S.Kegel vadovauja „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, vieno įtakingiausių leidinių Vokietijoje, kultūros skyriui – šis neretai apibūdinamas kaip rimčiausias, daugiausiai kultūrinių temų paliečiantis šalies didžiojoje žiniasklaidoje. Tačiau ir jie šiais laikais susiduria su naujais iššūkiais – dirbtinio intelekto, kintančiais skaitytojų įpročiais, tuo, kad žmonės renkasi kitus formatus.
Pokalbis su žurnaliste – ne tik apie žiniasklaidą, bet ir apie tai, kaip keičiasi knygų leidyba, kokiomis nuotaikomis gyvena Vokietijos visuomenė, ką galėtų reikšti šioje šalyje AfD pergalė.
– Jūs dirbate kultūros redaktore „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Kuo šis leidinys išsiskiria Vokietijos žiniasklaidos žemėlapyje?
– Jis labai skiriasi nuo kitų leidinių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ nepriklauso kažkokiam leidėjui ar leidybos namams. Jį kontroliuoja ne pelno labdaros fondas, o vadovauja leidėjų taryba, jis neturi vieno vyriausiojo redaktoriaus – vietoje to leidiniui vadovauja keturi redaktoriai. Vienas atsakingas už politiką, antras už ekonomiką, trečias už regioninius reikalus, ketvirtas – už kultūrą. Kadangi jų vaidmenys yra lygūs, kultūros skyrius čia labai stiprus. Kitų laikraščių žurnalistai pavydi mums didelio kultūros skyriaus – mūsų leidinyje kasdien kultūrai skiriami 6 puslapiai.
Žinoma, mes nuolatos diskutuojame, kaip atspindėti kultūrą, nes grynoji, tradicinė kritika nebedomina skaitytojų, žmonės nebeskaito recenzijų. Tačiau apie knygas kalbama, tad laikraščiai turi rasti naujus būdus, kaip juos sudominti – interviu su rašytojais kartais daromi ir netradicinėmis formomis. Trakime, žurnalistas kartu su rašytoju leidžiasi į kelionę dviračiais – kad pasakojimas būtų įdomesnis. Tačiau mes vis dar publikuojame ir recenzijas, ir tai mus išskiria iš kitų leidinių – kiekvieną dieną knygoms mes skiriame vieną puslapį, apie grožinę, negrožinę literatūrą kiekvieną dieną parašome 3-5 straipsnius. Vokietijos žiniasklaidoje tai unikalu.
– Jūs užsiminėte, kad literatūros kritika Vokietijoje slopsta. Tačiau tai pastebima ne tik jūsų šalyje, apie tai kalbama visame pasaulyje. Kokia to priežastis? Ar tai „Facebook“, „Goodreads“, „Instagram“ įtaka?
– Manau, kad žmonės dabar turi daug alternatyvų, didelį sklaidos kanalų pasirinkimą. Jie skaito knygas, tačiau taip pat žiūri ir „Netflix“ serijas. Jie vienu metu daro daugybę dalykų, tačiau norint įsigilinti į skaitomą tekstą reikia visiškai panirti į jį. Manau, kad gilusis skaitymas nyksta.
Taip pat keičiasi ir tai, kaip visuomenėje suprantama knygų, rašytojų reikšmė. Vokietijoje, o taip pat, manau, ir daugybėje kitų šalių, knygos buvo išskirtinė kultūros sritis. Buvo svarbu, ką sako rašytojai. Jų buvo klausomasi, jie buvo matomi, jie buvo viešieji intelektualai. Tačiau to nebėra. Jie prarado savo įtaką.
Buvo svarbu, ką sako rašytojai. Jų buvo klausomasi, jie buvo matomi, jie buvo viešieji intelektualai. Tačiau to nebėra.
– Tačiau kiekvieną kartą nuvykus į Frankfurto knygų mugę pateikiami skaičiai liudija, kad susidomėjimas knygomis išlieka didžiulis.
