Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 8d. 20:33

10 filmų apie dirbtinį intelektą

Kadras iš „Ex Machina“
Kadras iš „Ex Machina“

Dirbtinio intelekto raida – viena iš svarbos neprarandančių nūdienos aktualijų. Nors nepriklausomas sintetinis gebėjimas mąstyti vienareikšmiškai būtų tarpdisciplininio mokslo laimėjimas, pastarasis jau dabar kelia nemažai etikos ir moralės klausimų. Pradedant hipotetiniais svarstymais, kaip vis tik dera traktuoti humanoidą, baigiant XXI a. cinizmo apraiškomis.

Kol Saudo Arabija palyginti vangiai prisideda prie kaimynų sirų nacionalinės tragedijos likvidavimo, ta pati šalis suteikia pilietybę dirbtinio intelekto robotei Sofijai, kartą leptelėjusiai, kad ji nori sunaikinti žmoniją. Ironiška, ar ne?

Kaip bebūtų, dirbtinis intelektas – jaudinanti tema, nagrinėjama ne tik žiniasklaidoje, bet ir kine. Dalis kino kūrėjų it Nostradamas konstruoja konspiracines teorijas ir robotų raidą gretina su žmonijos apokalipse; kiti dirbtinėse smegenyse ieško tikrų jausmų, emocijų bei jomis bando sužadinti mūsų empatiją; treti konstatuoja, kad humanoidai – lygiavertė alternatyva žmonėms. Kviečiame peržvelgti dešimties filmų sąrašą, ne tik aprėpiantį potencialius dirbtinio intelekto privalumus, trūkumus ir grėsmes, bet ir kvestionuojantį įvairius žmogaus būties aspektus.

Metropolis“ / Metropolis, 1927

Greitai 100 metų sukaktį minėsianti nespalvota ir nebyli režisieriaus Fritzo Lango kino juosta dėl amžiaus ir ribotų techninių galimybių bene sunkiausiai su mokslinės fantastikos žanru besisiejantis kūrinys. Vis tik pirmasis įspūdis – apgaulingas, o filmo pozicija šiame sąraše nėra atsitiktinė. „Metropolis“ – fundamentalus minėto žanro atspirties taškas, savo laiku pribloškęs, o dabar vis dar gebantis inspiruoti.

6 milijonus markių kainavusios kino juostos istorija klostosi distopiškame ateities mieste – Metropolyje. Čia tarp kontrastuojančių klasių, „galvų“ ir „rankų“, vyrauja socialinė nelygybė. Kol turtingieji ir privilegijuotieji – dangoraižių viršūnėse, darbininkai kasdien dūsta sunkiai toleruojamame požemių karštyje ir sprangių dulkių debesyse. Tarp varguolių beužgimstančią revoliucijos ugnį malšina Marija (akt. Brigitte Helm), kurią netikėtai įsimyli Frederis (akt. Gustav Fröhlich) – įtakingiausios Metropolio „galvos“, Joh Frederseno (akt. Alfred Abel), sūnus. Dėl merginos jaunuolis spjauna į patogų gyvenimą ir leidžiasi į skurdžius požemius. Tuo tarpu vaikino tėvas matydamas, kad Marija žemiausiajai grandžiai – išgelbėtoja, įkvėpimas ir ikona, prieš maištaujančius pavaldinius rengia sąmokslą, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka ne kam kitam, o robotui.

Nors F. Lango filmas nepriblokš mūsų šiuolaikinių mokslinės fantastikos epopėjų išlepintų juslių specialiaisiais efektais ar nenuspėjamais siužeto vingiais, „Metropolis“ fiksuoja stulbinamai taiklią to meto ateities viziją. Tik 2010 metais pagaliau rekonstruotas „Metropolis“ (dalis svarbių prarastų filmo fragmentų 2008-aisiais buvo rasti Argentinos muziejuje) nagrinėja ne tik dirbtinio intelekto, klonavimo grėsmių scenarijus, bet ir vysto meilės, socialinės nelygybės, darnios visuomenės linijas.

VIDEO: Filmo „Metropolis“ anonsas

Vakarų pasaulis“ / Westworld, 1973

Alternatyvus pasaulis be taisyklių, kuriame bet koks jūsų sprendimas yra teisingas, o pastarojo pasekmės neegzistuoja. Ši intriguojanti, slapčiausioms žmonių fantazijoms atvira idilė glūdi režisieriaus Michaelo Crichtono futuristinėje vesterno interpretacijoje „Vakarų pasaulis“.

