Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 24d. 20:59

Vienas garsiausių pasaulio antropologų Thomas Hyllandas Eriksenas: „Mums reikalingas laikas, kai nieko neįvyksta“

Thomas Hyllandas Eriksenas Interviu Tik 15min
VDU nuotrauka / Thomas Hyllandas Eriksenas

Profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas prieš kelis dešimtmečius pradėjo kalbėti apie vis spartėjantį gyvenimo ritmą, greitėjantį ir vis labiau fragmentuotą laiką, informaciją, kurios kiekiai nebėra pakeliami žmogaus smegenims. Jo knyga „Akimirkos tironija“ apibendrino šią diagnozę ir pasiuntė grėsmingą perspėjimą pasauliui.

Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius, buvęs Europos socialinių antropologų asociacijos prezidentas ir Norvegijos Mokslų akademijos narys jau kurį laiką koncentruojasi į globalizuoto pasaulio ir šiuolaikybės keliamas įtampas.

T.H.Eriksenas sukūrė „perkaitimo“ („overheating“) koncepciją, kuri apima ne tik klimato kaitos reiškinius, bet ir žmogaus mąstymo patiriamus iššūkius.

Lietuvių kalba išleistoje jo knygos „Akimirkos tironija“ įžangoje rašoma: „Yra daug ženklų, rodančių, jog kuriame visuomenę, kurioje netrukus vargu ar bus įmanoma sukurpti ilgesnę mintį. Tarpus užpildo nedidelės pavienės informacijos nuotrupos, jos įsiterpia į visumą ir ją suskaido, išstumdamos viską, kas nors kiek pasenę, didesnės apimties ir lėtesnio tempo. Penkiasdešimtmečiai ne itin paklausūs darbo rinkoje, nebent apsimeta dvidešimtmečiais. Nieko nėra labiau atgyvenusio už praėjusios savaitės madą. Ir taip toliau. Nesu nei nostalgikas, nei technologijų priešas – jau daug metų laukiu nesulaukiu, kol mane pasieks greitasis interneto ryšys. Tačiau manęs nė kiek nevilioja perspektyva gyventi visuomenėje, kur viskas stovi vietoje pašėlišku greičiu.“

15min pasikalbėjo su Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro kvietimu Lietuvoje apsilankiusiu profesoriumi T.H.Eriksenu.

– Jūsų knyga „Akimirkos tironija“ buvo parašyta 2000-aisiais. Apie laiko greitį, nesuvaldomą informacijos kiekį rašėte tuo metu, kai vyravo elektroniniai laiškai, internetas tik įsibėgėjo, asmeniniai kompiuteriai dar nebuvo visiems prieinamas dalykas. Dabar gyvename išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų ir žaibiško interneto greičio amžiuje. Kaip pranašingos jūsų mintys atrodo dabarties perspektyvoje?

– Akivaizdu, kad nuo 2000 metų įvyko daugybė pasikeitimų informacinių, komunikacinių technologijų srityje. Tiesą sakant, aš jau pasirengęs parašyti ir savotišką „Akimirkos tironijos“ tęsinį, kuris aptartų šiuos pasikeitimus. Tuo metu mes neturėjome socialinių tinklų, trumpųjų žinučių siuntimas taip pat nebuvo toks paplitęs reiškinys. Jei būčiau rašęs penkeriais metais vėliau, tikrai būčiau paskyręs vieną knygos dalį tam, kaip trumposios žinutės pakeitė mūsų bendravimą ir kalbą.

„Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“ dar neegzistavo. Internetas per tą laiką tapo viską persmelkiančiu komunikacijos tinklu. Nuvykstate į Rytų Afrikos turgų ir ten žmonės naudojasi internetu, kad apmokėtų sąskaitas, kad patikrintų kainų skirtumus, kad nusiųstų linkėjimus savo merginai. Interneto plėtra pakeitė daugybę gyvenimo aspektų.