– Taip, žmonės vis dar skaito, tačiau mažiau. Anksčiau namuose knygos buvo privaloma dalis – tiesiog negalėdavai įsivaizduoti namų be jų. Dabar tai nebėra savaime suprantamas dalykas. Reikia šviesti jaunus žmones, pasakoti, kad literatūra yra svarbi. Tačiau tai tiesa, kai nuvyksti į Frankfurto knygų mugę, ten matai tūkstančius žmonių, kurie domisi knygomis, tą patį matai Leipcigo knygų mugėje, Londono knygų mugėje, Stokholmo knygų mugėje ir kitur. Knygų rinka vis dar išlieka didelė.
– Jau kalbėjote apie tai, kad jūsų leidinyje kultūrai skiriama nemažai dėmesio. Tačiau kaip į kultūros reiškinius reaguoja kita didžioji Vokietijos žiniasklaida?
– Tokie didieji leidiniai kaip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Rundschau“, „Tagesspiegel“ stengiasi pateikti skaitytojams platų spektrą naujienų – nuo politikos iki kultūros. Tačiau šiais laikais žmonės gauna informaciją iš tiek daug šaltinių. Jie prašo informacijos dirbtinio intelekto ir gauna jiems paruoštus straipsnius. Mes turime kovoti su tuo ir patiriame didžiulį spaudimą. Tad ką mes darome? Eksperimentuojame su formomis. Rengiame tinklalaides, ruošiame naujienlaiškius, kuriuose pateikiame gilią informaciją labai siauromis temomis. Pavyzdžiui, apie Kinijos politiką arba Prancūzijos literatūrą. Ir žmonės moka pinigus už tokią informaciją – mes turime didesnę konkurenciją, tačiau visgi išlaikome didelę auditoriją.
Šiuo metu mūsų laikraščio prenumerata metams kainuoja apie 1000 eurų. Esu įsitikinusi, kad rimtoji žiniasklaida turi vertę ir žmonės už tai turi mokėti. Negali šios informacijos atiduoti už dyką – juk įdedi į tai daug darbo. Tačiau dabar susiduriame su dirbtiniu intelektu, kuris analizuoja viso pasaulio informaciją ir pateikia ją žmonėms.
– Ar nesusiduriate su nuostata, kad žmonės nenori mokėti už žiniasklaidą internete? Turbūt pas jus, kaip ir Lietuvoje, nemaža dalis žmonių vis dar laikosi nuostatos, kad tai, kas pateikiama internete, jie gali skaityti nemokamai?
– Taip, tai problema. Išaugo karta, kuri buvo įpratusi, kad internete viskas yra nemokama. Tai klaida, kurią mes, naujienų organizacijos, padarėme prieš 20-25 metus. Pavyzdžiui, šios klaidos nepadarė knygų leidėjai. Savaime suprantama, kad už knygas turi mokėti. Tačiau žiniasklaida nusprendė internetą naudoti kitoniškai ir įtikino žmones, kad už informaciją internete nereikia mokėti.
Žurnalistai patiria išpuolius
– Kalbėjote, kad rašytojų padėtis visuomenėje keičiasi. Ar tas pats galioja ir žurnalistams? Bent jau Lietuvoje pastebima, kad žiniasklaidos autoritetas, lyginant su tuo, kas buvo prieš kelis dešimtmečius, sumenko.
– Tas tiesa. Kita vertus, prieš 20 metų žurnalistai kontroliavo viešąją erdvę. Buvo televizija, laikraščiai, keli rašytojai – jie nustatydavo viešąjį diskursą. Dabar jį nustatant gali dalyvauti visi. Todėl yra tiek daug informacinio triukšmo. Kiekvienas gali parašyti kažką „X“, „Instagrame“. Gyvename kur kas chaotiškesnėje informacinėje aplinkoje. Mums tai iššūkis, tačiau, kita vertus, tai gerai, nes įtraukiama daug daugiau žmonių. Prieš 20 metų Vokietijoje migrantai, moterys, jauni žmonės nebuvo girdimi. Dabar jie gali viešai išreikšti savo nuomonę. Tačiau svarbu, kad žiniasklaida laikytųsi standartų, remtųsi patikimais šaltiniais, tikrintų informaciją. Žmonės, skelbiantys informaciją „X“, šių pamokų neišmoko. Jie tiesiog paskelbia kažką, nesvarbu, tai tiesa ar ne. Ir niekam tai nerūpi, o jei mes paskelbsime klaidingą informaciją, turėsime teisinių problemų.
