Kaip ir reikėjo tikėtis, italų publikos simpatijas ir aukščiausius įvertinimus susirinko Takeshi Kitano, kuris čia visuomet yra mylimas ir gerbiamas. Bet matau tik labai mažą tikimybę, kad Wimas Wendersas su šauniuoju septynetu įteiktų jam antrąjį „Auksinį liūtą“.
Festivalio meno vadovas Marco Mulleris nuolankiai gyrė Honkongo režisieriaus Yu Lik-wai'aus kriminalinę dramą „Plastinis miestas“ (Plastic City), kurioje atskleidžiami San Paulo gatvėse ir Amazonės džiunglėse vykstančio Brazilijos, Japonijos ir Kinijos gangsterių karo užkulisiai. Filmo autorius yra nuolatinis kinų režisieriaus Jia Zhang-ke kūrinių operatorius ir prieš dvejus metus padėjo jam laimėti „Auksinį liūtą“ su poetine drama „Tykus gyvenimas“. Jis tikrai moka filmuoti ir išmano kino stilistiką, todėl „mandrai“ sumontuota vaizdo ir garso fiesta „Plastiniame mieste“ lengvai patraukia dėmesį ryškiomis spalvomis, egzotinėmis vietomis ir žiauriu smurtu.
Tačiau blogiausi dalykai prasideda, kai vaizdas visai užgožia filmo turinį. Neperskaičius reklaminėje knygelėje pateikto aprašymo, taip ir lieka neaišku, kas ten su kuo, kodėl ir už ką mušasi, žudosi, išduoda ir keršija. Spėju, kad Yu Lik wai'us labai norėjo paruošti „Dievų miesto“, „Krikštatėvio“ ir Johnnie To kriminalinių dramų mišrainę, bet jo ketinimus žurnalistai įvertino švilpimu ir stūgavimu. „Plastinis miestas“ toli gražu neprilygsta Kanuose triumfavusiam italų filmui „Gomora“, ką skambiais žodžiais žadėjo Marco Mulleris.
Konkursinėje programoje šiemet išsirikiavo net 4 itališki filmai. Tiek daug jų Venecijoje paprastai nebūna, o kiti festivaliai dažniausiai riboja šeimininkų kvotą iki 3 vietų, bet Marco Mulleris prieš kino bienalės garsiai kalbėjo apie italų kino renesansą. Abejoju, ar ši graži pranašystė išsipildys, nes Kanai jau spėjo nugvelbti 2 pačius geriausius 2008-ųjų sezono itališkus filmus „Gomora“ ir „Žvaigždė“. Iš kur gi Venecija ištraukė dar 4 vertingus kūrinius? Tai jau panašu į mistiką. Pažiūrėsime, pamatysime, bet pirmajam nacionalinio kino atstovui Ferzanui Ozpetekui nepavyko pateisinti milžiniško pasitikėjimo.
Prieš peržiūrą tikrai netikėjau, kad garsusis Italijoje gyvenantis turkų kilmės režisierius (Lietuvoje buvo rodomas jo filmas „Langas priešais“) sumals tokį šlamštą. Jau po 40 minučių norėjau išeiti iš sausakimšai užpildytos salės ir lėkti į kitą filmą. Bet likau tik tam, kad išsiaiškinčiau, kaip gi „Nuostabiąją dieną“ įvertins patys italai. Galvojau, kad vėl sulauksiu tradicinių plojimų, bet didžiai nustebau, nes dauguma žiūrovų švilpė lyg išprotėję. Manau, kad tai labai teisingas verdiktas. Kitaip vertinti šio liguisto filmo tiesiog neįmanoma.
„Nuostabi diena“ (Perfect Day) yra tipiška itališka šeimyninė drama, kurią Lido salos gatvėse reklamuoja plakatas su gražia laimingos šeimos nuotrauka. Nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastum, jog filme viskas apsivers aukštyn kojom ir nuostabi diena gausis žiauriai tragiška. Tradicinė itališka šeima gyvena atskirai ir derina skyrybų klausimus, kerštingas vyras – sadistas, prievartautojas ir turintis užtaisytą pistoletą, o pinigų neturinčiai žmonai atsibodo kęsti smurtą, todėl ji laksto per 3 darbus, kad galėtų išlaikyti du mažamečius vaikus. Filmo veiksmas tęsiasi tik vieną parą, o režisierius jau prologe atskleidžia, kad vakare prie buto atvyks policija ir durų niekas neatidarys. Po darbo psichiškai nestabilus vyras pasiima iš mokyklos renginio berniuką ir paauglę mergaitę, kuri tik šiandien susipažino su vaikinu, panašiu į Bradą Pittą. Jis paprašo atsijungti mobilius telefonus, pavaišina vakariene ir nusiveda į savo namus. Iki tragedijos lieka tik kelios akimirkos, o tuo metu nieko nenujaučianti mama valgo ledus. Visiškai beprasmiškas kinas, kurio nerekomenduočiau net itališkų filmų gerbėjams.
Sugadintą nuotaiką pasitaisiau prancūziškoje dramoje „Kita moteris“ (L'Autre), iš kurios kaip tik nieko ypatingo nelaukiau. Visuomet būna smagiau, kai festivaliniame maratone visai netyčia aptinki malonų siurprizą. Bet apie režisierių dueto Patricko Mario Bernardo ir Pierre'o Trividico siurrealistinę istoriją papasakosiu kitame reportaže, nes oficiali filmo premjera įvyks tik sekmadienį vėlai vakare. Tik paintriguosiu, kad aktorė Dominique Blanc pretenduos gauti „Volpi“ taurę už fenomenalų paranojiškai kuoktelėjusios moteriškės vaidmenį.
