Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 13d. 10:02

Daiva Citvarienė: „O kaip aš elgčiausi, jei į mano namus pasibelstų karas?“

Daiva Citvarienė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė
Remio Ščerbausko nuotr. / Daiva Citvarienė, „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratorė

Buvo laikas, kai kioskuose galėjai nusipirkti vieną cigaretę ar vieną sultinio kubelį. Buvo laikas, kai, norėdami išgyventi, universiteto dėstytojai pardavinėjo keramikinius nykštukus. Buvo laikas, kai buvo karas. Ir Kauno getas taip pat buvo. Žmonių likimai tapo istorija, o istorija palietė žmonių likimus. Spalio 17-24 dienomis Kaune pirmą kartą vyks „Istorijų festivalis“, o kauniečiai bei miesto svečiai kviečiami rinktis iš bemaž pusšimčio įvairių renginių.

Ką pasakos „Istorijų festivalis“, kokiomis kryptimis ves, ką primins ir ką atvers – 15min pokalbis su Daiva Citvarienė, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Atminties biuras“ kuratore.

– Daiva, kaip apskritai gimė „Istorijų festivalio“ idėja? Kodėl? Ar jis taps nuolatiniu, ar tai – vienkartinis šių metų renginys?

– Labai tikimės, kad nuo šiol kiekvienais metais „Istorijų festivalis“ suburs visus tuos, kurie mėgsta pasakoti istorijas – gidus, muziejininkus, teatralus, bibliotekininkus, istorijos entuziastus, menininkus, visus pasakorius, kurie tradiciniais ir netradiciniais būdais pasakoja miesto istorijas.

Vizualieji ir scenos menai turi savo festivalius, bet ne pasakotojai. Nuo šiol ir jie turės savo šventę, kurioje kartą per metus galės dalintis geriausiomis savo istorijomis. Būtent iš poreikio turėti bendrą platformą, kurioje galėtų susiburti visi, kurie kalba apie miesto ir miestelių istorijas, gimė šio festivalio idėja.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Daiva Citvarienė
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Daiva Citvarienė

– Kalbant apie istorinį tarpsnį, kokį jį apims festivalis?

– Istorijos siekia seniausius laikus ir pasiekia šias dienas. Pavyzdžiui, archeologas Mindaugas Bertašius kvies pažinti miestą, kurio fiziškai beveik nebematyti, jis paslėptas po giliu žemės sluoksniu.

Nemažai renginių pasakos apie įvairias tarpukario gyvenimo realijas. Kita vertus, kai kurios organizacijos į dar menkai tyrinėtus savo istorijos tarpsnius (pavyzdžiui, Istorinė prezidentūra) surengs teatralizuotą savo pastato istorijos pasakojimą, kurio herojai atkeliaus ne tik iš tarpukario.

Mums visiems žinomas Maironio namas primins, kad be Maironio jame buvo ir kitų gyventojų.

Neliks pamiršti ir pasakojimai apie sovietmetį. Džiaugiuosi, kad Kauno fotografijos galerija ėmėsi projekto, pasakojančio šiuolaikinio daugiataučio miesto istorijas. Na, o žvilgsnį „iš šono“ pristatys Kaune gyvenantys užsieniečiai, pasiūlę savo pačių vedamas ekskursijas. Turėsime unikalią galimybę pamatyti savo miestą jų akimis.

Mūsų organizuojami didieji festivalio renginiai, atidarymas ir uždarymas Ramybės parke taip pat apims visus laikotarpius, nuo senųjų kapinių istorijos iki šių dienų kauniečių pasakojimų.

– Vis tik istorija – labai plati sąvoka. Kaip rinkotės festivalio akcentus, kaip dėliojote jo kirčius?

– Nepaisant didžiulės programos, siekėme sukurti tam tikrą festivalio dramaturgiją, kuri vestų jo dalyvius įstabios kelionės taku. Visa programa yra sukonstruota tarsi vientisas pasakojimas. Ne veltui kiekviena diena turi savo pavadinimą, dienos citatą ir savo struktūrą. Pavyzdžiui, „Istorijos pietums“ skirtos tiems, kurie darbo dieną vietoj pietų pasirinks istoriją.

Kiekviena diena užbaigiama „Vakaro renginiu“. Programą stengėmės sudėlioti taip, kad ištikimiausi lankytojai galėtų aplankyti kuo daugiau renginių.

Norime, kad šis festivalis būtų ne tik dar viena kultūrinių renginių programa, bet ir tam tikras nuotykis, nauja patirtis, leidžianti geriau pažinti savo miestą, o kartu ir save pačius. Norime pažadinti festivalio lankytojų smalsumą, pakviesti sustoti, įsižiūrėti ir įsiklausyti ir galbūt nustebti, kiek daug dar apie jį nežinome, kiek daug nepastebėjome.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras

Didysis festivalio atidarymas ir pagrindiniai jo renginiai suplanuoti aplink buvusių senųjų Kauno kapinių, dabartinio Ramybės parko, teritoriją. Unikalus, tik šiam festivaliui suburtas „Istorijų choras“ išdainuos vietos istorijas, o kartu simboliškai pradės renginius, kurie atvers daugiataučio, daugiakultūrio miesto praeitį bei šiandien čia gyvenančias bendruomenes. Atsivers mečetė, cerkvė, tarp parko medžių pasigirs ir įsižiebs primirštos šios vietos istorijos.

Vėliau festivalis pasklis po visą miestą, jo pasakojimai pasigirs ne tik gatvėse, skveruose, kultūros įstaigose, bet ir kavinėse. Kartu kauniečiai ir miesto svečiai bus raginami dalintis savo istorijomis – festivalio atvirukuose ir festivalio internetinėje svetainėje. Juk istorija prasideda šiandien, visi mes esame jos dalyviai ir kūrėjai.

Keturių konfesijų dvasininkai atliks itin jautrų ir simbolišką veiksmą – visi kartu, savo kalbomis ir maldomis skirs palaiminimą šiam miestui

Didžioji festivalio renginių dalis pasakos praeities istorijas. Tai vertingos pamokos. Tačiau šiandien jos svarbios tiek, kiek jos pasako kažką apie mus šiandien. Kokią ateitį, pasimokę iš praeities, kursime?

Taigi festivalio uždarymas bus itin simboliškas. Jo pabaigoje pamatysime „Nepatogaus kino“ festivalio pasiūlytą filmą apie netolimą ateitį.

Tačiau prieš tai dar trumpam grįšime į Ramybės parką, kur vėl susiburs keturių konfesijų dvasininkai ir atliks itin jautrų ir simbolišką veiksmą – visi kartu, savo kalbomis ir maldomis skirs palaiminimą šiam miestui ir jo gyventojams. Tai turbūt viena svarbiausių ir stipriausių festivalio žinučių, liudijanti apie tai, kas šiandien tikrai svarbu – dialogas, atvirumas, tolerancija ir pagarba vienas kitam. Kartu tai viltis, kad istorija šiame mieste niekada nebebus tamsi.

– Regis, dažnai sakome, kad Kaunas iš laikinosios žengia į šiuolaikinę sostinę. Viena vertus, pažinti ir patirti savo istoriją svarbu, tačiau taip pat galima sakyti, kad, eidami į šiuolaikinę sostinę, norėtume kalbėti ir matyti į priekį, o ne atgal. Taip pat jūs savo programoje apskritai nemažai vietos skiriate istorijai, atmintiems vietoms, žmonėms, architektūrai. Kur yra istorijos ir šiuolaikiškumo sąlyčio taškai?

– Kaip jau minėjau, tikiu, kad istorija šiandien svarbi tik tiek, kiek joje galime kažko pasimokyti, kiek ji padeda geriau suprasti šiandien vykstančius įvykius ir procesus. Pagaliau, kiek joje matome savo pačių veidrodį – o kaip aš pasielgčiau panašiomis aplinkybėmis? Tai labai svarbūs klausimai.

Pavyzdžiui, savo komandoje diskutavome, ar teisingai darome leisdami Antrojo pasaulinio karo liudininkų pasakojimus kavinėse (šių istorijų fragmentai įsiterps į muzikinį takelį)? Ar nesudrumsime kavinių lankytojų gyvenimo džiaugsmo, kasdienės rutinos ir ramybės?.

Tačiau juk karas visuomet užklumpa netikėtai. Niekas jo nesitiki ir nelaukia, jis nesirenka, kada ateiti. O juk šiandien mūsų santykinė ramybė nėra jokia garantija. Nekalbu apie tai, kad šioje planetoje yra daugybė vietų, kuriose vyksta karas, bet jis tarsi mūsų nepasiekia, mūsų nejaudina. Ir vis dėlto, kaip aš elgčiausi, jei į mano namus pasibelstų karas?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilijampolė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Vilijampolė

Istorija kartojasi. Kažkada amžiaus pradžioje daugybė šeimų negalėjo išvykti iš Lietuvos ir kitų karo paliestų šalių, nes jų nepriėmė kitos valstybės. Juk tai labai aiški analogija su šių dienų migracijos krize. Ar mes išmokome tas istorijos, žmogiškumo pamokas?

Tačiau kalbant apie šiuolaikiškumą, jis gali būti įvairių dimensijų – tai aktuali istorijos interpetacija, tų istorijų, kurios likdavo Istorijos (iš didžiosios raidės) paraštėse, pasakojimas, naujų istorijos pasakojimų formų atsiradimas, pagaliau – ateities istorijų pasakojimas. Visa tai yra mūsų festivalyje: inovatyvūs meno projektai, naujos pasakojimo formos (pvz., vadinamasis storytellingas). Muziejuose bus vaidinama ir šokama, o teatruose vaiduokliai ves ekskursijos.

– Teigiama, kad vyks net apie pusšimtis įvairių renginių. Kokius išskirtumėte ir kodėl?

– Mums, „Kaunas 2022“ programai „Atminties biuras“ itin svarbu priminti tas istorijas, kurios lig šiol nesulaukė deramo dėmesio, priminti, kad Kaunas visuomet buvo daugiatautis miestas. Todėl šių metų „veidais“ pasirinkome tris skirtingų tautybių kauniečius, palikusius savo pėdsaką šio miesto istorijoje – Helene Holzman, Rosian Bagriansky ir Henry Parlandą.

Dėl šios priežasties inicijavome nemažai renginių, skirtų sudėtingoms istorijos temoms.

Labai didžiuojuosi, kad kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru rengiamą įspūdingą Kauno geto orkestro paminėjimą – „Paskutinį koncertą“. Šį renginį inspiravo jau dvejus metus Izraelyje vykstantis Kauno geto istoriją pagerbiantis koncertas. Nedaug kauniečių žino, kad gete veikė orkestras, kuriame grojo didžiausios tarpukario muzikos žvaigždės. Dar mažiau miestiečių žino, kad milžiniškas geto archyvas buvo atrastas tik 7 dešimtmetyje, kai Vilijampolėje buvo kasami pamatai naujam pastatui, ir tik po Nepriklausomybės atgavimo apie šį archyvą sužinojo visas pasaulis.

Kiti du man brangūs renginiai – pasakojimo (storytellingo) pasirodymai „Vilko mergaitė“ ir „Mėlynbarzdis kaimynas“. Pirmajame pasakotoja Daiva Ivanauskaitė pasidalins savo tetos – vilko mergaitės istorija. Antrajame Milda Varnauskaitė pristatys lietuvių liaudies pasakų inspiruotą pasakojimą apie mūsų santykį su kitataučiais ir kitokiais nei mes.

Labai džiaugiamės, kad turime nemažai renginių, pasiekiamų anglakalbiams, keletą renginių galime pasiūlyti klausos negalią turintiems žmonėms. Programoje yra ir šeimoms, jaunimui, vyresniems skirtų renginių. Kiekvienas ras sau tinkamą istoriją.

– Ar į „Istorijų festivalį“ bus įtraukiami ir kauniečiai?

– Mums buvo labai svarbu, kad festivalio lankytojai neliktų tik pasyviais istorijų klausytojais ir žiūrovais. Norėjome, kad jis būtų kuo atviresnis, demokratiškesnis ir įtrauktų visus, norinčius pasakoti ir dalintis.

Kauno miesto muziejus festivalio metu organizuoja unikalią trumpalaikę parodą „Laukiniai Kauno vakarai“. Jos turinys visiškai priklausys nuo kauniečių suneštų daiktų ir istorijų, liudijančių apie sudėtingą, bet itin įdomų 10-ąjį dešimtmetį. Tai laikas, kai visi kažką gamino, pardavinėjo ar platino, kitaip tariant stengėsi itin kūrybiškai išgyventi. Tai buvo laikas, kai kioskuose galėjai nusipirkti po vieną cigaretę ar po vieną galinos blancos sultinio kubelį.

Kartu tai laikas, kai net universitetų darbuotojai mezgė megztinius ar Vokietijoje pardavinėjo keramikinius nykštukus.

Beje, muziejus jau dabar laukia šių istorijų ir likusių ano šimtmečio artefaktų. Nepraleiskite progos tapti istorijos dalimi.

Festivalio lankytojai savo istorijomis galės dalintis kavinėse ant specialių festivalio atvirukų arba siųsti jas mums (www.istorijufestivalis.eu).

Be to, kauniečiai jau tapo šio festivalio turinio kūrėjais. Unikalusis „Istorijų choro“ projektas tapo įmanomu tik todėl, kad Ramybės parko rajono gyventojai šią vasarą su mumis pasidalino savo atsiminimais.

Šios istorijos atsidūrė net ne viename meno projekte – jos, papildytos garsu, dar bus pasakojamos mobilioje TepTep Music programėlėje „Keturių konfesijų sankryža“ ir interaktyviame žaidime „Ramybės mįslės“.

– Kokios miesto ar rajono kultūros įstaigos prisijungė prie festivalio ir kur vyks renginiai?

– Prie festivalio prisijungė apie 20 skirtingų organizacijų, jame dalyvauja daugybė menininkų, kai kurie iš jų atvykę iš kitų šalių. Vyks nuo ekskursijų, koncertų iki teatralizuotų pasakojimų ir meno kūrinių viešose erdvėse.

Renginiai pasklis po visą miestą ir netgi pasieks rajoną – Karmėlavą, Batniavą, Šlienavą ir Salius. Istorijos bus pasakojamos teatruose, muziejuose, gatvėse, skveruose, parkuose, maldos namuose ir t.t.

Nemaža festivalio programos dalis vyks aplink buvusias senąsias Kauno kapines (arba Ramybės parką), nes ši vieta ir šiandien liudija daugiataučio miesto istoriją.

Buvusias kapines kadaise dalijosi keturios konfesijos. Čia pat išlikusi mečetė, cerkvė, buvusi vokiečių gimnazija, buvusi rusų gimnazija, už gatvės – buvusi lenkų gimnazija. Kita vertus, pati kapinių teritorija mena svarbius istorinius įvykius, pavyzdžiui, ne visiems dar žinomas didžiules 1956 – 1958 m. demonstracijas, įkvėptas Vengrijos revoliucijos.

Su Kauno geto orkestru susipažinti kviečiame Istorijų festivalio renginyje
Su Kauno geto orkestru susipažinti kviečiame Istorijų festivalio renginyje

Taigi čia spalio 18 d. 18 val. ir įvyks didysis festivalio atidarymas. Startuosime su labai simbolišku įvykiu – „Istorijų choru“ (autoriai – Ramybės parko rajono gyventojai, pasidalinę savo istorijomis, rašytoja Daiva Čepauskaitė, istorijas pavertusi libretu, kompozitorius Vidmantas Bartulis, dirigentė Danguolė Beinarytė, renginio režisierė Agnė Dilytė, atlikėjai – KTU choras „Jaunystė“, A.Kačanausko muzikos mokyklos moksleiviai ir keturių konfesijų dvasininkai).

Be to, parke bus eksponuojama interaktyvi garso ir šviesų instaliacija „Pavėjui“ (aut. Jenny Kagan, fotografijos Vytauto Stanionio). Kartu bus galima pamatyti tris naujus Tado Šimkaus sukurtus gatvės meno kūrinius, inspiruotus šios vietos istorijos, parke bus eksponuojama Švietimo istorijos muziejaus parengta paroda „Jie kūrė Lietuvą“.

Be to, netoli parko, unikaliame privačiame bute, esančiame Vytauto pr. 58, galėsime pamatyti Antrojo pasaulinio karo istorijas pasakojančią Marco Wilsono ir Miko Zabulionio parodą „Palimpsestas“.

„Istorijų festivalis“ sujungė labai skirtingų sričių pasakotojus, skirtingus žanrus ir požiūrius. Šiose istorijos praeitis vėl taps gyva, įgis naują gyvenimą, kartu galbūt paskatins mus tapti labiau empatiškais, atvirais ir, žinoma, smalsiais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai