Zarasuose ji įkūrė „Prasmių galeriją“ – vasarą duris atveriančią vietą, kuri veikia kaip dialogo platforma apie vertybes, meną ir prasmę bei pristato autorius ir autores, kalbančius apie jautrų gamtos pajautimą.
15min su Gerda kalbasi apie kūrimą „už centro ribų“, kultūros geografiją Lietuvoje ir tai, kaip regionuose gimsta mikroklimatai, kuriuose gali, gimti, augti ir bręsti idėjos.
Kai matai, kad savivalda kultūrą laiko prioritetu, atsiranda ir motyvacija veikti.
– Kodėl atsirado sprendimas išsikelti į regioną?
– Mano pirminis tikslas ir buvo kraustytis į regioną. Esu vilnietė, bet šis miestas man tapo per intensyvus. Gyvenimo kokybė nebeatitiko to, kaip jaučiausi. Supratau, kad man reikia daugiau artumo gamtai, ji man yra labai svarbi.
Ketverius metus gyvenau Kuršių nerijoje, vėliau, po trumpos pertraukos Vilniuje, atsidūriau Dusetose. Tai buvo kelionė ieškant savo vietos.
– Kaip gimė idėja kurti galeriją ir kokia jos pagrindinė kryptis?
– Apie 2010 metus sau uždaviau gyvenimo prasmės klausimą. Išėjau iš darbo valstybės tarnyboje ir pradėjau ieškoti savo kelio kultūros srityje. Supratau, kad prasmę matau mene ir mecenatystėje.
Nenorėjau prisidėti prie perteklinės gamybos ar kapitalizmo stiprinimo. Norėjosi veiklos, kuri kuria vertę. Galerija man tapo platforma kalbėti apie vertybes ir idėjas: pristatau menininkus, bet kartu visada keliu klausimą – kam mums reikia meno?
„Prasmių galerija“ šiuo metu yra sezoninė, vasaros galerija. Ji labiau edukacinė, dialogo erdvė nei komercinė pardavimo vieta.
– Ar sulaukiate savivaldybės palaikymo?
– Taip. Zarasų rajono savivaldybė sudarė labai palankias sąlygas. Buvo paskelbtas konkursas kūrybinėms veikloms, o nuomos sąlygos pritaikytos nepelno siekiančiai veiklai.
Kai matai, kad savivalda kultūrą laiko prioritetu, atsiranda ir motyvacija veikti. Taip pat turime stiprią kūrybinę bendruomenę – bendradarbiaujame su kitomis iniciatyvomis, vykdome edukacinius projektus. Šios veiklos kuria bendrą kultūrinį lauką.
– O Lietuvoje vis dar jaučiamas kultūros susitelkimas centre, t.y. Vilniuje, ar regionai kaip tik stiprėja?
– Tendencijos keičiasi. Žmonės vis labiau renkasi kitokį gyvenimo tempą, sveikatą, kokybę. Nuo Zarasų iki Vilniaus – apie 140 kilometrų. Tai nėra pasaulio pakraštys.
Klausimas – kiek mums iš tikrųjų reikia kultūros renginių per mėnesį? Ar būtina kas vakarą kažkur eiti? Pati sau uždaviau šį klausimą ir atsakiau, kad man svarbiau kokybė, o ne kiekis.
Regionuose sudėtingiau susikurti labai specifinių interesų ratą, o mieste lengviau rasti siauro profilio bendraminčių. Nepaisant to, bendruomeniškumo regione daugiau.
– Kaip, Jūsų nuomone, menininkui sekasi gyventi ne didmiestyje?
– Vieno atsakymo nėra. Menininko išlikimo klausimas apskritai sudėtingas – tyrimai rodo, kad tai viena mažiausiai uždirbančių profesijų. Tik labai nedidelė dalis gali išgyventi vien iš kūrybos.
Jeigu jaunas menininkas tik pradeda savo kūrybinį kelią, regione jam bus sunkiau – mažiau ryšių, mažesnė rinka. Bet jeigu žmogus jau turi įdirbį, vardą ar gali dirbti nuotoliu, regionas tampa labai patrauklus. Čia mažiau triukšmo, daugiau erdvės kūrybinei minčiai. Tačiau išlikimo klausimas visuomet išlieka.
– O kaip vietos bendruomenė priima šiuolaikinį meną?
– Ne visi Zarasų gyventojai lanko galeriją – formuojasi tam tikras ratas žmonių, kuriems tai įdomu. Vizualusis menas nėra pati populiariausia kultūros praktika – dažniau žmonės renkasi knygas ar muziką.
Šiuolaikinis menas reikalauja įsitraukimo. Jis kelia klausimus, o ne tik estetiškai vaizduoja realybę, todėl labai svarbūs tampa edukaciniai užsiėmimai. Organizuojant juos galima prisikviesti ir tuos, kurie galbūt vieni į parodą neužsuktų. Kai atsiranda asmeninis ryšys, atsiranda ir atviresnis dialogas, kai galima kalbėtis ne tik apie „gražu ar negražu“.
– Per porą metų pažinote šį kraštą, tad kuo Zarasai tinkami kūrėjui?
– Zarasų kraštas – tai mažų kultūrinių ekosistemų tinklas. Dusetos garsėja vizualiaisiais menais, Zarasuose veikia muziejus, galerijos, meno mokykla.
Svarbiausia – čia daug erdvės. Atvykus į Vilnių, pirmą valandą turiu susitvarkyti su reklaminiu ir garsiniu triukšmu. Čia jo nėra. Čia daugiau vietos savo mintims.
Menininkai yra jautrūs žmonės. Mieste mes dažnai gyvename su šarvais. Regione galima labiau išskleisti savo jautrumą.
– Žvelgiant į ateitį, ar regionai gali tapti tokiais pat stipriais kultūros centrais kaip didieji miestai?
– Tikriausiai nereikia tikėtis, kad kiekviename miestelyje turėsime Operos ir baleto teatrą, tačiau kiekvienas regionas gali turėti savo kultūrinę tapatybę.
Jeigu žmonės, kilę iš regionų, investuotų savo laiką ir dėmesį į gimtąsias vietas, miestai klestėtų. Aš tai vadinu mikro mecenatyste – investicija į vertę.
Tai labiau mūsų sąmoningumo klausimas nei vien valstybės strategija. Kai sau užduodi klausimą „ką aš čia darau?“, tada ir atsiranda sprendimai.