„Delos“ parkas – pramogų vieta turtuoliams, kuriems pabodo realybė. Kiekvienas jų gali pasirinkti vieną iš trijų teminių pasaulių – parako kvapo ir nutrūktgalviško veiksmo smuklėse sklidinus amerikietiškus Vakarus, žvangančius kalavijus ir sočias puotas viduramžių Europoje arba Antikos malonumus klestinčioje Pompėjoje. Visos minimos erdvės užpildytos ne tik kūrėjų išvaizdą, bet ir jų elgesį imituojančiais robotais. Galimų pasirinkimų spektras platus: tapk miesto šerifu arba piliai diriguojančia karaliene; apiplėšk banką arba jį apsaugok; užmegzk nerūpestingus santykius arba juos nutrauk į tarpuakį paleisdamas kulką.

Peteris Martinas (akt. Richardas Benjaminas) pirmą kartą vieši „Vakarų pasaulyje“. Jam talkina draugas Johnas Blane‘as (akt. Jamesas Brolinas). Duetas išlenkia porą butelių viskio, ginkluotoje kovoje nokautuoja keletą priešininkų ir mėgaujasi žavių moterų draugija – deja, sutrikus robotų operacinėms sistemoms pramogos virsta kebliu bandymu išgyventi.

„Vakarų pasaulis“ – vietomis kiek kurioziškas kūrinys. Dalis rimtų scenų neįtikina ir spaudžia šypseną. Tiesa, pagrindinė siužeto varomoji jėga - žaidimams skirta alternatyvi realybė - yra itin patraukli, tad žiūrovas tapatinasi su filmo veikėjais nuo pat pirmųjų jų žingsnių laukiniuose Vakaruose. Negana to, M.Crichtono kino juosta ne tik pakankamai įtikinamai vaizduoja dirbtinio intelekto potencialą pranokti biologinius pirmtakus, bet ir kvestionuoja žmogaus moralės ribas. Koks būtų mūsų pasaulis, jei jame nebūtų taisyklių?..

Beje, 2016-aisiais debiutavo pirmasis serialo tokiu pačiu pavadinimu sezonas, kuriame „Vakarų pasaulį“ prikelia ne kas kitas, o psichologines subtilybes puikiai išmanantis aktorius Anthony Hopkinsas.

VIDEO: Filmo „Vakarų pasaulis“ anonsas

2001: Kosminė odisėja“ / 2001: A Space Odyssey, 1968

HAL 9000 – bent jau sinefilų tarpe humanoidei Sofijai populiarumu nenusileidžiantis dirbtinio intelekto kūrinys, o Stanley Kubrickas – dar vienas mokslinės fantastikos žanro dirigentas. Jo „2001: Kosminė odisėja“ aprėpia žmonių, technologijų ir dirbtinio intelekto evoliucijos, nežemiškos gyvybės, laiko bei erdvės temas.

Amerikiečių erdvėlaivis „Discovery One“ su 6 narių įgula (2 budrūs ir 3 „žiemojantys“ astronautai bei 1 superkompiuteris) seka iš Mėnulio juodo monolito siunčiamus signalus ir skrenda Jupiterio link. Minimas monolitas – neaiškios, nežemiškos energijos forma, apsireiškianti skirtinguose žmonijos raidos etapuose. Kelionei įpusėjus mokslininkai Frankas Poole‘as (akt. Gary Lockwoodas) ir Dave‘as Bowmanas (akt. Keiras Dullea) ima abejoti HAL 9000 patikimumu – nors robotas laikomas pažangiausiu, niekada net su mikrogedimais nesusidūrusiu kompiuteriu, astronautams jis pasirodo kiek per tobulas, t.y. veikiantis savarankiškai, už misijos nubrėžtų ribų.

S.Kubricko kosminė ekspedicija kine atlieka panašų vaidmenį kaip „Apollo 11“ misija realiame pasaulyje. Detali režisieriaus atlikta astronautikos studija sąlygojo filmo mokslinį realizmą, o bene pirmąkart panaudoti inovatyvūs specialieji efektai, gebantys įtikinti ir šiandien, atvėrė vartus mokslinei fantastikai kaip populiariajam žanrui.

Žinoma, „2001: Kosminė Odisėja“ žavi ne tik pakelta technine kartele: atvirame kosmose skambanti kompozitoriaus Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ bei bendrapavardžio Johanno valsas „Žydrasis Dunojus“; minimalistiniai dialogai (pirmose 25-iose ir paskutinėse 23-jose filmo minutėse jų nėra) bei nepatogi tyla; erdvė interpretacijoms (nuo Homero „Odisėjos“ iki Friedricho Nietzsches koncepcijų ar teologinių įžvalgų); taiklios režisieriaus pranašystės lemia, jog filmas įgijo kultinio statusą.

VIDEO: Filmo „2001: Kosminė odisėja“ anonsas

Bėgantis skustuvo ašmenimis“ / Blade Runner, 1982

Režisierius Ridley Scottas, ką tik aptartą kolegos S.Kubricko šedevrą kadaise įvardinęs kaip „neįveikiamą“, pats taip pat ženkliai prisidėjo prie dirbtinį intelektą analizuojančios mokslinės fantastikos. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, įkvėptas „Metropolio“ ir „2001: Kosminės odisėjos“, prisidėjo prie vėliau pasirodžiusio „Betmeno“ ir „Roboto policininko“ kulto, „Penktojo elemento“ ir „Matricos“.

Neo-noir palikuonio siužetas rutuliojasi slogiame 2019-ųjų Los Andžele, kurį gaubiančios tamsos nesugeba išsklaidyti net akinančios neoninės lempos. Specialūs policijos būriai, kuriems kadaise priklausė ir Rickas Deckardas (akt. Harrisonas Fordas), medžioja ir bando neutralizuoti maištaujančius replikantus – žmones fiziškai pranokstančius, bet jausmų neturinčius humanoidus, sukurtus darbui Žemės kolonijose kosmose. Karjerą baigęs profesionalas yra priverčiamas persekioti Los Andžele klaidžiojančią itin pavojingą robotų grupuotę. Pastarųjų pėdsakai Ricką atveda pas Rachaelę (akt. Sean Young) – replikantę, laikančią save žmogumi. Mergina robotų likviduotojui sukelia moralinę dilemą – Deckardas ima kvestionuoti žmogiškumo ir dirbtinio intelekto sampratas bei savo paties egzistenciją.

Šešėliuose skendintis R.Scotto kibernetinis pasaulis, skirtingai nei aukščiau paminėti pirmtakai, iškelia ne tik sintetinio proto brutalumo, bet ir potencialaus jo žmogiškumo klausimą bei ieško į dirbtinį intelektą orientuotos moralės ribų. Futuristinis, cyberpunk subkultūros kūrinys prikausto tiek estetinėmis subtilybėmis, tiek tvirtu ideologiniu pamatu. 2017-aisiais pasirodė istorijos tąsa – originalo kokybės standartams nenusileidžiantis režisieriaus Deniso Villeneuve kurtas filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, kuriame – ne tik tas pats Rickas Deckardas, bet ir Harrisonas Fordas.

VIDEO: Filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ anonsas

Matrica“ / The Matrix, 1999

Tūkstantmečio kartai turbūt viena daugiausiai sentimentų kelianti kino juosta – seserų Lanos ir Lilly Wachowskių (buvę broliai Laurence ir Andrew Paul Wachowskiai) parašyta ir režisuota fantastinė veiksmo drama „Matrica“.

Thomas Andersonas – eilinis programuotojas, po darbo tampantis algoritmų kloduose klaidžiojančiu hakeriu Neo. Jaunas vyras netikėtai gauna galimybę susitikti akis į akį su autoritetu – kibernetinių revoliucionierių, valdžios laikomų teroristais, vadu Morpheus (akt. Laurence'as Fishburne'as). Pastarasis Tomui atskleidžia šiurpią tiesą – laikas ir erdvė, kuriuose gyvena programuotojas – tik alternatyvi mašinų sukurta realybė, skirta žmonių kontrolei. Šie yra tapę robotų energijos šaltiniu, o tikrasis pasaulis toli gražu neprimena ramia vaga tekančio gyvenimo Matricoje – pastarasis veikiau panašėja į finalinį Žemės gyvavimo etapą. Morpheus tiki, kad Neo yra išrinktasis, galintis išlaisvinti žmoniją. Tiesa, tarp jo ir Matricos sunaikinimo stovi Agentai – žmones gerokai pranokstančios dirbtinio intelekto programos.

Seserų Wachowskių kino juosta po padidinamuoju stiklu pakiša dirbtinio intelekto keliamą grėsmę ir apverčia nūdienos pasaulio santvarką aukštyn kojomis – žmonės, sukūrę mašinas, tampa jų įrankiais ir bevarde žaliava. Kibernetinių nusikaltėlių kulto įkvėptos trilogijos pirmoje dalyje gausu aliuzijų ir interpretacijoms atviros medžiagos. Užkoduoti religiniai motyvai (krikščioniškosios Švenčiausiosios Trejybės simbolizmas, su budizmu glaudžiai susijusios nirvanos ir karmos koncepcijos), sąmonės filosofijos modeliai, laisvos valios ir priežastinių ryšių nagrinėjimas „Matricą“ paverčia ne paviršutinišką pasimėgavimą keliančiu kūriniu, bet ir dekonstruoti jį kviečiančiu darbu.

