Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 15d. 18:24

Apie „puipiškumus“: A.Puipos filmas „Kita tylos pusė“

Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“ 15min recenzija
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr. / Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“

Kalbant apie naujausią Algimanto Puipos filmą „Kita tylos pusė“, žiūrovų lūpose vis nuskambėdavo žodis „puipiškas“. Vienus „puipiškumas“ priverčia pagarbiai linkčioti galva, kitiems sukelia švelniai ironišką šypsnį, bet nepriklausomai nuo to, ar „puipiškas“ kinas jūsų širdžiai mielas, ar ne, reikia pripažinti, jog ne kiekvienas režisierius gali pasigirti taip išgryninęs savo kino kalbą, kad jo pavardė tampa stiliaus epitetu.

Kodėl „Kita tylos pusė“ yra „puipiškas“ filmas? Tam yra kelios priežastys.

Visų pirma, A.Puipa, kaip jau tapo įprasta, savo filmo dramaturgijos pamatu renkasi literatūros kūrinį. Šįkart juo tapo Torgny Lindgren knyga „Kamanių medus“ – sudėtingas, ekranizacijai iš pirmo žvilgsnio nepatogus romanas, kuris istoriją apie du vienas kito nekenčiančius brolius ir jųdviejų gyvenime netikėtai atsiradusią moterį pakylėja iki mitinio lygmens.

Tačiau A.Puipa moka tvarkytis su literatūra, ypač tokia. Jo režisūra – visad šiek tiek kilstelėta virš realybės (dėl ko dažniausiai ir erzina „puipiškumo“ nemėgstančius žiūrovus), didesnį dėmesį skirianti ne siužetinėms aplinkybėms, o personažų vidinėms dramoms – puikiai tinka religinę dimensiją su gluminančiu natūralizmu pinančiam „Kamanių medui“.

VIDEO: KITA TYLOS PUSĖ (rež. Algimantas Puipa) - anonsas | Kinuose nuo spalio 4 d.

Dangiško ir žemiško jungtis išryškėja ir filme. Šventųjų gyvenimą tyrinėjanti Izabelė (akt. Viktorija Kuodytė) mirtinai susipykusių, pagyvenusių brolių – Einaro (akt. Juozas Budratis) ir Kasparo (akt. Povilas Stankus) – gyvenimuose pati atsiranda nelyg šventoji.

Po paskaitos apsistojusi pas Einarą, ji kuriam laikui yra priversta čia likti, mat prasidėjo potvynis (tiesa, Einaras apie potvynį žinojo – toks ir buvo jo planas). Tačiau kai vanduo atslūgsta, Izabelė dėl kažin kokių priežasčių neišvažiuoja. Palėpėje rašydama naują knygą, o valtele irstydamasi tai į vieno, tai į kito brolio namus, moteris pradeda jais rūpintis – gamina, prausia, skalbia, siuva. Net tenkina seksualinius poreikius. Ir visa tai daro su pavydėtina kantrybe.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“

Einaras ir Kasparas toli nuo šventųjų. Jie kupini pagiežos, pavydo, nepakantumo ir mirtingumo įrodymų – jų kūnai seni, šlakuoti, pūliuojantys. Jiedu bando savintis Izabelę ir piktdžiugiškai laukia vienas kito mirties – stebi, ar iš brolio trobos kamino dar rūksta dūmai. Jei ne, vadinasi, nusibaigė.

A.Puipa nepateikia Izabelės poelgių motyvacijos ir tai gerokai kontrastuoja su tuo, kaip detaliai savo neapykantos žemėlapį dėlioja abu broliai – tiesa, praktiškai visos siužetinės aplinkybės yra pateiktos filmo aprašyme: keistas, netikėtumo džiaugsmą atimantis sprendimas, net jei ir sutinkame, jog „Kitoje tylos pusėje“ naratyvas negriežia pirmuoju smuiku.

Pasakojimo pamatu tampa brolių išpažintys Izabelei – apie motiną ir jos meilės dalybas, apie Miną, moterį kurią abu mylėjo, apie šeimos tragediją, galutinai išskyrusią Einarą su Kasparu. Izabelė, regis, didžiąją filmo dalį atlikdama tik patarnautojos ir tarpininkės funkciją, vieno brolio pasakojimo nuotrupas perpasakoja kitam.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Kadras iš Algimanto Puipos filmo „Kita tylos pusė“

Kaip ir būtų galima tikėtis, „Kitos tylos pusės“ ritmas lėtas, o šį įspūdį dar labiau sustiprina siužeto monotoniškumas – Izabelei esant vieninteliu pasakojimo varikliu, iš prisiminimų ir nuoskaudų dėliojamas siužetas pradeda atrodyti varginančiai klampus, nors puikūs aktoriai, kurių kiekvienas savo personažą kuria atidžiai, išraiškingai ir, reikia pripažinti, drąsiai (operatoriaus Algimanto Mikutėno kamera fiksuoja daug kūniškumo), leidžia į uždarą pasakojimo pasaulį įnešti daugiau spalvų.

„Kita tylos pusė“ „puipiška“ ir dėl stilistinių priemonių: sapnų epizodų, kurie čia ne tik tampa raktu į personažo vidinius išgyvenimus, bet ir, tradiciškai, yra sukeistinti, deformuoti, estetizuoti – šįkart nušvintantys žaliais atspalviais. Pažįstami atrodo ir tapybiški, minkštos šviesos prisodrinti filmo kadrai, kurių estetiniu atspirties tašku, anot A.Mikutėno, tapo Andrew White’o paveikslai.

„Puipiškumas“, priklausomai nuo žiūrovo santykio su šiuo reiškiniu, gali sukelti dvi skirtingas reakcijas. Gali būti, kad „puipiškas“ filmas atrodys gražus pažiūrėti, bet velniškai tolimas – tarytum išskridęs į kitą, todėl nesuprantamą dimensiją. Nieko nepadarysi, „puipiškumas“ ne kiekvienam – ir pats režisierius tai pripažįsta.

Tačiau tiems, kurie skrydžio yra pasiilgę, A.Puipa suteikia galimybę trumpam pamiršti kasdienybės smulkmę ir į visa, kas yra aplink, pažvelgti iš aukščiau – ne iš gyvenimo statisto, bet iš Režisieriaus perspektyvos. Ir niekas nepasiginčys, kad tam jis turi talentą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai