Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 25, 18:57

Vytautui V.Landsbergiui – 60. Apie dvilypį gyvenimą ir lemtį būti Landsbergiu

„Kai gatvėje su manimi sveikinasi žmogus, kurio aš nepažįstu, skenuoju jį bandydamas suvokti, ko tikėtis – kumščių ar apsikabinimo. Gal todėl geriausiai jaučiuosi vienkiemyje, kur gervėms ir stirnoms nusispjauti į tai, kokia mano pavardė“, – teigia rašytojas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis, gegužės 25-ąją pasitinkantis 60-ies metų jubiliejų.
Vytautas V. Landsbergis
Vytautas V. Landsbergis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Šie metai rašytojui jubiliejiniai ne tik gyvenime, tačiau ir kūryboje. Lygiai prieš tris dešimtmečius 1992 metais jis debiutavo iškart net trijose srityse – literatūroje eilėraščių knyga „Pasakojimai apie namus“, spektakliu „Komunistinės nostalgijos“ su Šėpos teatru bei filmu „Svečiuose pas Vytautą Kašubą“.

Nuo debiuto ir pradėjome šį pokalbį, kuris pamažu peraugo į pasakojimus apie jaunystės patirtis, portretinį kino žanrą, Jono Meko ir Viliaus Orvido pamokas, naujus filmus, santykius su tėvu, incognito tapatybę, karą Ukrainoje bei viltį – vieną svarbiausių Vytauto V.Landsbergio kūrybos dominančių.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Kūryba be plano

– Pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų kūrybos pradžios lygiai prieš tris dešimtmečius. Kodėl debiutavote, taip, sakyčiau, vėlai – juk trisdešimties tai jau gan brandus amžius.

– Net nežinau, kaip visi šie debiutai sukrito į vienus metus. Taip nutiko visai neplanuotai.

Nors visiems rašantiems eilėraščius kirba kuo greičiau išleisti savo knygelę, tačiau dar universitete Marcelijus Martinaitis mus buvo išmokęs niekur neskubėti ir subrandinti poeziją kaip vyną. Žinoma, buvo vidinės įtampos ir nepasitenkinimo, kai atiduodavai savo pirmą knygą „Vagai“, o redaktoriai vis atmeta... Nežinau, kaip dabar, tačiau anuomet vyresni rašytojai buvo linkę jaunimėlį patarkuoti ir palaikyti už durų, kad susitupėję ateitų su kiek solidesniu pareiškimu, o ne tiesiog jaunatviškais-studentiškais paeiliavimais. Džiaugiuosi, kad man tas padelsimas išėjo į naudą.

Šėpos teatras buvo labai gražus to laikmečio nuotykis su bičiuliais. Vienas jų – mano klasės draugas Gintaras Varnas, su kuriuo jau devintoje klasėje steigėme klasės teatrą ir savarankiškai statėme spektaklius. Vėliau jis kartu su Liudviku Jakimavičiumi pastatė pirmąjį Šėpos teatro spektaklį „Revoliucijos lopšinės“, kuris sukėlė nemažą furorą ir apkeliavo visą Lietuvą. Antrajam spektakliui pakvietė ir mane kupletų parašyti. Taip aš debiutavau ir teatre.

Labai džiaugiuosi galėdamas nuolatos keisti darbo rūšį, neužsisėdėti viename būtinume ką nors kurti ir daryti.

Na, o dokumentinis filmas apie išeivijos skulptorių Vytautą Kašubą buvo savotiškas nuotykio Amerikoje atrajojimas. 1990-aisiais vienuolika jaunųjų Lietuvos kino režisierių nuvykome pas Joną Meką į Niujorką, kur vasarą praleidome jo Antologijoje semdamiesi kitokio kino patirties. Amerikos lietuviai mums padovanojo puikią VHS kamerą ir mes ėmėme fiksuoti tai, ką matėme.

Vienas įdomiausių susitikimų kaip tik ir buvo su V.Kašuba, kuris išsamiai papasakojo savo istoriją, todėl filme jį labiausiai ir norėjau pristatyti kaip žmogų. Tai toks biografinis paties skulptoriaus pasakojimas apie save ir savo gyvenimą. Ilgainiui portretinis kinas mane labiausiai ir patraukė, todėl ir visoje filmografijoje dominuoja būtent šis žanras.

– Šalia kino, eilėraščių, teatro vėliau atsirado ir knygos vaikams bei muzikavimai. O su kokia veikla šiandien labiausiai tapatinatės?

– Negalėčiau išskirti kurios nors vienos. Aš labai džiaugiuosi galėdamas nuolatos keisti darbo rūšį, neužsisėdėti viename būtinume ką nors kurti ir daryti.

Labai intensyvus buvo vaikų literatūros rašymas, ypač kai su žmona įkūrėme savo leidyklą ir dvidešimt metų sėkmingai pukšėjome. Dabar atėjo laikas, kai imu permąstyti šią veiklą, taip pat svarstau, kad gal jau užtenka to, ką prirašiau.

Dabar mano sielos tempas kitoks – lėtesnis, ramesnis.

Ne vienerius metus knygų vaikams rašymas buvo tapęs rutina – iš būtinybės ir įsipareigojimų... Kartais tos knygos ar jų tęsiniai buvo tartum neišnešioti vaikai, todėl jas tekdavo dėti į inkubatorių ir dar palaikyti, pataisyti, pagerinti. Tenka konstatuoti, kad išoriniai motyvai ne visada sutampa su vidiniais, o tai kūrybai retai išeina į gera...

Dabar mano sielos tempas kitoks – lėtesnis, ramesnis. Todėl šiandien norisi rašyti iš malonės, ypatingo įkvėpimo, kad tai būtų kažkas išties nauja ir kitaip.

– Savo kūryboje ypatingą dėmesį skyrėte partizanų temai – nuo eilėraščių, knygų vaikams iki dainų, spektaklio bei filmų. Ar per visas šias skirtingas formas pavyko padaryti tai, ką buvote sumanęs?

– Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, visų pirma, man rūpėjo dokumentuoti tuos žmones, kurie tiesiogiai patyrė laisvės kovas, išgyveno pokarį grumdamiesi su okupantais ir išsaugoti jų liudijimą. Šitaip atsirado du filmai apie Daumantą, paskui „Trispalvis“, kuriame yra visa partizanų paletė. Taip pat buvo ir vaidybinis, mažo biudžeto pabandymas „Kai aš buvau partizanas“, kuriame bandžiau suvokti, kiek man pačiam „pasiduoda“ vaidybinis filmas, kaip pavyksta panešti šią formą.

Kūryboje man visada norėjosi gyventi be planų, mekiškai, žiūrėti, ką pats gyvenimas siūlo...

Per visą šį laikotarpį aš laukiau tinkamo momento, kai filmu galėsiu pareikšti ne tik pagarbą laisvės kovotojams, tačiau ir sukurti drąsią, estetiškai ir dramaturgiškai komplikuotą istoriją, kur viskas nebūtų vien tik juoda ir balta.

Tad šiandien jau galiu pasakyti, kad tai įvyko. Su režisieriumi Giedriumi Tamoševičiumi nufilmavom vaidybinę juostą „Poetas“, kurios pagrindu tapo Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje aprašyta Kosto Kubilinsko istoriją. Šiuo metu darome paskutinius filmo štrichus. Taigi, kas ten žino, gal tai jau bus paskutinis taškas partizaninėje temoje – būsiu pasakęs viską, kas man atrodė svarbu.

Kūryboje man visada norėjosi gyventi be planų, mekiškai, žiūrėti, ką pats gyvenimas siūlo...

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Pasakoti apie gražią Lietuvą

– O menininko kelias taip pat nukrito lyg iš dangaus, netikėtai ar, vis dėlto, apie tai svajojote nuo jaunystės?

– Nuo mažumės vaidinau pas Valeriją Karalienę teatro studijoje „Elementorius“, kuri buvo įsikūrusi Profsąjungų rūmuose. Drauge buvo ir Ingeborga Dapkūnaitė, Gediminas Storpirštis, Aidas Marčėnas ir daugybė kitų mūsų kultūros ir meno lauke šiandien gerai žinomų asmenybių. Ir visiems mums buvo aišku, kad ateityje mūsų laukia teatro scena.

Tačiau po mokyklos baigimo tėvukas, kuris tuo metu dirbo Konservatorijoje ir iš vidaus matė aktorinių studijų parengimą, pradžioje pasiūlė įgyti akademinį – filosofijos ar literatūros – išsilavinimą, o į teatrą ateiti jau su šiuo intelektualiniu bagažu. Kadangi dar mokykloje buvau pradėjęs šį bei tą eiliuoti, literatūros studijos man pasirodė priimtinas variantas. Tad tėvuko pasiūlymu pasinaudojau ir vėliau nė karto to nesigailėjau.

Mokykloje buvau pradėjęs šį bei tą eiliuoti, literatūros studijos man pasirodė priimtinas variantas.

Po studijų buvau visai patenkintas atsivėrusiomis literatūros bei dramaturgijos perspektyvomis. Taigi maniau, kad čia galėsiu visapusiškai save realizuoti. Tačiau tuomet netikėtai nukrito kino dovanėlė. 1988 metais į Vilnių iš Sakartvelo atvažiavo dėstytojai, kurie čia rinko naują būsimų kino režisierių kursą. Situacija buvo gan nekasdienė: savo šalyje, kuri sovietmečiu garsėjo geru kinu, jie jau buvo „prikepę“ per daug jaunų režisierių, todėl nutarė keletą metų padaryti pertrauką ir paremti brolišką respubliką, kurioje su kinu buvo gerokai prasčiau. Taip Lietuva ir atsidūrė kartvelų akiratyje. Na, o aš pabandžiau šia galimybe pasinaudoti. Taigi, praėjęs du turus, išvažiavau mokytis į Tbilisį.

Kinas man nutiko netyčia, todėl iki šiol nesu iki galo įsitikinęs, ar galiu save vadinti kino režisieriumi, o gal esu tiesiog filmuojantis rašytojas. Mat literatūra, tekstas, žodis, dialogai kine man yra svarbiausia. Labai mėgstu kine įamžinti šnekančius žmones, todėl tam skiriu ypatingą dėmesį.

Per savo kūrybinę kelionę esu sukūręs filmų apie Vytautą Bložę, Henriką Nagį, Nijolę Miliauskaitę, Petrą Repšį, Šarūną Sauką ir daugelį kitų. Man gražu, kaip žmogus byloja, ką ir kaip jis pasakoja. Tai užfiksuoti ir įmažinti atrodė svarbu ne tik istorijai, tačiau ir jaunajai kartai, kad matytų ir girdėtų, kaip žodžiais įgarsinamas mąstymas.

– Kūryboje visuomet iškeliamas menininko individualumas, kaip esminis jo asmenybės ir kūrybos bruožas. O jūs pats vis gręžiatės į kitus ir liudijate, kad kūryba neįmanoma be kultūros istorijos ir ją kūrusių asmenybių, gyvenusių gerokai iki tavęs paties. Kaip jūs šiandien matote individo ir kūrybinės bendruomenės santykius?

– Jaunystėje mano karta išgyveno Sąjūdžio bendruomeniškumą, nes tokia buvo būtinybė. Tačiau vėliau išsibėgiojome po atskirus kambarėlius ir tapome individualistais. Tai, matyt, buvo labai natūralus laiko ženklas.

Tačiau Nepriklausomybės pradžioje mus ištiko kita blogybė – bulvarėjant ir radikalėjant spaudai, atsirado tūžminga ir pikta niekinimo ir baisėjimosi kultūra. Tokiu būdu, tartum specialiai, buvo siekiama sukurti nepasisekusios Lietuvos įspūdį. Todėl sąmoninga mano pozicija buvo nesileisti į politikavimus, bet kūryba rodyti bei pasakoti apie gražiąją Lietuvą.

Mano tikslas nebuvo kinas kaip žanras, kur kas svarbiau buvo užfiksuot išeinančią šviesą.

Kadangi mano tėvuko kompanijoj netrūko kultūros žmonių ir ypač literatų, taip atsirado ir siekis atskleisti vyriausios mūsų kartos žmonių portretus. Net savo kursiniam darbui Tbilisyje padariau trumpo metro filmą apie poetą V.Bložę, o po daugiau nei dešimtmečio dalį šios medžiagos panaudojau ilgo metro dokumentiniam filmui „Švendubrės šamanas“.

Mano tikslas nebuvo kinas kaip žanras, kur kas svarbiau buvo užfiksuoti išeinančią šviesą. Eksperimentavau ne kino kalba, bet pasirinkdamas skirtingas asmenybes: Stasį Lozoraitį ir Š.Sauką, K.Bradūną ir V.Bložę. Čia svarbu buvo atrasti savitą stilistiką, kuri padėtų atskleisti kiekvieno kūrėjo asmenybę ir padėtų bent šiek tiek priartėti prie jos esmės.

Taip galiausiai ir nutiko visa ši portretų galerija, kuri jungia mus su mūsų pačių kultūra, istorija, idėjomis ir darbais.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Meno misija – jungti ir perkeisti

– Ar pritartumėte, kad kiekvienas šių filmų savaip yra ir apie jus patį?

– Žinoma, juk, pasirinkdamas portretuoti vieną ar kitą asmenybę, renkuosi iš tų, kurie man asmeniškai svarbūs, kurių kūrybą vertinu ir branginu. Tad, pasakodamas apie kitus, rodau ir savo paties santykį su šiomis asmenybėmis. Visi mano dokumentiniai filmai yra sukurti būtent šitokiu principu.

Tiesa, naujausias darbas – filmas apie fotomenininką Antaną Sutkų – kiek kitoks. Net pradėjęs darbuotis asmeniškai Antano nepažinojau, o mūsų santykis mezgėsi pačiu filmavimo metu. Šią idėją pasiūlė operatorius Povilas Baltinas, kuris jau turėjo nemažai filmuotos medžiagos apie A.Sutkų, bet nebuvo kam režisuoti. Tuomet mes nuvykome pas fotografą ir susipažinome. Iškart pajutau jo atvirumą, o pirmo pokalbio metu jis besąlygiškai atsivėrė ir supratau, kad šis kelias filmui taip pat įmanomas, nors iki tol ir nebuvau jo išbandęs.

Pasakodamas apie kitus, rodau ir savo paties santykį su šiomis asmenybėmis.

Metus laiko turėjome galimybę sekioti paskui A.Sutkų, kalbinti jį, matyt, kaip jis bendrauja su jaunimu, kaip jo darbai yra vertinami užsienyje, koks jo paties santykis su savo laiku bei archyvu. Tai yra pasakojimas apie tai, iš ko sudaryta žymioji sutkografija.

– Kurdamas filmus apie kitus, jūs nuolatos papildote, praplečiate, atnaujinate ir savo paties tapatybę?

– Kitaip ir negalėtų būti. Kurdamas ir bendraudamas su žmonėmis, natūraliai perimi jų savybes, būdo bruožus, o kartais net pasaulėjautą. Taip man yra nutikę su Viliumi Orvidu, kurio gyvo aš nepažinojau, tačiau jo kūryba, mąstymas, požiūris į pasaulį ar tikėjimą manyje įsirėžė taip giliai, kad iki šiol jaučiu to įspaudą. Vėliau apie jį sukūriau dokumentinį filmą „Vilius Orvidas“, spektaklį „Vilis“, parengiau jo minčių – dvasinio palikimo – knygą „Orvido knyga“. Na, o naujausioje savo knygoje „Siaubamiškio pasakos“, kurią ką tik baigiau rašyti, taip pat – nejučia ir labai netikėtai – slypi Viliaus įpūsta dvasia.

Orvidas yra vienas didžiausių XX-ojo amžiaus mūsų kūrėjų, vizionierių ir mąstytojų, be galo paprasta, o kartu – didinga ir neišsemiama asmenybė.

Įdomu ir tai, kokiais mistiškais būdais prieš beveik tris dešimtmečius Viliaus medžiaga pamažu keliavo iki manęs. Galima sakyti, jis pats mane ir susirado šiam darbui. Iš pradžių gavau šešias kasetes filmuoto Viliaus likus savaitei iki jo mirties, o tada tai vienas, tai kitas žmogus vis pranešdavo, kad buvo filmavęs ar kalbinęs Vilių, pasakojo istorijas apie jį ir tokiu būdu ne tik plėtė mano suvokimą apie šį genijų, tačiau ir iš mažų gabalėlių padėjo dėlioti jo paties portretą. Iš jo išmokau ekumeniškumo ir atvirumo dvasios, drąsos priimti kitus ir kitokius, neteisuoliškumo ir paprastumo – būtent tame aš suvokiau pačią meno misiją. Kas čia yra įdomiausia? O būtent tai, kas jungia, ir tai, kas perkeičia.

Būtent tokia ir buvo Orvidų sodyba. Čia rinkosi hipiai ir narkomanai, ieškotojai ir atstumtieji – ir visiems buvo atviros Viliaus širdies durys. Šitoks santykis su žmogumi, besąlygiškas jo atvirumas darė stiprų poveikį. Sunku paaiškinti, bet tai galima justi net ir filme. Esu sulaukęs daugybės skambučių bei laiškų, kuriuose žmonės pasakojo apie terapinį šio filmo, o tiksliau, Viliaus žodžių, mąstymo ir darbų, poveikį. Pasirodo, Orvido dvasia gyvuoja iki šiol, o filmas tapo galimybe išsaugoti ir paskleisti jos plazdėjimą.

Išties Vilius yra vienas didžiausių XX-ojo amžiaus mūsų kūrėjų, vizionierių ir mąstytojų. Be to, be galo paprasta, o kartu – didinga ir neišsemiama asmenybė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Gręžtis į priekį, atsisukti į ateitį

– Pamenu, viename pokalbyje su jumis Jonas Mekas savo namais yra įvardijęs kultūrą. Vėliau sukonkretino sakydamas, kad tai poezija, kinas, menas. O kaip pats atsakytumėte į šį klausimą?

– Tame interviu J.Mekas nesustojo ties kultūra, bet pratęsė sakydamas, kad dabar jis nežino, kur yra, galbūt – niekur – ir būtent todėl jo namai yra visur...

Gražiausias J.Meko kūrinys buvo ne jo eilėraščiai, kinas, „Antologijos“ archyvas, bet tai, kaip jis gyveno. Būtent tuo jis pralenkė tiek savo filmus, tiek ir savo poeziją. Jis parodė, kad gyvenimo esmė yra ne brūdas, o grožis, juokas, džiaugsmas. Tačiau, visų pirma – santykis. Visi, kurie nepriklausomybės pradžioje atvažiavo į Niujorką, būtent jame galėjo atrasti savo namus. Ir ši namų, kaip santykių, formulė man yra svarbiausia iki šiol.

Čia yra maniškiai, su kuriais aš pats mokausi buvimo džiaugsmo ir santykio slėpinio.

Savo namus aš pats atradau su vaikais išvažiavęs gyventi iš pradžių į Anykščius, o dabar į sodybą už miesto. Ir kai pas mus atvyksta moksleiviai, vaikai iš vaikų namų ar Ukrainos, aš pasijuntu namie. Čia yra maniškiai, su kuriais aš pats mokausi buvimo džiaugsmo ir santykio slėpinio.

Man atrodo, Lietuvoje mes esame pamiršę, kaip tai yra svarbu, kaip gera išsikalbėti, išsipasakoti, drauge išsidainuoti, taip pat ir pasidalinti savo liūdesiu, baime, nežinojimu, savo džiaugsmais, viltimi bei nuostaba.

Tiek J.Mekas, tiek ir V.Orvidas turėjo tą pačią dvasią ir palaiminimą: jie būrė apie save žmones ir jiems rodė, kad džiaugsmas yra kūrybinė laboratorija. Iš jų esu paveldėjęs šią nuostatą ir dabar. Burdamas vaikus į stovyklas kaime, jaučiu, kad savaip pratęsiu tą kultūros, kaip bendrystės ir santykio, patirtį.

– Ar yra dalykų, kurių gailitės gyvenime nepadaręs?

– Taip, iki šiol jaučiu apmaudą dėl trijų dalykų, kurių savo laiku padaryti nepavyko.

Pirmasis – tai J.Meko kino centras Užupyje. Savo laiku tam net buvo paskirtas pastatas Aukštaičių g. 2, bet paskui jis buvo privatizuotas, o aš palikau šią idėją nenorėdamas veltis į politines intrigas. Paskui ją perėmė Artūras Zuokas ir padarė savaip. Tačiau mūsų – J.Meko mokinių – vizija buvo kitokia. Šis centras turėjo tapti gyva avangardinio kino laboratorija, kuriame vyktų paskaitos, akademiniai tyrimai, būtų rodomas ir kuriamas andergraudinis kinas, leidžiamas žurnalas ir vykdoma edukacija. Tai turėjo tapti mažu J.Meko „Antologijos“ Niujorke analogu. J.Mekas net buvo davęs pasidaryti geriausių archyvo filmų šimtą valandų kopijų, kurios būtų kaip bazė, startas kitokiai kino kalbai Lietuvoje. Beje, kopijos buvo padarytos. Taigi, tikėtina, iki šiol tebeguli Kultūros ministerijos sandėliuose. Tad šis sumanymas buvo geras, galingas, tačiau valdžios negeranoriškumas atmušė bet kokias galimybes tai įgyvendinti.

Iki šiol jaučiu apmaudą dėl trijų dalykų, kurių savo laiku padaryti nepavyko.

Antrasis dalykas, dėl kurio iki šiol skauda – tai V.Orvido sodyba, kurią su J.Meku buvome užsispyrę gelbėti ir išsaugoti ne kaip turistinę erdvę, bet dvasios ir kūrybos centrą. Deja, valdžia nemanė, kad tai yra valstybinės reikšmės paminklas, kuriam kyla pavojus, todėl viskas palikta tvarkyti privatininkams taip, kaip jie išmano. Gaila, tačiau šiandien ši unikali sodyba yra likusi pasyvioje rezignacinėje būsenoje. Ir nors žmonės ją lanko, akmenys tebestovi, tačiau tai nebuvo išnaudota kaip galimybė šią vietą paversti piligriminiu visus Europos ar net pasaulio hipius, neformalus bei dvasios ieškotojus traukiančiu centru.

Ir trečias dalykas – tai Merkinėje buvęs istorinis paminklas – mokyklos stadionas, kuriame pokariu buvo užkasti laisvės kovotojų palaikai. Iki pat Nepriklausomybės atkūrimo vaikai virš partizanų ir jų rėmėjų kaulų žaidė futbolą, bėgiojo takeliais ir darė mankštą. Nutikdavo net ir taip, kad kaulai kartais išlįsdavo į paviršių – visa tai buvo labai fantasmagoriška. Atgimimo metais stadiono pakraščiuose žmonės ėmė statyti kryžius, o vėliau jis buvo uždarytas ir šioje vietoje pastatyta koplyčia. Tačiau, kai Nepriklausomybės pradžioje šią vietą parodžiau J.Mekui, jis sakė, kad tai būtina išsaugoti taip, kaip yra – stadionas, bėgimo takeliai, metaliniai treniruokliai ir kryžiai – tai pati geriausia istorinė pamoka, atskleidžianti sovietinį mentalitetą. Atvažiavai – ir viskas kaip ant delno, viskas matyti plika akimi.

Ir aš esu iš tokių naivuolių, esu šitokios Lietuvos fanas.

Žinoma, šiuo atveju gerai suprantu pagarbą mirusiems, tačiau gaila, kad esame pernelyg pripratę prie senoviškų formų, o į visa tai, kas nauja, žiūrime kreivai ir nepatikliai. Gaila... Pamenu, J.Mekas turėjo labai drąsią mintį – pakeisti vieną Lietuvos himno žodį: vietoj „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ į „iš ateities...“. Tai šiandien mums yra esminis vektorius ir labai reikalingas palinkėjimas. Gręžtis į priekį, atsisukti į ateitį.

Būtent Lietuvos vizionieriškumą, kaip kultūros savybę, labai gerai nujautė ir suvokė tiek J.Mekas, tiek ir V.Orvidas, kvietę žaisti, tikėti, bičiuliautis ir kurti gražią, taurią, į ateitį žvelgiančią Lietuvą. Ir aš esu iš tokių naivuolių, esu šitokios Lietuvos fanas.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Vytautas V. Landsbergis

Apie lemtį būti Landsbergiu

– Įvardijote daug svarbių dalykų, kuriuos išmokote iš J.Meko bei V.Orvido. O kokias svarbiausias pamokas perėmėte iš savo tėčio?

– Tėvukas man visada buvo labai svarbus ir įtakingas – jį gerbiau, o kartu kūryboje ir oponavau, nes juk reikėjo susirasti savo vietą, kad nesėdėčiau po jo skėčiu. Taip ir gimė „Rudnosiuko istorijos“, kurios buvo bandymas susikurti savitą kalbą, kitokį pasakojimą. Aš supratau, kad jei rašysiu tiesiog poeziją, literatūroje mes būsime du Landsbergiai. Bet tam juk užtenka ir vieno...

Anksčiau mūsų santykis buvo tartum žaidimas į vienus vartus – tu klausyk ir žiūrėk. Tačiau dabar esame labai artimi bičiuliai, o jis vis dažniau įsiklauso į tai, ką jam sakau aš ar kiti. Po Sausio 13-osios mitingo prie Seimo rūmų, kai susierzinęs rėkusius ir švilpusius išvadino jedinstvininkais, pasakiau jam, kad nederėjo taip reaguoti. Ir jis pripažino klaidą, parašė viešą atsiprašymą. Būtent tai man ir yra didžiausia jo pamoka – jis sau leidžia keistis ir permąstyti savo pažiūras. Tai – žmogiškumo liudijimas.

Tai man ir yra didžiausia jo pamoka – jis sau leidžia keistis ir permąstyti savo pažiūras. Tai – žmogiškumo liudijimas.

Ne kartą stebėjau, kaip jis atvykęs į mažesnį miestelį bendrauja su žmonėmis, groja ar skaito savo eilėraščius. Su kokia nuostaba žmonės žiūrėdavo ir sakydavo – o, juk Landsbergis visai normalus, ne koks bjaurybė, kaip per televizorių rodo (juokiasi). Išties, vien iš politikos, komentarų aktualiais ir aštriais klausimais gali susidaryti labai vienpusis jo vaizdas. O man labai norisi parodyti ir švelniąją jo pusę, lyrišką ir net atvirai sentimentalią.

Tai, kokį jį matau šiandien, devyniasdešimtmetį, yra visiškai kitas personažas, nei buvo Sąjūdžio laikais ar Nepriklausomybės pradžioje. Štai kodėl dabar nuolat jį filmuoju privačioje aplinkoje, noriu užfiksuoti jį šitokį – naminį Landsbergį – nes būtent toks jis labiausiai ir yra mano tėtis. Tyloje, ramybėje, toli nuo politikos šurmulio, intymiai ir atvirai.

Lietuva iš mūsų atėmė tėvą, tačiau, kažkuria prasme, ačiū Dievui, kad taip nutiko.

Prieš keletą metų buvau liudininkas labai jautraus epizodo: visą gyvenimą mano mama turėjo klausimą, ar tikrai tėvas ją myli, ar Lietuva jam nėra svarbesnis meilės objektas. Namuose jis tiesiog nenustygdavo vietoje – visą laiką pro duris Lietuvos reikalais... O likus dviem dienoms iki mamos mirties, jis padovanojo jai užrašų knygelę, kurioje surašyti visą gyvenimą jai skirti eilėraščiai...

Išties, Lietuva iš mūsų atėmė tėvą, tačiau, kažkuria prasme, ačiū Dievui, kad taip nutiko. Lietuva yra jo šeima, o mes tik padedame jam lyg Saboniui kamuolius pasuodami...

– O ką jums pačiam reiškia būti Landsbergiu, palikuoniu žmogaus, atvedusio Lietuvą į Nepriklausomybę, vienų gerbiamą, kitų iki šiol niekinamą ir koneveikiamą? Kaip priimate šią lemtį ir su ja sugyvenate?

– Nėra čia vienareikšmiško atsakymo, ši tema sudėtinga ir daugiabriaunė. Būna, pavyzdžiui, koks kultūros centras suorganizuoja mano koncertą, o dieną prieš skambina atsiprašinėdami, kad koncertas atšauktas. Žinoma, esu tapatinamas su savo tėvu, o dabar gal net ir sūnumi, todėl jaučiu, kad kartais negaliu veikti nuo savęs – pavardė ir giminystė tiesiog mane pasiveja net ir tada, kai mažiausiai to tikiuosi. Tuomet viskas jau priklauso ne nuo manęs, mano kūrybos, bet konteksto, kuriame atsiduriu ir kokias asociacijas Landsbergio pavardė kelia konkretaus miesto ar miestelio žmonėms.

Geriausiai jaučiuosi vienkiemyje, kur gervėms ir stirnoms nusispjauti į tai, kokia mano pavardė. Tokį jausmą ir lengvumą patiriu ir stovyklose su vaikais arba keliaudamas užsienyje.

Atvirai sakant, gyvenu dvilypį gyvenimą. Tarkime, kai gatvėje su manimi sveikinasi žmogus, kurio aš nepažįstu, skenuoju jį bandydamas suvokti, ko tikėtis – kumščių ar apsikabinimo. Gal todėl geriausiai jaučiuosi vienkiemyje, kur gervėms ir stirnoms nusispjauti į tai, kokia mano pavardė. Tokį jausmą ir lengvumą patiriu ir stovyklose su vaikais arba keliaudamas užsienyje.

Įdomi patirtis buvo einant Jokūbo keliu Ispanijoje, kai supratau, jog čia aš esu ne Landsbergis, o tiesiog piligrimas, praeivis, keliautojas. Tik išgirdus kalbant lietuviškai kaipmat užsidega raudona lemputė. Tuomet aš iškart traukiu į šoną, pakraščius, kad kuo ilgiau išsaugočiau savo incognito tapatybę.

Vadinasi, yra tam tikras trauminis paveldas nuo visų janutienių ir tomkų purvynų, kuriuos tenka ištverti Lietuvoje. Žinoma, kasdienybėje tiesiog užsidedi šarvus ir su tuo susitaikai. Bet kai būnant užsienyje ar vienkiemyje pajunti, kad galima gyventi ir be to – tuomet ištinka tikra palaima.

Ukraina – naujo pasaulio galimybė

– Savo kūryba bei viešais pasisakymais visada stengiatės kreipti žvilgsnį į šviesiąją žmogaus prigimtį, į jo gerumą ir atjautą. Tačiau ar po to, ką matėme Bučoje bei kituose Ukrainos miestuose, ką šiandien vis dar stebime vykstant šioje šalyje, ar nekilo abejonė visais tais idealais?

– Daug kas priklauso nuo to, kaip pats žiūri. Tarkime, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, galima fokusuotis į Didįjį penktadienį ir matyti kančią, kraują, patyčias, kryžių, mirtį ir neviltį. Tačiau jei tiki Didžiuoju sekmadieniu, supranti, kad į jį gali patekti tik per tamsą. Žinoma, patiriant ir išgyvenant protu nesuvokiamą kančią, kartais galima pamiršti sekmadienio ir prisikėlimo perspektyvą. Bet tai jau – vilties zona.

Dabar Ukraina yra kryžiuojamas atpirkėjas, o mes – minia, kuri negali pakeisti eigos, tačiau gali tapti vilties žmonėmis.

Dabar Ukraina yra kryžiuojamas atpirkėjas, o mes – minia, kuri negali pakeisti eigos, tačiau gali tapti vilties žmonėmis. Žinoma, minioje esama ir tokių, kurie šaukia „ant kryžiaus jį“, tačiau džiaugiuosi, kad jų vis mažiau tiek pas mus, tiek Europoje. Galų gale minia prasikrapštė akis ir dabar mato, kas iš tiesų vyksta.

Šiandien Ukraina yra naujo pasaulio galimybė. Atvirai sakant, man buvo daug nykiau gyventi tame mele, kuris buvo iki karo, kai politikams – tiek Lietuvoje, tiek Europoje – atrodė visiškai normalu padlaižiauti tiek Rusijai, tiek ir Kinijai. Tame ir toliau gyventi būtų nepaprastai nyku. Karas viską pakeitė ir aš tikiu, kad mes nebegrįšime atgal. Ukraina yra tiesa, kuri staiga ištiko daugelį mūsų. Tikiu, kad ši tiesa anksčiau ar vėliau ištiks ir pačią Rusiją. Ir tai yra mano viltis.

Mes buvome užmiršę, kad esame gražūs ir geri žmonės. Tam, deja, reikėjo karo.

Ir šis karas mus jau pakeitė. Mes buvome įsipatoginę, savaip net mirę, bet tas sielvartas – sielos vartai, atvėrė ir mūsų gyvybės galias, daugelis puolė aukoti ir rūpintis ukrainiečiais. Mes buvome užmiršę, kad esame gražūs ir geri žmonės. Tam, deja, reikėjo karo. Baisu... Bet argi tai nėra geroji Didžiojo penktadienio naujiena?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą