Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 7d. 09:46

Vaidas Jauniškis: Portreto fonas

Vaidas Jauniškis
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Vaidas Jauniškis

Pagaliau galime nurimti – vieną dieną atsidaro muziejai, „Kino pavasaris“ tirpina įšalusias lede sielas, parodos keičia viena kitą, persukamas laikrodis, kažkam pasipila apdovanojimai, ima šviesti viltis it kokia vakcina – ir vis tiek eini į parodą, o realybė neišnyksta, paveikslas geras, filmas įdomus, bet menas asmeniškai ima priekabiauti prie tavęs šiandienos realijomis. Visiškai nežada gelbėti pasaulio grožiu. Kas pasakė tą nesąmonę?

MO parodos „Sunkus amžius“ kuratorė Anda Rottenberg tik rengdama parodą išsiaiškino, kad Andrzejaus Wróblewskio paveikslai vaizduoja ne Varšuvos, o Vilniaus getą. Nutapyti egzekutoriai, pasirodo, buvo ne esesininkai, o rusų SMERŠ baudikai, siautėję Vilniaus apylinkėse ir užfiksuoti jauno dailininko,– tik motina, norėdama eksponuoti sūnaus paveikslus, turėjo keisti pavadinimą, bet uniformas menantys žiūrovai suprato. Taip Wróblewskis tampa mūsų krašto praeities liudininku – neramaus krašto neramiu metu. Bet jei aš šio fakto neišgirstu, dailininkas lieka tolimas kaip Varšuvos nacionalinis muziejus, ir nelyginamai artimesnė savo patirtimis gali tapti skulptorė Alina Szapocznikow, lipdanti kūnų išklotines: visų jie daugmaž vienodi. Lankytojo žvilgsnis visada ieško atramos.

Jos dosniai parūpina menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, aukštu žemiau susumavusi dešimtmetį, esmingai pakeitusį Vilnių: nuo 1939 iki 1949 m. per kelias valdžias miestas nusimetė skrybėlaites, kostiumus, paliko paplūdimio kavą, išpardavė art deco baldus ir įlindo į šimtasiūles. Iš kone Austrijos ar Čekijos miesto su parkuose skambančia muzika virto pokario griuvėsių gatvėmis ir visiškai pasikeitusiais gyventojų veidais ir kalba. Janinos Lili Paškauskaitės flomasteris nupiešė nykstančius interjerus, tuštėjančius butus, baldus, kurių dar rastume ne vien antikvariatuose. Kelių paveiksliukų istorija tampa itin jautriomis kadruotėmis vis dar nepastatytam filmui, ir kažin ar kada rasis ryžto lenkų ir lietuvių bendrai juostai apie tai, kodėl vis dar lenkų turistai važiuoja į Vilnių. Ir kodėl be jokio politinio užtaiso vadina jį nasze Wilno.

Kalbasi parodos, artefaktai jungiasi į vieną ištisinį pasakojimą, kurio pasiilgau – ir temų aidai, persipynimas, vienos formos pratęsimas kita tampa dar vienu žaidimu, kelių dienų pasakojimu. Mums pripažinti ne kunigaikščių Vilniaus praeitį dar reikės kažkiek laiko, bet minėtos parodos stiprina šį pasakojimą. Mes, peržengę siauro tautiško žvilgsnio liniją, galime spėlioti, kaip keliaus kiti.

