Jaunoji aktorė lyg uraganas įsiveržia į kiekvieną sceną, prikausto dėmesį, sujaudina iki ašarų ir prajuokina realistišku elgesiu. Ji turėtų pretenduoti „Auksiniam gaubliui“ ir „Oskarui“, nes neeilinis vaidmuo vertas aukščiausių apdovanojimų.Kol kas mūsų platintojai nesusidomėjo aukščiausios prabos autoriniu kūriniu, bet gal po šeštadienio vakaro jie pastebės vertingą kino perliuką. Spėju, kad „Reičel ketina ištekėti“ nelaimės „Auksinio liūto“, bet viliuosi, kad komisijos nariai neliks akli ir apdovanos šį filmą bent už režisūrą, scenarijų ar aktorės pasirodymą.
Anne Hathaway sukūrė geriausią, sudėtingiausią ir neromantiškiausią savo vaidmenį, kurio net negalima lyginti su dabar Lietuvoje pinigus kalančia lengvai pamirštama parodijų komedija „Ieškokit Gudručio“. Jaunoji aktorė lyg uraganas įsiveržia į kiekvieną sceną, prikausto dėmesį, sujaudina iki ašarų ir prajuokina realistišku elgesiu. Ji turėtų pretenduoti „Auksiniam gaubliui“ ir „Oskarui“, nes neeilinis vaidmuo vertas aukščiausių apdovanojimų. Palaukime metų pabaigos ir pažiūrėkime, ką parodys pagrindinės konkurentės, bet vieną pagrindinių favoričių jau dabar galime drąsiai įvardinti. Netgi įsivaizduoju, koks konkretus epizodas bus akcentuojamas, reklamuojant Anne Hathaway „Oskarų“ lenktynėse ir pristatant nominaciją per ceremoniją. Tai bus jos suvaidintos nepraustaburnės maištininkės spontaniška konfrontacija su mama, kurią įkūnijusi Holivudo veteranė Debra Winger taip pat privalo būti nominuota.
Improvizuotame filme Anne Hathaway pavirsta neurotiška alkoholike ir narkomane, kuri jau devynis mėnesius sugebėjo nevartoti kvaišalų ir mėgina sugrįžti į normalų gyvenimą. Bet jai nepavyksta išlikti sąžiningai ir nemeluoti, nepaisant beprotiškų pastangų. Neprognozuojamo charakterio mergina gauna laisvą savaitgalį ir reabilitacijos centrą trumpam iškeičia į viešnagę namo, kur vyks vyresnės sesers vestuvės.
Kartu su nuostabiu ir jaudinančiu filmu Venecijoje sulaukėme įdomiausios ir informatyviausios spaudos konferencijos, kurioje niekas jau nesiūlė ištekėti, nesidomėjo, kiek aktoriai planuoja turėti vaikų ir neklausė su kuo miegos artimiausią naktį.Tikriausiai nereikia sakyti, kad šeimos šventė neišvengs neplanuotų komplikacijų, pasuks į pavojingų emocijų zoną ir taps dideliu išbandymu kiekvienam svečiui. „Reičel ketina ištekėti“ nėra tokia drastiška kaip daniška „Šventė“, bet Jonathanas Demme'as neslepia, kad stengėsi sukurti labai artimą Dogmos stiliui filmą. Čia aktorių suvaidinti žmonės stengsis prisiderinti prie situacijos, nustoti kaltinti vienas kitą ir pagaliau susitaikyti su skaudžiomis praeities klaidomis.
Kartu su nuostabiu ir jaudinančiu filmu Venecijoje sulaukėme įdomiausios ir informatyviausios spaudos konferencijos, kurioje niekas jau nesiūlė ištekėti, nesidomėjo, kiek aktoriai planuoja turėti vaikų ir neklausė, su kuo miegos artimiausią naktį. Jonathanas Demme'as atsivedė elegantiškai pasipuošusią Anne Hatthaway už rankos ir džentelmeniškai pasodino į kėdę. Visą pusvalandį buvo kalbama vien tik apie filmą, aktorių darbą, operatoriaus talentą ir muzikinius eksperimentus. Sužinojau, kad retai nutylanti ir svarbiu personažu esanti muzika filmavimo aikštelėje buvo kuriama ekspromtu. Režisierius tiesiog susirinko pažįstamus muzikantus (dainininką iš Irako, būgnininką iš Egipto, smuikininką iš Palestinos, trimitininką iš Irako, amerikiečių džiazmenus, gitaristus), paprašė jų visą laiką groti ką tik nori ir laisvai improvizuoti. Rezultatas išėjo nerealus, kokio dar neteko girdėti nė viename filme. Linkiu paklausyti gyvai atliekamo ir ekspromtu kuriamo garso takelio.
Jonathanas Demme'as garsėja kaip režisūros meistras, kino žinovas ir malonus pašnekovas, todėl labai laukiu San Sebastiano kino festivalio, kuriame dramedijos „Reičel ketina ištekėti“ ir trilerio „Avinėlių tylėjimas“ autorius vertins konkursinės programos filmus. Manau, kad jo sprendimai bus tikri, teisingi ir nuoširdūs, o ne padiktuoti politinių niuansų.
Konkursinių filmų porcija festivalyje jau sumažėjo iki dviejų, nes liko vos keli nežinomieji. Su milžiniškomis viltimis dar nekantrauju pamatyti Darreno Aronofsky'io („Rekviem sapnui“, „Versmė“) sportinę dramą „Boksininkas“ (The Wrestler), kurią pristatyti į Veneciją jau atvyko Holivudo skandalistas ir buvęs profesionalus boksininkas Mickey'is Rourke'as. Festivalio organizatoriai intriguoja, kad penktadienį įvyks „šlapia premjera“, nes kopija atkeliaus tik paskutinę minutę.
Vėžliai greičiau vaikšto nei nupiešti flegmatiški personažai ištaria po vieną frazę
Apie antrąjį dienos filmą „Padangių asai“ (The Sky Crawlers) net nesinori nieko daug rašyti. Viename iš prestižiškiausių tarptautinio kino konkursų tokiems specifinės auditorijos reikalaujantiems kūriniams yra ne vieta. Jis yra skirtas anime filmų forumams ir japonų auditorijai. Jeigu jau Marco Mulleris taip norėjo parodyti japonišką animacinį birzgalą, tai galėjo surasti vietą pripažinto meistro Mamoru Oshii filosofinei meditacijai už konkursinės programos ribų. Filmo aprašyme žadama papasakoti didžiausią visų laikų meilės istoriją, bet man nieko panašaus įžiūrėti nepavyko.
„Padangių asus“ iš dalies galėčiau rekomenduoti berniukams, kurie mėgsta leisti laiką prie kompiuterinių žaidimų, skraidyti lėktuvais ir žaisti karą. Gal dar kai kurios filmo dalys nesukeltų nuobodulio profesionaliems lakūnams ir aviatoriams. Bet kai reikia užpildyti tarpus tarp energingų pasiskraidymų danguje, režisierius pradeda aiškinti lakūnų, mokytojo ir mechanikų santykius, bet daro tą katastrofiškai lėtai. Vėžliai greičiau vaikšto nei nupiešti flegmatiški personažai ištaria po vieną frazę. Jeigu Hayao Miyazaki magišką animacinę pasaką „Ponis ant uolos prie jūros“ dar galėčiau įsivaizduoti įgarsintą lietuviškai, tai Mamoru Oshii filmo neišgelbėtų net pats geriausias dubliažas.
O vis dėlto įdomu, ar kas nors iš mūsų platintojų surizikuos įsigyti ir lietuviškai prakalbinti japoniškos animacijos herojus, kurie tikrai galėtų konkuruoti su išreklamuotais Holivudo fabriko produktais. Tikriausiai tokios šventės niekuomet nesulauksime, nes reikia per daug didelių investicijų ir tikėjimo, kad kuklioji undinėlė suvilios tiek pat žiūrovų, kiek „Wall E“ ir „Kung Fu Panda“.
