Mane labiausiai pradžiugintų, jeigu aukščiausios prabos apdovanojimą gautų amerikietis iš Irano Amiras Naderi, nes presitižinis prizas atvertų visas duris jo filmui „Vegas: remiantis tikra istorija“. Wimas Wendersas buvo sukūręs ne vieną panašios stilistikos filmą apie kitokią Ameriką, tad belieka tikėtis, kad jis priims teisingą verdiktą šioje kino loterijoje.
Teatrališko retro stiliaus filme jaučiasi rusiška dvasia, todėl ne kiekvienas įsijaus į protingų ir literatūriškų dialogų gilumą.Rimtą paraišką pateikė ypatingasis rusų kino balsas Aleksejus Germanas jaunesnysis, kuris sukūrė tris meninius filmus ir visi jie debiutavo Venecijoje. „Popierinis kareivis“ (Paper Soldier) mistifikuoja Sovietų Sąjungos eros gimimą po Stalino nešvarių darbelių ir skaičiuoja šešias savaites iki pirmojo skrydžio į kosmosą. Apie Jurijų Gagariną, jo pasiekimą ir tragišką lemtį kalbama tik trumpomis užuominomis, nes režisierių labiau domina paprasti ir visuomenei nematomi žmonės, padedantys kosmonautams pasiruošti žygdarbiui ir svajojantys apie neįmanomus dalykus. Tai filmas apie rusų inteligentiją, 1960-ųjų kartą, optimizmu praturtintą jaunystę ir pasiaukojimą.
Poetiškos, emocionalios ir istorinės melodramos centre atsiduria gydytojai, kurie išgyvena didžias romantiškas akimirkas ir stengiasi tvarkyti asmeninius gyvenimus, bet atsiduoda darbui vardan tėvynės. Teatrališko retro stiliaus filme jaučiasi rusiška dvasia, todėl ne kiekvienas įsijaus į protingų ir literatūriškų dialogų gilumą. Man patiko aktorių Čulpan Chamatovos ir Merabo Ninidzės meistriška vaidyba. Geresnių aktorinių pasirodymų kol kas nepastebėjau. Bet labiausiai užbūrė Aleksejaus Germano jaunesniojo sudėtingumu pribloškianti režisūra. Jis lipdo filmą iš ilgų ir didelių scenų, kai kamera dinamiškai juda per kruopščiai suplanuotą dekoracijų labirintą ir įtraukia į kadrą vis daugiau herojų. Vieni išeina, leidžia ką nors protinga pasakyti kitiems ir po kelių minučių vėl sugrįžta jau kitoje vietoje. Įsivaizduoju, kiek reikėjo kantrybės, tikslumo ir repeticijų, nes bent vienas neteisingas žingsnis sugriautų ambicingą sumanymą.
Pirmiausiai į akis krenta apgailėtina aktorių saviveikla, o isteriškai rėkiami ir vietinių genčių arijomis giedami dialogai priverčia žiovauti.Festivalyje jau prisistatė Afrika. Šiemet Venecija pakvietė du filmus, kuriuos vienija gąsdinanti trukmė – 140 minučių. Etiopijoje gimęs režisierius Haile Gerima padarė klaidą, kad nedrįso iškarpyti bent 50 minučių, nes dabartine forma drama „Žemė“ (Tera/Earth) sunkiai žiūrima. Nuoširdžiai abejoju, ar šis nuobodus politinis filmas turi bent menkiausią šansą išsiveržti į ilgesnę kelionę po užsienio šalių festivalius. Nebent kažkam prireiks egzotinio kūrinio apie šiuolaikinį Afrikos veidą. Pirmiausiai į akis krenta apgailėtina aktorių saviveikla, o isteriškai rėkiami ir vietinių genčių arijomis giedami dialogai priverčia žiovauti.
Howardo universitete Vašingtone profesoriaus titulą apsigynęs režisierius grįžo į kiną po 6 metų pertraukos ir provokuoja vieną po kito berdamas jam svarbius komentarus apie prastėjantį gyvenimą Juodajame kontinente, Afrikos laisvę, vis rusenančius karus Etiopijoje, rasizmą, emigraciją, revoliucines idėjas ir nepamirštamą marksizmą. Ypatingai kantriems žiūrovams skirtas filmas pateikia vertingų minčių apie Europoje studijuojančius afrikiečius, kurie savanoriškai grįžta, kad panaudotų įgytą patirtį gimtinės gerovei. Tačiau jų pasiaukojimą gesina vietinės valdžios abejingumas ir kruvinas smurtas.
Pasisaugokite košmaro savo galvoje, jeigu kažkas pasakytų, kad „Šią naktį“ yra fenomenalus šedevras.6 metus tylėjo ir didžiai gerbiamas vokiečių kino veteranas Werneris Schroeteris, bet pompastiškai anonsuotas jo sugrįžimas gerokai prisvilo. Sadomazochistinis politinis trileris „Šią naktį“ (Nuit de Chien/Tonight) yra „antižiūroviškas“, gėdingas ir šlykštus kinas. Mano subjektyviu vertinimu, pats blogiausias Venecijos konkurse. Šlamštas kvadratu, o gal ir kubu. Niekaip nesuprantu, ką galvojo tie ekspertai, kurie rekomendavo filmą festivaliui. Masinė emigracija iš salės startavo jau po pirmųjų 20 minučių. Iš visos pagarbos prodiuseriui Paulo Branco (Šarūno Barto ilgamečio kolegos) kankinausi ir iškentėjau pusantros valandos, bet po to ir man kantrybė trūko.
Režisierius tikriausiai turėjo tikslą sukurti pretenzingą provokaciją ir priminti nacizmo siaubus. Apmaudžiausia, kad popieriuje filmas atrodo ne taip jau tragiškai. Vokietis prancūziškai adaptavo Urugvajaus rašytojo Juano Carloso Onetti novelę, kurios ekranizacija buvo įvykdyta Porto mieste su populiariais prancūzų aktoriais. Prieš fašizmą kovojęs aktyvistas grįžta į gimtąjį miestą, kurį jau užgrobę turtingo sadisto vadovaujami okupantai. Žmonės mėgina desperatiškai bėgti nuo garantuotos mirties gniaužtų, ištvirkėlių pasityčiojimo arba žiauraus įkalinimo. Vienintelis jų šansas išvengti užminuotų pasalų – per stebuklą patekti į uostą, iš kurio ryte išplauks trys laivai. Visa tai realizuota ypač neskoningai ir gašliai. Werneris Schroeteris sąmoningai filmuoja veiksmą bažnyčiose, muziejuose ir meno galerijose, bet butaforinės dekoracijos, apdergti paminklai ir apgailėtinai prastas makiažas neleidžia patikėti šiuo liguistu eksperimentu. Pasisaugokite košmaro savo galvoje, jeigu kažkas pasakytų, kad „Šią naktį“ yra fenomenalus šedevras.