„Kino pavasario“ filmas apie Srebrenicos genocidą „Quo vadis, Aida“ – pusantros valandos siaubingos įtampos, tinkamos visai pamiršti šiandieną. Bet bosnių režisierės Jasmilos Žbanić juosta kelia klausimą ne tik apie tai, kaip tai įvyko, bet kaip su tuo gyventi, o tai jau – amžina Vidurio, Rytų ar Pietų Europos drama. Bosniai tai patyrė prieš 25 metus ir ryžosi klausti – kaip įmanoma toliau serbų egzekutoriams gyventi toje pačioje laiptinėje su bosnių našlėmis, užimti ištuštėjusius aukų butus – ir ar įmanoma susitaikyti, o ne tik pakęsti sučiaupus lūpas. Prievartos ir žeminimo mechanizmas universalus, todėl kažkur fone ataidi mūsų miestų getai, vienos tautos išnaikinimas... Nors dėl draminės įtampos personažai yra išgalvoti, pagrindinė linija tėra pretekstas visam fonui, kuris fiksuojamas dokumentaliai. Tai, regis, pirmoji bosnių juosta šia tema – vadinasi, to krašto laukia dar ilga kelionė iki bandymų kalbėtis, o kovos dėl genocido centro veiklos ateis gerokai vėliau.

Tokiame fone skandinavų istorijos ne tik saugios ir geros. Jos net šiek tiek nepatikimos, tarsi kadrui trūktų purvo, dramų. Bet stebėti tik siužetą ir jo herojus taip pat neišeina – šalia jų visada bus visuomenė, esanti kaip kokie reklamų ir parduotuvių vaizdai, į kuriuos spoksojai pirmąsyk išvykęs į kapitalistinį užsienį. Todėl kai filme „Tapytoja ir vagis“ rodomas narkomanas, pavogęs iš galerijos paveikslą ir nepamenantis, kur nukišo, puolęs, vėl prisikėlęs, žudęsis, nuteistas, vėl puolęs – ir staiga finale suradęs savo laimę ir grįžęs prie bakalauro studijų, – neįmanoma šios pasakos vertinti savo metrine sistema. Greičiau holivudinės „Gražuolės ir pabaisos“ modeliu. Kone kiekvienoje scenoje lenda mintis – „tai Norvegija“. Su reabilitacijos centrais, su atida, atlaidumu, žodiniais argumentais vietoje kumščio ar keiksmų, kalėjimais kaip vieta, kurioje rengiama, kaip toliau reikės gyventi visuomenėje... Įdomu, ratifikavo jie Stambulo konvenciją ar seniai turi savą, kokio nors Alesundo?

O kas būtų, jei kokia moksleivė eitų kas penktadienį prie parlamento Vilniuje streikuoti dėl klimato? Geriausiu atveju – įdomybių puslapis, vėliau – medicinos suvestinės.

O kas būtų, jei kokia moksleivė eitų kas penktadienį prie parlamento Vilniuje streikuoti dėl klimato? Geriausiu atveju – įdomybių puslapis, vėliau – medicinos suvestinės. Todėl Nathano Grossmano filmas „Aš esu Greta“ – „tai Švedija“. Tik tos visuomenės išsiauklėjimo, empatijos, bendruomeniškumo ir dar balažin ko dėka kažkas prie streikuojančios Gretos Thunberg sustoja, paklausia jos, ima diskutuoti. Mūsų žvilgsnio nuraminimui – bent politikai universalūs, jie ir ten pamato naudą sau. Yra ir kita, užgauliojanti, keikianti pusė, bet proporcijos skiriasi. Filmas visgi yra ne tik apie pačią aktyvistę, bet labai daug apie aplinką. Autistės fone visų gestai išgrynėja, pozos apsinuogina, nes Gretos žodžiai neturi pamušalo ir potekstės, jos veiksmai reiškia tik ją apnikusią idėją, o ne galimybę gauti naudos. Kitas skandinaviškas aspektas – galimybė režisieriams sekti savo „personažus“ metus, dvejus, trejus...

Ir staiga širdis ima laisviau plakti: rumuno Radu Jude „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“. Peizažas gerokai artimesnis – šių metų Bukareštas, savo baisių reklamų stirtomis primenantis dešimtojo dešimtmečio Lenkiją, mokytojos ilga kelionė iš kokio Naujamiesčio per Užupį į centrą. Miesto meras už tai režisieriaus turbūt nepagirs, bet Bukareštas dėl istorijos gali būti ramus – jis yra užfiksuotas tiksliai: 2020 vasara, kaukės ir žmonių susierzinimas. (Tuoj pat replika į (mūsų) šalį: Nacionalinis muziejus paprašė žmonių siųsti daiktus, faktus, kurie liudytų pandemiją, o kinematografininkai, dokumentalistai tuo pasirūpino?)

Mokytoja, kurios mylėjimosi su vyru filmuotos scenos pateko į internetą, sulaukia mokinių tėvų teismo. Ir tai jau idealus apspjaudytas mūsų veidrodis, kurį, norime ar ne, puošiame kasdien. Pakeiskime į savas realijas, ir tai bus mūsų šių dienų filmas. Jei tik gebėtume tokį sukurti, kurį režisierius, regis, ir nusakė žanru „balamutiškas porno“ (porno balamuc). Ten – kaltinimai viskuo, iškedenant visas temas, nuo tautiškiausio poeto, rašiusio ir blevyzgas, iki žydų ir LGBT sąmokslo. Šiandien pas mus tai būtų piktinimasis „gyvuliais, kurie parodė, kad yra lygesni už kitus“, ginčai „O kodėl gavo šitas š..?“, tada „Nebūkim naivūs, tai Kremliaus projektas!“, kiti sąmokslai – ir apie vakcinas, ir apie „atšilimą, kai tokia žiema buvo...“, ir galiausiai „Lietuvėlę sunaikins ne virusas, o genderis!“... Tai – tik dalis mūsų gyvenimo tinkle, bet kadangi viešas gyvenimas pakliuvo į tinklo spąstus, jis ir yra mūsų viešas veidrodis. Normali reprezentacija, itin artima rumunų filmui: tai ne ginčai, diskusijos ir bandymai rasti sprendimą, bet egzekucija, žeminimas visomis priemonėmis. Žemiau juostos – tiesiogiškiausia prasme.

Todėl lygiai taip pat galime ginčytis – „O kodėl apie šitą rašo ir už ką jis nominuotas...?“, „Ne, man tai anas filmas labiau, šitas visai nesuėjo...“ Iš esmės tuo ir pabaigiame. Negi imsi įrodinėti, kodėl? Feisbukas ne tam, kad įrodinėtum, o kad tiesiog pareikštum savo.

Anksčiau literatūros, teatro, kino kritikai apie visuomenę spręsdavo pagal tų laikų herojus. Neva jie atspindi visuomenę ar jai priešinami, todėl irgi atspindi. Kūrėjams užduotis – surasti ar sukurti herojų ir per jį pasakoti apie dabartį. Taip būdavo koncentruojamasi į Hamletą, ir nusispjauti, kas ten toje Danijoje dedasi. Todėl pabandysiu įrodyti ne feisbuke: užkliuvau už parodų ar šių filmų todėl, kad jie nesiūlo tik herojų neįprastose aplinkybėse. Rodo, kas yra už veikėjų. Kartais net neketindami išduoda peizažą už Monos Lizos. Operatorių kameros neįrėmina scenos estetiškai, o leidžia kamerai klaidžioti po minią, namus, pajusti atmosferą. Parodos bando priminti darbų gimimo laiką, ir tokia muziejų teatralizacija jau kone privaloma. Gal labai klystu, bet asmens, išskirtinybės kultas, buvęs toks reikšmingas mokyklos programose (atpasakok, kur nuėjo ir ką atliko), vėliau pastiprintas sensacingos žurnalistikos pavyzdžiais, nebeveikia. Jis primena iškirptus dvimačius veikėjus be peizažo. Lyg vagis, įsibrovęs į galeriją, būtų pavogęs ne paveikslą, bet iškirpęs tik jam patikusį veidą. Gal pavyks parduoti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:01
00:53
00:54

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/