Sekite 15min Google
Šiandien jis kuria animacinių filmų aplinką ir konceptus, o filmografijoje – ir dokumentinis-animacinis filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“, pasakojantis apie armėnų genocidą, ir distopinė pokario Vilniaus vizija Roberto Neveckos trumpametražiame filme „Sniego pastogė“, Tomo Ramanausko debiutinis „Po mirties, prieš pragarą“, serialas vaikams „BFF“ ir kiti darbai.
Spalio 16 dieną į kino teatrus atkeliausiančiame filme „Kirstukų miško pranašystė“ Gediminas Skyrius vadovavo Lietuvos fonų dailininkų komandai ir kūrė sengirę, kurią matome iš mažųjų kirstukų perspektyvos.
Artėjant premjerai kalbamės apie netikėtą kelią į animaciją, „Vėžliukus nindzes“, Niujorką sengirėje, nematomą fonų dailininko darbą ir tai, kodėl vaizduotę reikia treniruoti kaip raumenį.
– Papasakok, kaip meninio išsilavinimo neturėjęs tapai dailininku?
– Aš buvau visiškai savamokslis. Esu baigęs ne dailės, o muzikos mokyklą. Prie dailės daugiausiai prisiliečiau, kai vienerius metus architektūros studijose pas Žygimantą Augustiną lankiau figūros piešimo kursus. O šiaip baigiau verslo mokyklą, tik su pripaišytais sąsiuviniais (juokiasi).
Mokykloje labai pamėgau „Vėžliukus nindzes“ – vos juos pamatęs pradėjau piešti komiksus su jais. Turiu visą tuntą tų piešinių. Piešiau intensyviai, todėl juose gerai matosi, kaip augau. Iš pradžių nerodžiau nei išskirtinio talento, nei kažko ypatingo, bet į pabaigą, kai intensyviai kasdien darbuodavausi, labai aiškiai pasirodė, kaip patobulėjau. Tapau tuo žmogumi, pas kurį per dailės pamokas kiti ateidavo ir prašydavo: „Nupiešk man šitą, man reikia dešimtuko.“
Net studijuodamas verslo mokykloje ir dirbdamas reklamos agentūroje palaikiau savo meninį gyvenimą.
Labiausiai mėgstu paišyti visokiausias baidykles – „Vėžliukuose nindzėse“, „Žvaigždžių karuose“ ar bet kur kitur mane visą laiką labiau žavėdavo blogiečiai. Ne iš filosofinės pusės – tiesiog jie visada būdavo įdomesniais kostiumais, įdomiau atrodydavo. Paskui apie tai daugiau pasiskaičiau ir supratau, kad logiška, kodėl jie kartais atrodo žmogiškesni už herojus: protagonistai dažnai būna sudievinti, beveik angelai, o blogiečiai turi žmogiškų problemų, todėl ir yra pikti ant viso pasaulio.
Mano kelias buvo per labai aplinkui, nors visą laiką daugiau ar mažiau buvau šalia meno.
Kita mane dominusi tema – viduramžiai, kuriais visuomet žavėjausi, Vilniaus istorija. Pats esu vilnietis, todėl piešiniuose atsirasdavo riterių, pilių, kartais ir su tomis pabaisomis.
– O kada įvyko tas vidinis lūžis – „ne“ verslo vadybai ir „taip“ kūrybai?
– Reklamos agentūra pasitaikė labai geru metu. Nors pradėjau nuo projektų vadovo asistento, tikėjausi, kad gal gausiu papiešti. Pradėjęs dirbti pasakiau, kad mėgstu piešti, parodžiau keletą savo darbų ir pradėjau kurti kadruotes. Tai buvo labai patogu, nes agentūra vis tiek samdydavo žmones iš išorės – patys kadruočių nepiešdavo. Reklamos agentūroje pradirbau penkerius-šešerius metus, kol išėjau į žaidimų industriją. Ten jau mane pasamdė dėl piešimo, ir taip prasidėjo mano gyvenimas vien iš kūrybos.
– Vadinasi, jau visai brandus žmogus buvai, kai metei vadybinį darbą?
– Taip. Aš esu toks „late boomeris“ industrijoje. Man buvo trisdešimt treji, kai pradėjau dirbti šioje srityje, iki tol net negalvojau, kad eisiu į tą pusę. O nuėjau – ir visai gerai gavosi. Mano kelias buvo per labai aplinkui, nors visą laiką daugiau ar mažiau buvau šalia meno.
– Kaip nutiko, kad tapai fonų dailininku?
– Nebuvo labai sąmoningas sprendimas, kad štai būsiu fonų dailininkas. Bet tam tikri įvykiai vis tiek vedė to link. Metus mokiausi architektūroje, ir dar iki tol domėjausi Vilniumi. Tada per bendrus draugus susipažinau su režisieriumi Robertu Nevecka, jis pamatė kelis mano aplinkų piešinius ir paklausė, ar nenorėčiau su juo kartu padirbėti prie kokio projekto.
Robertas yra animatorius, kuris daugiau dirbdavo su personažais. Taip gavosi, kad jis laimėjo konkursą holivudinio filmo „Paskutinis raganų medžiotojas“ („The Last Witch Hunter“) reklaminiam klipui, tam buvo pasamdyti keli animatoriai iš viso pasaulio. Robertas pasiūlė prisijungti, ir tai buvo mano pirmas užsakymas su fonais.
Paskui viskas ėjo per pažintis: buvau pakviestas piešti dalį fonų T. Ramanausko filmui „Po mirties, prieš pragarą“, kur susipažinau su prodiusere Agne Adomėne. O paskui greitai atkeliavo ir „Aurora“ („Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ – aut. past.).
Projektuose buvau aplinkos dizaineris (environment designer) ir tuo pačiu meno vadovas (art director) iš fonų pusės: sužiūrėdavau komandą, kuri piešdavo fonus, kad būtų bendras stilius.
– Pakalbėkime daugiau apie tavo naujausią darbą. 2021-aisiais ar net anksčiau į tave kreipėsi Agnė Adomėnė su pasiūlymu dirbti prie Marcino Wasilewskio animacinio filmo „Kirstukų miško pranašystė“. Kaip viskas vystėsi toliau?
– Su Agne jau buvau dirbęs prie poros projektų, mes gerai pažinojome vienas kitą, todėl tai nebuvo pasiūlymas iš niekur. Šį kartą rolė iki filmo pabaigos susidėliojo tokia: sukurti stilių ir būti meno vadovu iš fonų pusės, suburti komandą, prižiūrėti bei išpiešti visus fonus. Lietuvoje su dailininkėmis Julija Račiūnaite-Šimiene ir Ieva Batryte darėme tik „Kirstukų miško pranašystės“ fonus, prie personažų prisidėti nereikėjo.
– Viename interviu minėjai, kad ruošdamasis filmui „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ keliavai į Jerevaną, kad labiau įsigyventum ir pajustum aplinką. O su „Kirstukais“ ar važiavai į Belovežo girią, kur vyksta veiksmas, tyrinėjai Lenkijos sengires?
– Ne, lenkų kūrėjai atsiuntė nuotraukų ir savo atrinktų nuorodų – tikrai išsamiai buvo parodyta, kokios gėlės, kokie augalai ten auga. Iš tikrųjų tos girios augalija nedaug skiriasi nuo mūsų sengirių. Pats irgi eidavau į miškus. Man ne tiek reikėjo tiksliai atkartoti tą konkrečią girią, kiek buvo įdomu paieškoti, kaip viskas atrodo iš itin mažo personažo perspektyvos. Todėl fotografuodavau telefonu, apvertęs jį, kad kamera būtų prie pat žemės.
– Kad viskas būtų iš mažučio perspektyvos?
– Taip. Telefoną apverti ir gaunasi tokios visiškai nuo žemės darytos nuotraukos, kur, pavyzdžiui, matosi grybų apačios. Taip pasidariau daugybę nuorodų, kad pagaučiau, kaip atrodo tokia perspektyva. Tai buvo vienas iš pavyzdžių ieškojimo būdų. Tų gamtos nuotraukų pridariau krūvą, lenkai jų irgi davė nemažai. Žiūrėjau įvairius vaizdo įrašus. Bet reikėjo ne vien augalus tyrinėti – reikėjo ir gyvūnus: vienu metu filme pasirodo stumbras, todėl žiūrėjau, kaip jis atrodo. Netgi viename pirmųjų konceptų buvau nupiešęs stumbrą, stovintį rūke. Jis buvo tarsi fono dalis, bet filme paskui juda.
Kirstukams, tokiems mažiems gyvūnams, miškas yra tarsi žmogui dangoraižių miestas, tai per „Google Street View“ vaikščiojau po Niujorką.
Dar viena įdomi vieta, kur ieškojau nuorodų ir įkvėpimo, buvo… Niujorkas. Pagalvojau, kad tai visai geras atspirties taškas, nes kirstukams, tokiems mažiems gyvūnams, miškas yra tarsi žmogui dangoraižių miestas, tai per „Google Street View“ vaikščiojau po Niujorką, kuriame dangoraižiai tarsi nesibaigia. Taigi juokauju, kad Niujorkas taip pat dalyvavo sengirės įkvėpime.
– Atrodo, turėjo būti smagu vaikščioti po Niujorką ir Lietuvos miškus. O apskritai tau artima gamta? Ar vis dėlto esi labiau miesto žmogus?
– Esu labiau miesto žmogus. Labai mėgstu Vilniaus senamiestį, ir nors jame negyvenau, bet daug laiko ten leisdavau. Esu jį nupiešęs gal keturiuose projektuose, labai skirtingais stiliais. Ir kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiranda projektas, kuriame Vilnius kažkaip dalyvauja fone. Aš gamtą mėgstu ir visada mėgau išvažiuoti į ją, bet būti senamiestyje didžiąją laiko dalį man yra tiesiog puiku.
– Ar buvo kokių naujų dalykų, atradimų, privertusių kitaip pažvelgti į Belovežo girią ir „Kirstukų“ aplinką?
– Nauja buvo tai, kad dažniausiai į gamtą eidavau ir viską žiūrėdavau iš žmogaus dydžio perspektyvos. O čia vėlgi patiko tas nusismulkinimas. Kai pradėjau daryti tas smulkias nuotraukas, pastebėjau, kad, pavyzdžiui, žiedas, kai jį pritrauki, yra visai kitoks. Juk žiedą įsivaizduoji kaip pumpurėlį per vidurį ir kelis lapelius iš šonų. Bet kai pradedi fotografuoti ir labai priartini, pamatai, kad struktūra visai kitokia. Tas centras sudarytas iš daugybės mažų dalių, jos visos užsirietusios, turi beveik ateivines formas. Kartais atrodo, kad po tuo žiedu yra dar kažkokių mini lapelių, plaukelių ant koto ir visokių kitų dalykų.
Man tai buvo atradimas. Įprasti dalykai iš arti atrodo visai kitaip, tarsi atsivertų kitas pasaulis. Ir spalvų tame mikropasaulyje yra daug daugiau: iš toliau dominuoja žalia, ruda, o iš arti prasideda geltona, raudona, violetinė ir kitos spalvos. Jos tiesiog įsilieja į žalią spalvą ir jų nematai.
– O kiek skaitei apie pačius kirstukus?
– Kažkiek pagūglinau. Iki tol, abejoju, ar apskritai žinojau, kad toks gyvūnas yra (juokiasi). Labai įdomi pasirodė jo išvaizda su ta nosimi – visai animacijai tinkamas gyvūnas, galima jį šaržuoti.
– Grįžtant prie fonų dailės: ar galima sakyti, kad tavo darbas yra tiesiog fonų užpildymas? Kaip paprasčiau paaiškinti žmonėms tavo veiklą?
– Aš įsivaizduoju, kad fonai nėra tiesiog užpildas. Aišku, ir filme, ir animacijoje galima sakyti, kad apie tai, kas vyksta, žiūrovui daugiausiai informacijos suteikia personažas. Bet aš į foną žiūriu kaip į antraplanį aktorių, kuris irgi turi informacijos ir padeda sustiprinti tai, ką daro pirmaplanis aktorius. Fonas sukuria atmosferą, nuotaiką. Iš meninės pusės stengiuosi, kad spalvos pabrėžtų nuotaiką, objektai suteiktų baugumo, o tai, ką sako personažas, fonu būtų pabrėžta ir sustiprinta.
Bet yra ir techninė pusė. Kai žiūri lengvai animuotas kadruotes, matai, kaip judės kamera, įsivaizduoji, kad ji, pavyzdžiui, seks į šoną einantį personažą. Daug įspūdingiau atrodo, jeigu tai, kas yra arti, būna vienas sluoksnis, tai, kas toliau – antras sluoksnis, o dar toliau – kitas. Visi sluoksniai juda ir sukuria erdvės jausmą. Tokiu atveju fonas iš karto tampa sudėtingesnis, nes kiekvienas sluoksnis turi būti tarsi atskiras, pilnai išpieštas piešinys. Kai fonas nejuda, yra statiškas – daug lengviau, tada nupieši tik vieną foną.
– Jau kalbėjom, kad tau patinka tamsesni dalykai, o ir kai kurie filmai, su kuriais dirbai, nebuvo lengvos tematikos (armėnų genocidas ar karo suniokotas miestas). „Kirstukai“ šiuo požiūriu atrodo visiška priešingybė – miškai, grybai, gėlės, šviesa, gyvūnėliai. Kuo išsiskyrė ši patirtis?
– Dirbant prie „Auroros“ beveik neteko piešti kraupių dalykų, daugiau piešiau lokacijas, Niujorką. Tai, žiūrint vien į fonus, ten buvo gana gražių vaizdų. Nors kai matai sceną su personažu, ji gali būti labai kraupi ir liūdna, bet kadangi viską bandėme daryti realistiškai, tos supertamsos nepajutome.
Bet tai, ką tokiuose projektuose vertinu, yra galimybė kažko išmokti. Ir jeigu noriu, galiu tą išmoktą dalyką pritaikyti savo tamsesnėms idėjoms. Man atrodo, kad ir „BFF“, ir „Kirstukų“ stilius gali būti pritaikytas labai įvairioms temoms ir žanrams. Pavyzdžiui, panašų į „Kirstukų miško pranašystės“ stilių naudojau tamsesniam, tarsi distopiniam Šarūno Vyštarto filme „Ten“, jame fonų piešiau nedaug, bet kūriau aplinkos stilių.
Aš labai džiaugiuosi, kad taip išmokstu naujų dalykų. Man fainiausia tai, kad gaunu naujus įrankius, tarsi savo arsenalą, kurį galiu laisvai pritaikyti tam, ką mėgstu daryti. Pradėdamas ir „Kirstukus“, ir „BFF“, nelabai mokėjau piešti reikiama stilistika, todėl visi kūrybiniai etapai kartu buvo ir mano mokymosi etapai. Mokymasis man yra itin svarbus.
– O ar dirbti prie „Kirstukų“ buvo emociškai lengviau?
– Net ir kalbant apie „Aurorą“, emocinis sunkumas labiausiai jaučiamas pradžioje, kai su ta istorija susipažįsti: eini į muziejus, skaitai knygas, kalbi su žmonėmis. O paskui, kai žiūri galutinį filmą ir pamatai, kad visgi pavyko tą istoriją perpasakoti, ateina visai kita emocija.
Kai dirbi pusantrų metų prie to paties projekto, didelę laiko dalį tai būna tiesiog techninis darbas. Ir čia yra nemažas iššūkis. „Kirstukuose“ buvo apie 700 fonų. Aš padariau daugiau nei šimtą, gal apie du šimtus, kitus dalijosi kitos dailininkės. Tam tikru momentu tai tampa tokiu darbu, kai temas šiek tiek pamiršti. Tiesiog žinai, kad per dieną turi padaryti tiek ir tiek, ir viskas. Todėl emocinis dalykas labiau veikia projekto pradžioje.
– Kiek pats žiūri animacinių filmų? Edukacijai, įsikvėpimui, konteksto pajautimui?
– Nemanau, kad reikia ieškoti įkvėpimo būtent toje srityje, kurioje veiki. Kaip tik įdomiau gauti įkvėpimo kitur ir pritaikyti jį savo srityje – taip įneši naujų vėjų. Aišku, animaciją žiūriu, nes labai įdomu, kaip žmonės kuria, ir tikrai yra nuostabių filmų. Bet nesistengiu tyčia žiūrėti kuo daugiau animacijos. Bandau žiūrėti ir kitokius filmus, žaisti žaidimus, domiuosi statybomis, dizainu, mada, ypač kostiumų dizainu, – dalykais, kurie gali būti pritaikyti kine, keistesniais, įdomesniais sprendimais.
Manau, kaip tik reikia stengtis lavinti vaizduotę, o ją lavinant reikia žiūrėti plačiau. Kažkada netyčia pasakiau frazę, kuri visiems patiko: „Vaizduotė irgi yra kaip sugebėjimas, kaip raumuo, kurį reikia treniruoti ir lavinti.“ Ir ji, man atrodo, duoda didžiausią konkurencinį pranašumą. Nes piešti išmokti gali kiekvienas, tai yra techninis dalykas.
– Ne pirmą kartą kalbi apie mokymąsi, įgūdžius. O ar tiki talentu? Ar vis dėlto manai, kad 90 proc. darbo ir tik 10 proc. talento sudaro gerą rezultatą?
– Manau, kad darbas yra svarbiau. Atkalti yra lengvesnis kelias į sėkmę. Taip, nėra lengvas kelias, bet sunkiai dirbdamas greičiau atsidursi ten, kur nori, negu galvodamas, kad kažką jau iš anksto moki. Apskritai, didelė dalis darbo nėra pats piešimas. Pavyzdžiui, komunikacija – ji nebūtinai yra talentas, bet sudaro nemažą dalį darbo.
Ir nežinau, kaip tiksliai įvardyti tą talentą. Aš tikiu, kad žmonės turi kažkokį išankstinį sugebėjimą, pavyzdžiui, greitai pagauti dalykus tam tikrose srityse. Jeigu tai yra talentas, tai tikiu, kad jis egzistuoja. Bet jeigu su tuo nieko nedarysi, nieko ir nebus. Jeigu turėsime žmogų, kuris sunkiai dirba neturėdamas to išankstinio talento, ir žmogų, kuris turi talentą, bet nieko nedaro, tai pirmasis, sunkiai dirbdamas, mano nuomone, tikrai nueis toliau.
– Ir pabaigai: ar neatsibodo ta fonų dailininko rolė? Nesinori išlįsti plačiau, nupiešti daugiau, pabandyti kitų pozicijų?
– Norisi. Ir, iš tikrųjų, jau ir teko. Viename projekte spalvinau personažus, žaidimuose esu kūręs juos, bet neanimavęs. Tačiau labiausiai norėčiau režisuoti. Būtų smagu išbandyti save, gal kokiame trumpo metro animaciniame filme. Aišku, tuo pačiu būčiau atsakingas ir už aplinkas tame filme (juokiasi). Sugalvoti idėją, parašyti scenarijų, režisuoti – tai būtų laiptelis į viršų.
– Ačiū už pokalbį!
Su Gedimino Skyriaus darbu susipažinti galite lietuvių ir lenkų animacinėje nuotykių komedijoje visai šeimai „Kirstukų miško pranašystė“. Juosta Lietuvos kino teatrus pasieks jau spalio 16 dieną.
Filmo sukūrimą parėmė Lietuvos kino centras, informaciniai partneriai – „15min“ ir „Žmonės“, edukacinis partneris – Lietuvos zoologijos sodas, partneris – „Mamos žurnalas“. Vertybiniai partneriai: Lietuvos gamtos fondas, Valstybinių miškų urėdija, Valstybinė miškų tarnyba.