VIDEO: Filmo „Matrica“ anonsas

Dirbtinis intelektas“ / A.I Artificial Intelligence, 2001

Dar ankstyvais 70-aisiais pradėtas brandinti S.Kubricko, o vėliau perduotas režisieriui Stevenui Spielbergui, šio filmo scenarijus bene ryškiausiai kontrastuoja su aukščiau išvardintomis žmonijai pražūtingomis robotų revoliucijomis. Jautri drama ne tik vaizduoja dirbtinio intelekto gebėjimą ir norą mylėti, bet ir šias emocijas pozicionuoja kaip tyresnes nei žmonių.

Davidas (akt. Haley Joelis Osmentas), mylėti užprogramuotas vaikas-humanoidas, atsiduria šeimoje, kuri dėl retos ligos laike „užšaldė“ savo tikrą sūnų, kol bus sukurti vaistai. Medikamentai atsiranda, o su jais – ir vienas pamatinių žmogaus jausmų – pavydas savo netikram broliui. Davido elgesys kompromituojamas ir robotas, kurio pirminė funkcija – mylėti, galiausiai praranda šią galimybę.

Ar sintetinis protas, gebantis reikšti už mūsiškes tyresnes emocijas, netampa žmogiškesnis už mus? Ar žmonija, turinti pamatinę teisę mylėti, turi teisę ją atimti iš kitų? Kas apibrėžia emocijų kilmę ir jų tikrumą? Tai – tik dalis šio filmo moralinės problematikos. Nors filosofiniu aspektu „Dirbtinis intelektas“ – gana ribota kino juosta, itin sentimentali roboto-Pinokio, bandančio tapti žmogumi, kelionė yra jausminga ir paveiki kinematografinė patirtis.

VIDEO: Filmo „Dirbtinis intelektas“ anonsas

WALL-E. Šiukšlių princo istorija“/ Wall-E, 2008

Šiame sąraše, galbūt kiek netikėtai, vietą atranda ir vienas sėkmingiausių animacinių filmų. Pelnęs „Auksinio gaublio“ ir „Oskaro“ apdovanojimus, „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ nagrinėja opią bei aktualią pasaulio problematiką.

2805-ųjų Žemėje žemės – mažai. Planeta skęsta šiukšlėse, o ją palikę žmonės įsikuria gigantiškuose kosminiuose kruizuose. Apsileidimo nuniokotoje planetoje zuja tik vienintelis atliekas perdirbantis robotas WALL-E ir jo auginamas tarakonas. Eilinės darbo dienos metu pagrindinis veikėjas randa tai, su kuo susidurti Žemėje jau ilgą laiką buvo sunku – gyvybę simbolizuojantį daigą. Dar vienai planetos patikrai iš erdvėlaivio „Aksioma“ atvykusi robotė EVE, kurios paskirtis – nustatyti, kada Žemė bus tinkama žmonijos sugrįžimui, krinta WALL-E į akį.

Nors režisieriaus Andrew Stantono kūrinys nėra orientuotas tik į dirbtinio intelekto nagrinėjimą, jo problemų laukas yra neatsiejamas nuo kokybiškos mokslinės fantastikos žanro. Po iš pažiūros žaismingu filmo kiautu slepiasi Nojaus arkos leitmotyvas ir atsakymai į su aplinkosauga, šalutiniais technologinės evoliucijos reiškiniais, dirbtinio intelekto gebėjimu mylėti susijusius klausimus. „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ – neprailgsiančios 98 minutės, savo forma įtrauksiančios tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.

VIDEO: „WALL-E: Šiukšlių princo istorija“ (angl. Wall•e​, 2008)

Mėnulis“/ Moon, 2009

Turbūt užtektų atskalūniškos paros tarp keturių sienų, kad šios pradėtų kalbėti. Kas, jei para taptų 1095-is dienomis ir naktimis, o keturios sienos – negyvenamu kosminiu kūnu?

Samas Bellas (akt. Samas Rockwellas) dirba Mėnulyje, kur vienintelis jo kompanionas yra aktoriaus Kevino Spacey įgarsintas robotas GERTY. Palydovinis ryšys su Žeme nuolat stringa, tad astronautas su gimtojoje planetoje likusia šeima gali bendrauti tik įrašytomis vaizdo žinutėmis. Trejų metų trukmės misija Mėnulyje esančiose helio kasyklose eina į pabaigą, tačiau paskutinės dvi savaitės Samui tampa ne džiugiais finaliniais akordais, o klausimais apie savo paties kilmę ir paskirtį.

Itin skurdaus biudžeto (šis – vos 5 mln. JAV dolerių) Duncano Joneso režisuotas filmas atsigręžia į vienatvę ir jai iš paskos pėdinančią beprotybę, kuriai priešnuodžiu tampa eilinis ironiškas pokštas ir dialogas su robotu. Nors „Mėnulis“ – dar viena tinkamo elgesio su dirbtiniu intelektu apibrėžties bei jo traktavimo dilema, kūrinys sugeba užčiuopti ir mokslinėje fantastikoje mažiau populiarius taškus, pavyzdžiui – individo unikalumo klausimą.

VIDEO: Filmo „Mėnulis“ anonsas

Ji“/ Her, 2013

Tiesa, nors jau galėjo pasirodyti kitaip, ne visi futuristiniai kino kūrėjų vaizduojami pasauliai slegia gniuždančia desperacija ir baugina slogia tamsa. Režisieriaus Spike‘o Jonze‘o scenaristinio debiuto „Ji“ erdvė – palyginti paprastas, nuoširdus ir įtikinantis pasaulis be radikalių pokyčių ir šviesos tąsos transfunkcionierių, o autoriaus lipdomas dirbtinis intelektas – vis dar žmonijos kontroliuojamas kūrinys.

Theodore‘as (akt. Joaquin Phoenix) – vienišas rašytojas intravertas, išgyvenantis skyrybas su nuo vaikystės jį lydėjusia moterimi. Smalsumo sumetimais vyras įsigija dirbtinio intelekto operacinę sistemą, suformuotą pagal jo asmenybę – taip Theodore‘o gyvenime atsiranda Samantha (akt. Scarlett Johansson balsas). Ryšys tarp rašytojo ir nuosekliai tobulėjančios jo kompanionės stiprėja, o jų dialoguose kasdienę rutiną keičia vis intymesnės temos.

„Ji“ – kontroversiškas kūrinys. Iš vienos pusės jis vaizduoja dirbtinį intelektą kaip veiksmingą alternatyvą vienatvės kamuojamiems žmonėms. Sudėtingame pasaulyje darnių santykių neradusios asmenybės juos užčiuopti gali nepretenzingoje sintetinėje asmenybėje. Iš kitos pusės – Theodore‘o ryšys su Samantha, kuriai jis – tik dar vienas klientas, puikiai reflektuoja XXI a. ydą – skeldėjančius žmonių tarpusavio ryšius, kuriuos po truputį slopina stiprėjantis mūsų prisirišimas prie technologijų.

VIDEO: Filmo „Ji“ anonsas

„Ex Machina“, 2015

Jei žmogus filme „Ji“ geba pamilti dirbtinį intelektą tik garsų plotmėje, kūną įgavęs balsas vienareikšmiškai suponuoja vienintelę baigtį turintį scenarijų. „Auksinio gaublio“, BAFTA apdovanojimams nominuotas, „Oskaro“ apdovanojimą pelnęs režisieriaus Alexo Garlando filmas „Ex Machina“ – dar vienas dirbtinio intelekto žmogiškumą ir jo gebėjimą manipuliuoti žmonėmis nagrinėjantis kūrinys.

Kompanijos darbuotojų konkurse nugalėjęs Calebas (akt. Domhnallis Gleesonas) laimi galimybę savaitę praleisti nuo civilizacijos izoliuotuose generalinio kompanijos direktoriaus, technologijų genijaus Nathano (akt. Oscar Isaac) namuose. Vizito tikslas – susipažinti su tobuliausiu kada nors sukurtu sintetinio intelekto prototipu Ave‘ą (akt. Alicia Vikander) ir taip jį patikrinti.

Nors „Ex Machina“ žiūrovui nepasiūlo inovatyvių dirbtinio intelekto tematikos pjūvių, ši kino juosta, net ir būdama nuspėjama, nuosekliai išlaiko intrigą iki pat istorijos pabaigos. Filme dar kartą keliamas taiklus klausimas apie žmogiškumo sudedamąsias dalis, o dirbtinio intelekto raida pateikiama kaip žmonijos nykimo veiksnys. Svarbu pridurti, kad puikus Alicios Vikander vaidmuo kelia dvejopus jausmus – su empatija ir prielankumu besimaišantį šleikštulį.

VIDEO: Filmo „Ex Machina“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018