Be to, vyksta ir kiti dalykai – žurnalistai patiria išpuolius. Kaip žinia, rinkimuose Saksonijos-Anhalto žemėje laimėjo kraštutinė dešinioji AfD partija. Tai nedidelė Vokietijos dalis, tačiau pasekmės didžiulės – kraštutinė dešinioji jėga Vokietijoje pirmą kartą gavo tiek daug rinkėjų balsų – už juos balsavo 44 proc. rinkėjų. O ši partija puola meną, mokslą, demokratiją, žurnalistus. Žurnalistai, einantys į partijos susirinkimus, patiria smurtą, daužomos jų kameros. Tai panašu į „trumpizmą“, kurį jau kelerius metus matome Amerikoje. Tai, ką matėme ten, dabar kartojasi Vokietijoje. Žurnalistika demokratijoje vadinama ketvirtąja valdžia, kurios darbas – stebėti, kontroliuoti valdžią. Tačiau dabar jau ir patys esame puolami.
– Jūs manote, kad jei ši partija visoje Vokietijoje ateis į valdžią, tai taps grėsme žiniasklaidai?
– Taip, tai taptų grėsme – jei jie ateis į valdžią Vokietijoje, tai pakeis visą šalį. Yra dvi teorijos. Pagal vieną jų – gerai, leiskime juos į valdžią, ir jie taps labiau civilizuoti. Taps kažkuo panašūs į Giorgia Meloni. Simboliškai užsiims politika, atleis kokį universiteto profesorių, ir tiek. Kiti sako: ne, jie taps netgi dar blogesni, kai ateis į valdžią, nes tada gaus tiek daug pinigų, tiek daug žmonių, turės didesnį personalą, įgyvendins savo politiką. Be to, jūs žinote, kad jie yra susiję su Putinu. Mes labai aiškiai palaikome Ukrainą. Bet jei ši partija ateis į valdžią, nežinau, ar vokiečių brigada liks Lietuvoje.
Kodėl jie daugybei žmonių atrodo tokie patrauklūs? Nes jie prieštarauja viskam. Lengva būti opozicijoje ir viskam sakyti „ne, ne, ne“. Jie nėra konstruktyvūs, neturi idėjų, prieštarauja patys sau. Jie meluoja, bet jiems nereikia nieko įrodyti, nes jie nėra valdžioje. Tačiau dabar tai gali pasikeisti, nors ir nemanau, kad jie ateis į valdžią Berlyne. Bet šiuo metu, po rinkimų Saksonijoje, visa šalis yra pasipiktinusi, nes niekas to nesitikėjo.
– Sakote, kad visa šalis pasipiktinusi, tačiau visgi ir žmonės balsavo už juos, ir apklausos rodo, kad Vokietijoje jų populiarumas auga. Taigi, ne visa visuomenė yra prieš juos.
– Saksonija-Anhaltas yra labai maža Vokietijos žemė, joje – 1,7 mln. rinkėjų. Be to, tai kaimiškas regionas, iš kurio išvyko daug žmonių – išvažiavo visi, kurie gavo gerą darbą kitur. Likusieji ten dirba sunkų darbą, gyvena sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis ir, žinoma, jie vis dar jaučia Sovietų Sąjungos praeitį. Tai rytinės Vokietijos dalis – aš pati esu iš Vakarų ir maniau, kad 2026 m. mes jau būsime atsikratę šio Vakarų–Rytų klausimo. Tačiau to nenutiko. Dabar padėtis netgi blogesnė nei prieš 10 metų. Kai kalbuosi su žmonėmis Lietuvoje, jie labai aiškiai išsako savo nuomonę – supranti jų požiūrį į tai, kas teisinga, o kas neteisinga, ką Lietuva pasiekė ir ką esate pasiryžę ginti. Ir nesuprantu, kodėl Rytų Vokietijos gyventojams taip patinka partija, kuri tokia artima buvusiai sovietinei, o dabar – Rusijos įtakos sferai. Aš to nesuprantu. Tai tarsi Stokholmo sindromas.
– Ar tai reiškia, kad šie žmonės, nors ir pasikeitė situacija, visgi nepakeitė savo mąstymo, tarsi liko įstrigę senajame mentalitete?
