Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

68-asis Kanų festivalis. 2-oji diena: sentimentali, pasakiška, japoniška, kruvina ir saldi kulinarija

Filmo „Beprotis Maksas: pašėlęs kelias” komanda
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Filmo „Beprotis Maksas: pašėlęs kelias” kūrėjai
Šaltinis: SPECIALIAI 15MIN.LT IŠ KANŲ
0
A A

Geriausius antrosios dienos laikus ir puošniausią seansą Kanai užleido pasiutusiai komercijai. Kruazetėje išskirtinai dominavo 70-mečio australų režisieriaus George’o Millerio apokaliptinis gaudynių trileris „Beprotis Maksas: pašėlęs kelias” (Mad Max: Fury Road), nes raudonam kilimui norėjosi, kad jį mindytų britas Tomas Hardy ir Charlize Theron. Tokios yra glamūro taisyklės, kai pirmieji konkursiniai filmai liko tiesiog nustumti į greitų ir energingų dykumos lenktynių šešėlį. Įdomu ir tai, kad antrosios dienos filmus subendrino kulinarijos paveldo ir lakios vaizduotės patiekalai, kai japonų virtuvės skanėstus pakeitė krauju pasruvusios pasakų šalies valgiai.

Rimčiau nusiteikusi paralelinė programa „Dvi režisierių savaitės” atidarymo ceremoniją pradėjo akcija „Išlaisvinkite Olegą Sencovą” (Free Oleg Sentsov) ir simbolinio laiško Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui perskaitymu.

2014 m. gegužės 10 d. areštuotas ukrainiečių režisierius iki šiol laikomas kalėjime su neįrodytais kaltinimais terorizmu ir vis dar laukia teismo. Prancūzijos režisierių gildija pareiškė, kad kaltinimai Olegui Sencovui yra išgalvoti, o iš dangaus įmanoma nukabinti nuobaudas  bet kuriam kitam režisieriui.

Keturios seserys, trys metų laikai ir vienas Ozu

Varžybas dėl „Auksinės palmės šakelės” pradėjo „Kino pavasario” ekranuose dažnai matomas garsus japonų režisierius Hirokazu Kore-eda („Vis einu, einu”, „Stebuklas”, „Pripučiama lėlė”, „Niekas nežino”, „Koks tėvas, toks ir sūnus”), kuris išliko ištikimas išpuoselėtam stiliui ir pamėgtoms temoms apie šeimos vertybes.

Scenarijaus pamatus jis nuklojo pagal populiarų manga komiksą apie tris seseris, kurios per laidotuves išsiaiškina, kad į Amžinybę išėjęs ir 15 metų nematytas tėvas susilaukė dar vienos dukters su kita moterimi, išskyrusią laimingą jų šeimą.

Draugiškai nusiteikusios merginos pakviečia futbolu susižavėjusią paauglę sesutę persikelti į jų namus, susipažinti ir prisiminti svarbiausius dalykus. Nuostabaus grožio melancholiška melodrama „Mūsų mažiausia sesutė” (Our Little Sister) išsiskiria tyrumu, jautrumu ir begaliniu sentimentalumu, kuris vienus žiūrovus pravirkdys, o kitus tikriausiai papiktins.

„Scanpix“/AP nuotr./Filmo „Mūsų mažiausia sesutė” komanda
„Scanpix“/AP nuotr./Filmo „Mūsų mažiausia sesutė” komanda

Filmas paskatina pagalvoti, kaip geriausiai prisimename brangius ir jau nebesančius šalia žmones per maistą, mėgstamus gėrimus (taip pat alkoholinius), kartu aplankytas įsimintinas vietas, perskaitytas knygas, kadaise išgirstus žodžius, spintoje atrastus drabužius. Gausesnis biudžetas leido režisieriui filmavimą suplanuoti per 10 mėnesių ir tobulai užfiksuoti trejų metų laikų vaizdus, kaip kvapniai žydi sakuros, kaip karštą vasaros naktį nuspalvoja fejerverkai, kaip romantiškai krenta rudens nugeltoninti lapai.

Pavasarį, vasarą ir rudenį simbolizuoja trejos laidotuvės, reikšmingi atsisveikinimai, gilios tradicijos. Lietuvoje apmaudžiai neparodyto ankstesnio filmo „Koks tėvas, toks ir sūnus” perdirbinio teisės pačiam Stevenui Spielbergui pardavęs Hirokazu Kore-eda pasistengė pripildyti filmą šviesiomis spalvomis, japoniškos kultūros stebuklais, egzotinių patiekalų receptais, slyvų sakės raugimo subtilybėmis, žaismingu humoru ir užkrečiančiu optimizmu.

Bet kas yra teisingiau – rezervuoti konkursinę vietą su silpnesniu filmu grįžtančiam festivalio bičiuliui ar suteikti šansą rečiau girdėtiems autoriams iš mažesnių šalių? 

Pažįstantiems japonų klasiko Yasujiro Ozu kūrybą „Mūsų mažiausia sesutė” bus dar vertingesnis atradimas išsamesniems tyrinėjimams. Atrodo, kad Hirokazu Kore-eda netgi trokšta būti minimas palyginimais su Ozu šedevrais, nes svarbiausius melodramos įvykius nufilmavo mažame miestelyje šalia jūros Kamakuroje, kur yra palaidotas Maestro Ozu. 

Trys ištvirkusios pasakos suaugusiesiems

Italų režisierius Matteo Garrone jau priklauso „paprastų įtariamųjų” sektai: jei tik spėja užbaigti filmą, tai Kanai jį būtinai priima. Ta pati taisyklė galioja kitiems dviem italams Paolo Sorrentino ir Nanni Moretti. Bet kas yra teisingiau – rezervuoti konkursinę vietą su silpnesniu filmu grįžtančiam festivalio bičiuliui ar suteikti šansą rečiau girdėtiems autoriams iš mažesnių šalių?

Pernelyg milžiniškų lūkesčių neišpildžiusi blyški fantazija apie tris nuodėmingus karalius ir žmogiškas silpnybes „Pasakų pasaka” (Tale of Tales) sugeneravo kardinaliai skirtingas nuomones. Prabangiai atrodantis ir etatinio Davido Cronenbergo operatoriaus Peterio Suschitzky (buvusio „Kino pavasario” žiuri komisijos nario) patraukliai nufilmuotas 20 mln. eurų reginys pamalonina kraštovaizdžiais, ištaigingomis pilimis, įspūdingomis lokacijomis, efektais ir menišku dizainu.

VIDEO: „Pasakų pasaka”

Stilingų kostiumų, senoviškų perukų, grimo fone ryškiai pritrūksta turinio, o kultinės mafijozinės „Gomoros” autorius tiesiog nesuvaldo medžiagos, neišnaudoja prisikviestų įžymių aktorių (kai kurie iš jų neturi ką veikti) ir prašauna su šokoterapinėmis provokacijomis.

Šiuose kraštuose plaukioja jūrų pabaisos, ropoja gigantiški monstrai, trykšta kraujo fontanai, oloje apsigyvena žmonos užsimanęs milžinas pabaisa, vaikai gimsta vos paragavus siaubūno širdies kąsnį, akrobatinius ir ugningus piruetus atlieka cirko artistai, šernas slepiasi miške nuo medžiotojų, rusiškai išdresiruotas lokys demonstruoja žongliravimo gabumus, akrobatas laviruoja tarp kalnų ištemptu lynu, tačiau pavieniai momentai sunkiai susilipdo į filmą.

Visai neaišku, ką įmanoma nuveikti „Pasakų pasaką” įsigijusiems platintojams. Net mūsų šalyje ekspertai nepraleis filmo į repertuarą be griežčiausio amžiaus cenzo, bet kiek vyresnių žiūrovų pageidaus pažvelgti pro rakto skylutę į iškrypėlių keistenybes? Tikriausiai nedaug.

Trys tarpusavyje nesusijusios istorijos sumontuotos TV serialo principu: scenos nutrūksta ties didele intriga ir peršoka į kitą karalystę, o po to vėl grįžta tęsti pasakojimo ir dar labiau susijaukia. Šitaip Matteo Garrone mėgina pabėgti nuo palyginimų su argentinietiškais „Šiuolaikiniais žvėrimis”, bet nesėkmingas bandymas suklijuoti tris beprotiškas ištvirkimo istorijas į bendrą laikotarpį susipyksta su logika, kai vienoje karalystėje prireikia peršokti 16 metų į priekį, kad užaugtų pasakišką širdies kotletą sukramčiusių skirtingų motinų pagimdyti du identiški broliai albinosai.

Sūnaus neatskiriamu draugu trokšta atsikratyti pavydžioji motina Salma Hayek, gašlus donžuanas seksomanas karalius Vincentas Casselis apsigauna mergindamas atjaunėti susvaigusią senutę raganą, o liguistai ištvirkęs karalius Toby Jonesas patyliukais susižavi krauju maitinama ir vis didėjančia blusa, kad pamiršta žavingai dukteriai duotą pažadą surasti stiprų, drąsų, protingą ir gražų sutuoktinį.

Trys idiotiškos pasakos naudojasi italų rašytojo Giambattista Basile tekstais. Jau po autoriaus mirties 1634–1636 metais paviešinta kūryba inspiravo daugumą populiariausių klasikinių pasakų, bet Matteo Garrone lakios vaizduotės, bet prasto skonio pasakoms absoliučiai netinka tradicinė pabaigos formuluotė – jie gyveno ilgai ir laimingai. Visai neaišku, ką įmanoma nuveikti „Pasakų pasaką” įsigijusiems platintojams. Net mūsų šalyje ekspertai nepraleis filmo į repertuarą be griežčiausio amžiaus cenzo, bet kiek vyresnių žiūrovų pageidaus pažvelgti pro rakto skylutę į iškrypėlių keistenybes? Tikriausiai nedaug.

Kaip iškepti Dorajaki?

Prancūziški filmai šiemet Kanuose inauguravo net tris programas, tad per pirmąsias dvi dienas jau jaučiasi persisotinimas šalies šeimininkės kinu, kuris kol kas nestebina išradingumu ir stringa trafaretinėse rezistencinių meilės trikampių (Philippo Garrelio „Moterų šešėliuose”), infiltruoto policininko dilemų dėl išdavystės („Anarchistai”) formulėse.

Tik antras pagal svarbą konkursas „Ypatingas žvilgsnis” išdrįso atsidaryti japonų režisierės Naomi Kawase (etatinės oficialaus konkurso dalyvės, Grand-Prix ir „Auksinės kameros” savininkės) kulinarinė melodrama „Saldus pupelių įdaras” (An), kurios receptas gavosi panašaus skonio su Hirokazu Kore-eda’os „Mūsų mažiausia sesute”. Melancholiškai keičiantis metų laikams vieniša senutė įsiprašo talkai pas jaunesnį nelaimingą vyrą, kuris mažoje krautuvėlėje kepa saldžius blynelius su pupelių įdaru.

Japonijos virtuvės delikatesas „Dorajaki” suburia dviejų skirtingų žmonių draugystę, tačiau pernelyg stiprus sentimentalumas ir lėtas tempas persaldina filmo emocijas. Belieka prisiminti anksti iš ryto su meile ir atsidavimu ruošiamo pupelių įdaro paruošimo smulkmenomis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Kanai
Sužinokite daugiau