Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 21d. 20:45

„Be šansų“ – romantinė komedija, neištesėjusi politiškumo pažado

Kadras iš filmo „Be šansų“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Be šansų“

Net jei išgirdę žodžių junginį „romantinė komedija“ pradedate vartyti akis (nors jūsų skepsiui nebūtinai yra pagrindo), metas susitaikyti, kad šis žanras yra amžinas. Auksiniai jo laikai, žinoma, jau seniai praėjo, bet žiūrovai romantinių komedijų visad pasiilgs ir visad lauks.

Ilgesys dar labiau išauga, kai Holivudas šiam žanrui ima skirti vis mažiau dėmesio – tuomet kiekvienas potencialiai ryškesnis blykstelėjimas pasitinkamas su nekantrumu. Žiovulį anksčiau kėlusios romantinės komedijos šiandien pradeda kelti malonią nostalgiją ir visai nenuostabu, kad 2019-aisiais aukštyn kojomis apversta „Gražios moters“ (Pretty Woman, rež. Garry Marshallas) siužeto variacija ima atrodyti kaip visai nebloga savaitgalio pramoga.

Ant šios bangos iškyla Jonathano Levine’o „Be šansų“ (Long Shot, 2019) – klasikinė fabula čia sušiuolaikinama, įpinant nuorodų į popkultūrą ir JAV politinę situaciją, tačiau toliau yra statoma ant laiko patikrinto ir didžiosios dalies romantinių komedijų pamatu tampančio klausimo: ar dviejų skirtingus socialinius vaidmenis užimančių žmonių meilė gali įveikti jai iškylančias kliūtis?

Kadras iš filmo „Be šansų“
Kadras iš filmo „Be šansų“

Kai valstybės sekretorė Šarlotė (akt. Charlize Theron) sužino, kad dabartiniam prezidentui Čambersui (akt. Bobas Odenkirkas) vienos kadencijos per akis, mat jis svajoja apie karjerą kine, Šarlotė nutaria, kad metas prezidente tapti jai pačiai. Su savo dabartinėmis pareigomis puikiai susitvarkanti ir naują pasaulinę aplinkosaugos iniciatyvą pristatanti moteris atrodytų puiki kandidatė į svarbiausią valstybės postą, tačiau potencialūs rinkėjai, kaip įprasta, gręžiasi ne tik į darbus, bet ir į asmenybę – štai humoro skalėje Šarlotės įvertinimas galėtų būti ir geresnis.

Todėl kai viename vakarėlyje ji netikėtai susitinka Fredą (akt. Sethas Rogenas) – ką tik darbo dėl savo itin principingos pozicijos netekusį ir žodžių į vatą nevyniojantį žurnalistą – Šarlotė netrukus pasamdo jį kaip savo kalbų rašytoją. Pridūrus tai, kad prieš kelis dešimtmečius Šarlotė buvo ne tik Fredo auklė, bet ir susižavėjimo objektas, tolesnė istorijos eiga yra daugiau nei aiški.

„Be šansų“ kliaujasi pažįstama schema, tačiau politinis rūbas, į kurį įvelkami žanro griaučiai, turėtų gerokai pagyvinti nuspėjamą romaną. Bent jau atrodo racionalu to tikėtis. Vis tik čia filmas užkliūna už dviejų kupstų ir, kaip tiesiogine šių žodžių prasme ne kartą nutiks Fredui, plojasi veidu į žemę.

Pirma, režisierius J.Levine’as bei scenaristai Danas Sterlingas ir Liz Hannah renkasi pernelyg nuosaikų toną ir neišnaudoja savo sukurtų siužetinių aplinkybių. Antra, kad ir kiek švelnių grybštelėjimų JAV politinei arenai čia bebūtų, filmas vis vien tampa neintencionaliai komiška JAV megalomanijos iliustracija.

VIDEO: Filmo „Be šansų“ anonsas

Kai su savo sąžine nuolat derėtis turinti politikė užmezga santykius su principingumą demonstruojančiu žurnalistu, atrodytų, jog audringi ginčai turėtų tęstis nuo ryto iki vakaro, tačiau be kelių Fredo dramų ir kartkartėmis pasitaikančių Šarlotės monologų, kurių išvada yra „tu nesupranti šio žaidimo taisyklių“, jųdviejų santykiai atrodo stebėtinai harmoningi. Fredas, pavyzdžiui, net nesvarsto tiesiogiai įgelti Šarlotei dėl to, kad JAV prezidentas ir jos bosas yra egocentriškas narcizas, o Šarlotė, skaitydama necenzūrinius Fredo straipsnius apie šiandienos politinę sistemą – kurios dalimi, beje, pati yra – tik saldžiai kvatojasi.

Apskritai, apie politiką jiedu praktiškai nesikalba. Dėl to nenuostabu, kad nors Fredas vaizduojamas kaip kairiąsias vertybes puoselėjantis vyras (ne, ne tik dėl prabėžtinai nutasyto džemperio, dėvimo net Baltuosiuose rūmuose), apie Šarlotės politines pažiūras taip nieko ir nesužinosime. Tiesa, ji nuo mokyklos laikų rūpinasi aplinkosauga, todėl būtų galima daryti prielaidą, jog prijaučia demokratams, tačiau akivaizdus fikcinio prezidento Čamberso panašumas į dabartinį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kaip ir Šarlotės atsisakymas turėti poziciją be kokiu su aplinkosauga nesusijusiu vidaus ar užsienio politikos klausimu, visas kortas gerokai sumaišo.

JAV, kurioje politinė poliarizacija vis aštrėja, J.Levine’as visomis išgalėmis bando jos išvengti: nutylėdamas savo herojų politines pažiūras ir iš to galimai kylančias priešpriešas arba, dar daugiau, bandydamas šlifuoti kampus.

Scena, kurioje Fredas patiria šoką staiga sužinojęs, jog jo geriausias draugas Lensas – respublikonas, yra puikus to pavyzdys. Lenso politinės pažiūros filme, dėl man sunkiai suprantamų priežasčių, sutapatinamos su jo išpažįstama religija, o Fredui švelniai pagrūmojama pirštu – esą žiūrėk, politinė priešprieša yra absoliučiai beprasmiška, nes jei gražiai sugyveni su draugu kalbėdamasis apie savo santykių problemas, ir už jūsų draugystės ribų išeinantys ideologiniai skirtumai nėra verti didelio dėmesio.

Kadras iš filmo „Be šansų“
Kadras iš filmo „Be šansų“

J.Levine’as aštrius ideologinius klausimus subanalina, o politiką ir politiškumą apkaišo spalvotais žanriniais pūkučiais, toli gražu neišnaudodamas šių temų komedijinio potencialo – be jų smagų politinės satyros prieskonį galėjęs turėti filmas pradeda priminti slapstick comedy ir yra juokingas tiek, kiek jums juokingas vyro šuolis nuo tramplino į užšalusį baseiną, kurį palydi ne pirmos jaunystės juokeliai apie moters orgazmą.

Vis tik sakyti, jog politinės JAV problemos filme yra ignoruojamos, negalima. Pasijuokiama ir iš savimylos prezidento, ir iš žinių kanalų, per kuriuos rimtai svarstoma, ar gėjų santuokos sukelia uraganus, ir iš aukščiausiuose politikos bei žiniasklaidos sluoksniuose vešinčio seksizmo.

Atrodytų, problemų kaip ir yra, tačiau tai nesutrukdo J.Levine’ui pozicionuoti JAV kaip pasaulio gelbėtojos. Taip JAV imasi rūpintis planeta, inicijuodama pasaulinę aplinkosaugos iniciatyvą (ypač drąsus dramaturginis sprendimas po to, kai ta pati JAV pasitraukė iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos), o „galingiausia moterimi planetoje“ įvardijama JAV valstybės sekretorė kalba apie „demokratijos sklaidą Rytų Europoje“. Ir nors visos šios gaidos nuskamba antrame plane, J.Levine’o punktyru formuluojama žinutė aiški – JAV spės ir savame darže susitvarkyti, ir viso pasaulio negandas išspręsti.

O vaistas nuo visų ligų, pasirodo, yra nuoširdumas. Jei būsi savimi, sako „Be šansų“, tave pamils ir takto nejaučiantis, nelabai gudrus ir dar mažiau juokingas tavo pavaldinys (prisiekiu, nesuprantu, kodėl jiedu kartu, bet širdžiai, matyt, neįsakysi), ir visi šalies rinkėjai. Jei būsi nuoširdus ir nedarysi moralinių kūlvirsčių, galėsi nuversti kalnus. Na, ar bent jau kalną.

Ir jei tik pavyktų pamiršti, kad nuoširdumo kortą traukia filmas, pats neištesėjęs politiškumo pažado ir savo žiūrovus begėdiškai vedžiojęs už nosies, sekundės dalį gal net pavyktų pasidžiaugti tikroje politikoje ir meilėje gerokai rečiau pasitaikančiu happy endu – juk būtent dėl saldžios „viskas bus gerai“ iliuzijos po gero pusmečio vėl išgirsime save klausiant, ar kine šį vakarą nerodo kokios romantinės komedijos, net jei ji ir vėl atneš tik nusivylimą.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:32
01:08
10:20

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!