Šiuo užrašu pasirūpino jauna islandė, velionio sužadėtinė Svava Ágústsdóttir (1921–1978), kuri visą gyvenimą, net ir sukūrusi gausią šeimą, saugojo Teodoro palikimą. Visą jo islandišką turtą, sutilpusį į kelias kartonines dėžes.
„Palaidotas Islandijoje“
Apie T.Bieliackiną lietuvių spaudoje jau buvo rašyta. Jam skirtas straipsnelis Bostono Lietuvių enciklopedijoje, o Pulgis Andriušis, pažinojęs T.Bieliackiną iš judviejų studijų Kaune laikų, smagiai mini jį savo prisiminimų knygoje (1). Sovietų okupacijos metais recenzijoje apie islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato, H.Laxnesso romaną „Islandijos varpas“ apie jį trumpai papasakojo Bieliackinų šeimą asmeniškai pažinojęs V.Sirijos Gira (2). Jau susigrąžinus nepriklausomybę, T.Bieliackinui buvo skirtos kelios skiltys S.Steponavičienės straipsnyje apie 8 dešimtmetyje į Lietuvą atvykusį islandų mokslininką indoeuropeistą, vėliau pirmąjį Lietuvos garbės konsulą Islandijoje Jörundurą Hilmarssoną (3). Būtent jis savo bičiuliams Lietuvoje papasakojo apie Islandijoje tarpukaryje įsikūrusi ir savo valstybės nepriklausomybės idėją garsiai gynusį žmogų iš Lietuvos, tik tos informacijos tuomet nebuvo įmanoma viešinti.
Išsamiausiai ir labai gyvai T.Bieliackino likimas ir veikla yra aprašyti 2010 metais išėjusioje L.Stepanausko knygelėje „Paviliojo Islandija. Teodoro Bieliackino pėdsakais“, kuri yra paremta kelionių į Islandiją metu surinkta informacija ir kurioje yra cituojama daug paties knygos herojaus laiškų ir straipsnių, o taip pat jį pažinojusių žmonių liudijimų. Vis dėlto, Lietuvos šimtmečio euforijoje dera šį ypatingą žmogų minėti ir vėl. Ne tik dėl to, kad vis atsiranda naujos su juo susijusios medžiagos, bet visų pirma todėl, kad jo likimas primena, jog Lietuvos patrioto sąvoka nesileidžia įspraudžiama į išskirtinai vienos kalbos, vienos geografinės erdvės ir vieno etnoso žymimas ribas.
Lietuvos patrioto sąvoka nesileidžia įspraudžiama į išskirtinai vienos kalbos, vienos geografinės erdvės ir vieno etnoso žymimas ribas.
Teodoro gyvenimo kontūrai ir punktyrai
Teodoras gimė Sankt Peterburge, o į Lietuvą atvyko jau būdamas paauglys, 1921 metais, kuomet jo šeima bėgo nuo revoliucinio teroro. Jo tėvas Simonas Bieliackinas, Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, advokatas, daugybės mokslinių straipsnių autorius, vienu metu Žydų reikalų ministerijos juriskonsultas, o laisvalaikiu rašytojas, reikšmingai prisidėjo prie Nepriklausomos Lietuvos įstatyminės bazės kūrimo. S.Bieliackino tragiškas likimas aprašytas jo buvusio studento Avrahamo Tory „Kauno geto dienoraščiuose“ (4). Apie motiną žinoma nedaug, viename T.Bieliackino nekrologų rašoma, kad buvusi gydytoja, o išeivijoje leidžiamo kultūrinio žurnalo „Aidai“ pranešime apie T.Bieliackino mirtį užsimenama, kad buvo bolševikų sušaudyta, bet nieko nesakoma, nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis (5). Teodoras niekada taip ir nesužinojo nei apie Holokausto mastą Lietuvoje, nei apie savo tėvo ir brolio žūtį – keli išlikę V. Sirijos Giros laiškai, kuriuose jis praneša Teodorui šią liūdną žinią ir netiesiogiai ragina jį grįžti į Sovietų Lietuvą, Islandiją pasiekė jau po Teodoro mirties.
Į Islandiją Teodoras pirmą kartą atvyko 1934-aisiais, keliaudamas po Šiaurės šalis, o paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų ten gyveno nuolatos. Reikjaviko universitete studijavo islandų ir prancūzų filologiją bei filosofiją (buvo pirmasis profesionalus Lietuvos skandinavistas), bet dėl karo šias studijas baigė tik 1945-aisiais. Nors daktaro laipsnio neįgijo, apie jį rašę islandai vadino jį mokslininku (fræðimaður), šviesuoliu (mentamaður) ir pabrėždavo, kad tai buvęs itin išsilavinęs, aukštos kultūros žmogus. Nutrūkus iš namų gaunamam finansavimui, duoną Bieliackinas manėsi raštvedyba ir kalbų dėstymu.
Mokėjo jų daugybę – be pagrindinės lietuvių (ja susirašinėjo net su tėvu) ir gimtosios rusų, puikiai išmanė islandų, norvegų, švedų, suomių, hebrajų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbas, laisvai skaitė lenkiškai ir daniškai, mokėjo senovės graikų. Karo metais tarnavo vertėju amerikiečių karo bazėje. Daug vertė grožinės literatūros.
Švedijoje leidžiamuose „Pragiedruliuose“, kurių vyriausias redaktorius buvo Juozas Lingis, kitas išeivijos šviesuolis ir Teodoro „prietelius“ (6), buvo išspausdinta Bieliackino versta ištrauka iš švedų klasiko E.Tegnero romantinės poemos „Fritjofo saga“, o taip pat „Giesmė apie Trymą“ (7). Pastaroji yra viena žinomiausių, dažniausiai verčiamų senovės islandų „Poetinės Edos“ mitologinių giesmių. Į islandų kalbą T.Bieliackinas buvo išvertęs ir kone visą F.Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“ ir jei ne ankstyva mirtis, matyt, būtų išleidęs A.Vaičiulaičio „Valentinos“ vertimą – apie tai byloja 1947 m. vasarį, T.Bieliackino mirties mėnesį, A.Vaičiulaičio jam rašytas laiškas.
Buvo ir pats parašęs „romaną iš prieškario Lietuvoje“ islandų kalba, viename laiškų džiaugiasi, kad priimtas spausdinti (8). Vis dėlto, jis taip ir neišėjo, galbūt buvo suabejota jo literatūrine verte, bet rankraštį Svava išsaugojo.
T.Bieliackinas rūpinosi „The Baltic Review“ platinimu, prisidėjo prie to, kad naujai rengiamoje islandiškoje enciklopedijoje būtų minimi Baltijos šalių autoriai, jis taip pat aktyviai reiškėsi kaip žurnalistas, dalyvaudavo radijo programose, rašė straipsnius į spaudą, daugiausia į konservatorių laikraštį Morgunblaðið. Iš pradžių skleidė informaciją apie Lietuvos valstybę ir jos kultūrą, kasmet vasario mėnesį nauju straipsniu primindamas apie jos Nepriklausomybę.
Į Lietuvą siuntė naujienas iš Šiaurės ir ragino lietuvius nepamiršti pasveikinti islandų, kurie savąją Nepriklausomybę įgijo tais pačiais 1918 metais, tik gruodžio pirmąją (9). Prasidėjus Žiemos karui, rašė straipsnius apie sovietų agresiją Suomijoje, o okupavus Lietuvą, kaip įmanydamas stengėsi demaskuoti sovietų propagandą, puikiai suvokdamas, kad jo žingsnius stebi „tam tikra pasiuntinybė, nuo kurios negali pasislėpti nė vienas spausdintas žodis šitame nedideliame krašte“ (10).
Tokiomis savo pažiūromis pelnė Islandijos kairuolių nemalonę: sovietų finansuojamas laikraštis Þjóðviljinn, skelbęs „tiesą“ apie savanorišką Baltijos šalių prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, T. Bieliackiną išvadino lietuvių žydu fašistu („hin fasíska litúviska Gyðing“ (11) ir reikalavo jo deportacijos. Jį užstojo artimi bičiuliai, islandų intelektualai, visų pirma rašytojas Guðmunduras G. Hagalínas, Morgunblaðið vyriausiasis redaktorius Valtýras Stefánssonas ir netgi Halldóras Laxnessas, kurį T.Bieliackinas mokė rusų kalbos, nors jų politinės pažiūros tuo metu kardinaliai skyrėsi. (Visi šie trys vyrai vėliau parašys T.Bieliackino nekrologus). Pats T.Bieliackinas apie šias plunksnos dvikovas 1946 08 16 dienos laiške J. Lingiui rašo net su humoru:
Straipsniai sukėlė čia audrą, kurios tikrai nesitikėjau sukelti berašydamas. Čia, teisybė, ne tiek mano nuopelnas, kiek komunistų laikraščio, kuris išvadino mane visokiais vardais, o be to įdėjo ilgiausią straipsnį, kuriame plūstamas mano kuklusis asmuo ir prilyginamas pačiam Göbelsui. Reikalaujama tremti iš Islandijos tokius „fašistus“. <...> Komunistų pasiutimas išeina mums i naudą, nes faktiškai jie patys atkreipė visuomenės dėmesį į mano straipsnius. Padėkojau jiems už tai spaudoje. Dabar, tur būt, jie visai pasius! Mane pagavo kovos karštis. Pradėjau rašyti laikydamas tai savo pilietine pareiga, o dabar prisipažinsiu, turiu net malonumo iš šios polemikos. Vis labiau įsitikinu, kad mūsų dalykas teisingas, nes priešininkai be veiksmų ir nesąmonių nieko nesuranda atsakyti. Juntu, kad visame pasaulyje vėl prasideda kova už laisvę. Gal ši kova bus sunki, bet mes ją laimėsime! Tik nepasiduokime!
T.Bieliackinas visą laiką tikėjo grįšiąs į laisvą Lietuvą. Tik viename atsakyme į Lingio laišką, iš kurio suprato, kad karui pasibaigus Lietuvos padėtis yra daug liūdnesnė nei galėjo įsivaizduoti, jo viltis susvyruoja: „Nežinau, ką daryti. Kai buvo progų susitvarkyti savo ateitį čia, nesirūpinau tuo, nes svajojau grįžti į Lietuvą, dėstyti islandų literatūrą, dirbti Lietuvos ir Skandinavijos suartinimui“ (12). Bet vos po kelių savaičių parašo žodžius, cituotus šio straipsnio antraštėje: „Aš nė kiek neabejoju, kad mes visi sugrįšime į mūsų Lietuvą, jei tik gyvi būsime“ (13), o 1946 m. vasarą, sveikindamas Lingį sužadėtuvių proga, mąsto visai linksmai: „Taigi, abudu sugrįšime su žmonomis skandinavėmis. Neabejoju, kad joms patiks ir Lietuvos gamta, ir žmonių nuoširdumas <...> Tik kada galėsime sugrįžti? Gal greit? Juk, rodos, Lietuvos reikalai tarptautinėje plotmėje ima smarkiai taisytis“.
Vos po kelių mėnesių, 1947 metų vasarį, T.Bieliackinas mirė nuo sunkios inkstų ligos, tai buvo netikėta net ir artimai su juo bendravusiam rašytojui Hagalínui (14) T.Bieliackino paskutine valia jo drabužiai turėjo būti perduoti Lietuvos pabėgėliams, apie tai Svava informuoja J.Lingį jau po Teodoro laidotuvių: „Galbūt šis noras jums pasirodys vaikiškas. Turbūt bus geriausia, jei persiųsiu drabužius Bendrajam Amerikos lietuvių šalpos fondui.“ (15)
Islandiški paminėjimai
Nors islandai – vieni ilgiausiai pasaulyje gyvenančių žmonių, Islandijoje jau beveik nėra T.Bieliackiną tiesiogiai pažinojusių. Užtat ne taip seniai jo vardas buvo kelis kartus paminėtas islandiškoje spaudoje: pratarmėje ir komentaruose 2016 metais naujai estų išeivijos mokslininko A.Oraso knygos „Baltijos užtemimas“ (Baltic Eclipse, 1948) vertimo redakcijai, o taip pat Islandijos komunistų veiklos Šaltojo karo metu tyrinėjimų kontekste. Jų avangarde – A. Oraso knygai pratarmę sukūręs politologijos profesorius Hannes H.Gissurarsonas.
Pačių islandų profesorius yra vertinamas nevienareikšmiškai, ir dėl politinių pažiūrų, ir dėl autorinių teisių konflikto su Halldóro Laxnesso šeima, kilusio mokslininkui išleidus pirmąjį rašytojo biografijos tomą. Šio straipsnio kontekste aktualu tai, kad profesorius T.Bieliackiną yra pasitelkęs kaip argumentą, paneigiantį, kad Laxnesso, islandų nacionalinio pasididžiavimo, „flirtas“ su Sovietų Sąjunga buvo kilęs iš nežinojimo, juk šis turėjo rusų kalbos mokytoją iš okupuotos Lietuvos (16).
Visai kito žanro yra dar vienas islandų kalba rašytas Teodoro gyvenimo liudijimas. Tai – Georgo Davíðo Milerio knyga „Mano laivas sudužo prie Afrikos krantų“ (Skip mitt braut við Afríkuströnd, 2011). Šios pusę pasaulio ir kelias kartas aprėpiančios giminės sãgos pagrindiniai personažai yra autoriaus seneliai: islandė Fjóla Steinsdóttir Mileris ir rusų ir vokiečių aristokratų, Majevskių ir Knopf-Müllerių, palikuonis Vladimiras Knopf-Mileris. Šis vyras – tas pats „Vladas K.“, Islandijoje atsidūręs „jūrininkas lietuvis“, kurį Bieliackinas vis šiltai mini savo laiškuose ir netgi straipsniuose (17), pasidžiaugdamas, kad greitai Lietuva turės itin profesionalų jūrininką.
Šio su Lietuva susijusio, istorijos ir vandenyno bangų smarkiai blaškyto žmogaus istorija verta atskiro teksto, o čia tebūna paminėta, kad jo gyvenime Teodoras suvaidino ypatingą vaidmenį. Būtent Teodoras priglaudė Vladimirą ir rūpinosi, kad jam būtų leista likti ir studijuoti Islandijoje po to, kai prasidėjus karui, 1939-ųjų spalį, Vladimiras pabėgo iš prie Reikjaviko krantų sulaikyto ir besirengiančio slapta išplaukti vokiečių prekybinio laivo.
Stiprus 23-ejų metų jaunuolis šaltame vandenyje įveikė ilgą distanciją iki kranto, kišenėje teturėdamas vos kelias vokiškas markes ir lietuvišką pasą. 1945-jų rudenį abiejų lietuvių keliai išsiskyrė, Vladimiro šeima išvyko į Angliją, vėliau 45 metus gyveno Siera Leonėje. Knygoje Teodorui skirta daug švelnių žodžių, minima ypatinga pagarba, su kuria jis būdavo pasitinkamas islandų oficialiose įstaigose, aprašomas abiejų draugų susitikimas po daugelio metų – jau prie Teodoro kapo, Vladimirui sugrįžus į Islandiją. Teodoro garbei Vladimiras pavadino ir kelios dienos po bičiulio mirties gimusį savo sūnų.
Vladimiro našlė Fjóla – viena iš nedaugelio, o galbūt vienintelė likusi Teodoro gyvenimo liudininkė. Ji pasakoja apie Teodoro vaišingumą ir neturtą, išsilavinimą ir kilnų būdą. O taip pat, kad abu su jos vyru mokę ją kalbėti lietuviškai (18). „Ir būtumėt važiavusi į Lietuvą?“ – teiraujasi šio straipsnio autorė. „Žinoma, – nedvejodama atsako ši trapi, elegantiška, jau labai garbaus amžiaus moteris ir priduria: „Juk sekiau paskui savo vyrą į pasaulio kraštą. Bet juk pas jus atėjo bolševikai...“. Jei Teodoro ir Vladimiro Islandijoje kurtiems planams būtų buvę lemta išsipildyti, kas žino, galbūt Lietuvoje būtų gyvenę ir islandų kilmės lietuvių.
Lietuviais esame ne tik kas esame jais gimę.
Straipsnio autorė dėkoja Georgui Davíðui Mileriui ir jo močiutei Fjólai, Úlfui Bragasonui ir Auður Einarsdóttir už geranoriškumą ir suteiktą informaciją, o mamai Svetlanai Steponavičienei už pagalbą verčiant medžiagą iš islandų kalbos.
(1) Septinton įleidus. Rinktiniai raštai, T. 1, Boston, 1968, p. 93
(2) Kelios mintys Islandijos varpo proga. H. Laksnesas Islandijos varpas, 1967, kn.Iš gyvenimo į knygą, Vilnius, 1982, p. 241-244.
(3) Jörunduro dvidešimt lietuviškų gyvenimo metų, Krantai, Nr. 1, 2009, p. 71.
(4) Kauno getas diena po dienos, vertė L. Judelevičius.Vilnius, 2000, p. 205, 482-485. Šioje knygoje Teodoro gyvenimo faktai nurodyti klaidingai.
(5) Įvykiai ir žmonės, Aidai, 1947 balandis, Nr. 1, http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&task=view&id=7739&Itemid=492
(6) Taip į Lingį laiškuose, kuriuos kuriuos galima rastijo Vilniaus universitetui dovanotame archyve, dažniausiai kreipiasi Bieliackinas.
(7) T. Bieliackino rankraštyje ji vadinama „Giesme apie Trimą“.
(8) 1945 08 26 laiškas J. Lingiui.
(9) Nors Islandija tuomet buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, ji liko karališkoje unijoje su Danija. Visiškai nepriklausoma ji tapo tik 1944 m. birželio 17d. ir būtent ši data šiandien yra švenčiama kaip Islandijos Nepriklausomybės diena.
(10) Iš 1946 02 06 d. laiško J.Lingiui.
(11) Björn Franzson, Sannleikurinn um Eystrasaltslöndin [Tiesa apie Baltijos šalis], Þjóðviljinn, 1946 08 15, 5 p.;Litúviskur fasisti launar íslenzka gestrisni [Lietuvių fašistas atsidėkoja už islandų svetingumą], Þjóðviljinn, 1946 08 13, p.5.
(12) Iš 1945 08 02 laiško.
(13) Iš 1945 08 26 laiško.
(14) L.Stepanauskas, Paviliojo Islandija,2010, p. 108.
(15) Svavos Ágústsdóttir 1947 02 23 ir 04 12 d. laiškai J. Lingiui.
(16) Hannes H. Gissurarson, Siðferðilegt endurmat kommúnismans, Þjóðmál,2009 09 01, 3,p. 68.
(17) Pavyzdžiui, T. Bieliackinas, Islandijoj ir ledynai dega, XX amžius, Nr. 71 (1122), 1940 03 30, p.7, http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000036653
(18) Knygoje minima, kad nors į gyvenimo pabaigą Vladimiras vis labiau tapatinosi su savo rusiškomis šaknimis, gyvendamas Islandijoje jis aiškiai save identifikavo kaip lietuvį.
Čia pateikiamas Teodoro Bieliackino straipsnio, išspausdinto 1940 metų vasario 22 d. islandiškame savaitraštyje Vikan, vertimas (1). Keliomis dienomis anksčiau laikraščio Morgunblaðið kultūriniame priede Lesbók, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės metinių proga, išėjo išsamus T. Bieliackino straipsnis apie Vilnių – jo istoriją, architektūrą ir tuometinę situaciją (2). Straipsnis, su kuriuo čia pasirinkta supažindinti Lietuvos skaitytojus, yra gerokai trumpesnis, parašytas populiariu stiliumi. Jame nevengiama mitologizuoti faktų, pavyzdžiui, lietuviams kartais atiduodant garbę ten, kur ja turėtų dalintis visos baltų gentys. Galbūt tokia strategija pasirinkta sąmoningai, atsižvelgiant į spaudinio pobūdį ir siekiant lemtingu istoriniu metu suartinti būtent Lietuvą ir Islandiją. Kaip bebūtų, šis gyvas, meilę Lietuvai ir Islandijai išpažįstantis, bet vis dėlto lengva ironija paskanintas tekstas turi tvirtą ir realų pagrindą. Tai – seni Šiaurės ir Baltijos šalių istoriniai, kultūriniai ir kalbiniai ryšiai, o taip pat straipsnio autoriaus švelnūs jausmai jaunai islandei.
Teodoras Bieliackinas
Lietuva – šalis, kurios pakrantes puldinėjo Šiaurės vikingai ir grobė moteris
Vasario šešioliktoji – Lietuvos Nepriklausomybės diena. Viduramžiais Lietuva buvo galinga valstybė. Vėliau ji keturis šimtus metų buvo karališkoje unijoje su Lenkija, o šimtą metų – Rusijos valdžioje, bet tapo savarankiška valstybe 1918-aisiais, tais pačiais metais kaip ir Islandija. Dabar tai nepriklausoma neutrali respublika, joje gyvena apie 3 milijonus gyventojų, jos plotas – apie 60 000 km² dydžio.
Senovėje žmonės iš Šiaurės kraštų dažnai apsilankydavo Lietuvoje. Šioje šalyje iki šiol tebedainuojamos senos dainos apie „barzdotus vyrus, vyrus iš jūrų“, atvykėlius, kurie numynė „mergelės rūteles“ (3). Tai buvo vikingai. Dauguma islandų žino apie Egilio Skalagrimsono kelionę į Kuršių žemes. Gali būti, kad jis pateko būtent į tą Kuršo dalį, kuri buvo apgyvendinta lietuvių ir dabar yra Lietuva. Kas žino, ar tik ne Egilis ir jo palydovai buvę tie barzdoti vyrai, mindžioję gėles mergelės darželyje. Jai pavyko ištrūkti, nes ji mokėjo dainuoti. Kitaip vikingai būtų paėmę ją su savimi. Vikingai grobė gražias moteris, kur tik galėjo, o lietuvės merginos buvo garsios savo grožiu tais laikais ir tebėra iki šiol. Argi islandai nesipiktintų, jei čia atvykę lietuviai išsivežtų keletą gražuolių islandžių su savimi į Lietuvą? O tai būtų tik atlygis už lietuvių moteris, kurias islandai grobė senais laikais Lietuvoje... Ankstesniais amžiais lietuviai niekada neturėjo galimybės atsiimti šios skolos. Jie niekada neatvykdavo į Islandiją, nors ir buvo puikūs jūreiviai.
*
Kniutlingų sagoje pasakojama apie lietuvių keliautoją vardu Vidgautas (4), kuris prekybos reikalais plaukiodavo po platųjį pasaulį. Jis atvyko į Daniją, ten priėmė krikštą ir tapo Kunigaikščio Knuto, puikiojo Pietų Jutlandijos valdovo, artimiausiu draugu ir patikėtiniu. Pažymėtina, kad suomiai, kurie dabar laikomi pirmaujančia tauta jūrininkystės pasaulyje, šio meno išmoko iš lietuvių. Senovėje, kada jų tauta traukė iš rytų dabartinės Suomijos link, jie buvo ilgam apsistoję lietuvių kaimynystėje. Tenai suomiai tikriausiai pirmą kartą pamatė jūrą ir susipažino su jūrininkyste. Vienas to įrodymų – laivas suomiškai vadinamas „laiva“, burė – „purje“ (5), nors šios kalbos yra visai negiminingos. Lietuvių kalba priklauso indo-germanų (6) grupei, kaip ir daugumos šiaurės kontinento gyventojų kalbos, o suomių kalba priklauso fino-ugrų kalbų grupei. Lietuviai taip pat išmokė suomius ūkininkauti, ir tai, šalia kitų dalykų, matoma iš to, kad daug suomiškų pavadinimų, susijusių su žemės ūkiu, yra lietuviškos kilmės. Pavyzdžiui, kirvis suomiškai vadinamas „kirves“, piemuo – „paimen“. Žmonės neturėtų stebėtis, kad suomiai mokėsi ūkininkauti iš lietuvių, nes lietuviai nuo pat seniausių laikų buvo vieni darbščiausių žemdirbių šiaurės žemyne. Žymus romėnų autorius Tacitas parašė knygą, kuri vadinasi „Germania“ ir kurioje jis aprašo germanus ir jų kaimynus. Toje knygoje Tacitas skyrė lietuviams pagiriančių žodžių ir sako, kad jie yra tiesiog puikūs žemdirbiai (7).
*
Lietuviai tebegyvena toje pačioje vietoje, per vidurį tarp germanų ir slavų tautų. Kai kurie mokslininkai mano, kad visos tautos, kalbančios indoeuropiečių kalbomis, tarp jų ir skandinavų, yra kilusios iš dabartinės Lietuvos. Jeigu šitai būtų kada nors įrodyta, būtų galima teigti, kad Lietuva yra daugumos Šiaurės Europos kontinento tautų protėvynė. O dabar bent jau galime pasakyti, kad lietuvių kalba priklauso prie seniausių (8) kalbų, kuriomis dabar kalbama Europoje. Ji priskiriama baltiškajai indo-germanų kalbų grupės šakai ir todėl yra visiškai nepanaši į jokią kaimyninę kalbą (neskaitant latvių, kuria kalbama Latvijoje. Ši kalba taip pat yra baltų kilmės). Nei vokiečiai, nei slavai (rusai, lenkai) negali suprasti lietuviškai, jeigu šios kalbos nesimokė anksčiau. Vis dėlto, kai kurie užsieniečiai stengiasi išmokti rusiškai, norėdami keliauti po Baltijos šalis. Senoji karta, kuri yra užaugusi po rusų valdžia dar šiek tiek supranta rusiškai, tačiau jaunimas – ne. Jeigu toks užsienietis, kuris išmokęs rusų kalbą būtų įsimylėjęs jauną lietuvaitę ir pasakytų jai „ja tebia liubliu“, ji jo nesuprastų, nes lietuviškai ši nuostabi frazė skamba: „aš myliu tave!“. Iš to matome, kad lietuviškas prisipažinimas meilėje visiškai skiriasi nuo rusiško – žinoma, tik žodžiais, ne veiksmais. Ir jeigu mergaitei vaikinas patiks, ji jam galbūt uždainuos vieną iš tų gražių lietuviškų dainų, kuriomis žavėjosi daugelis poezijos meistrų kitose šalyse, tarp jų ir Goethe. Galbūt ji jam padovanos namuose austą juostą, nes toks yra paprotys – mergelėms dovanoti savo mylimajam tokią dovaną. Lietuvoje žmonės yra labai tautiški ir skiria labai daug dėmesio viskam, kas tautiška. Plačiuose vieškeliuose stovi garsūs lietuviški kryžiai, kurie nuo seno traukė vietinių ir užsienio menininkų dėmesį savo originaliu stiliumi. Tačiau miestuose, moderniuose gyvenamuose kvartaluose, fabrikuose, biuruose, akmenimis grįstose gatvėse verda gyvenimas, nukreiptas ta linkme, kad išsipildytų Tautinėje giesmėje išreikšti troškimai: kad Lietuvos sūnūs dirbtų tėvynės naudai ir žmonių gėrybei.
(1) Teodoras Bieliackinas, Lithauen – landið, sem norrœnir víkingar huggu á strandhögg og rœndu konum, Vikan, 1940, 02 22 d. Nr. 8, p.14.
(2) Theodoras Bieliackinas, Barátta Lithaua fyrir Vilna, Lesbók Morgunblaðsins, 1940 02 18, Nr. 7, p. 49-51, 56.
(3) Tai nuoroda į dainą „Dainuok, sesyte! Ko nedainuoji“, kurios Bieliackino cituojamos eilutės, kaip teigia A. Jovaišas, yra L. Rėzos poetinė interpoliacija („Liudvikas Rėza“, 1969, p. 256–269). Vis dėlto, istorinio fakto, kad senovės vikingai lankėsi Baltijos pakrantėse, tai nepaneigia (čia ir toliau vert. past.)
(4) „Kniutlingų sagoje“ minima, kad buvo kilęs iš Samlando, taigi greičiausiai priklausė kitai baltų – sembų – genčiai.
(5) Mokslininkai nesutaria, kuria kryptimi vyko skolinimasis, šie žodžiai galėjo būti ir fino-ugrų kilmės skoliniai baltų kalbose.
(6) Taip anksčiau buvo vadinamos indoeuropiečių kalbos.
(7) Tacitas mini aisčius.
(8) Šiandien korektiška būtų sakyti: archaiškiausių.
