Kino teatro direktorė Vilma Levickaitė teigė, jog salės atnaujinimo procesas truko keletą metų – dar praeitų metų sausį imta ieškoti, kas galėtų pagaminti naująsias kėdes, kol buvo rastas Klaipėdoje įsikūręs fabrikas „JS Baltic“.
Iki šiol „Skalvijoje“ buvo naudojamos kėdės iš buvusio „Lietuvos“ kino teatro salės „88“. Tačiau 88 vietų „Skalvijoje“ buvo per mažai, todėl ne viename seanse prireikdavo pristatomų kėdžių.
V.Levickaitė pasidžiaugė, jog šiandien salėje yra 121 vieta, tačiau jai išreiškus viltį, jog pristomų kėdžių „Skalvijos“ seansuose nebeprireiks, salė prapliupo juoku.
„Skalvijos“ programos koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė teigė, jog šiandien susirinkusiuosius subūrė meilė kinui: „Vieni kuria, kiti rodo, treti pinigus duoda. Manau, kad mus visus vienija noras žiūrėti. Iš tos meilės kinui šiandien atsirado ir Mariaus Žalneravičiaus kino plakatų paroda. Jūs įsitikinsit, kad meilė matosi kiekviename plakate.“
S.Žalneravičiūtė teigė, jog iš didelės meilės kinui „Skalvijoje“ dirba ir kino teatro darbuotojai. „Tikime kinu ir kad jis yra reikalingas, todėl 13-ą kartą yra rengiamas ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Programa jau yra, o filmas, kurį šiandien pamatysite, yra iš specialiosios programos“, – sakė ji.
Susirinkusieji turėjo galimybę išvysti rumunų režisieriaus Alexandru Belco filmą „Cinema, mon amour“, pasakojantį apie sunkiai bersiverčiantį kino teatrą „Dacia Panoramic Cinema“ Rumunijoje ir jo direktorių, užkietėjusį sinefilą Victorą Purice’ą, bei jo komandą, kiekvieną dieną nepailstamai kovojančią dėl kino teatro išlikimo.