VDU nuotrauka/Thomas Hyllandas Eriksenas
VDU nuotrauka/Thomas Hyllandas Eriksenas

Turbūt daugiausia dėmesio teikčiau stebėjimo sistemai, tam, kaip mes stebime vieni kitus per socialinius tinklus. 2000-aisiais stebėjimas nebuvo toks reikšmingas, tuomet net nebuvo mobilių telefonų su filmavimo kameromis. Iš savo vaikų ir jų bendraamžių girdžiu, kad jie baiminasi eiti praustis po sporto treniruočių, nes juos gali nufilmuoti ar nufotografuoti, o nuotraukas paskleisti ir gėdinti juos socialiniuose tinkluose.

Turime ne Didįjį brolį, o mažuosius broliukus ir sesytes, kurie mus nuolat stebi. Tu negali suklysti, negali susimauti.

Atsirado daug nerimo dėl išorės pasaulio, kurį sukūrė ne orveliškas Didysis brolis – valstybė neseka mūsų tiek, kiek buvo galima įsivaizduoti, o nuolat stebėti mus pradėjo korporacijos, kurios naudojasi savanoriškai mūsų viešinama informacija. Dar svarbiau tai, kad mes pradėjome sekti vienas kitą. Turime ne Didįjį brolį, o mažuosius broliukus ir sesytes, kurie mus nuolat stebi. Tu negali suklysti, negali susimauti. Jei esi politikas ir kitas viešas asmuo, jokiu būdu negali apsikvailinti, nes tai tuojau pat atsidurs socialiniuose tinkluose.

Mes neseniai turėjome politinį skandalą Norvegijoje, kai grupė politikų laisvalaikiu gėrė alkoholinius gėrimus pakeliui į vasarnamį kalnuose ir juokaudami išsiuntė seksistišką ir bjaurų elektroninį laišką kolegai. Prieš penkiolika ar dvidešimt metų tai nebūtų tapę skandalu, nes jie būtų tiesiog pajuokavę tarpusavyje. Tai sukuria bendrą nerimo atmosferą, verčia mus nuolat jaudintis ir, tikriausiai, apriboja mūsų intelektinę laisvę.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tas procesas, kurį aprašiau tęsiasi ir įsibėgėja – laiko fragmentacija, mažėjanti koncentracija, negebėjimas tiesiog prisėsti ir paskaityti knygą keturias valandas be pertrūkių. Matau šiuos reiškinius savo studentų gretose. Prieš du dešimtmečius tai buvo nauja problema, o dabar situacija žymiai blogesnė.

– Kodėl konstatuodamas tokią sudėtingą tikrovę jūs išliekate optimistu? Sakyčiau, kad perskaičius jūsų knygą daugelis turėtų labai sunerimti ne tik dėl gyvenimo kokybės, bet ir dėl gyvenimo prasmės klausimo.

– Aš visada pabrėžiu, kad nepaisant blogų aspektų privalome nepamiršti gerosios pusės. Geroji technologijų plėtros pusė yra žinių pasiekiamumas ir nemokamumas. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad žmonės tampa protingesni. Anaiptol, tai suteikia galimybę žmones klaidinti. Tai tikriausiai bus dar vienas naujas skyrius mano knygoje.

Kartu su informacijos prieinamumu iškyla netikrų naujienų, informacijos patikimumo, jos šaltinių problemos. Bet, nepaisant visų pavojingų aspektų, mes tampame labiau integruoti kaip žmonija, galime komunikuoti su žmonėmis iš bet kurio pasaulio krašto. Yra daug nesąmonių, kurias skleidžia net ir Amerikos prezidentas, bet tai galimybė bendrauti be sienų, kokios nebuvo niekada žmonijos praeityje. Manau, kad esame pajėgūs suvaldyti technologijas, galvoti apie jas kaip apie aplinką. Aplinkoje turime užterštumo problemą, o informacijos lauke turime mąstymo užterštumo bėdą.

Aplinkoje turime užterštumo problemą, o informacijos lauke turime mąstymo užterštumo bėdą.

Reikia likti sąmoningiems ir suprasti, kad žudote savo mąstymą, jei nesustojate jo stimuliuoti. Vidutinis amerikietis vyras savo išmanųjį telefoną patikrina 200 kartų. Kai kur registruojami skundai, kad bevielio interneto ryšys nėra pakankamai greitas tualetuose. Mano mintis, kuri pateikiama ir „Akimirkos tironijoje“, ir naujoje knygoje „Perkaitimas: greitėjančių pokyčių antropologija“ yra apie tai, kad turime suprasti, jog mums reikalingi tarpai, laikas, kai nieko neįvyksta. Tai yra būtina kūrybiškumui.

Kai kas nors vyksta nuolat ir jūsų mąstymas perpildytas, jūs žiūrite į telefono ekraną net gulėdamas vonioje, neturite laiko tiesiog paspoksoti pro langą, tai labai pavojinga jūsų gebėjimui kurti, kuris išlaisvinamas būtent tada, kai aplink nieko nevyksta.

– Ar manote, kad technologijos vis dar tarnauja humanizmo, intelektualizmo idėjos palaikymui ar jos jau senokai vystosi laisva eiga ir šio proceso mes nebegalime suvaldyti?

– Manau, kad atsakymas ir taip, ir ne. Jūsų užuomina, kad technologijos tampa destruktyvios, yra visiškai tiksli. Mes dar nesupratome, kas iš tiesų vyksta, esame technologinės revoliucijos procese, kuris tikriausiai tęsis dar mažiausiai kelis dešimtmečius. Žmonijai pavojinga prarasti gebėjimą atsiminti, gyventi taip, lyg viskas vyktų tik čia ir dabar. Prarandame praeities jausmą ir nesuprantame, kaip atsidūrėme vienoje ar kitoje situacijoje, kur einame. Kai prarandame praeitį, nyksta ir ateitis, nes nebeturime galimybės planuoti, mąstyti, kaip elgtis nuo atitinkamo momento. Tai labai pavojinga.

Dar pavojingiau yra, nes prarandamas gebėjimas susikaupti, įsigilinti į tam tikrą veiklą. Jei esi stalius, filosofas ar žurnalistas, tu nori gerai atlikti savo darbą. Ar gali gerai atlikti savo darbą, jei nuolat esi pertraukiamas? Kalbėdamas apie informacijos kiekį knygoje „Perkaitimas“ aš naudoju pavyzdį su nuotraukomis. Per penkerius metus, nuo 2010 iki 2015 metų, nuotraukų kiekis pasaulyje patrigubėjo nuo 35 milijardų iki 100 milijardų. Skaičiai gal nereiškia daug, bet, sutikite, tai milžiniškas kiekis. Dauguma tų nuotraukų padarytos išmaniaisiais telefonais, kurie staiga išplito pasaulyje. Bet ką šis sprogimas pasako apie mūsų gebėjimą suvokti, interpretuoti, žavėtis vaizdais?

VDU nuotrauka/Thomas Hyllandas Eriksenas
VDU nuotrauka/Thomas Hyllandas Eriksenas

XIX amžiuje, kuris buvo įspūdingo technologinio ir intelektualinio progreso šimtmetis – daugybė mokslinių teorijų, inovacijų, idėjų, nuostabios knygos, Dostojevskis ir Dickensas, Marxas ir Darwinas – be kompiuterių pagalbos buvo pastatyti milžiniški tiltai, tuneliai, pastatai. Koks skirtumas tarp dabarties ir tų laikų? Komunikacija buvo lėtesnė ir žmonės nebuvo taip dažnai pertraukiami mąstymo procese. Mes turėtume viską daryti lėčiau ir atsargiau.

Kitas aspektas yra tai, kaip mes pasinaudojame technologijų teikiamomis galimybėmis. Vienas iš mano studentų magistrantų nusprendė patikrinti, kaip internetas yra naudojamas pasaulyje. Jis nuvyko į Indiją, kaimelį, kuriame neseniai buvo įkurta interneto kavinė. Kavinė buvo įkurta tikintis, kad ji padės kaimo gyventojams pasitikrinti produktų kainų skirtumus, padės sužinoti daugiau dalykų apie pasaulį, jauniems žmonėms padės pateikti paraiškas stojimui į universitetus. Kas nutiko? Nutiko tai, kad šią interneto kavinę užplūdo jauni vyrai, kurie naudojosi internetu tam, kad rastų pornografinių vaizdų.

