Septynios damos ir vienas ponas
Kanai palaiko vyriškos daugumos konkursines tradicijas, tad pamatyti „Lumiere“ salėje moters režisuotą filmą yra didžiulė retenybė. Daug kartų pasiklydusi Sofia Coppola šį sykį nenuvylė su intriguojančia drama „Apžavėtas“ (The Beguiled).
Dinamiškai ir stilingai surežisuota kostiuminė drama nukelia į dvarą Pilietinio karo įkarštyje. Dviejų aukštų mokykloje gyvena, studijuoja ir stengiasi išgyventi septynios įvairaus amžiaus damos. Trys iš jų jau nekantrauja sutikti vyrą. Taip trokštamo geismo grobis atrandamas sunkiai sužeisto ir nukraujavusio pulkininko pavidalu. Nusižengusios nurodymams moterys paslepia sąmonę praradusį nepažįstamąjį kareivį.
Namuose tvyrojusią idilę pakeičia pavydas, aistros, konkurencija, flirtas ir neištikimybė, nes trims kandidatėms tenka pakaitomis ir patyliukais dalintis vienu priešingos lyties eksponatu.
SScenarijuje pilna nenuspėjamų posūkių, skirtingų interpretacijų ir atsiskleidimų, nenuslūgstančią dramatišką įtampą apjuosia makabriškai juodas humoras, trilerio ir net siaubo elementai. Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Elle Fanning mėgaujasi turiningais vaidmenimis, o spalvingiausiai atsiskleidžia Colinas Farrelis, kuriam tenka pabūti mylimu, paliegusiu, geidžiamu, nekenčiamu, kenčiančiu prisitaikėliu, kankiniu ir net dominuojančiu užpuoliku.
„Apžavėtas“ turėtų smagiai vilioti komercinių repertuarų žiūrovus (Lietuvoje bus rodomas metų pabaigoje), bet prestižiniame konkurse filmas atrodo kiek nejaukiai. Kita vertus, tai pats almodovariškiausias Kanų festivalio kūrinys. Kodėl raganiški burtai negalėtų apsukti P.Almodovaro galvos?
Pasaulio grožis neregiams
Konkursinėje programoje šiemet pakako vietos tik dviems moterims. „Paprasta įtariamoji“ Naomi Kawase jau septintą kartą vieši Kanuose ir nuolat jaučiasi mylima Thierry Fremaux, kuris suteikė net penktą šansą prisistiebti prie „Auksinės palmės šakelės“.
Lyriška ir minimalistė melodrama „Spindesys“ (Radiance) apsiribos seansais kino festivaliuose, kurie garbina savitą poetinį stilių puoselėjančią japonų režisierę. Tai - jautri, nuoširdi ir nusaldinta istorija apie beveik nematantį fotografą, širdį jam atstojantį fotoaparatą ir pašaukimui atsidavusią moterį, garsinančią filmus neregiams. Suvedus likimui, jie keliauja pamatyti (patirti) pasaulio stebuklų bei įspūdingų saulėlydžių.
Vis tik tai - nišinis ir greitai pamirštamas filmas.
Alkoholiko išpažintys
Aziją konkurse atstovauja pats darbščiausias režisierius pasaulyje Hong Sang-soo. Jei laiką skaičiuotume nuo 2016 m. rugsėjo, korėjiečių režisierius spėjo sukurti net keturis filmus. San Sebastiano kino festivalyje jis buvo apdovanotas „Sidabrine kriaukle“ už dramos „Tu pats ir tavo draugai“ (Yourself and Yours) režisūrą. Berlyno kino festivalyje aktorė ir jo dabartinė mūza Kim Min-hee gavo „Sidabrinį lokį“ už vaidmenį filme „Viena naktį paplūdimyje“ (On the Beach at Night Alone).
Į konkursinę programą prasmuko nespalvota drama „Kitą dieną“ (The Day After) ir Hong Sang-soo vėl groja panašią melodiją sau įprastais smuikais. Neištikimybės teorijų aiškinimosi procedūra tradiciškais vyksta prie vakarienės stalo, nukrauto korėjietiškais patiekalais ir ryžių degtinės butelaičiais. Šiek tiek naujovių prideda finalinis šokis, kurio choreografiją sukūrė pats charizmatiškasis režisierius.
Tačiau esmė nesikeičia, todėl ir lengva kurti pigiai ir laimingai. Bet ar tikrai būtinai kas kartą korėjiečio darbštumą skatinti prizais?
Nulipdyta nuobodybė
Jacqueso Doillono iš bejausmių epizodų sukurpta biografinė drama „Rodenas“ (Rodin) nusitaikė į 100 metų skulptoriaus mirties minėjimą. Galėjo taip ir likti proginiu filmu - kam Kanams reikėjo tokio silpno darbo konkursinėje programoje?
Anemiškas filmas baigiasi dokumentiniais kadrais iš Japonijos miestuko Hakone (netoliese Fudži kalno), kur eksponuojama garsioji Balzako skulptūra. Finalo sulaukė mažiau nei pusė „Debussy“ salės, nes tokią nuobodybę buvo sunkoka ištverti: skulptūrą studijavusio aktoriaus Vincento Lindono pastangas nubraukia režisieriaus nesugebėjimas papasakoti sklandžios istorijos. Jis šokinėja per menininko gyvenimo etapus ir tik vizualizuoja atskirus svarbesnius įvykius.
Prancūzų senukas (už jį šiame konkurse dvejais metais vyresnis tik Michaelis Haneke) kviečia į ekskursiją po aktualias vietas, kur meistravo, lipdė, mylėjo ir gyveno Rodenas. Meniškai įrengtos studijos, sustingusių nuogų pozuotojų kūnai, romanas su Camille Claudel (apie ją žymiai prasmingesnį filmą sukūręs Bruno Dumontas), išsiskyrimas be vestuvių, naujos simpatijos, egoizmas, susitikimai su dailininkais ir kiti anemiškai atvaizduoti momentai. Akivaizdu, kad filmui buvo kruopščiai pasiruošta, pririnkta daug informacijos ir investuota pinigų, tačiau jame, deja, niekas nesuveikia.
