Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 21d. 08:02

Rytis Zemkauskas: „Brexit“ konfliktas parodo, kokia svarbi yra Europos Sąjunga

Rytis Zemkauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Rytis Zemkauskas

Iki šiol vangiai balsuodavome Europos Parlamento rinkimuose, tačiau noriai keliaujame po Europos Sąjungą, o mūsų socialinio tinklo profilio nuotraukose nestinga kavos Paryžiuje ar kalnų Austrijoje. Iki šiol dalinamės juokingais vaizdais, kuriuose – miegantys Europos Parlamento nariai, tačiau džiaugiamės europinėmis išmokomis. „Mes Europos turime mokytis. Ji buvo sukurta siekiant iš esmės kitokios valstybių gyvavimo kultūros“, – sako programos „Kaunas 2022“ „Kauno mito“ kuratorius, VDU docentas Rytis Zemkauskas.

Minint Europos dieną, o tuo pačiu – ir penkiolika Lietuvos metų Europoje, Kaune parodytas prieš dešimtmetį sukurtas R.Zemkausko ir Gražinos Sviderskytės filmas „Pačios keisčiausios sąjungos istorija“.

Europos vardas, artėjant 2022 metams, vis dažniau skamba Kaune, o Kauno – Europoje. Šią savaitę Kauno „Žalgirio“ arenoje įvyks ir jau antrasis Europos kultūros sostinės forumas.

15min pokalbis su R.Zemkausku – apie mažus ir didelius dalykus, apie kultūros diplomatiją, kuri prasideda šalia mūsų, taip pat – apie pažįstamą nepažintą Europą.

„Filmas yra dešimties metų senumo. Tada mes su G.Sviderskyte gavome užsakymą, o filmą sukurti pasiūlė Europos komisija. Mes pasiūlėme savo scenarijų, jiems tiko. Buvome labai patenkinti ir labai nustebę, nes niekas iki mūsų Europoje to nedarė. Dar labiau nustebę, priblokšti esame šiandien, nes, kiek man žinoma, ir po mūsų niekas nedarė“, – sakė R.Zemkauskas.

Kauniečiai šventė Europos dieną.
Kauniečiai šventė Europos dieną.

– Ryti, kaip manote, kodėl be jūsų Europoje nėra sukurtų filmų, pasakojančių jos istoriją ar esminius istorijos fragmentus?

– Todėl, kad Europa yra not sexy. Todėl, kad Europa neįmagnetina mūsų. Iš esmės Europos Sąjunga turi du seksualius projektus. Tai yra studentų mainų programa „Erasmus“ ir Europos kultūros sostinė. Jie plačiajai publikai yra suprantami, įdomūs ir pozityviai įtraukia.

Pati Europos Sąjunga yra labai sudėtingas mechanizmas. Bijau žodžio „biurokratinis“, nes vos tik jį pasakai, atrodo, tarsi tai būtų nuteisimas.

Bet sudėtingas mechanizmas ji yra ne veltui, o dėl to, kad buvo pasidarytos išvados iš mažiausiai 5 tūkstančių metų civilizacijos istorijos, ir galiausiai nuspręsta pirmą kartą elgtis kitaip. Eiti ne pagal paprotinę teisę, o pagal teisę, ne konflikto, o taikos keliu. Ne stipresniojo teisės keliu, o silpnesniojo teisės keliu. Kitaip sakant, apversti visą patirtį, kurią žmonija turėjo 5 tūkstančius ir daugiau metų.

Pagaliau pirmą kartą iš tikrųjų buvo atkreiptas dėmesys į žmogaus teises ir tai atvedė į taiką.

Norint tai apversti, reikalinga nemenka intelektualinė, politinė, kultūrinė pastanga. Nėra taip paprasta įgyvendinti, nes tai yra mąstymo disciplinos kelias, dialogo kelias. Nuolatinis dialogas yra nuolatinis ginčas, nuolatinis girdėjimas kito. Tai yra lygi Europa.

Tačiau vienas dalykas yra svajonė, platoniškoji vizija, kitas – vizijos įgyvendinimas tikrovėje. Jie (o nuo 2004 – ir mes) pabandė tą padaryti, ir pavyko. Pagaliau pirmą kartą iš tikrųjų buvo atkreiptas dėmesys į žmogaus teises ir tai atvedė į taiką.

Europos Sąjunga yra labai sudėtingas projektas. Norint, kad jis laimėtų, Europos reikia mokytis, ją reikia studijuoti.

Europa yra švietimas. Ir dar, kaip pasakytų Leonidas Donskis, Europa yra kitos nuomonės buvimas, alternatyvos turėjimas.

Jūs sunkiau rasite alternatyvą ne europietiškose kultūrose. Europoje gi dėl tiesos ir idėjos buvo lipama ant inkvizicijos laužo arba gulamasi po giljotina.

Europa reikalauja kantrybės, įsigilinimo, išsilavinimo ir laisvos minties. Kai to pritrūksta, atsiranda įvairūs „greitos tvarkos“ pranašai ir tada galiausiai jų populizmas kainuoja milijonus gyvybių. Būtų gerai, kad šis ydingas ratas sustotų. Kuriant Europos Sąjungą tikslas buvo taika. Ir tai pavyko.

Taip, yra sakančių, kad tai yra Vokietijos ir Prancūzijos projektas, kad tai – Vokietijos kaltės išpirkimo projektas. Galime sakyti, ką norime, bet olandai tikrai pasakys, kad jie irgi jaučiasi Europos tėvais, įkūrėjais. Belgai – irgi. Bet visų svarbiausia, kad mes prisijungėme prie tų šalių ir kantriai bei protingai dirbdami galime tapti lygiais tokiais pat Europos tėvais ir mamomis.

– Prieš filmą minėjote, kad jo kūrimas buvo ir jūsų pamokos. Kokios Europos išmokote?

– Aš iki šiol mokausi, mokiausi ir tuo metu. Taip, aš matau didžiulius trūkumus, matau, kaip daug kas neveikia. Kartais pats susinervinęs vaikštau Briuselyje po institucijas ir su žurnalistiniu atkaklumu reikalauju pasakyti man, ką jie veikia. Nes matau, kad tai yra neefektyvu, kad trūksta atsakomybės. Bet tuo pačiu, taip elgdamasis, jaučiuosi atsakingu europiečiu, nes einu ginčytis ir siūlyti, o ne sakau, kad „čia viskas nesąmonė, nes aš nesuprantu.“

Manau, kad būtina turėti savo poziciją ir ją išreikšti. Tai laisvo žmogaus laikysena.

Taip pat nemanau, kad žinau kažkokią nepajudinamą tiesą ir kitam nesiūlau galvoti, kad žino tiesą. Mums reikia nuolatos tartis, bet čia ir yra Europa. Nuolatinis dialogas.

Kokiu būdu ES pasiekiami rezultatai? Nuolatiniu derybų keliu. Kaip filme mes ir teigiame, derybos ten vyksta kiaurą parą 360 dienų per metus.

Kartais pats susinervinęs vaikštau Briuselyje po institucijas ir su žurnalistiniu atkaklumu reikalauju pasakyti man, ką jie veikia.

Jeigu kas nors iš mūsų ten nuvažiuoja ir tikisi, kad apvers viską aukštyn kojomis, tai tegul galvoja iš naujo. Lygiai taip pat kai kas nors iš mūsų nuvažiuoja ir ten nieko nepavyksta padaryti, nes biški nemoka angliškai, tada grįžta atgal ir sako, kad Briuselis liepė. Briuselis neliepė. Tai tu esi nekompetentingas. Tai tu nesugebėjai išsiderėti ir bijai tą prisipažinti.

Nors tokį politiko prisipažinimą priimčiau su džiaugsmu ir dar sykį už jį balsuočiau, nes politika ir kultūra yra nuolatinių klaidų kelias. Jeigu mokslininkai tik tą ir veikia, kad mokosi per klaidas, tai kodėl mes iš politikų tikimės neklystančių superherojų?

Nėra tokio „daikto“, kaip Briuselis. Yra Europos Sąjunga. Tai esame mes patys.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Rytis Zemkauskas

Taip, aš tapau eurooptimistu. Visą laiką maniau, kad Lietuva turi grįžti į Europą, iš kurios buvo išmesta, išstumta. Mums buvo sakoma, esame kažkoks pakraštys, paribys, gal ne visai Europa, gal – truputį ir kitokie. Mes ne kitokie. Labai kitokie esame kaip tik Rytų atžvilgiu, užtenka kirsti sieną į Rytus, ir viskas kardinaliai kitaip.

Režisierius Peter Greenaway kažkada man sakė, kad Europa baigiasi su baroku, tai yra baigiasi su mumis. Jis ne visai teisus, nes baroko yra ir Sankt Peterburge. Bet turėta omenyje savaiminį baroką, baroką kaip natūralią pastangą. Beje, barokas yra mirties kultūra. Tai irgi svarbu, nes tai yra tam tikros senos civilizacijos branda, kuri mumyse gyva ir mes ją ne visai iki galo įsisaviname. Bet laikas, tikiuosi, tą padės padaryti.

Paskui aš supratau, koks rafinuotas projektas yra Europos Sąjunga. Kai sakau „rafinuotas“, irgi skamba negerai, nes jei rafinuotas, galima suprasti, kad elitinis.

Deja, daliai netalentingų biurokratų pavyko paversti Europos institucijas tam tikru elitiniu projektu. Būtų gerai šį veiksmą sustabdyti ir grąžinti žmonių Europą, miestų sąjunga. Ne vien valstybių su jų Vadovų Taryba, kuri šiandien beveik viską sprendžia Europos Sąjungoje, miestų sąjungą. Miestai horizontaliai gali daug kartu nuveikti. Taip, kaip visais laikais ir buvo Europoje. Kas yra Italija? Tai miestų sąjunga. Kas yra Vokietija? Tai žemių sąjunga.

Valstybės susidaro tada, kai reikia gintis. Mes Lietuvoje irgi turime miestų civilizacijos užuomazgas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Europos Parlamentas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Europos Parlamentas

– Artėja rinkimai į Europos Parlamentą. Tai – bemaž vangiausi rinkimai, kalbant apie rinkėjų aktyvumą.

– Viskas dėl to paties: mes nenorime įdėti pastangos. Bet šie (praėję prezidento) rinkimai parodė, kad mes pradedame po truputį įdėti pastangą, pradedame bręsti kaip rinkėjai, kaip piliečiai. Vis didesnė dalis visuomenės pradeda išmokti nueiti savo asmenišką kelią. Dar iki balsadėžės bandydami suprasti, kas vyksta, o ne apsispręsdami tą pačią akimirką.

Tikiuosi, kad Europos Parlamento rinkimai šiais metais pirmą kartą bus brandūs. Labai norėčiau, kad nebūtų renkami nemokšos, kad nebūtų renkami Europos Sąjungos priešai. Man nelabai suvokiama, kodėl žmogus turi kelti savo kandidatūrą į Europos Parlamentą ir tuo pačiu atvirai deklaruoti, kad ją reikia tučtuojau panaikinti?

– Ir net politikų lygmenyje, Lietuvai besiruošiant tapti Europos Sąjungos nare, buvo galima išgirsti frazę, kad „kam mums Europa, juk vienoje sąjungoje jau buvome.“

– Čia yra virusas, kurį kažkas mums stengiasi įskiepyti. Visiška mąstymo klaida, kuri yra sąmoningai sukurta ir kurią bandoma įteigti. Nuo to reikia skiepytis, nes labiau nepanašių dalykų, kaip Europos Sąjunga ir Sovietų sąjunga, sugalvoti neįmanoma. Pradėkime nuo to, kad SSSR tai yra keturi melai keturiuose žodžiuose. Nei ji sovietų (tarybų), nei ji socialistinių, nei ji respublikų, nei ji sąjunga.

„Brexit“ konfliktas parodo, kokia svarbi yra Europos Sąjunga ir parodo, kad ji gali veikti efektyviai.

Tuo tarpu Europos Sąjunga yra laisvanoriškas valstybių klubas, į kurį ne kiekvieną priima. Turkija laukia jau nuo 1987-ųjų, laukia Šiaurės Makedonija, Juodkalnija. O štai Jungtinė Karalystė net nesugeba išstoti, nors pati taip nusprendė. Europos Sąjunga laukia, kada tai įvyks – kelias paruoštas. Bet gilias demokratijos tradicijas turinčioje išmintingoje šalyje – milžiniška parlamentinė krizė. Britai skausmingu būdu pamatė, kaip patogu būti Europos Sąjungoje.

– Jūsų nuomone, kodėl daugiau nei pusė referendumo dalyvių balsavo už tai, kad Junginė Karalystė turi pasitraukti iš Europos Sąjungos?

– Mano supratimu, yra amžina kova tarp dviejų pusių: galios civilizacijos ir proto civilizacijos. Galios civilizacija trumpam paėmė viršų. Proto civilizacija veikia nuobodžiai ir iš lėto, reikalauja iš kiekvieno dalyvio mokymosi, švietimo. Jungtinėje Karalystėje trumpam laimėjo viduramžiai. Ir jie patys dabar su tuo turi didelių problemų.

„Brexit“ konfliktas parodo, kokia svarbi yra Europos Sąjunga ir parodo, kad ji gali veikti efektyviai. Kliūtys dabar – tik iš jų pusės, Europa nesudaro jokių kliūčių. Ji demonstruoja dosnumą ir parodo kokius privalumus turi valstybių klubas.

Likusios 27 šalys sugeba susėsti ir susitarti, ką daryti su viena šalimi o štai ji pati viduje susitarti negali. Britanija yra senos demokratijos šalis, kurią aš labai myliu, kuri pagimdė didžiausius mano autoritetus. Būtų gaila, jeigu jie nerastų pozityvaus sprendimo, kuris šią šalį augintų.

Mano gailiu įsitikinimu, jie būtinai turi išeiti – taip nubalsuota. Britai gerbia ir vertina sportą ir sportiškumą – negalima peržaisti rungtynių. Rungtynės jau įvyko. Rezultatas yra koks yra. Visada galima bandyti įstoti vėl. Tai būtų normalus precedentas, kuris, žinoma, nepatiks neklystamumo ir didvyriško melo mėgėjams.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Londone – masinė demonstracija prieš „Brexit“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Londone – masinė demonstracija prieš „Brexit“

– Kaip vieną iš Europos projektų paminėjote kultūros sostines. Ką gauna miestas, kuriam suteikiamas titulas, įgyvendindamas programą, ir vėliau, tapdamas Europos kultūros sostine?

– Staiga miestas tampa pasaulio ir Europos dalimi, staiga miestas tampa horizontaliai susietas su dešimtimis Europos miestų, su jų kultūriniu palikimu, su jų moderniu mąstymu ir mokymusi dorotis su šiuolaikinėmis problemomis. Miestas tarsi pakyla virš savo valstybės ir gali matyti tolimą horizontą. Tai miestui labai naudingas dalykas, unikalus šansas kultūriškai augti – mokytis naujų dorojimosi su tikrove formų: ne tų primityvių, prie kurių mes buvome įpratę, ne paremtų galia ir greitu efektu, o mokymusi ir gebėjimu įžiūrėti kitą, kitaip mąstantį. Tai labai svarbu.

Miestas tampa minkštesnis, įvairesnis, patogesnis gyventi. Viskas tai yra kultūra. Miesto ekonomika taip pat gali naudotis tuo, kad jis gauna titulą, kurį galima pozityviai išnaudoti. Kaip tą daryti, jie turi mokytis patys. Mes neišmokysime verslo, kaip jis turi išnaudoti Europos kultūros sostinės titulą, nes tam verslas ir yra inovatyvus, kad patys sugebėtų.

Taip pat tai yra proga miesto politikai išeiti iš siauro, vien tik dviejų upių matymo, į platesnius vandenis, šansas patobulėti, išmokti veikti neužsidarant „keturių metų rinkimų cikle“, kaip kartais pas mus dar nutinka. Visais požiūriais miestas gauna didžiulį šansą ir impulsą.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bendruomenių mokymuose
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Bendruomenių mokymuose

– Miesto ir verslo santykis – apie tai kalbėsite ir šią savaitę vyksiančiame Europos sostinės kultūros forume?

– Iš dalies taip. Apie miestų sąjungą, apie Europą kaip miestų civilizaciją. Juk mes visi esme miestuose ar miesteliuose.

Politika yra lokali. Taip, mes žiūrime į globalią politiką, žinome didžiąsias politikos vertes ir svorius. Tačiau jei mūsų gatvė nėra išasfaltuota, tai žmogaus požiūris radikaliai keičiasi. Ar vaikas gauna vietą darželyje, kiek laiko reikia laukti poliklinikoje? Tai miesto dalykai, labai vietinė politika. Miestuose mes gyvename ir miestai sprendžia šiuos reikalus. Tai – labai europietiška.

Kartais miestai pasirenka vienytis, tačiau svarbiausia, kad jie neprarastų savo tapatybės ir gyvybingumo, kad turėtų, vaizdžiai kalbant, mitinį žvėrį savyje. Kai tas žvėris – energija, gyvenimo džiaugsmas, bendrų legendų kūrimas sunyksta – miestas žūva, o gyventojai iškeliauja į kitą energijos tašką.

Yra pavojus Lietuvoje gravituoti į vieno centro valstybę: Vilnius, ir daugiau nieko. Aš manau, kad Kaunas, kaip kultūros sostinė, labai efektyviai tą procesą galėtų pristabdyti ir parodyti, kad gali būti daugiacentrinė valstybė, o tai gali būti naudinga ir Šiauliams, ir Klaipėdai, ir galiausiai Vilniui, nes sukuria įvairią, įdomią šalį gyventi.

Mes apie tai kalbėsime forume. Taip pat apie tai, kad yra žmogiškasis faktorius, kad pradėti gali tik nuo savęs. Todėl, kad mokytis asmeniškai turiu aš, reikalauti iš kito galiu tik tada, kai aš pats išmokau pamokas.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Europos kultūros sostinės forumas
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Europos kultūros sostinės forumas

– O kultūros diplomatijos segmentas? Tai – dar viena forumo linija?

– Tu gali daugiau – tokia pagrindinė mintis. Kultūros diplomatijos segmente bus pranešimai, susiję su kultūros sostinių veikla, institutų veikla, kaip savo kultūrinę diplomatiją užsienyje mato valstybės, bet šalia to – ir ką aš galiu padaryti? Ką galiu padaryti kaip muziejus, kaip kultūros operatorius, kaip festivalis, kaip bibliotekininkas – daugiau, negu atrodo.

Galėjimas daugiau yra ir būtinybė įsijungti į tinklus, dalyvauti jų veikloje. Europoje, aplink Europos Sąjungą yra labai daug kultūrinių tinklų. Žinant, kaip jie veikia, galima gauti labai daug naudos: pritraukti auditoriją, susirasti ją užsienyje ir pritraukti pas mus. Tai labai svarbus dalykas.

Kiekvienas esame savo šalies ambasadorius, veikdamas už jos ribų arba pasirūpindamas, kad informacija apie mūsų institucijas tinklapiuose būtų išversta į užsienio kalbas: pirmiausia anglų. Ir kad būtų parašyta be klaidų. Tai jau yra kultūros diplomatija.

Turime mokytis komunikuoti ir žinoti, kad jei jau nuvykai su savo šokių kolektyvu į užsienį, tu esi savo šalies diplomatas.

– Vienas iš iliustratyviausių nesenų pavyzdžių – Venecijos bienalė ir „Auksinis liūtas“?

– Venecijos bienalė puikus pavyzdys. Net laimėjus „Auksinį liūtą“ dar nebuvo aišku, ar užteks pinigų kūrėjoms tęsti operos-performanso pristatymą. Viskas prasideda nuo konkrečių žmonių, ir tos trys moterys, kurios sukūrė, yra kultūros ambasadorės.

Andrej Vasilenko nuotr./„Auksinis liūtas“
Andrej Vasilenko nuotr./„Auksinis liūtas“

– Kalbant apie Kauną kaip būsimą Europos kultūros sostinę, koks miestas liks po 2022 metų? Liks tai, kas buvo sukurta, sugalvota, įgyvendinta?

– Pastangos tam ir dedamos. Ar liks – mes nežinome. Mūsų kelias yra klaidų kelias, nes niekas niekada taip nedarė. Vadinasi, mūsų kelias yra ėjimas į nežinojimą. Tai kūryba.

Pradėdamas rašyti romaną rašytojas nežino, koks jis bus. Įkurdamas naują sporto klubą investuotojas taip pat nežino, kiek laiko jis egzistuos ir ar pavyks sveikatinti auditoriją.

Tu pradedi, žinai tam tikras taisykles ir dirbi. Bet kuo tai baigsis – nežinai. Tik turi aiškų tikslą, kad palikimas būtų juntamas ir reikšmingas, kad pasikeistų tai, ką reikia keisi, kad nesikeistų tai, ko nereikia keisti.

Bet būtų labai gerai, jei mieste būtų susikūręs jausmas, kad miestas labiau priklauso mums, kad kiekvieno žmogaus nuomonė čia svarbi.

Padaryti fejerverkų šou labai paprasta, bet ar jūs pasikeisite, pamatę fejerverkus?

– Jausmą užauginti sudėtinga?

– Labai. Kultūros sostinė – kaip projektas – į vieną žmogų investuoja daug daugiau pinigų, nei įprasta manyti. Padaryti fejerverkų šou labai paprasta, bet ar jūs pasikeisite, pamatę fejerverkus? Surengti įspūdingą muzikanto koncertą ar teatro spektaklį taip pat yra paprasta – tai tik pinigų reikalas. Bet ar po to jūs pasikeisite?

Tuo tarpu dirbti savo bendruomenėje Europos kultūros sostinės vardu yra rimtas iššūkis. Kultūros sostinės komanda stengiasi pritraukti į kultūrą naujus žmones, sukurti kultūros instinktą kur jo nebuvo ir kur niekas nesirūpino tą daryti.

Mes auginame ateities kultūros žmones, kitaip tariant – viso miesto gyventojus. Kultūroje dalyvauti gali kiekvienas, ir vien tik kad ši mintis žmogui ateitų į galvą – mes stengiamės. Tam yra išleidžiami pinigai.

Žmogaus, kuris nėra angažuotas kultūriškai, pritraukimas yra labai sunkus ir brangus procesas. Bet labai vertingas. Po to tokio miesto jau daugiau nebenuskriaus.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:32
01:08
10:20

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!