– Friedrichas Nietzsche skelbė Dievo mirtį, Vienos ratelio pozityvistai – metafizikos pabaigą... Ar nesijaučiate pranašu, kuris skelbia linijinio laiko ir laiko apskritai pabaigą?

– Taip. Tam tikra prasme jūsų įžvalga teisinga. Aš skelbiu laiko pabaigą ta prasme, kad nebelieka natūralaus augimo, evoliucijos, vystymosi. Laikas nebeturi krypties. Kartais atrodo, kad mes esame kelyje, kuriuo lekiame visu greičiu, bet niekas nežino kelionės tikslo. Kada paskutinį kartą girdėjote politiką, kuris kalbėjo apie konkrečią viltį? Kada paskutinį kartą kas nors sakė, taip, mes dabar esame tokioje situacijoje, o po keliasdešimt metų, jei veiksime vieningai, dirbsime sunkiai būsime štai tokioje?

Laikas nebeturi krypties. Kartais atrodo, kad mes esame kelyje, kuriuo lekiame visu greičiu, bet niekas nežino kelionės tikslo.

Politikai dabar veikia baimės ir netikrumo atmosferoje, kur viskas vyksta trumpais periodais. Norvegijoje mes turėjome tikėjimą, kad tai kolektyvinis projektas, kad mes kuriame tobulą visuomenę ir pasieksime tai per kelis dešimtmečius. Ši iliuzija pranyko. Ta prasme laiko pabaiga išties įvyko vystymosi, progreso, evoliucijos atžvilgiu.

Tai susiję ne tik su laiko fragmentacija, kurią lėmė informacinės technologijos, bet ir su planetos situacija. Kalbu apie klimato kaitą, aplinkos užterštumą ir palengva apimantį suvokimą, kad modernybė, kurią į priekį varė anglis ir kitos iškasenos, buvo nuostabi du šimtus metų, tapo mūsų planetos prakeiksmu. Tai labai sudėtingas suvokimas, kuris trukdo mąstyti apie ateitį. Mes nenorime pripažinti, kad šios nuolatinio augimo ir ekologinės pusiausvyros idėjos prieštarauja viena kitai.

– Atrodo, kad jūs išeitį matote politiniame susitarime, politiniuose procesuose. Bet politika taip pat išgyvena rimtas idėjines ir moralines krizes, patiria lyderių ir pasitikėjimo trūkumą. Ar iš tikrųjų politikoje galime rasti sprendimą „perkaitimui“?

– Politika yra tik viena iš atsakymo dalių.

– Leisiu sau priminti jums vieną iš jūsų citatų: šiuolaikinė politika yra neoliberalizmas be širdies ir konservatyvi tapatybių politika be proto.

– Tapatybių politika yra paremta atsitraukimu, tam tikra prasme, ir lėtėjimu, pripažinimu, kad viskas vyksta per greitai.

– Bet ar ta konservatyvi tapatybių politika nėra pagrįsta nostalgija laikams, kurių niekada nebuvo?

– Išties. Nostalgija tikrovei, kokios nebuvo, egzistuoja. Jei paimtume Norvegijos pavyzdį, tai aš buvau jaunuolis aštuntojo dešimtmečio Norvegijoje, prieš prasidedant paskutiniam pagreitėjimui ir tai buvo nuobodus laikas. Tai buvo neblogi laikai, bet viskas buvo vienoda – maistas tas pats, vienas kitas geresnis filmas kino teatre. Žmonių sveikata nebuvo tokia gera, gyvenimo trukmė nebuvo tokia ilga, galimybių keliauti ir pažinti buvo mažiau. Ar norėtume sugrįžti į tuos laikus?