– Taip, Svetlana Aleksijevič savo knygoje („Laikas iš antrų rankų“, – aut. past.) rašė apie tą sovietinį žmogų. Tačiau pokyčiai juk įvyko taip seniai – nuo to laiko praėjo beveik 40 metų. Kai kalbuosi su lietuviais, kiekvienas jų turi ką papasakoti apie savo gimines, kurie buvo išvežti į Sibirą. Ir jie labai griežtai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Jie netgi sako nebeskaitantys rusų rašytojų literatūros, neklauso rusų atlikėjų muzikos. To vis dar nėra Vokietijoje. Nežinau, ar tai kada nors pasikeis, tačiau mes vis dar galvojame, kad reikia skirti sovietinės Rusijos politiką ir kultūrą nuo to, kas joje buvo prieš 200 metų. Be to, Rytų Vokietijoje niekada nebuvo diskutuojama apie sovietinę diktatūrą šioje šalyje. Jie patyrė tą patį, ką ir jūs, bet jūs kažkaip sugebėjote kolektyviškai įveikti tai, judėti į priekį , ginti savo laisvę. Ir žiūrėkite, ko jūs pasiekėte. O jie kažkodėl vis dar linkę skųstis, gedėti. Galbūt tai tiesa, galbūt sovietinis žmogus vis dar yra jų galvose.
Turėjo staigiai išmokti interneto taisyklių
– Grįžkime prie žurnalistikos. Jūs vis dar spausdinate popierinį laikraštį. Lietuvoje nebeliko nei vieno popierinio dienraščio. Vokietijoje, kaip suprantu, situacija kitokia, vis dar yra poreikis šiai tradicinei formai?
– Taip, mes vis dar turime 100 000 popierinio laikraščio prenumeratorių. Tačiau daugelis jų pagyvenusio amžiaus, ir galbūt po 5 ar 10 metų nebeliks nei vieno žmogaus, kuris prenumeruos popierinį laikraštį. Jauni žmonės popierinių leidinių nebeskaito. Pavyzdžiui, mano vaikai sako, kad tai nėra ekologiška – kad sunaudojama tiek daug popieriaus, kad tai yra švaistymas. Tačiau aš jiems sakau, kad mobilieji telefonai irgi kelia ne mažiau ekologinių problemų.
Mes taip pat internete turime dvi elektronines mūsų laikraščio versijas. Viena jų – naujienų portalas, kuriame publikuojamos kasdienės naujienos, čia vyksta kova dėl skaitomumo. Mes stengiamės vengti „klikbaitų“, tačiau visgi šiame portale, kaip ir visuose, labai daug informacinio triukšmo. Čia naujienos dedamos viena šalia kitos – taigi, greta gali atsidurti prisiminimai apie teroro aktą Niujorke, tekstas apie politinę krizę Vokietijoje, tai, kas vyksta Prancūzijoje – viskas čia eina greta. O taip pat turime ir elektroninį laikraštį, kuris skaitmeniniu formatu atkuria spausdintą laikraštį. Čia daug aiškesnė struktūra, skaitytojai gali aiškiai matyti, ką redakcija laiko svarbiausiomis naujienomis, aiški jų hierarchija. Man patinka tokia struktūra – tai, kaip atrenkamas turinys, kad tai grindžiama ne tik vartotojo poreikiais, mes patys siūlome kažką pasauliui ir sakome: „Štai kas, mūsų nuomone, yra svarbu, tai turėtumėte perskaityti.“ Tikiuosi, kad elektroninis laikraštis išliks. Bet pažiūrėsime, kas bus po 10 metų.
– Jūs sakote, kad vengiate „klikbaitų“, tačiau ar kaip kultūros redaktorė jaučiate spaudimą dėl skaitomumo, dėl to, kad turėtumėte rašyti tai, kas skaitytojams įdomu, o ne tai, kas jums pačiai atrodo svarbu? Kurti patrauklias antraštes?
– Žinoma. Ir tai yra skirtumas nuo laikraščio. Laikraštyje nėra poreikio „klikbaitams“, nes skaitytojas jau nusipirko leidinį – jis priėmė sprendimą dėl viso laikraščio. Tuo tarpu naujienų portale skaitytojas sprendžia dėl kiekvieno straipsnio – priima sprendimą, ar nori tapti prenumeratoriumi. Laikraštyje mes sukurdavome tokias gražias antraštes, su daug aliuzijų, nuorodų. Ir tuomet ateidavo vaikinas iš interneto skyriaus ir sakydavo: niekas nesupranta, ką jūs turite galvoje, antraštei reikia citatos. Mes stebėdavomės: „Ko? Citatos?“ Mes turėjome išmokti, kaip veikia interneto žiniasklaida. Visi žurnalistai turėjo pereiti šį mokymosi etapą. Per pastaruosius 10 metų mes eksperimentavome su antraštėmis ir, žinoma, kartais netyčia naudodavome „klikbaitus“. Bet supratome, kad negalime į antraštę įtraukti Hitlerio, jei tekste jo iš viso nėra (juokiasi). Hitleris visada veikia. Bet prašau to neminėti antraštėje (vėl juokiasi).
Ir tuomet ateidavo vaikinas iš interneto skyriaus ir sakydavo: niekas nesupranta, ką jūs turite galvoje, antraštei reikia citatos. Mes stebėdavomės: „Ko? Citatos?“
Turėjome permąstyti viską, ką darome. Ir turėjome padaryti tai nedarydami jokios pertraukos, viskas vyko eigoje. Negalėjome pasakyti, kad sustabdysime laikraščio leidybą metams ir pagalvosime, kas mes esame, kuo norime būti ateityje ir kokį poveikį tam daro internetas, jauni skaitytojai. Turėjome prisitaikyti prie naujovių tuo pačiu metu leisdami laikraštį. Šiek tiek šizofreniška, kad šiuo metu dirbame ir su spausdinta versija – senuoju modeliu, ir su internetine versija – naująja ekonomika, naujuoju pasauliu. Turime mąstyti kitaip. Ir tai yra iššūkis.
– Turbūt jaučiate smarkų pokytį ir tame, kas tampa naujienų šaltiniu, tekstų pagrindu. Tarkime, „Facebook“ paskelbtos naujienos neretai tampa pagrindu tekstui portale ar laikraštyje.
– Taip, kai kurios žiniasklaidos priemonės netgi samdo žmones, rašančius socialiniuose tinkluose, jeigu jie turi didelį sekėjų būrį. Kalbant apie knygas, nors visuomet egzistavo ir populiarioji literatūra, mes manydavome, kad tai nėra mūsų sritis, šios knygos ir taip jau turi didžiulę auditoriją. Tai pasikeitė. Tokie fenomenai, kaip romantasy, jaunesnių suaugusiųjų literatūra – mes dabar stengiamės rašyti ir apie tai. Pavyzdžiui, kodėl knygų leidėjai galvoja, kad skaitytojai, kurie dabar skaito romantinę literatūrą, kažkada vėliau skaitys Shakespeare‘ą ar Goethe‘ę? O gal tai tėra pramoga, ir tiek?
Finansinė padėtis tampa sudėtingesnė
– Kaip, jūsų nuomone, keičiasi knygų mugių, kitų didelių knygų renginių reikšmė? Pavyzdžiui, pasaulyje kalbama apie tam tikrą muzikinių festivalių krizę. Tačiau tokie renginiai kaip Frankfurto knygų mugė ar kad ir Vilniaus knygų mugė pas mus rodo, kad skaitytojams mugių vis dar reikia.
– Didžiosios knygų mugės taip pat patiria spaudimą. Ir kiekvienais metais labai džiaugiuosi, kai vėl gaunu kvietimą į Frankfurto knygų mugę, nes galvoju: „Puiku, jie vis dėlto ją ir toliau rengia.“ Nes skaitmeninis pasaulis pakeitė tai, kaip sudaromi knygų sandoriai. Anksčiau agentai, leidėjai ir rašytojai susitikdavo knygų mugėje, susėsdavo ir derėdavosi. Dabar tam poreikio nebėra, vyksta internetiniai aukcionai. Be to, leidykloms visada trūko pinigų, o dabar jų trūksta dar labiau. Taigi, tarkime, JAV leidėjai sako: „Siunčiame 2 žmones, o ne 10“. Arba mažos šalys sujungia savo leidyklas, kad turėtų bendrą stendą. Stendai mugėje brangūs, viešbučiai mieste labai brangūs – taigi, jie skaičiuoja.
Rašytojai pastaruoju metu susiduria su finansinėmis problemomis. Anksčiau ne visi, bet bent jau kai kurie rašytojai Vokietijoje galėjo pragyventi iš rašymo, dabar tai sunkiau. Žinoma, vokiečiams tai padaryti lengviau nei, tarkime, lietuviams – juk visame pasaulyje gyvena tik apie 4 milijonai lietuvių, o Vokietijoje gyvena 80 milijonų žmonių, be to, yra vokiškai kalbančios šalys Šveicarija ir Austrija. Be to, Vokietijoje yra gyva literatūros namų – „Literaturhaus“ – tradicija. Juose daugelį vakarų vyksta skaitymai – tiksliai nežinau, kiek moka rašytojams už dalyvavimą, bet honorarai turbūt siekia 500 eurų ar panašiai. Taigi, jei išleidai knygą ir surengi 40 skaitymų Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, tai visai neblogai.
Tačiau tai, kas galioja Vokietijoje, nebūtinai veikia kitose šalyse. Tarkime, kiek žinau, Prancūzijoje, kai rašytojas pakviečiamas į skaitymus knygyne, jam už tai nemokama. Sakoma – tu juk reklamuoji savo knygą, kodėl turėčiau mokėti už tai? Gausi pinigus vėliau pardavęs savo knygą.
– Keičiasi ir tai, kiek matomas turi būti rašytojas. Kiek teko kalbėti su įvairių šalių leidėjais, jie sako, kad rašytojas šiais laikais, jei nori, kad jo knygos būtų gerai parduodamos, privalo dalyvauti susitikimuose, rašyti į „Facebook“ ar kitus socialinius tinklus. Prieš 10 ar 15 metų ši matomumo tendencija nebuvo tokia ryški. Rašytojas nebegali tiesiog atsidėti rašymui, leisti knygas.
– Taip, tai iššūkis rašytojams. Galbūt jie norėtų būti kaime, tyloje ir susikoncentruoti į rašymą. Tačiau jie negali leisti sau tokios prabangos. Mes, žurnalistai, irgi patiriame tokį spaudimą. Tačiau aš iki šiol nesinaudoju socialiniais tinklais. Aš tiek daug laiko praleidžiu rašydama, redaguodama, tad dar ir dalyvavimo socialiniuose tinkluose, diskusijose man jau būtų per daug.
Kokios literatūrinės tendencijos?
– Jau paminėjote romantasy – žanrą, apie kurio sprogimą kelis metus kalbama visame pasaulyje. Kokias dar tendencijas pastebite Vokietijoje dabar?
– Populiarioji literatūra – jaunesniems suaugusiems skaitytojams skirtos knygos, romantiškos istorijos, tamsi romantika. O iš rimtesnės literatūros – autofikcija. Dabar visi rašo autofikciją. Turėjome keletą labai įdomių straipsnių šia tema – kaip tai susiję su tapatybe? Kodėl viskas turi būti paremta kokia nors asmenine istorija? Kodėl visi nori papasakoti savo asmenines istorijas? Kartais, kaip neseniai rašiau straipsnyje, norisi daugiau fikcijos, daugiau idėjų, daugiau fantazijos. Rašytojai, juk jūsų darbas – kažką išgalvoti. Žinoma, žaviuosi ir autofikcija – Annie Ernaux, Karlu Ove Knausgaardu. Tačiau manau, kad turėtume šiek tiek nukrypti nuo autofikcijos. Prancūzijoje yra toks terminas – „eksofikcija“. Eksofikcija reiškia grožinę literatūrą, interpretuojančią tikrus įvykius, žmones. Labai daug autorių stengiasi rašyti apie istoriją literatūrine forma. Pavyzdžiui, toks yra Juliano Barneso romanas apie Šostakovičių („Laiko triukšmas“, – aut. past.).
Kartais, kaip neseniai rašiau straipsnyje, norisi daugiau fikcijos, daugiau idėjų, daugiau fantazijos. Rašytojai, juk jūsų darbas – kažką išgalvoti.
Ir man tokiais atvejais visuomet kyla klausimų. Sunku atskirti tai, kas realybė, o kas vaizduotė. O kai rašoma apie nacistinius laikus, mes labai jautriai reaguojame į šią temą, viskas turi būti parašyta teisingai. Todėl nenoriu, kad į šią istoriją įsiterptų fikcija.
Pas mus vis dar yra labai stipri poezija. Kartą per savaitę mūsų laikraštyje skelbiame poezijos apžvalgą, kas, manau, unikalu visoje Vokietijoje, nes niekas, išskyrus kultūrinius leidinius, neskiria dėmesio poezijai.
Žinoma, yra migrantų literatūra. Migrantai dabar jau aktyviai dalyvauja literatūriniame gyvenime. Anksčiau jie rašydavo knygas apie tai, kaip jų tėvai atvyko į Vokietiją septintajame dešimtmetyje kaip darbininkai, kaip jiems sekėsi gyventi visuomenėje, kurioje vyrauja kita kalba, kita religija. Dabar jie išsilaisvina. Labai įdomu stebėti autorius, kurie rašo ir kitomis temomis, ne apie tai, kad jų tėvai yra turkai, arabai. Jie rašo apie meilę, kitomis temomis, taip jie parodo, kad priklauso mūsų visuomenei, manau, kad tai yra labai svarbu.
– Įdomu ir tai, kaip keičiasi negrožinės literatūros populiarumas. Dar prieš keletą metų matėme didelį negrožinės literatūros suklestėjimą. Ypač tai buvo akivaizdu pandemijos metu. Tačiau dabar leidėjai sako pastebintys, kad negrožinė literatūra kiek traukiasi. Ar Vokietijoje irgi taip yra? Ir kodėl? Žmonės pavargsta nuo informacinės aplinkos?
– Taip, ir tai liečia ir žiniasklaidą. Atsirado naujienų vengimo tendencija. Daugybė žmonių sako, kad nebegali klausytis, skaityti naujienų, nes tokia gausybė krizių pasaulyje juos tiesiog prislegia. Tačiau tai puikus laikas poezijai, grožinei literatūrai, nes žmonės vis dar nori skaityti – tačiau mieliau renkasi grožinę literatūrą, o ne dar vieną knygą apie, tarkime, sovietinį palikimą šių dienų Rusijoje ar JAV krizę. O pandemijos metu žmonės skaitė daug dokumentinės literatūros, nes norėjo suprasti, kas vyksta.
Pas mus yra toks juokelis – norime išvykti iš šalies dėl AfD, tačiau kur gi mes galėtume keliauti? Juk padėtis daugybe atžvilgių bloga daugelyje pasaulio vietų. Tačiau kai žmonės sako, kad sėdi ant supakuotų lagaminų, jie pernelyg dramatizuoja. Manau, mes turime ginti tai, ką turime Europoje. Turime laikytis kartu, o kai kurios valstybės, pavyzdžiui, šalys Europos šiaurėje, Vengrijoje, turėjo sudėtingas Vyriausybes, tačiau pastaruoju metu jų atsikratė. Taigi, vilties yra.
Ko nepakeis dirbtinis intelektas?
– Tiek žiniasklaidai, tiek knygų leidybai didžiulis iššūkis yra dirbtinis intelektas. Juk dabar matome gausybę knygų, kurios parašytos akivaizdžiai naudojant dirbtinį intelektą. Ar darbe turite griežtą politiką, kaip naudoti dirbtinį intelektą?
– Taip, apie tai diskutuojame jau metus, štai ir vakar pasirodė naujos dirbtinio intelekto naudojimo redakcijoje gairės. Žinoma, galima naudoti dirbtinį intelektą ieškant informacijos, tačiau negalima rašyti straipsnių naudojant dirbtinį intelektą, nors tai ir būtų taip lengva. Be to, dirbtinis intelektas vis dar daro labai daug klaidų, tad juo pasikliauti labai pavojinga. Be to, tai susiję ir su autorių teisių apsaugos klausimais. Dirbtinis intelektas naikina ištisas profesijas – atima vertėjų, grafikos dizainerių, maketuotojų darbus.
– Atsiradus internetui, o dabar ir dirbtiniam intelektui, sparčiai nyksta ir tam tikros leidybos sritys. Tarkime, daugelis anksčiau neįsivaizduodavo kelionių be „Lonely planet“, o dabar spausdintų kelionių vadovų rinka sparčiai traukiasi.
– Jūs teisus. Kelionių knygų pramonė beveik visiškai išnyko. Vokietijoje „Dumont“ leidykla leido meno kelionių knygas. „Dumont Reiseführer“ nebeegzistuoja. Taigi taip, dirbtinis intelektas kelia didžiulius iššūkius. Pačioje pradžioje, kai pasirodė „OpenAI“, maniau, kad dirbtinis intelektas bus grėsmė darbuotojams, kurie gamina automobilius, dirba šioje pramonės šakoje. Ne, tai tapo iššūkiu menui, nes dirbtinis intelektas gali rašyti, tapyti, komponuoti, rašyti, netgi vaidinti.
Tačiau yra dalykų, kurių dirbtinis intelektas niekada nepadarys. Štai dabar mes sėdime, kalbamės, vėliau iš šio pokalbio kažkas galbūt atsiras. O dirbtinis intelektas gali atkurti tik tai, kas jau yra internete, jis niekada nesugebės išeiti į lauką, pasikalbėti su žmonėmis. Netgi rasti naujų minčių. Jis gali tik kopijuoti.
– Jau kalbėjote ir apie autorines teises. Žiniasklaida irgi kenčia nuo dirbtinio intelekto – jis neatlygintinai naudojasi žiniasklaidos archyvais, darbu, kurį jau nudirbo žurnalistai.
– Turbūt žinote, kad JAV „The New York Times“ pateikė didelį ieškinį „OpenAI“, ir manau, kad Europos redakcijos turėtų susivienyti ir taip pat teistis su šiomis įmonėmis. Beje, neseniai mačiau tekstą, pavadintą „Ar dirbtinis intelektas naikina žmonių rūšį?“ Tai tik rodo, kaip toli jau pažengė šios diskusijos. Ir šio teksto autorius – mano rimtas, gerbiamas kolega, rašantis dirbtinio intelekto temomis. Kai pamačiau šį straipsnį, pagalvojau, kad jeigu jau jis rašo apie tai, reikėtų susirūpinti.
– Neseniai iš naujo skaičiau Milano Kunderos esė, kuriame jis, svarstydamas apie kultūros reikšmę, sakė, kad Viduramžiais Europos vienybė buvo paremta religija, o modernioje eroje jos vietą užėmė kultūra (tiesa, vėliau sakydamas, kad šių dienų Europoje kultūros reikšmė irgi atsitraukė). Ar jūs irgi manote, kad būtent kultūra geriau nei bet kas kita apibrėžia bendras vertybes? Ir būtent todėl taip prasminga dirbti kultūros žurnalistikoje?
– Visiškai pritariu. Kultūra Europoje vaidina labai svarbų vaidmenį. Meno pagalba mes bendraujame, jis peržengia nacionalines ribas, sienas. Pavyzdžiui, yra lietuvių menininkų, kurių darbai ką tik buvo eksponuojami Berlyne, „Hamburger Bahnhof“ muziejuje, o aš skaitau prancūzų poeziją. Menas mus apjungia ir moko mus apie buvimą žmogumi kitaip, nei tai darytų politikas ar istorikas. Menas kelia kitokius klausimus. Meną galima palyginti su istorija apie šachtininkus, kurie laikydavo kanarėles, – nešdavosi jas į kasyklas, ir jos anksčiau nei žmonės pajusdavo besikaupiančias dujas ir taip tapdavo signalu darbininkams evakuotis.
Tas pats yra ir su literatūra. Pavyzdžiui, lietuvių ir ukrainiečių rašytojai jau daugelį metų rašė apie Rusijos keliamą pavojų. Mes skaitėme Jurijų Andruchovičių ir Serhijų Žadaną, bet nepriėmėme to rimtai. Mes manėme, kad jie savo traumas perkelia į literatūrą, ir tiek. Dabar matome, kad turėjome jų klausytis. Menas gali suteikti mums pramogą, gali kelti klausimus ar pateikti atsakymus į egzistencinius klausimus, bet jis taip pat gali būti labai politinis. Be to, manau, kad ir kalbėti apie knygas smagiau nei, tarkime, apie elektrą.
