžiai tikėjo tuo, ką daro. Jis tikėjo Dievu, tikėjo Lietuvos ateitimi, tikėjo tautiniu atgimimu, tikėjo kosmosu, tikėjo tvarka, tikėjo dievišku planu. Ir visi tie dalykai atsispindi Čiurlionio kūryboje.

– Minėjote „Karaliai. Pasaka“. Kaip supratau, paveiksle matomi karaliai simbolizuoja Rytus ir Vakarus. O kokių dar simbolių galima įžvelgti šiame paveiksle?

– Matote, egzistuoja labai skirtingos interpretacijos. Pasižiūrėjus į Čiurlionio paruošiamuosius piešinius, viename jų matome, kad vieno karaliaus veidas yra juodas, o kito – baltas. Vadinasi, gali būti, kad čia irgi atsispindi tas rytietiškas yin-yang variantas.

Ir paveikslo pavadinimas greičiausiai klaidina. Sakau „greičiausiai“, nes iki galo neaišku – Čiurlionis nemėgo apie savo paveikslus kalbėti, rašyti ir taip toliau. Paveikslo pavadinimas yra „Karaliai. Pasaka“, bet atrodo, kad ten vienas pradas yra moteriškasis, o kitas – vyriškasis. Nes vienas iš karalių laiko kalaviją, nors jis ir vos matosi, o kito karaliaus plaukai kažkodėl labai ilgi ir permesti per pečius.

Ir tarp kitko saulę rankose laiko tas karalius, kuris yra ilgais plaukais. Kuris yra moteriškasis pradas. O kitas karalius dešinėje, vyriškasis pradas, tik žiūri. Čia yra simbolizmo jėga – kada tu nutapai taip, kad galima labai įvairiai interpretuoti. Norint galima pritaikyti variantą, kad čia Vakarai ir Rytai, galima – kad moteriškasis ir vyriškasis pradai. Kai žmonės negali ar nenori kažko pasakyti aiškiai, tiesiai šviesiai, jie pasirenka simbolius. Ir tie simboliai viską išplečia. Čia ir yra simbolizmo jėga.

Čiurlionis buvo simbolistas. Greičiausiai būtent dėl to jis neaiškino savo paveikslų. Nes paaiškindamas meno kūrinį, tu jį labai stipriai susiaurini, o bet kokio meno vartojimas yra ir kūrybos aktas.

Čiurlionis buvo simbolistas. Greičiausiai būtent dėl to jis neaiškino savo paveikslų. Nes paaiškindamas meno kūrinį, tu jį labai stipriai susiaurini, o bet kokio meno vartojimas yra ir kūrybos aktas.

Beje, mes kol kas kalbėjome tik apie karalius, vieno jų kardą ir kito ilgus plaukus. O kas darosi aplink juos? Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į saulutę ir kaimelį jos viduje. Ten aiškiai matosi tokia tipinė lietuvių valstiečio sodybėlė su kluonu. Ir ji spindi kaip saulė. O dabar pažiūrėkime į medį. Ten stovi gotikiniai pastatai, žmonės karstosi, paukščiai skraido ir matosi šviesuliai.

Ir sulaukę tinkamo momento, karaliai saulę su ta sodyba kelia į medį. Kas tas medis? Gal tai pagoniškas pasaulio medis? Galbūt tie kiti šviesuliai yra civilizacijos, ir Čiurlionis nori pasakyti, kad Lietuvai atėjo laikas užimti savo vietą tarp kitų pasaulio civilizacijų?

Žodis „pasaka“ paveikslo pavadinime atsirado ne veltui. Jame yra labai daug idealizmo ir tikėjimo. To šiandien Lietuvoje trūksta – pas mus nėra idealizmo, mes nelabai tikime, linkstame eiti kiekvienas sau. Kiekvienas savo pasaką galbūt ir kuriame: vienas – prie ežeriuko, kitas, kuris turi daugiau pinigų – prie Viduržemio jūros. Bet bendrą pasaką nelabai esame linkę kurti.

Henrikas Radauskas yra pasakęs: „Pasauliu netikiu, bet pasaka tikiu“. Tai čia yra labai panašūs dalykai. „Pasaka“ čia gali būti suprantama kaip tikėjimas Lietuvos ateitimi. Matome, kad ta valstiečio sodyba kaip saulė spindi, ir karaliai, pasaulio valdovai ją kelia į tą medį, istorijos medį. Mes tada tikėjome, kad likimas, dieviškasis planas mus iškels aukštyn. Na, sakyti „mes tikėjome“ nėra visai tikslu, nes tokių žmonių kaip Čiurlionis buvo labai nedaug. Bet jų buvo.

– Kaip Lietuva tikėjusį Čiurlionį priėmė Lietuvos visuomenė? Suprantu, kad daug kas nežinojo apie Čiurlionio egzistavimą. Bet kaip jį vertino išsilavinę žmonės? Kaip jis atrodė to meto Lietuvos kontekste?

– Blogai atrodė. Kai 1907 m. buvo organizuojama pirmoji lietuviško meno paroda, Rimša ir Žmuidzinavičius pasivažinėjo po kaimus ir surinko daug etnografinių artefaktų – nėrinių, mezginių, ir taip toliau. Spauda ėmė rašyti apie parodą ir žmonės tuos daiktus pirko, nes tautiškumas buvo „ant bangos“.

LR kultūros atašato Ukrainoje nuotr./M.K.Čiulrionis „Angelas“, 1909 m.
LR kultūros atašato Ukrainoje nuotr./M.K.Čiulrionis „Angelas“, 1909 m.

Kaimo žmonėms patiko idėja, kad jie, lietuviškai kalbantys „mužikai“, pasirodo, gali savo kultūra didžiuotis, savo valstybę turėti ir ją valdyti. Ne lenkų ar rusų būti valdomi, o patys turėti savo valstybę. Lietuviškai kalbančius žmones kaime, kuriems iki tol buvo kalama į galvas, kad jie yra tamsūs ir atsilikę, tai žiauriai įkvėpė. Jie važiavo į parodą ir daug ką išpirko. Rankšluosčius, nėrinius ir taip toliau.

Bet Čiurlionio paveikslų niekas nepirko. Labiau išsilavinę jo aplinkos žmonės jam priekaištavo: „Klausyk, ką tu čia tapai? Tu nutapyk, pavyzdžiui, Lietuvos kaimą, Lietuvos kluoną. Tu tapyk, kad žmonės suprastų.“

Tačiau Čiurlionis suprato, kad jei jis nutapys tiesiog sodybą, paveikslą matantys žmonės ir kalbės tik apie sodybą. O Čiurlionis nenorėjo kalbėti apie sodybą! Jis norėjo kalbėti apie dievišką planą, apie dvasingumą, apie tai, kad Lietuva gali atsigauti.

Čiurlionis suprato, kad jei jis nutapys tiesiog sodybą, paveikslą matantys žmonės ir kalbės tik apie sodybą. O Čiurlionis nenorėjo kalbėti apie sodybą. Jis norėjo kalbėti apie dievišką planą, apie dvasingumą, apie tai, kad Lietuva gali atsigauti.

Norėdamas apie tai kalbėti, Čiurlionis negalėjo piešti nei portretų, nei natiurmortų. Jis turėjo eiti į kitokius dalykus, į simbolius. Ir to pripratę prie realizmo žmonės nesuprato. Nes tai buvo sudėtingas perėjimas į kitą suvokimo paradigmą su kitokiais atskaitos taškais.

Ir Čiurlionis dėl to liūdėjo. Jis jau buvo studijavęs Varšuvoje, matė, kas vyksta Europoje. Prieš išvažiuodamas į Sankt Peterburgą, jis vaikščiodamas palei Nerį su Žmuidzinavičiumi pasakė šiam, kad Lietuvoje yra didelė problema – mums labai trūksta išsilavinimo.

Tačiau Čiurlionis nesakė: „lietuviai, jums trūksta išsilavinimo, todėl aš spjaunu ant jūsų ir nieko nedarau“. Nors ir sunku jam buvo kalbėti su neišsilavinusiais žmonėmis, jis stengėsi kažką daryti, kol galėjo. Tačiau susidėję veiksniai – gyvenimas skurde, daug darbų, dar jo kaip vyro įsipareigojimai besiruošiančiai gimdyti žmonai – galiausiai Čiurlioniui, jautriam žmogui, „kalė“ per smegenis.

„ACME Film“ archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme „Laiškai Sofijai“
„ACME Film“ archyvo nuotr./Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė filme „Laiškai Sofijai“

Čiurlioniui su Lietuva nesiseka iki šiol. Mes su vaikais mokykloje diskutavome apie tai, kaip Lietuvoje ant litų banknotų buvo sudėlioti žymūs žmonės. Ant tūkstančio litų, aišku, turėjo būti Čiurlionis, bet to banknoto taip ir nespėjo išleisti. Mūsų atlyginimai ir infliacija nepakilo iki tokio lygio, kol atėjo euras ir Čiurlionis eilinį kartą liko „ant ledo“ (juokiasi). Ironiška, kad ir čia jam nepasisekė.

– Daug laiko Čiurlionis leido ir Sankt Peterburge. Ar ten jam sekėsi geriau?

– Metai, praleisti Sankt Peterburge, Čiurlioniui nebuvo sėkmingi – jis ten „neužsikabino“, nieko per daug nepasiekė, labai žinomu netapo. Bet sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jei Čiurlionis būtų gyvenęs ilgiau. Juk jis mirė būdamas tikrai jaunas – vos 35 metų, o liga jam prasidėjo einant 33-iuosius metus.

Gyvendamas Sankt Peterburge, Čiurlionis lyg ir norėjo eiti arčiau rusų avangardistų. Bet rusų avangardistai Sankt Peterburge, nuolat palaikę pastovius ryšius su Vakarų Europa, jau buvo žymiai toliau nuėję. Juk Malevičius ar Kandinskis jau 1913–1915 m. priėjo iki visiškų abstrakcijų. Ir tiems Rusijos avangardistams simbolistas Čiurlionis, nors ir labai gilus, atrodė jau truputėlį vėluojantis: simbolizmas į Sankt Peterburgą buvo atėjęs dar XIX a. pabaigoje.

Aš manau, kad Čiurlionis tiesiog nespėjo įeiti į Sankt Peterburgo menininkų ratus, o tie ratai savo ruožtu nespėjo jo visiškai suprasti. Tik jau po Čiurlionio mirties suorganizavus jo parodą daugelis suprato, koks didis menininkas jis buvo.

„Makalius.lt“ archyvo nuotr./Sankt Peterburgas, Rusija
„Makalius.lt“ archyvo nuotr./Sankt Peterburgas, Rusija

Be to, ir Čiurlionio asmeninės savybės buvo tokios, kad jis nesiskundė, neverkė. Jis buvo labai aristokratiškos natūros, visada atrodė švariai, kultūringai. Buvo laikas, kai Sankt Peterburge jis badavo ir neturėjo ant ko piešti, todėl tiesiog iš krosnies išsitraukdavo „angliukus“ ir ant parudavusio kartono mėgindavo piešti. Tačiau ir tada jis į gatvę išėjęs atrodydavo kultūringai, gražiai. Daug kas net nežinojo, kaip jam yra blogai. Jis nesiskundė.

Beje, mes žinome, kad jau po Čiurlionio mirties jo žmona Sofija gavo laišką – vokiečių ekspresionistai, avangardistai patys kvietėsi jį pas save. Čiurlioniui dar gyvam esant, jam nelabai patiko avangardinis menas – Čiurlionis buvo gilesnis, subtilesnis, o vokiečių ekspresionizmas pasižymėjo radikalumu, rėksmingumu, revoliucingumu. Bet įmanoma, kad jis, patekęs į tą aplinką, būtų evoliucionavęs ir ėmęs kurti kitaip. Bet to jau nebesužinosime niekada.

– Dabar jau nekyla abejonių, kad Čiurlionis buvo išskirtinis menininkas Lietuvos istorijoje. Bet kuo jis svarbus Europai ir pasauliui?

– Viena vertus, gali atrodyti, kad Čiurlionis Europoje nebuvo niekuo išskirtinis, nes jis buvo būdingas savo laikmečio žmogus: vėlyvasis romantikas, simbolistas, kuriam labai svarbu buvo religingumas, dvasingumas, gamta, tautiškumas. Čia jis yra visiškai tų pačių Vakarų Europos idėjų kontekste. Bet ne viskas tuo baigiasi.

Kai kalbame apie Čiurlionio išskirtinumą pasaulio kontekste, mes daugiausia kalbame apie tai, kaip jis muzikos formas panaudojo tapyboje. Pagal tai jis pasaulyje yra absoliučiai unikalus. Tokių dalykų daugiau niekur nėra.

XIX a. egzistavo idėja, kad ateityje, kai visi žmonės bus apsišvietę, bus galima „miksuoti“ visiškai skirtingas meno formas. Tokia menų sintezės idėja. Ir, pavyzdžiui, tokie kompozitoriai kaip Richardas Straussas ar Ferencas Lisztas tada rašė simfonines poemas pagal „Hamletą“, „Makbetą“ ar „Faustą“.

Maxo Libermanno paveikslas/Richardas Straussas
Maxo Libermanno paveikslas/Richardas Straussas

Jie kūrė turtingesniam Vakarų Europos miestiečių sluoksniui. Jie žinojo, kad išsilavinę žmonės „Makbetą“ ar Faustą“ moka mintinai, ir kūrė taip, kad klausant jų kūrinius klausytojui kiltų refleksija apie „Makbetą“ ar „Faustą“. Tai tikrai nebuvo paprasta: jau vien iki „Makbeto“ kaip literatūros kūrinio prieiti nėra paprasta. Bet jų klausytojai tokį meną suprato.

Ir Čiurlioniui kilo idėja – o gal galima muzikoje esantį sonatinį ciklą nutapyti? Toks atvirkštinis variantas – jei tu žinai, kaip rašosi simfonija ar sonata, jei žinai klasikinės muzikos formas, tai atsistojęs prieš paveikslą tu jo vaizduose tas formas ir išvysi. Be to, tu pamatysi jau minėtus simbolius, kultūrinius ženklus. Visa tai tau leis patirti visišką menų sintezę, „maudytis“ joje.

Pagalvokite, ar įmanoma muziką nutapyti? Atrodo, kad iš principo neįmanoma. Bet Čiurlionis pamėgino. Ir tai padarė vienintelis pasaulyje.

Pagalvokite, ar įmanoma muziką nutapyti? Atrodo, kad iš principo neįmanoma. Bet Čiurlionis pamėgino. Ir tai padarė vienintelis pasaulyje.

To, kad jis į savo paveikslus „permetė“ muzikines formas, ilgai niekas neperskaitė. Nes niekas nesuprato, kas čia įvyko. Nes čia labai aukštas lygmuo. Tarkime, parodoje priėjus prie kurios nors Čiurlionio sonatinės formos kūrinio pirmos ar antros dalies ir žinant, nuo kurio kampo reikia pradėti „skaityti“ paveikslą ir kokia kryptimi eiti, atsiskleidžia vystymai, pakartojimai, reprizos, kodos... Tai muzikos sąvokos, tapyboje tokių dalykų išvis iki tol nebuvo. Bet Čiurlionio tapybinėse sonatose galima „perskaityti“ tuos dalykus ir pasakyti – vau.

ciurlionis.eu nuotr./Paveikslas iš ciklo Sonata I (Saulės sonata)
ciurlionis.eu nuotr./Paveikslas iš ciklo Sonata I (Saulės sonata)

Tapyboje Čiurlionis yra sukūręs absoliučiai unikalių dalykų. Ypač tai, kaip jis tapyboje panaudojo muzikos formas. Jo kūrinių negalima suprasti, nežinant tų formų, čia ir slypi „kabliukas“. Čia yra ta XIX a. menų sintezės idėja, kurią jau bandžiau paaiškinti: kad viską turime jungti. Dar kartą pasikartosiu – ši idėja ateina iš utopijos, kad žmogų galima „apšviesti“, išmokyti taip, kad jis visus menus pažins ir jam bus įdomu.

Bet nutiko taip, kad žmogus tapo darbiniu arkliu, kuris dirba ekonomikai, gauna savo atlyginimą, gal yra geras savo srities ekspertas, bet tai viskas. Ir tokį žmogų priversti domėtis ilgais, sudėtingais, globaliais, dideliais dalykais labai sunku. Jam užtenka žinoti – Čiurlionis, stabas, genijus. Ir viskas. Apsukome ratą ir atsidūrėme ten, nuo ko ir pradėjome pokalbį.

– Kokius Čiurlionio dailės kūrinius išskirtumėte kaip labiausiai unikalus ir įdomius pasaulio kontekste?

– Mano supratimu, jo patys pačiausi kūriniai yra septynios jo sonatos. Nors ir ne visos dėl įvairių priežasčių yra pabaigtos. Taip pat vėlyvieji kūriniai, tokie kaip „Rex“ – didžiausias jo darbas, kuriame visas mūsų pasaulis pavaizduotas. Viršuje matyti karūnos, sostai, kosmosas yra tarsi sudvasinamas per žmogiškas formas. Šitas darbas jau atliktas gana kokybiškais dažais, jis mėgino konkurse Sankt Peterburge dalyvauti ir būtent jam tą darbą ruošė, tikėjosi atkreipti į save dėmesį.

ciurlionis.eu nuotr./M.K.Čiurlionio paveikslas "Rex"
ciurlionis.eu nuotr./M.K.Čiurlionio paveikslas "Rex"

Bet pirmiausia vis tiek išskirčiau sonatas. Pažiūrėkime pavyzdžiui, į Jūros sonatą. Į antrąją dalį andante, lėtąją, ramiąją dalį. Sonatinis ciklas turi atitikti tam tikrus dėsnius, eiti kaip sinusoidė – jei viena dalis yra aktyvi, kita turi būti ramesnė. Konkrečiai žiūrint į šitą paveikslą, čia yra andante sonatos dalis, todėl jis turi būti ramus.

Žinodamas, kad horizontali linija yra pati ramiausia, Čiurlionis paima ir brėžia horizontalią liniją per horizontą. Aišku, čia reikia žinoti kontekstą – kad tai yra Jūros sonata, tapyta, kai jie su Sofija ilsėjosi prie jūros Palangoje. Todėl čia daug meilės momentų, pavyzdžiui, du laivai, kurie spindi ir sudaro vieną saulę. Taip išgaunamas toks kompozicinis ramumas. Ir koloritas yra ramus. Vyrauja gelsva, aukso spalva su rudu atspalviu.

ciurlionis.eu nuotr./Paveikslas iš ciklo Sonata V (Jūros sonata), Andante dalis
ciurlionis.eu nuotr./Paveikslas iš ciklo Sonata V (Jūros sonata), Andante dalis

Taip Čiurlionis paima tam tikrus muzikos principus ir perkelia juos į dailę. Jei tu esi išklausęs daug sonatų, daug simfonijų, ir tuo pačiu daug andante dalių, kurios yra būtent tokios ramios, ir šitas paveikslas tau plauks tokiu tempu, tu jausi jo nuotaiką.

Aišku, daugelis dabartinių žmonių nėra klausę daug simfonijų ir į šituos dalykus dėmesio neatkreipia. Bet jo laiku aukštuomenė ir geriau gyvenantis vidurinysis sluoksnis klausė simfoninę muziką, ji buvo gana populiari.

Tarpukaryje, beje, išvis dar reikėjo išsiaiškinti, koks paveikslas kokiam ciklui priklauso, kur yra kokia dalis. Nes sonatose neparašyta, koks paveikslas yra kokia dalis. O kai tu paveikslus sudėliojęs ne tokia tvarka mėgini interpretuoti, nuvažiuoji visai kitur.

Tos interpretacijos keitėsi kelis kartus, remiantis vis naujai rasta medžiaga, fotografijomis, Čiurlionio laiškuose broliui rasta informacija. Yra išlaikę laiškai, susirašinėjimai su broliais.

Bet apie tapybą jis daug nekalbėjo. Nelabai mėgo aiškinti savo tapybą. Be to, reikia suprasti, kad jis tapė trumpai, vos kokius penkerius metus. O tada prasidėjo liga. Jei būtų gyvenęs ilgiau, gal būtų kažką paaiškinęs, bet nespėjo.

– O kuo pasižymėjo Čiurlionio kaip kompozitoriaus kūryba?

– Jo simfoninės poemos ištęstos, ilgos. Bet Čiurlionio gyvenimo metu muzikoje daug kas ėjo ta kryptimi. Richardas Straussas į tą pusę ėjo, Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris, Richardas Wagneris su savo simfonijomis, kurios ir 18 valandų truko. Įsivaizduokite, 18 valandų grynos muzikos!

Čiurlionio muzika yra tąsi, ilga, gili, daugiasluoksnė. Ją klausant reikia mąstyti, jis ją minko, dėlioja... šiems laikams tie dalykai išvis netinka. Mums patinka tai, kas greita, aišku, struktūruota. O Čiurlionis yra sunkiai klausomas, jei kalbame apie stambios formos kūrinius. Kurių, tiesa, jis neparašė labai daug.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Paroda „M. K. Čiurlionis. Svajonės apie Lietuvą“
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Paroda „M. K. Čiurlionis. Svajonės apie Lietuvą“

Kalbant apie Čiurlionio preliudus fortepijonui, ten Čiurlionis eksperimentavo nemažai. Bet žinant Vakarų Europos muzikos, pavyzdžiui, harmonijos raidą matyti, kad kai kurie jo eksperimentai netgi priėjo arti modernių pabandymų, naujosios Vienos mokyklos. Aišku, Čiurlionis nepriėjo iki jų lygio, bet „važiavo“ į tą pusę.

– Esate mokytojas. Ar vaikams įdomu Čiurlionio kūryba? Kaip jie ją vertina?

– Mokiniams įdomu, jei įdomiai kalbi. Jei sugebi jo idėjas atskleisti jiems suprantama kalba, jiems įdomu. Su sonatinėmis formomis mokiniai susiduria 10 klasėje, tada aš jiems ir tuos paveikslus rodau. Daugeliui jie būna visiškas atradimas.

Mokiniams reikia aiškinti jų kalba, neprimityvinti. O tam, kad nebūtų primityvu, reikia būti pasidomėjus tuo, ką šneki, ir pačiam tikėti tais dalykais. Juk apie Einšteiną galima pasakoti nesuprantamai, o galima pasakyti, kad ant jo stovi šiuolaikinė civilizacija.

Pirmą kartą šis interviu publikuotas 2017 m.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Mados infekcija

Sveikata

Euromaster

„Susitikime lauke“