Aš manau, kad tapatybių politika paremta impulsu, kuris veda link procesų sulėtinimo. Viskas vyksta greitai, niekas neklausia mano nuomonės, tad sulėtinkime ir atsitraukime truputį. Neoliberalizmas be širdies, tai tiesiog aklas pelno siekis. Jis sukuria ne tik turtą, bet ir skurdą. Ne tik galią, bet ir bejėgystę. Tas aklas pelno siekis naikina ir vietos bendruomenes. Globalios korporacijos atkeliauja ir įkuria savo gamyklą, pastato prekybos centrą, kuriame rasi prekes visuose pasaulio kraštuose. Šalia mano viešbučio Kaune yra tos pačios parduotuvės, kaip ir šalia mano namų Osle. Tai nuobodu. Aš norėčiau pamatyti kažką, kas būtų lietuviška.

Tad koks tas trečiasis kelias tarp neoliberalizmo ir konservatyvaus atsitraukimo? Aš tikiu, kad politika kuriama iš apačios, keliant pamatinius klausimus. Kas yra geras gyvenimas? Kaip aš noriu gyventi? Kokius santykius aš noriu palaikyti su kitais žmonėmis? Kokio gyvenimo aš noriu savo vaikams? Spręsti juos reikalinga politinė vaizduotė. Tai neprivalo būti kairės ar dešinės politika, neprivalo supriešinti kosmopolitizmo ir tapatybės idėjų. Reiktų klausti, kokiu keliu eina visa žmonija, kokia žmonių gyvenimo kokybė, ar jie junta pasitenkinimą savo gyvenimu.

– Tai jūsų siūlymas yra sugrįžti prie pamatinių filosofinių klausimų?

– Būtent. Tokių klausimų klausė senovės graikai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Kai Aristotelis kalba apie gerą gyvenimą, jis nesako, kad mes turime gyventi hedonistiškai, nuolat patirti kūniškus malonumus.

Esmė slypi moraliame gyvenime, kuris suteikia galimybę gulint mirties patale pasakyti sau, savo artimiesiems, kad padariau viską, ką galėjau. Kad buvau doras žmogus, kuris stengėsi palikti pasaulį geresnį, nei į jį atėjo. Tai yra nuvertintas dalykas šiais laikais. Mes koncentruojamės į vartojimą ir greitą grąžą.

– Ar tai susiję su procesu, kurį aprašėte „Akimirkos tironijoje“, kai informacijos kiekis ne tik nesukuria intelektualumo, bet net ir jį naikina? Pastarųjų metų įvykiai patvirtina tokią teoriją ir matome netgi antiintelektualinius judėjimus, kuriuos remia įtakingi politikai ir verslininkai. Kompleksiški ir sudėtingi procesai tiesiog atmetami, o atsakymai vulgarinami ir prievarta suprastinami.

– Tai labai svarbus klausimas. Šiais chaotiškais laikais, kai netikros naujienos persipynusios su tikromis, paviršutiniškos analizės sklando šalia išsamių analizių, informacija pateikiama kartu su dezinformacija yra akivaizdus poreikis paprastų sprendimų ir atsakymų. Įvyko netgi savotiškas posūkis nuo intelektualinio prie suvulgarinto biologinio aiškinimo. Viskas yra genetika. Neprivalai skaityti Hegelio, nes užtenka paskaityti kokį autorių, kuris yra perskaitęs Darwiną.

Kuo daugiau informacijos, tuo mažiau informuoti mes tampame. Mes prarandame mąstymo gylį, kontempliaciją.

Aš palaikau kompleksiškumo idėją, jei ji padeda pateikti pilną vaizdinį, bet ne tokio kompleksiškumo, kuris apsunkina sprendimo procesą. Jei skaitai, privalai skaityti skirtingus tekstus ir susikurti vaizdinį iš įvairių perspektyvų. Bet tai užima nemažai laiko ir mes vėl grįžtame prie paradokso, kurį jūs pabrėžėte. Kuo daugiau informacijos, tuo mažiau informuoti mes tampame. Mes prarandame mąstymo gylį, kontempliaciją.

Antiintelektualizmas yra atsakas šiam chaosui. Kaip ir tapatybių politika yra supaprastintas atsakas sudėtingoms problemoms. Tai noras sugrįžti prie paprastesnių, lengviau valdomų ir suprantamų procesų. Tai sukilimas ne tik prieš multikultūralizmą, bet ir prieš tam tikras intelektines naujoves, kurios atsirado praėjusiame amžiuje. Postruktūralizmas, egzistencializmas, postmodernizmas – atmeskime tai ir mąstykime paprastai.

– Kokia nauja pasaulinė tendencija jus gąsdina labiausiai?

– Bendrame kontekste labiausiai gąsdina aplinkos problemos. Aš kalbu ne tik apie klimato kaitą, kuri labai abstrakti. Bitės nyksta, vabzdžiai nyksta – tai blogas signalas. Plastikas užpildo vandenynus. Skaičiuojama, kad 2050-aisiais plastiko vandenynuose bus daugiau nei žuvų. O dalis to plastiko tiesiog bus žuvyse ir galiausiai atsidurs mūsų kūnuose, kai suvalgysime tas žuvis. Tai globali problema.

Jei kalbame apie siauresnį kontekstą, tai labiausiai gąsdina stebėjimo ir atsakomybės problemos. Jos buvo puikiai pavaizduotos Dave'o Eggerso knygoje „Ratas“ („The Circle“). Iš esmės ten aprašoma „Google“, bet žengiama keletu žingsniu arčiau absurdo: jei tu nesi visiškai atviras visiems, vadinasi, tu kažką slepi. Manau, kad žmonėms turi būti leidžiama turėti paslapčių, turėti privatų gyvenimą. Turi būti ir scena, ir užkulisiai, kad veiktų skirtingi socialiniai ir kultūriniai registrai, bendrautume skirtingomis formomis.

Pamažu kuriama įsižeidimo kultūra, kai sunku ką nors pasakyti, kad niekas nebūtų įžeistas. Dar prieš kelis dešimtmečius tu galėjai laisvai ir drąsiai kalbėti, laidyti juokelius, kurie neįskaudindavo žmonių. Padidėjęs jautrumas kelia pavojų raiškos laisvei, minties laisvei. Kalbant apie stebėjimo problemą, tai ją puikiai parodė „Cambridge Analytica“ skandalas. „Facebook“, „Amazon“, „Apple“ žino daug dalykų apie mus ir jų pardavimai taikomi mums tikslingai. Aš dėl to jaučiuosi kiek nejaukiai.

Nueini į „TripAdvisor“, ieškodamas viešbučių ar vietų, kurias norėčiau aplankyti, o po penkių minučių „Facebook“ jau meta man pritaikytą turinį, kuriame siūlomi tos vietovės viešbučiai. Šis algoritmas veikia nekenksmingai, jis tik padeda reklamuoti, parduoti. Bet tuo pat metu supranti, kad tokia informacija gali būti panaudota ir kitokiems tikslams.

– Ar jums priimtina tezė, ypač paplitusi po JAV prezidento rinkimų kampanijos, kad gyvename pasaulyje po tiesos?

– Taip, tame yra dalis tiesos. Žinote tą terminą „bullshit“ (šūdas, nesąmonė, niekai, melas)? Jis reiškia ne tik teiginio nesąmoningumą, bet ir jo nereikšmingumą. Dalykai, kurių tu neprivalai žinoti, nes jie neturi jokios vertės. Donaldas Trumpas yra šio dalyko meistras. Jo žinutės socialiniuose tinkluose nukreipia dėmesį nuo rimtų politinių sprendimų ir tikrosios situacijos.

Kvaili žmonės gali gauti tiek pat ar net daugiau dėmesio nei tie, kurie prie konkretaus klausimo dirbo visą savo gyvenimą, atliko tyrimus ir rašė analizes.

Kita vertus, pasaulyje, kuriame gyvenu aš, akademiniame pasaulyje, vis dar yra tvirtas įsitikinimas, kad melas atskiriamas nuo tiesos. Bet mes vis mažiau įtakingi. Tai yra dar viena informacijos prieinamumo paradokso grimasa. Informacijos demokratizacija reiškia ne tik jos prieinamumą, bet ir tai, kad kvaili žmonės gali gauti tiek pat ar net daugiau dėmesio nei tie, kurie prie konkretaus klausimo dirbo visą savo gyvenimą, atliko tyrimus ir rašė analizes. Tai kuria nihilizmo atmosferą, kelia pavojų autoriteto sampratai.

Autoritetas gali būti suprantamas kaip tam tikra galia priversti žmones ką nors daryti, bet tai gali reikšti ir tai, kad jūs ką nors išmanote tuo klausimu daugiau nei kiti. Būtent ta antroji autoriteto samprata vis labiau silpnėja.

Nuo pat savo atėjimo į akademinę aplinką praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje stebėjau įsivyraujančią tendenciją, kad bet kas, gebantis vaizdingai išreikšti savo mintis, panaudoti metaforą, rėžti grubius ar provokuojančius teiginius, gali patekti į viešąją erdvę, komentuoti televizijos laidose procesus, kurių neišmano vien todėl, kad susikūrė savo įvaizdį. Tuo metu lėtesni, ramesni ir intravertiški mokslininkai, kurie išmano žymiai daugiau, nesulaukia dėmesio. Tai ir žiniasklaidos problema, apie kurią rašė Pierre'as Bourdieu. Tik dabar ji įgijo labai platų mastą.

– Koks būtų jūsų patarimas žmogui, skaitančiam šį mūsų pasikalbėjimą išmaniajame telefone ir kritiškai vertinančiam jūsų perspėjimus, suvokiančiam, kad ištrūkti iš užburto rato labai sudėtinga?

– Labai sunku atrasti sprendimą, kol visa sistema yra paremta rinkos principu. Ji turi psichologus, neurologus, kurie nuolat pataria, kaip sėkmingiau pasinaudoti mūsų silpnybėmis, sukurti didesnį pasitenkinimo jausmą. Naujausi tyrimai parodo, kaip keičiasi jūsų hormonų lygis, kai feisbuke kas nors palike'ina jūsų įrašą. Tai suteikia jums paskatinimą, bet po kelių valandų jums jau reikia naujų like'ų, kad sugrąžintumėt buvusį pasitenkinimo lygį.

Manau, kad išeitis būtų lėtumo judėjimas, kuris apimtų žmones, nebepakeliančius gyvenimo greičio. Nuo lėto valgymo restoranų iki lėto skaitymo būrelių. Sugrįžti prie žinojimo pamatų ir suprasti, kad gilesnis, lėtesnis procesas turi savo privalumų. Tai individualus sprendimas ir individui sudėtinga pasipriešinti rinkos jėgoms. Tam reikėtų ir politikos pagalbos. Kaip turime politiką, nukreiptą prieš rūkymą, alkoholio vartojimą, prostituciją, nelegalią ginklų prekybą ir panašius reiškinius, taip reiktų politikos prieš masinį reiškinių greitėjimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Kubos diktatorius Fulgencio Batista, atvėręs kelią kitam tironui – Fideliui Castro

Tiesiogiai Sportas

Penktas bandymas Tautų lygoje: Rumunija – Lietuva

Gyvenimas

Vyrams brazilišką depiliaciją atliekanti meistrė: apie iškrypėlius, sugriautus mitus ir erekciją

Gazas

Tragedija prie Balėnų visuomenėje sukėlė sąmyšį – reikia amerikietiškos tvarkos?

Tiesiogiai Sportas

Bušido kovų ringe – akibrokštas, kokio nėra buvę: perpykęs ant teisėjo, turkas atsisakė tęsti kovą

24sek

Treneris po išsprūdusios pergalės prieš Rusiją: „Mes verti Europos čempionato“

Interviu Mokslas.IT

Dangiškieji akmenys kolekcininkų rankose virsta ir filosofija, ir prabanga

Verslas

JAV prekybos karas jau varo verslą iš Kinijos – bet ne į Ameriką

Vardai

Popscenos princesė Monique koncertu Vilniuje pristatė po ilgų kūrybinių išgyvenimų gimusį albumą

Aktualu

JAV žurnalistė: iš nuskurusio sovietinio miesto Vilnius tapo normaliu europiniu miestu

24sek

Kaip apmaudu: stebint A.Saboniui ir A.Kirilenkai Lietuva neatsilaikė prieš Rusiją

Vardai

Tarp bušido turnyro gerbėjų – ir kovų menus pamilusi Erika Vitulskienė, ir Egidijus Dragūnas

Gyvenimas

Mylimojo smurtą bei vadovo priekabiavimą patyrusi Vilma: „Jaučiausi be kaltės kalta“

Pasaulis kišenėje

Kodėl Berlynas niekada nebus toks, koks buvo iki karo – ir to net nereikia

Gyvenimas

15 veislių šunų, kurių lojimas niekam nepridarys rūpesčių

Verslas

Kripto-pagirios kirto technologijų gigantei „Nvidia“ – neapsimoka kasti valiutų

Vardai

Inga Stumbrienė už dalyvavimą grožio konkurse Dominikoje karūnos sulaukė Lietuvoje

Aktualu

Kauno valdžia paaiškino, kodėl mirštančiųjų norus pildančiai įstaigai neskiria patalpų

Sportas

Istorinio kelio pabaiga: „Vytis“ pakuteno nervus Čempionų lygos laimėtojams

Aktualu

Selemonas Paltanavičius: vandens paukščių dabar lesinti jokiu būdu negalima

Naujienos

Aktualu

Orai.lt: karštą savaitgalį gaivins trumpalaikis lietus

Aktualu

Ginklų ekspertai: Iranas metų metus dykumoje tobulino tarpžemyninių raketų programą

Jei šiandien jūsų kolega į darbo vietą atkeliavo su rankšluosčiu ant peties, negalvokite, kad jis išsiblaškęs. Anaiptol – jis kaip niekada sąmoningas ir yra pasirengęs bet kuriuo metu leistis į kelionę ne po bet kur, o po visą galaktiką.

Šiandien pasaulio skaitytojai mini Rankšluosčių dieną – taip atiduodama garbė rašytojui, klasika tapusio romano „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ autoriui Douglasui Adamsui.

Kultūra

Douglasas Adamsas ir kelionės po galaktiką: kodėl šiandien su savimi reikia turėti rankšluostį?

Gazas

Eksperimentas Panevėžio gatvėse: ar vairuotojai praleidžia skubančius paramedikus?

Vardai

Naujame Ironvyto vaizdo klipe – šiurpūs vaizdai iš vaiduoklių miesto Latvijoje

Gyvenimas

Interjero dizainerė K.Grybaitė – ironiškai apie lietuvių pasirinkimus: „Vonios plytelės yra viena gyvenimo tragedijų“

24sek

Atsipalaidavimu nepatenkintas Šaras: „Kokie gali būti sunkumai nusiteikti?“

Vardai

Edita Daniūtė – apie gyvenimą Italijoje, sužadėtinio meilę cepelinams ir įkurtuves naujuose namuose

Aktualu

V.Uspaskichas: grįžtu į aktyvią politiką paskutinį kartą

Aktualu

Lietuvis Norvegijoje įtariamas pavogęs brangenybių už milijoną

Sulčių nauda

Aktualu

R.Urbonaitė: atsisakykime požiūrio, kad šioje valstybėje esame nuomininkai

Verslas

Penktadienį baigiasi era, kai į gyventojų duomenis buvo galima numoti lengva ranka

Deuce

Grėsmingiausias varžovas: R.Berankiui „Roland Garros“ burtai lėmė A.Zverevą

Aktualu

Avarija geležinkelyje: prieš apklausą lietuviui prireikė medikų pagalbos, italų advokatui jis paaiškino savo veiksmus katastrofos metu

Gazas

Po vasariškos liūties lūžusio medžio suniokotą „Audi“ radęs vaikinas nustėro – kas turėtų atsakyti?

Pasaulis kišenėje

Palanga laukia antplūdžio: gelbėtojai primena, jog Baltija klastinga

Gazas

Kelių policininkai maloniai nustebę: apskųsti girtą vairuotoją lietuviams jau tampa norma

Aktualu

R.Šimašius: visi dabar tapo rusiško popso ekspertais, o aš toks nesu

24sek

Artūro Gudaičio indėlio nepakako: „Olimpia“ pusfinalį pradėjo pralaimėjimu

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma