Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 4d. 09:57

Vytautas Ališauskas: G.Beresnevičiaus žodinė imperija – mitinis mąstymas ir svajonė Lietuvai

„Apie Benediktą XVI buvo labai daug išankstinių kvailų nuomonių, kurios vėliau subliūško“, – pastebi V.Ališauskas.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / „Apie Benediktą XVI buvo labai daug išankstinių kvailų nuomonių, kurios vėliau subliūško“, – pastebi V.Ališauskas.

Kadaise, gal prieš septynetą metų, buvau pakviestas į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą skaityti paskaitos apie Gintaro Beresnevičiaus politines idėjas. Šiandienė diskusija apie 100-mečio idėjų Lietuvai žlugimą paskatino grįžti prie to seno teksto.

Keistas jausmas: nuo Beresnevičiaus knygos Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys: Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003) išleidimo prabėgo penkiolika metų. Nuo idėjų, gulusių pagrindan ankstesnės jo knygos Ant laiko ašmenų (Vilnius: Aidai, 2002) – iš jos kilo ir Imperijos darymas, – gal jau dvi dešimtys. Per tą laiką dramatiškai pakito Europos ir Lietuvos veidas, pasikeitė mūsų santykis su Europa. Vis dėlto tai, ką jis kalbėjo, atrodo ir dabar daug prasmingiau, negu „idėja“ pakelti mokytojo prestižą ar pagerinti elektronines biurokratines paslaugas.

Vis dėlto tai, ką jis kalbėjo, atrodo ir dabar daug prasmingiau, negu „idėja“ pakelti mokytojo prestižą ar pagerinti elektronines biurokratines paslaugas.

Beresnevičius išsakė daugybę dalykų, kurie šiandien atrodo kiek vaikiški, pavyzdžiui, jo prognozės, makab­riški gąsdinimai, kad mums atsiųs iš pradžių penkiasdešimt tūkstančių tamilų iš Šri Lankos, paskui panašų kiekį antrojo Irako karo pabėgėlių ir pan. Paaiškėjo, kad Briuselis neturi galių atsiųsti net tūkstančio pabėgėlių, jei šalis tam priešinasi. Šiandien mūsų verslas gal patyliukais apsidžiaugtų, jeigu gautų penkiasdešimt tūkstančių darbingų tamilų ar irakiečių, bet nieko panašaus nebus. Daug kitų jo prognozių dabar taip pat skamba kaip nevykę spėjimai.

Tačiau Beresnevičiaus tekstai suteikia galimybę kalbėti ne apie politines pranašystes, o apie mito prasmę. Prasmę to, ką Beresnevičius pasakojo, nors kartais tai skambėdavo vaikiškai – juk jis veikiausiai nepretendavo į faktografinę tiesą. Jam rūpėjo visai kita tiesa. Pavyzdžiui, Imperijos daryme Beresnevičius įžvelgia mįslingą akauzalinę sinchronizaciją – tokį išoriškai, tarpusavio priežastingumo sąsaja nepaaiškinamą, bet empiriškai nesunkiai konstatuojamą pasaulinių įvykių sutapimą.

Antai Beresnevičius pastebėjo, kad Airijos referendumas dėl Europos Sąjungos vyko tą pačią dieną, kaip ir buvo „įšventintas“ Ramuvos krivis. Tuomet jis patetiškai ir ilgai rašo apie pagonybės reikšmę ir grožį, o kartu – apie gėrį ir naudą Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, nors visiškai tikras dalykas, kad Beresnevičius buvo vienas iš tų ekspertų, kurie labai ryžtingai pasipriešino dabartinės neopagonybės prilyginimui tradicinei Lietuvos religijai. Konstitucinio statuso siekiantiems „senojo baltų tikėjimo“ išpažinėjams Beresnevičius labai rūpestingai moksliškai ir tiksliai paaiškino, kad šis „tikėjimas“ neturi jokio ryšio su jokia tradicine religija, kad tai yra šiuolaikinis, XX a. pabaigos postmodernios epochos konstruktas. Tačiau tai jam visiškai netrukdė rašyti nei apie pagonybę su lyriniu patosu, nei apie katalikybės reikšmę ir naudą žmonių gyvenimui bei jų amžinajam išganymui. Tad Beresnevičius į viską žvelgė labai atvirai, jam rūpėjo esminiai klausimai, o ne faktografinės pranašystės.

Nesu genetinio metodo šalininkas, bet vis dėlto esama jo biografijos detalių, labai padedančių suprasti kai kurias Beresnevičiaus mintis. Politiniais klausimais jis pradėjo labiau domėtis po savo didžiųjų išvykų į užsienį, ypač Vokietiją. 1993–1994 m. Naujajame Židinyje-Aiduo­se jis išspausdino du „skandalingus“ laiškus redaktoriui. Šiandien skaitydamas tuos tekstus, aš nesuprantu aistrų, kurias jie anuomet sukėlė. Vienas iš jų buvo apie Vokietiją ir meilės pabaigą1, kitas – apie Lenkiją ir naujos meilės surusenimą2. Beresnevičius iš tikrųjų buvo germanofilas ir polonofilas, jeigu galima pavartoti šituos nešvankius žodžius, mat visa, kas baigiasi -filas, šiais laikais kelia blogas asociacijas.

Jis buvo paskendęs klasikinės Vokietijos kultūroje, ypač jos romantinėje tradicijoje su visu jos dramatizmu, neviltimi ir depresija, o kartu tik­rai romantišku žvelgimu į pasaulį. Jeigu atmintis neapgauna, Beresnevičius jau trečiame kurse spjovė į studentišką discipliną, įsikūrė skaitykloje ir, užuot vaikščiojęs į paskaitas, skaitė vokiškas knygas – vieną po kitos. Ant­ra vertus, jis puikiai mokėjo lenkų kalbą, išmanė lenkų kultūrą. Pakartosiu banalybę, kurią nuolat kartoja kad ir Tomas Venclova: lenkų kalba ir kultūra mums buvo Europa. Sovietinėje gūdumoje iš Lenkijos galėdavome sužinoti daugelį dalykų – Lenkijos kultūrinis akiratis ir laisvė buvo daug didesnė negu Sovietų Sąjungos.

Tad vokiečių ir lenkų kultūra buvo jo du edukacijos šaltiniai. Europoje šitas kultūrinis klodas vis labiau blanksta, net pati Vokietija jį praranda. O Beresnevičiaus patirtis Vokietijoje – tai patirtis lietuvio, organiško antikomunisto, beviltiškai sukežusioje (kaip tada daugeliui atrodė), politinio korektiškumo suėstoje ir kaltės komplekso kamuojamoje šalyje, kaip jis sakydavo – Bundesrepublik Deutschland. Ne Vokietijoje, o Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kuri prarado savo tapatumą, energiją ir optimizmą.

Žinau istoriją, kad kartą Beresnevičius bandė ištraukti vokiečius iš kaltės jausmo, ironiškai dainuodamas jiems „gražią senovinę dainelę“, prasidedančią žodžiais „Deutsche Soldaten und die Offizieren“. Kiek žinau, iš tos karčemos, kur bandė tai padaryti, teko jį skubiai evakuoti, kol neatvyko policija ir nesibaigė tarptautiniu skandalu. Misija gaivinti Vokietiją jam nepavyko ir tas laiškas liudijo apie meilės pabaigą. Meilės pabaigą ne Germania aeterna, kaip pirmajai mylimajai, kurios paveikslas visada liks jaunos, patrauklios, įdomios, seksualios ir dar kaži kokios, bet tai realiai, pavargusiai, nepasidažiusiai moteriškei, kurią sutinkame ir pagalvojame: o ką gi mes iš tikro mylėjome?

Dabar mes suprantame Europą daug geriau ir kritiškiau matome save. Čia aš kalbu apie labai specifinio laiko patirtį. Kita patirtis buvo Lenkija. Ji irgi turėjo didžiulės reikšmės.

Ji atvėrė viltį, kuri tuo metu glūdėjo daugelio galvose ir širdyse, kad egzistuoja Vidurio Euro­pa ir kad Lietuva dalyvauja tame keistų, paslaptingų valstybių nuo Kroatijos iki Estijos suokalbyje, kad turime kažkokią bendrą kalbą ir bendrą mąstymą ir kad čia yra Europos ir mūsų kultūros ateitis – šalys, kurios neprarado savo krikščioniškosios tradicijos. Nes kaip Beresnevičius sarkastiškai rašė: deja, vokiečiai, užuot tikėję Dievą, moka Bažnyčios mokestį.

Tai jam buvo vienas iš karčiausių patyrimų, nes jis skaitė vokiečių teo­logus ir norėjo tikėti, kad jie atstovauja tikrajam krikščioniškam, moderniam ir tuo pat metu giliam mąstymui, įgyvendinamam tikrovėje. Paaiškėjo, kad tai yra akademinis pasaulis, bet ne krikščionybė. O Lenkija buvo visiškai kitokia šalis, šalis su organišku gyvenimu. Žinoma, jį šiek tiek jaudino lenkų dėmesys ir meilė Lietuvai.

Beresnevičius parašė, kad lietuvis kaip ir kiekvienas žmogus nori būti mylimas dėl jo paties, o ne jo galimybių arba dėl to, kad jis yra tiltas tarp Vakarų Europos ir Rusijos; tad jeigu lietuvis nori būti mylimas dėl jo paties, jį taip mylėti gali tik lenkas.

Tada mes – Beresnevičius ir aš – panašiu metu suformulavome ta tema du skirtingus teiginius, apie juos ne kartą esame smagiai diskutavę. Beresnevičius parašė, kad lietuvis kaip ir kiekvienas žmogus nori būti mylimas dėl jo paties, o ne jo galimybių arba dėl to, kad jis yra tiltas tarp Vakarų Europos ir Rusijos; tad jeigu lietuvis nori būti mylimas dėl jo paties, jį taip mylėti gali tik lenkas.

O aš kaip tik tada išsakiau visiškai atvirkščią tezę, kad kai tik lenkai pradės į mus žiūrėti kaip į belgus arba į norvegus, mūsų santykiai su Lenkija bus normalūs, geri ir netgi idealūs. Ir kad mano svajonė, kad lenkai nustotų mus mylėti.

Šiandien abu teiginiai nebeturi didesnės prasmės, tai yra senų laikų idėjų ginčai, bet noriu pabrėžti šiuos du Beresnevičiaus mąstymo polius, kuriuos galėčiau pavadinti pasaulėvaizdį struktūruojančiais mitais: pirmas – Vidurio Europa su Lenkija kaip tam tikru dvasiniu ir kultūriniu centru, antras – Vakarų Europa su Vokietija kaip pavargusiu, liūdnu ir faktiškai prarastu dvasiniu centru.

Svarbus ir dar vienas aspektas. Vokietijoje Beresnevičius sužinojo, kad dabar reikia būti kairiuoju, ir grįžęs pranešė, kad jis yra kairysis. Tiesa, jis buvo labai keisto kairumo atstovas, save bandė įvardinti kaip anarchosindikalistą. Jo kairumas buvo veikiau neutralizuoto fašizmo kairumas, tokios musoliniškos gražios, organinės valstybės kairumas.

Benito Mussolinis buvo kairysis ne tik genezės prasme (kairieji, aišku, nesutiks), jo valstybės vizija buvo kairioji – kolektyvistinė, antpartinė, etatistinė, bet drauge apeliuojanti į „organiškumą“, artinanti prie to, ką Beresnevičius vadino anarchosindikalizmu. Galiu pasakyti kitaip, iš kito šono – išmeskime Mussolinio fašizmą. Chestertonas irgi galėtų būti jo politinių vaizdinių pirmtakas – pirmiausia jo Valstiečių respublika. Lietuva Chestertonui teikė vilčių, kad tai yra ateitis, tai bus Valstiečių respublika – jei atmintis neapgauna, tai sakoma Napoleone iš Notinghilo.

Tad pateikiau tris pagrindines Beresnevičiaus mąstymą struktūruojančias prielaidas – dvi Europos geografines atramas ir tą Vokietijoje surastą kairumo versiją.

Už viso to glūdi dar vienas labai svarbus dalykas, apie kurį Beresnevičius nemėgo per daug kalbėti, kuris daugiau išlįsdavo jo grožinėje kūryboje, bet aš manau, kad savitai „Imperijos idėjai“ suformuluoti ta patirtis buvo išskirtinai svarbi.

Tai Beresnevičiaus tarnavimas sovietinėje armijoje, labai specifinėje vietoje – Nachičevanėje. Kokie tai buvo metai? Devintas dešimtmetis vertėsi į antrą pusę. Nachičevanėje jis patyrė: a) musulmoniškojo pasaulio tikrovę; b) įtampą tarp krikščionybės ir islamo, tiek religiniu, tiek politiniu aspektu; c) suvokė, kas yra Azerbaidžanas ir kokia jo potencija.

Karo tarnybos patirtis jam ne tik patvirtino, kad šitas sovietinis pasaulis tikrai nebesilaikys, bet ir leido peržengti europinį horizontą Vidurio Azijos link. Tai, šalia Vokietijos ir Lenkijos, buvo trečias jo mitas, atbaigiantis pasaulio interpretavimą ir leidžiantis mąstyti apie Imperijos idėją. Referencijos į Kaspiją Imperijos daryme yra tos patirties atšvaitas3.

„Imperijos idėja“ gatavu pavidalu Beresnevičiaus galvoje nebūtinai buvo visą laiką, nuo pat jo mąstymo pradžios. Svarbiausia tai, jog daugelyje jo tekstų slypi įsitikinimas, kad baltiškoji kultūra giliausiai išsaugojo indoeuropietiškos prokultūrės bruožus, gal net ištisus fragmentus. O tai reiškia, kad baltiškoji kultūra turi universalų pobūdį, bent jau Europos ir apskritai Vakarų civilizacijos kontekste.

Antai Stasys Šalkauskis ir Juozas Girnius sureikšmino Vyčio ir Rūpintojėlio įvaizdžius. Jie Rūpintojėlį matė pirmiausia kaip lietuvio krikščioniškos sielos išraišką. O Beresnevičius Rūpintojėlį suvokė kaip giliai archetipinį, su istoriniu sąlygotumu menkai susietą pavidalą, išreiškiantį ryšį su žeme – su rupia, labai paprasta, bet drauge pilna keistos gyvybės tikrove. Rūpintojėlis čia nėra vien tiktai lietuviškos melancholijos išraiška, kuri Beresnevičiui buvo labai sava ir miela, nes jis buvo tikras lietuvis, pasiilgstąs pilko ir niūraus dangaus. Rūpintojėlis atstovauja gyvybinei galiai: ne tai galiai, kuri skatina ir reiškia ekspansiją (Vytis), bet šaknijimosi galiai.

Visą lietuvišką paveldą jis apibendrino kaip du judesius: kaip ėjimą gilyn, šaknijimąsi ir kaip ekspansiją, sklaidą erdvėlaikyje. Abudu jam atrodė vienodai svarbūs ir vėlgi asmeniški, nes kelionės į Vokietiją ir Lenkiją jam buvo tarsi iniciacinės kelionės per pasaulį, o drauge lietuviškumo sklaidos Europoje ir Europos išgyvenimo įvaizdis.

Kaip tik tada prasidėjo masinė ir, atkreipkime dėmesį, de facto daugeliu atveju nelegali emigracija. 2002–2003 m. tai jau niekai, legalu, bet Beresnevičius kalba apie emigraciją iš senesnės perspektyvos, jam ji gana romantiška tuo, kad yra tokių savotiškų banditų darbas. Dabar mažai kas pamena ankstyvąją išsilaisvinusią Lietuvą su jos automobilių prekeiviais, traukiančiais per Europą. Tie automobilių prekeiviai iš tikrųjų galėjo atrodyti be galo romantiški ir kiek grėsmingi.

O Beresnevičiui knibėjo mintis – gal tie lietuviai gali savaime sudaryti kažkokį kitokį tinklą, kuris gal nebus taip instituciškai kontroliuojamas ir valdomas. Lietuvos imperija bus išeivių imperija.

Tas emigrantų romantizavimas mums šiek tiek trukdo suvokti tikrąją Beresnevičiaus intenciją. Jį, kaip tikrą intelektualą, žavėjo gyvybinė energija, organiškumas (kaip sakė jo branginamas Hölderlinas apie Sokratą ir Alkibiadą: „Wer das Tiefste gedacht, liebt das Lebendigste“). Ir va, tie žmonės Airijoje, Ispanijoje, Anglijoje – jie išliks galingi, organiški, nepraradę savo alsavimo ir visiems tiems pavėpusiems anglams, vokiečiams ir kitiems taps „naujaisiais barbarais“, liudijančiais mūsų gyvybės perteklių ir mūsų ateities galią.

Jie taps įtakos agentais, vos ne valdančiais Vakarų pasaulį Lietuvos labui. Šitas mąstymas gali rodytis be galo naivus. Bet priminsiu kitą projektą, nedrąsias kalbas apie globalią Lietuvą. Globalios Lietuvos projektas politiškai žlugo, nors jis buvo visiškai ne naivus. Čia to priežastys nėra svarbios. Svarbiau tai, ką jis buvo numatęs: įvairūs tinklai, jungiantys išeivius, studentų jungimas į bendrijas, norinčiųjų dirbti čia ir ten skatinimas ir drauge palaikymas, naujų išeiviškų struktūrų palaikymas. O Beresnevičiui knibėjo mintis – gal tie lietuviai gali savaime sudaryti kažkokį kitokį tinklą, kuris gal nebus taip instituciškai kontroliuojamas ir valdomas. Lietuvos imperija bus išeivių imperija.

Aišku, Beresnevičiaus istorinė vizija atvirkščia tam, ką vėliau kalbės Zenonas Norkus savo knygoje Nepasiskelbusioji imperija4. Beresnevičius kaip ypatingą lietuviškos imperijos privalumą iškelia tai, dėl ko ji niekada netapo tikra imperija – lietuviai negalėjo pasiūlyti valdomai periferijai jokio patrauklaus kultūros modelio. Romos imperijos jau seniai nebėra, bet romaniškasis pasaulis tebegyvuoja: jei per Vokietiją važiuoji automobiliu į Pietus, staiga pamatai, kad jau įvažiavai į romėnų žemę.

Drįsčiau kiek pajuokauti: istorinė Lietuvos tragedija yra ne ta, kad ją du kartus buvo okupavę rusai, o ta, kad nė karto nėra okupavę romėnai. Panaši yra ir britų imperija, savo civilizaciją palikusi nuo Maltos iki Indijos. Tuo tarpu lietuvių imperija nepasiūlė panašiai galingo modelio ir todėl netapo imperija. Tačiau Beresnevičius kaip nepaprastai kilnų, įdomų ir paveikų istorinį bruožą iškelia tai, kad lietuvių kunigaikščiai nuvažiuodavo į kokį Černigovą, priimdavo stačiatikybę, kalbėdavo rusiškai – tai buvusi minkštoji imperija.

Deja, ši vizija neatlaiko kritikos. Lietuvių kunigaikščiai atvažiuodavo kaip laukiniai kariai į civilizaciją. Ką jie galėjo pasiūlyti? Tik savo kalaviją, gebėjimą vadovauti karo žygiui, ko iš kunigaikščio buvo labai prašoma ir kas visada buvo vertinama. Civilizacijos modelio sklaida nėra tas pat, kas duoklės rinkimas. Tai yra turbūt silpniausia Beresnevičiaus vieta. Kokį modelį nuveža mūsų jotvingiai į Norvegiją ar Angliją? Kiekvienas gali patirti bėdų gyvenime ir gali tekti kur nors išsikelti, bet faktas, kad tai nėra žmonės, atsinešantys stabilų kultūrinį modelį, taip, kaip, pavyzdžiui, italai. Italai šia prasme yra sukūrę dvasinę imperiją nuo Vilniaus iki Niujorko.

Kita svarbi sritis, kurią Beresnevičius apmąstė, – Lietuvos vieta Europos Sąjungoje. Tai įdomus bandymas ją konceptualizuoti dar stojimo išvakarėse. Jis yra labai įdomus euroskeptikas. Jis toks euroskeptikas, koks, manau, būtų stabdęs Brexitą. Beresnevičius aiškiai sakė: „Aš esu euroskeptikas, bet iš Europos Sąjungos išeiti neketinu“. Ne tik neketino išeiti, bet nežadėjo su ja grumtis, o tiesiog pasinaudoti tuo, ką ji siūlo, jos galimybėmis, gal net jos silpnybėmis.

Lietuva turi du kelius: arba būti niekuo Europos Sąjungoje, arba būti dinamiškas vienetas, kuris anksčiau ar vėliau joje įgaus rimtą statusą. Beresnevičiaus nuomone, Lietuvos pranašumas tas, kad ji yra nedidelė ir nereikšminga, kad tai tikrai nėra ta valstybė, kurios galima bijoti. Kaip tik todėl Lietuva turi visas galimybes tapti tarpininke įvairiomis kryptimis. Aišku, labiausiai Beresnevičius kalba apie galimybes veikti ES posovietinėje erdvėje, beje, ir tarp rusų. Mes galime tapti europietiškų vertybių (demokratijos, laisvosios rinkos) nešėjais.

Tada vieno politikos analitiko buvo suformuluota dilema: kas vis dėlto bus Lietuva, kuo taps Europos Sąjungoje – auksine provincija ar regiono centru? Bet Beresnevičiui tai išvis ne klausimas – auksinės provincijos perspektyvos jis nesvarsto, nes, jo nuomone, tapti auksine provincija, netampančia regiono centru, nėra galimybės. Taptume viso labo Europos užkampiu. Beresnevičiaus vizija, kokia galėtų būti Lietuvos perspektyva, turėtų būti lyginama su kitomis dviem.

Pirmoji – Stasio Šalkauskio Lietuvos kaip kultūrų sintezės ar tarpininkės tarp vakarietiškojo ir rytietiškojo (bizantiškojo) pasaulio vizija. Paradoksalu, bet savaip jam atstovavo ankstyvieji socialdemokratai su Algirdu Brazausku. Jie matė Lietuvą kaip tranzitinę šalį, gyvenančią iš ekonominio tarpininkavimo tarp Rusijos ir Europos. Antroji – Kazio Pakšto vizija apie antrąją, emigracijoje kuriamą Lietuvą, kurią, kartais norisi pasakyti, propaguoja dalis buvusių ir esamų valdančiųjų. Tad Beresnevičiaus vizija būtų trečioji – tai ne emigracija ir ne kultūrų sintezė, o Lietuva kaip Romos forpostas.

„Romos forpostas“, jo mintimi sekant, – tai Europos koncentratas, agresyvus, veiksmingas ir tinkamas panaudoti kaip stipri karinė ar, teisingiau, pacifikacinė jėga. Nedidelė, aukštos klasės kariuomenė galėtų būti stabilumo Europoje aidas. Europos Sąjungos bejėgiškumas Balkanuose labai skatino tokį mąstymą. Neatsimenu, kur tiksliai Beresnevičius samprotauja: anot vokiečių, kai Jugoslavijoje vyksta siaubingi dalykai, o mes jau turėjome nužudyti tiek žmonių, tai jau nebeturime teisės jų daugiau žudyti.

Bet Beresnevičius atkerta: kadangi neva nebeturi teisės daugiau žudyti, žus dar daugiau. Jis kalba visiškai rimtai, jo kariuomenės patirtis iš tikrųjų turėjo reikšmės. Tai paradoksali Lietuvos vesternizacija, išlaikant jos baltiškąjį, baltų imperijos mąstymą: mūsų europinėje, o gal ir pasaulinėje imperijoje mes turime šitą žemės lopinį, šitą gabalėlį, mūsų atramos tašką vardu Lietuva; visi siūlai sueina į vieną tašką: karinės, diplomatinės misijos, automobilių vežimas ar rūkalų kontrabanda – visa tai atitenka Lietuvai.

Kaip matome, Beresnevičius bandė pateikti tam tik­rą viziją, jis svajojo ir pasakojo mums apie imperiją. Šiandien, kai gyvename visiško politinio realizmo epochoje, sunku net įsivaizduoti, kad aukščiausiems valstybės pareigūnams būtų pasiūlyta ne spręsti aktualias prob­lemas, o svajoti. Bet šis svajonės elementas yra labai svarbus. Beresnevičiaus tekstai veikia lengvai hipnotizuojamai.

Kai skaitai jo nepaprastai stiprius, poetiškai įtaigius aprašymus ar pasakojimus, tampi jų tikras dalyvis. Atsipeikėji, žinoma, ir pamatai, kad jau nebėra, kaip minėjau, imperijos idėjos ir didžiąja dalimi pamesta ir prarasta visa, kas buvo padaryta per aštuonerių metų Adamkaus laikotarpį, nors turbūt tai buvo vieninteliai dalykai, kurie leido Lietuvai įeiti į tik­rą Europos kontekstą. Italijoje knygyne paėmiau storą knygą, skirtą XXI amžiaus politikai. Ką gi ten randame? Lietuva paminėta du kartus.

Net nepasakyta, kad tokia šalis yra Europoje. Tik priminta, kad Lietuva tarpininkavo santykiuose su Ukraina, o kitą kartą paminėta, kad Lietuva tarpininkavo Europos Sąjungos derybose su Lenkija. Tai toks labai mažas pėdsakas, kaip žvirblio kojos įspaudas rudeninėje dirvoje, bet vis dėlto tai yra įspaudas, o ne tuščia vieta. Tada pagalvoji, kad Beresnevičius gal kalbėjo kartais naivokai, bet mąstė ne naiviai.

Platonas kadaise kūrė žodinę, t. y. dvasinę valstybę, gal jo pastangos buvo pavyzdys ir Beresnevičiui, sukūrusiam žodinę imperiją ar, kitaip sakant, imperijos mitą. Ir ta žodinė imperija galėtų būti, jei ne idėja Lietuvai, tai bent Lietuvos iššūkiu: kokį kelią mes renkamės, susidurdami su ja, ta žodine imperija?

1 Gintaras Beresnevičius, „Laiškas redaktoriui“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1993, Nr. 5, p. 1–3.

2 Gintaras Beresnevičius, „Laiškas redaktoriui: Apie Lenkijos atradimą“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1994, Nr. 5, p. 1–5.

3 Tos patirties atlaužos ypač matyti Gintaro Beresnevičiaus laiškuose iš Nachičevanės, paskelbtuose NŽ-A, 2017, Nr. 6, p. 11–23.

4 Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, Vilnius: Aidai, 2009.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2018, Nr. 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018