Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 17d. 12:14

Viešas laiškas Remigijui Šimašiui: „Petras Cvirka – tragiško likimo tėvynainis“

Paminklas Petrui Cvirkai
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Paminklas Petrui Cvirkai

Garbios ponios ir garbūs ponai, pristatau medžiagą, kuri liudija jog lietuvių literatūros klasikas Petras Cvirka – tragiško likimo tėvynainis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą susižavėjęs marksizmu, stalinistams okupavus Lietuvą tapęs jų rėmėju, po karo okupantams vėl sugrįžus, matydamas partizanų pasipriešinimą ir okupantų vykdomą genocidą, kaip deputatas bandė ieškoti tiesos ir rašė paskutinį savo kūrinį, romaną„Upė negrįžta“. Tuo metu tebuvo vienintelė tiesa: kruvinoji armija ir stribai visados turėjo būti teisūs. KGB pasirinko stalinistinį metodą, kaip atsikratyti rašytoju – prieš mirtį išaukštinti, o paskui tuoj pat sunaikinti.

Remdamasis liudininkų pasakojimais (aktorės Kazimieros Kymantaitės, rašytojo Jono Mačiulio, sovietų kalinės iš Kupiškio Onos Klevinskaitės-Aleksienės, Veliuonos krašto gyventojų Aleksandros Sadauskaitės-Veverskienės, Julijono Veličkos) ir Lietuvos Ypatingajame archyve esančiomis rašytojų Kazio Jakubėno ir Kazio Borutos bylomis (F-K 30 B - Nr. П-4465-Ли, F-K 30 B - Nr. 252 ir Nr.253) bei LKP CK partinio archyvo Petro Cvirkos asmens byla (F-Nr. 77, B - Nr. 1790) supratau, jog įvairūs straipsniai paskelbti viešojoje erdvėje nepilnai atskleidžia rašytojo likimą, istoriniai įvykiai vertinami, praeičiai suteikiant šiuolaikines politinio žaidimo taisykles. Internete paskelbtos anoniminės peticijos turinys suformuluotas ydingai, nurodant neegzistuojančius archyvus.

Kaip atrodė politinė Lietuvos situacija XX amžiaus ketvirtą ir penktą dešimtmečius?

Vokietijoje kylant fašizmui, o Eurazijoje stalinizmui, Europos tautos ir jų vadovai nesuvokė artėjančios tragedijos (W.S.Churchill „Antrasis pasaulinis karas. Pakeliui į katastrofą“, I tomas). Tarpukario Lietuva buvo draskoma kaimyninių valstybių (Lenkijos ir Vokietijos) ir jokia politinė jėga neištiesė pagalbos rankos.

Petras Cvirka marksizmu susižavėjo lankydamasis Paryžiuje (1931 – 1932 metai), susipažinęs su prancūzų rašytojais Žanu Rišaru Bloku, Žanu Kasu, Lui Aragonu. Visi jie buvo antifašistai. Europos šalių intelektualų kairėjimui didelės įtakos turėjo sovietų diplomatai... Tuo tikslu dar 1923 m. Berlyne buvo įkurta pirmoji kultūrinių ryšių su Sovietų Sąjunga bičiulių draugija užsienyje. Tais pačiais metais panašios draugijos įsikūrė Didžiojoje Britanijoje ir Švedijoje, 1924 m. – Prancūzijoje, Danijoje, Austrijoje, Šveicarijoje... Tokiomis aplinkybėmis 1929 m. Kaune įkurta „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti.“ (Mindaugas Tamošaitis „Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Didysis apakimas, 2010, 60-65 psl.)

Petras Cvirka – pirmagimis iš motinos išaugintų septynių vaikų. Tėvas – ligotas ir greitai mirė, patėvis nesuprato Petro siekių. Jautrios prigimties, atviraširdis, gabus dailei ir literatūrai jaunuolis iš skurdžios kasdienybės veržėsi į mokslą.

Rašytojo novelėse („Saulėlydis Nykos valsčiuje“) ir romane „Žemė maitintoja“ atsispindi gimtojo kaimo vaizdai. Prezidento Antano Smetonos valdomoje šalyje buvo nemažai skurstančių valstiečių, kurių ūkius parduodavo varžytinėse. Pavyzdžiui, kai Veliuonos klebonas dėl žemės bylinėjosi su dvarininku Zaleckiu, Petro Cvirkos senelis laidavo klebono vekselį, bet kunigas bylą pralaimėjo ir Cvirkų ūkis buvo parduotas varžytinėse. Cvirkų ir kunigų draugystė atšalo. Gal tai ir paskatino poezijos rinkinuko „Pirmosios mišios“atsiradimą?

Gasparo Aleksos nuotr./Petras Cvirka su žmona dailininke Marija Cvirkiene Palangoje, 1933.
Gasparo Aleksos nuotr./Petras Cvirka su žmona dailininke Marija Cvirkiene Palangoje, 1933.

Iki 1939 metų, trisdešimtmetis rašytojas jau buvo išleidęs 12 knygų (6 – suaugusiems, iš jų 3 romanus, ir 6 – vaikams). Romanas „Žemė maitintoja“ ir „Kasdienės istorijos“ pelnė „Sakalo“ literatūrinę premiją.

Talentinga kūryba įsiveržęs į tarpukario Lietuvos kultūros erdvę, Petras Cvirka tapo pripažintu ir vienu žinomiausiu to meto rašytoju. Rašė straipsnius į dešiniųjų ir kairiųjų pažiūras propaguojančius leidinius. Gavęs Felicijos Bortkevičienės „Žiburėlio“, o vėliau Lietuvos švietimo ministerijos stipendijas du kartus lankėsi Europos šalyse (Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje) matė kylantį fašizmą ir susipažino su marksizmo simpatikais. Bandė suartėti su Lietuvos pogrindyje veikusia bolševikų partija, tačiau kominterno atstovo Zigmo Angariečio buvo apšauktas smetoniniu agentu, dviveidžiu provokatoriumi (pav. 1).

Vėliau, Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti bei Rusijos ambasados darbuotojų pastangomis, 2 kartus (1938, 1939) lankėsi Sovietų Sąjungoje (Jaltoje, Leningrade, Maskvoje). Žinoma, stalinistai nenuvežė ir neparodė P.Cvirkai Kolymos ar kitų GULAGO lagerių. Sovietijoje tvyrojo baimė ir šnipomanija, ir bet koks kontaktas su užsieniečiu grėsė mažiausiai 10 metų lagerio.

Ši Kultūros draugija, remiama Sovietų Sąjungos ambasados diplomatų, prieš pat okupaciją suaktyvino savo veiklą: rodė sovietinius filmus, rengė meno parodas. „Pavyzdžiui, 1940 m. kovo antroje pusėje, atidarant Kauno VDU I rūmų didžiojoje salėje draugijos surengtą renginį „TSRS motinos ir vaiko paroda“, pirmininkas V.Krėvė išreiškė viltį, kad ir Lietuvos visuomeniniame gyvenime bus esminių permainų: „Turiu pabrėžti vieną dalyką: tarybinė vyriausybė ir visuomenė kuria naują gyvenimą, kuris visiškai skiriasi nuo buvusiojo. Šiame gyvenime neliko senojo, prieškarinio režimo atgyvenų ir todėl jį kuriant kuriamas naujas žmogus... Mums, lietuviams, taip pat reikia kurti naują gyvenimą ir stengtis, kad ateitis nebūtų panaši į praeitį. Praeitis buvo pamotė, o ateitis turi būti motina.“ (Noreikienė S. „Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti“, 89-90 psl.)

Ne visi galėjo atskirti tiesą nuo viešai deklaruojamos propagandos. Ne vienas nepriekaištingą reputaciją turintis lietuvis įklimpo į sovietų propagandos liūną. Vienas pirmųjų ant sovietų paruošto „jauko“ užkibo ilgametis draugijos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius (Mindaugas Tamošaitis, „Didysis apakimas“,76 psl.).

Petras Cvirka ir kiti kultūrininkai taip pat patikėjo sovietinėmis idėjomis.

Lietuvos vyriausybei teko pasirinkti – fašistus arba bolševikus. Tiek vieni, tiek kiti 1940 m. beveik atvirai veikė Lietuvoje. Paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje (1940-06-14) dalyvavę generolai (Stasys Pundzevičius, Vincas Vitkauskas ir Stasys Raštikis) aiškiai pasisakė, kad esamose aplinkybėse jau nebesą nei mažiausios galimybės gintis (Juozas Audėnas „Paskutinis posėdis“, 1990, 226 psl.). Birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota.

Karo metu Petras Cvirka, pasitraukęs į Rusijos gilumą, pamatė tikrąjį sovietinį gyvenimą, tačiau tuomet visų tautų gyvybiškai svarbus tikslas buvo sunaikinti fašizmą (W.S.Churchill „Antrasis pasaulinis karas. Vieni II tomas“ ir „Didžioji Sąjunga III tomas“), tad sunkus kasdienis paprastų žmonių gyvenimas buvo tarytum auka karui laimėti.

Antrą kartą okupavę Lietuvą (1944 m.) stalinistai neslėpė savo žiaurumo ir visiškai nepasitikėjo marionetine Sovietų Lietuvos valdžia.

Nepasitikėdama vietos komunistais, VKP (b) CK vadovybė 1944 m. lapkričio 11 d. Lietuvoje įsteigė specialų okupacinės valdžios organą - VKP (b) CK biurą, jo sprendimai buvo privalomi vykdyti be diskusijų. Lietuvą valdė M.Suslovas, generolas I. Tkačenka, Blokrynkinas, F.Budagovskis, A.Černyšovas, F.Kovaliovas, V.Piarevas, P.Riabovas, Suchininas ir kiti. (Vytautas Tininis, „Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai“, 1994, 31 psl.). A.Sniečkus ir M.Gedvilas tebuvo marionetės, privalėjusios aklai paklusti biurui.

Yra likę įrodymai, kaip Petras Cvirka, 1945-08-27 Veliuonos krašto žmonių paprašytas, bandė išsiaiškinti Burbinės, Skardinės ir Šauklinės miškuose bei Džiaugių, Pakalniškių, Tamošių ir kituose kaimuose vykusių žudynių kaltininkus (knyga „Veliuona“, Versmė, Vilnius, 2001 m., 270-287 psl.) Rašytojas rašė pareiškimą sovietinės Lietuvos vadovui J.Paleckiui, prašė išsiaiškinti ir nubausti kaltininkus.

Ką bandė išsiaiškinti Petras Cvirka?

Akivaizdus pavyzdys – Burbinės miško tragedija. Žudynės vėl buvo pridengtos „oficialiomis“ suklastotomis ataskaitomis. Sodybos ir gyvų žmonių sudeginimas buvo pateisintas tradicinėmis enkavėdistų frazėmis. „Priartėjus prie Ulinsko namo operatyvinė grupė sutikta automatų ir šautuvų ugnimi. Mūšio metu 8 banditai, įsitvirtinę name, buvo nukauti. Namas sudegė. Trofėjai – automatas, pistoletas, granata. Kiti ginklai sudegė name. (Ištrauka iš mjr. Kerino pažymos 1945-07-16)“.

Kitoje pažymoje, pasirašytoje to paties Kerino, tą pačią dieną pranešama, kad 298-ojo šaulių pulko ir Kauno apskrities NKVD operatyvinė karinė grupė nukovė 6 besipriešinančius banditus. Pasak pažymos, tarp nukautųjų nustatyti du – Jonas Mockaitis ir Stasys Kučinskas.

Iš tikrųjų, kaip liudijo žmona, Kučinską paėmė beariantį lauką, o Mockaitį iš nėščios žmonos glėbio išplėšė stribai. Į Mockaičio akis buvo įkaltos vinys, kitas buvo sukapotas – galva ir rankos rastos atskirai nuo kūno (A.Anušauskas „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940 – 1958 metais.“ Vilnius, Mintis, 244-245 psl.)

Stribo S.Mickevičiaus pasakojimas apie tą patį įvykį, užrašytas Senkaus: „Manim visi pasitikėjo ir laukė, ką aš pasakysiu. Pririšome žmogų prie arklio ir valio po krūmus, kiek arklys įkabina. Kol ratą apsukai – parvelki tik žmogaus kaulus, mėsa pasiliko pakelėje krūmuose ir žarnos išsitampė po krūmus. Vieną tokį diedą valkiojo. Nors jau visa mėsa nusilupo nuo jo, bet dar žiopčiojo. Tada sprogstamąja kulka į kaktą – ir viskas. Kada mes atlikome šias „apeigas“ visų akivaizdoje, buvo kaukimas, bet mes duodavome vamzdį pauostyti ir aprimdavo. Jie sutvarkė viską, kas ant aukšto ir kambariuose. Tada suvarėme visus į namą, liepėme suvilkti tuos nusilpusius, duris užrėmėme ir uždegėme namą. O koks ten koncertas buvo! Puolė lįst pro langus. Kas tik galvą kyšt, tam buože į kaktą. Tol prie langų kovojome, kol lubos įkrito. Tada ir užsibaigė koncertas. Tie vaikai tai baisiai spiegė, kad miškas skambėjo. Bet mes padarydavome po kvortą samagono, visai nieko“ (Pasakojimo kopija saugoma LGGRTC archyve.).

Šias ir kitas istorijas Petras Cvirka išgirdo iš kraštiečių, jam gerai pažįstamų žmonių. Tuoj po šių ir kitų istorijų rašytojas pradeda įgyvendinti drąsų sumanymą.

Už tokį kūrinį, kuriame būtų talentingai pavaizduota pokario tragedija, jokie prisiekinėjimai tarybų valdžiai apie ištikimybę nebūtų išgelbėję ir neišgelbėjo rašytojo nuo susidorojimo.

Pavyzdžiui, maža ištrauka iš romano „Upė negrįžta“ rankraščio, rašyto prieš pat žūtį. „Ir taip graudu, kai pagalvoji: nė pakasynų žmoniškų, kapo niekas nesužinos... – Zenienė vėl nubraukė ašaras pirštu. – Elziutė man sako: „Neraudok mama, pamatysi, surinksim mes visų kankinių kaulus, iš pelkių, iš girių surinksim ir palaidosim gražiai, kai bus laisva Lietuva. Visus jų kapelius mes, lietuvaitės, gėlėm nubarstysim.“ (Ištrauka iš romano „Upė negrįžta“ rankraščio).

Palyginkim su Kazio Jakubėno eilėraščiu ()taip pat rašytu 1946 m. Išsiėmęs laikrodėlį / Žiūriu ir stebiuos / Kaip gi jis dar išsilaikė / Šitokiuos laikuos. // Man širdis kaip laikrodėlis / Plaka nuolatos / Ir džiaugiuos, kad iš krūtinės / Neištraukė jos. Eil. „Laikrodėlis“.( F-K 30 B - Nr. П-4465-Ли, 46 psl.).

Kazys Jakubėnas buvo teisiamas, įkalčiu buvo du eilėraščiai (pav.2), jam paskirta 5 metai lagerio, vėliau J.Paleckio dėka išteisintas ir galų gale 1950 m. sausį rastas nužudytas...

Petro Cvirkos romano rankraštyje rasime ir daugiau nepageidautinų 1947 metų stalinistams aprašymų. Pavyzdžiui, kaip charakterizuojami stribai: „Visus driskius, trobelninkus sušaukė. Prakalbą pasakė: esą dabar kitaip būsią, už vieną nužudytą mūsiškį, girdi, mes dešimt jųjų į dulkes sutrinsim, – pasakojo Zelnienė. – Milicijoj jau ir valgyklą jiems įtaisė: antai iš Avižienio sodybos kiaulę atsigabeno. Kurgi neis toki Alseikiukai, arba Vasiliausko tinginiai! Ant svetimo labo juk toki pirmieji puola. Nemitę būdavo, lapienę besrėbdami vis balševikų laukė, o dabar bėginėja po miestą su šautuvais, taukuotas burnas atkišę.“ (Ištrauka iš romano „Upė negrįžta“ rankraščio).

Petras Cvirka prieš mirtį gyveno Vilniuje, Sniadeckio g. 8, Rašytojų Sąjungos namuose, tuojau įėjus, pirmajame aukšte nuo dešinės. Perėjus per šaltą ir nejaukų kambarį, grįstą plytelėmis, įeidavai į jo kambarį, labai kukliai apstatytą. Šiame kambariukyje jis parašė paskutines savo noveles, čia jis miegodavo, o dirbdavo viršuje, kabinete – didžiuliame kambaryje su olandiškomis krosnimis. Čia jis ėjo Rašytojų S[ąjun]gos Valdybos Pirmininko pareigas, kurių visa siela nekentė. Jis buvo joks administratorius: tam jam trūko nuoseklumo, organizacinių gabumų. Jis man pasakojo, kaip CK jį privertė būti pirmininku, nepaisant jo pastangų nesutikti. Keliuose posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomas pirmininko klausimas, jis, kaip sakėsi, buvęs privarytas prie verksmų ( Antanas Venclova, 1947.V.10. Rankraščio ištrauka (tekstas neredaguotas). Venclovų namų-muziejaus rinkinys, Įk 3229/A 44).

Mitai apie rašytojų įdavimus KGB yra iš piršto laužti. Rašantiems peticijas, siūlyčiau susipažinti su Kazio Jakubėno, Kazio Borutos bylomis, esančiomis Lietuvos Ypatingajame archyve.

Kaip rašytojas Petras Cvirka buvo nužudytas?

Esu gydytojas, turintis 40 metų darbo stažą, praktiką įgijęs Šakių rajono centrinėje ir Vilniaus miesto VI ligoninėje. Pasak rašytojo Jono Mačiulio ir aktorės Kazimieros Kymantaitės liudijimo (1989 m. Veliuonos novelės vakare), tuometė Rašytojų sąjungos sargė, turinti medicinos sesers išsimokslinimą, pavarde Medekšienė, kartais rašytoją pamaitindavo paprasčiausia „radzavine“ koše. Likus kelioms savaitėms iki Cvirkos mirties, ji atkreipusi dėmesį, kad valgydamas jis iš mažo paketėlio burnon susiberia kažkokius miltelius.

Paklaususi, ką čia geriąs. Atsakęs, jog gydytojas Lurije nustatęs ligą ir paskyręs vaistus. Paprašiusi parodyti receptą, norėdama sužinoti vaistų pavadinimą. Vaistai, sufasuoti porcijomis mažuose paketėliuose, buvo popieriniame maišelyje, ant kurio priklijuotas receptas su užrašu – santoninas. Sužinojusi, kad santoniną P.Cvirka geriąs tris kartus per dieną jau antra savaitė, Medekšienė išsigandusi ir pasakiusi: „Tai nuodas, naikinąs žarnyne kirmėles, ir išgeriamas tris dienas iš eilės, o jūs geriate – antra savaitė. Nusinuodysite. Meskite lauk tuos vaistus.“

Kas yra santoninas?

Vaistas labai toksiškas ir pasaulyje seniai nebenaudojamas. Didžiausia vienkartinė dozė – 0,1 g, paros – 0,4 g. Gydymas tęsiamas tik 2–3 dienas. Išgėrus didesnę dozę (ypač vartojant dvi savaites), sutrinka širdies veikla, pilvą raižo skausmai, viduriuojama, veidas įgauna nesveiką spalvą, aštrėja bruožai. Vaisto negalima vartoti esant silpnai širdžiai, ūmiems žarnyno funkcijos sutrikimams, pakenktiems inkstams. Gydytojai žino: kiekvienas vaistas mažomis dozėmis yra vaistas, didelėmis – nuodas. Puiki priemonė naiviam, pasitikinčiam gydytojais žmogui sunaikinti. Svarbiausia, jokių pėdsakų nelieka. Petro Cvirkos palaikų dėl apsinuodijimo santoninu niekas, beje, ir netyrė.

Įdomiausia šioje istorijoje, kad net aršusis bolševikas Genrikas Zimanas savo atsiminimuose rašo: „1947 metų pradžioje Cvirkos sveikata vis blogėjo... Netrukus atėjo nudžiugęs: – Žinai, surado mano ligą. Įsivaizduok, kirmėlės! Ar galėtum patikėti... Geriu dabar santoniną... Kaip visuomet, Cvirka su pašaipa kalbėjo apie save, nė galvoti negalvodamas, kad tragiškas likimas jau čia pat. Po kelių dienų tai ir atsitiko.“ (Genrikas Zimanas „Siluetai“, Vilnius, Vaga, 1984, 200 psl.)

Juozas Baltušis pasakoja: „Buvo keturiasdešimt septintųjų balandis. Įėjau pas Cvirką į kabinetą. Jis sėdėjo nugara į langą, pasilenkęs žiūrinėjo raštus. Staiga kilstelėjo galvą, pažvelgė į mane, ir aš pajutau, kaip suspaudė man širdį: jo veide pamačiau šešėlį. Labai negerą šešėlį, grėsmingą, žadantį kažką tragiško... Vis dėlto paklausiau: „Kaip jautiesi? Nesergi kartais?“ „Seniai sergu, – atsakė jis nelinksmai. – Sėskis, pasikalbėkim. Pabendrauk su manimi.“ „Gydytis reikia, Petrai.“ „Gydausi! – pamėgino jis nusišypsoti ir pamojo ranka senovinio židinio pusėn:– Visa artilerija!“ Židinyje, seniai nekūrianamame stovėjo išrikiuoti buteliai su mineraliniu vandeniu. „Viduriai, viduriai… pratarė Cvirka.“ (Atsiminimai apie Petrą Cvirką, Vaga, Vilnius,1969, 348 psl.)

Halina Korsakienė prisimena: „Petras Cvirka šiuosyk buvo judrus, daug kalbėjo, bet atrodė blogai. Pirmą kartą pastebėjau raukšles jo veide – išgeltusiame, nesveikame. Vėl pasiskundė, esą kažkas negerai skrandžiui. Baisūs skausmai kartais suremia vidurius, krūtinę. Jau buvęs pas gydytoją pasitikrinti, ir dabar ryjąs vaistus“. (Atsiminimai apie Petrą Cvirką, Vaga, Vilnius,1969, 453 psl.)

Atsimindami paskutines Petro Cvirkos gyvenimo savaites bičiuliai aiškiai papasakoja jo ligos istoriją. Belieka stebėtis gydytojų neprofesionalumu arba pikta valia.

Žurnalistas Albinas Degutis rašo: „Poška man išdėstė savąją rašytojo versiją. Teigė, kad Cvirką esą nužudė stalinistai, keršydami už jo viešus pasisakymus. Išgėręs prie žmonių Cvirka kalbėjęs, kad, va, nuvažiuosiąs į Ameriką (pav. 5) ir ten papasakosiąs, jog sovietai tremia į Sibirą nekaltus žmones ir pan. Anot A.Poškos, kas ir už ką nužudė P.Cvirką, gerai žinojo rašytojas Jonas Šimkus. J.Šimkus Valakupiuose turėjo namelį, retsykiais Poška jį ten aplankydavo. Greičiausiai iš jo keliautojas ir išgirdo šią P.Cvirkos nužudymo (nunuodijimo) versiją“. (Antanas Poška, Mintis, 2003, 152 psl.)

Kas įrodys, kad Petras Cvirka nebuvo nunuodytas?

Belieka stebėtis gydytojų neprofesionalumu arba pikta valia.

Nuo praeities nepabėgsime, kad ir kokia skaudi ji bebūtų!

Kreipiuosi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą prašydamas spręsti, ne kaip kuo skubiau skverą, esantį už sostinės Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankryžos, išlaisvinti naujoms statyboms, kas jau yra įtvirtinta koalicinės sutarties programos „10. Vilnius – kūrybos sostinė, 16 priemonė „Rekonstruoti Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sankirtoje esantį skverą ir iškelti iš šios vietos paminklą Petrui Cvirkai“, o kaip jį tinkamai prižiūrėti, padaryti patrauklų miestiečiams, paliekant medžius ir vieno žymiausių, nepelnytai užmiršto literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą. Medžiai – Vilniaus plaučiai, paminklas – istorijos pamoka. Turime nesigėdyti savo praeities, o atminti, kokia ji buvo!

Jeigu Vilniaus miesto savivaldybės taryba nuspręstų kitaip, aš ir mane remiantys Lietuvos piliečiai, prašytume Petro Cvirkos paminklą perduoti Jurbarko rajono savivaldybei. Jam tikrai atsiras vietos rašytojo gimtinėje – Klangių kaime.

Gasparas Aleksa yra rašytojas.

Komentarai: 27

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive