Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2019 kovo 4d. 20:00

„Benas grįžo į namus“, arba Kaip kinas grįžo į 9-ąjį dešimtmetį

Kadras iš filmo „Benas grįžo į namus“ 15min recenzija
Kadras iš filmo „Benas grįžo į namus“

Amerikos nepriklausomųjų kinas visada mėgo istorijas apie (disfunkcines) šeimas. Didžiausią jų koncentraciją (filmų, ne šeimų) galėdavai aptikti Sandanso kino festivalio programoje, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau tokių dramų sukuria ir Holivudas. Prieš kelerius metus didžiosiose kino studijose įvyko lūžis, ir režisieriai, anksčiau statę brangius, fantastinius, populiarumo sulaukiančius filmus, sugrįžo prie paprastesnių, kaip kiti mėgsta sakyti, gyvenimiškų istorijų arba pasitraukė į šešėlį.

Pažvelkime kad ir į „Oskarų“ nominantus. Geriausio filmo kategorijoje retai bepamatysi kokį nors filmą iš žiedų valdovų, harių poterių ir avatarų serijos. Kino pasakos dabar vietą randa nebent tarp kokio nors geriausio garso montažo, grimo ar kostiumų nominantų, o vietas aukštėliau užleidžia kenčiančioms žmonoms, susirūpinusiems tėvams ar kokiai nors visuomenės grupei su jos problemomis. Kūrėjai rečiau bėga į sufantazuotas tikroves, o tie, kurie bėga, darosi nebe tokie įdomūs.

Nepriklausomieji ir didžiosios kino studijos dabar vis dažniau atsigręžia į 8–9 deš. amerikiečių kiną su visomis plieninėmis magnolijomis, krameriais, švelniais žodeliais ir redfordiškais paprastais žmonėmis. Grįžta prie filmų, kurie pasakojo apie pavyzdingas viduriniosios klasės šeimas prie balto priemiesčio namo su tvarkingai apkirpta veja. Prie filmų apie sudėtingus tėvų ir vaikų santykius. Apie vaiko netektį patiriančius tėvus. Apie neištikimybę išgyvenančias poras. Kitaip sakant, gyvenimą be specialiųjų efektų.

Grįžimas prie šio laikotarpio kino ryškus ne tik temų plotmėje. Štai pirmą kartą su JAV kino studijomis kurtas naujas belgų režisieriaus Felixo van Groeningo filmas „Gražus sūnus“ (Beautiful Boy), kurį šiais metais parodys „Kino pavasaris“, ryšį su populiariąja klasika mezga, kaip naratologai pasakytų, ir paratekstu: filmo plakatu. Šis beveik vaizdas į vaizdą atkartoja Jameso L.Brookso dramą „Švelnūs žodeliai“ (Terms of Endearment, 1983).

Kiek ši nostalgija praeities kinui prasminga, o kiek yra kaip to vintažinio hipsterio – tik demonstratyvi, galima atsakyti tik įdėmiai pažvelgus į konkretų filmą. Bet aišku viena. Šiandien (nors galbūt ir visada) žiūrovą labiau graudina ne kokie nors mažaūgiai hobitai, puolantys vienas kitam į glėbį po pergalės prieš Tamsos valdovą, bet paprasta motina (nors vaidinama nepaprastosios Julios Roberts), dirbtiniu kvėpavimu gaivinanti nuo narkotikų apsvaigusį sūnų. Ir štai čia, padaręs lanką, prieinu prie „Benas grįžo į namus“ (Ben is Back, rež. Peter Hedges).

Vieną dieną paklydėlis Benas, kurį vaidina režisieriaus sūnus Lucas Hedgesas, pasirodo prie namų durų, tačiau išskėstomis rankomis jį pasitinka tik motina. Patėvis ir sesuo žiūri nepatikliai. Kaip paaiškėja, Benas gydosi priklausomybių klinikoje, todėl toks staigus vizitas namiškius išmuša iš vėžių. Beno prisiekinėjimais, jog viskas gerai, jog pagaliau išbrido iš bėdų, tiki tik motina. Nors ir ji suskubs suslėpti visus vaistus ir papuošalus, kad sūnui nekiltų pagunda.

VIDEO: Filmo „Benas grįžo į namus“ anonsas

Žinoma, nebūtų reikalo kurti filmo, jei scenarijuje nebūtų momento, kai sudėtinga Beno praeitis vis dėlto pasivys, kad ir kaip jis stengtųsi ją pamiršti. Režisierius rodo, kad priklausomybę nuo narkotikų galbūt ir galima išsigydyti, bet pabėgti nuo tuos narkotikus tau parūpinusių draugelių – kur kas sunkiau. Ir štai, vieną vakarą, kai tie draugeliai įsilauš į Beno tėvų namus ir pavogs šunelį, sūnus, nenorėdamas užkrauti šeimai dar daugiau problemų, pabėgs. Jį vysis tik motina.

Likusį laiką matysime, kaip motina ir sūnus keliauja automobiliu nuo durų prie durų ieškodami šunelio ir kaip ši kelionė tampa grįžimu į sudėtingą sūnaus praeitį. Motina pirmą kartą supras, kam Benas ryždavosi dėl narkotikų, ir ją truputį supykins. Elegantiškai, nes tai juk Julia Roberts.

Bet būtent ši naktinė kelionė atrodo dirbtiniausia siužeto vieta. Režisierius ją konstruoja kaip virtinę elementariais priežastiniais ryšiais sujungtų scenų. Jos iššaukia ir pagreitina viena kitą, bet dramos, tos tikrosios vidinės, taip ir neužkuria. Prieš akis matai tik dramaturginę sintaksę, kuri papuoštų kino režisūros pirmakursio darbą, bet keliasdešimt metų patirtį turinčio kūrėjo filmui solidumo nepriduoda.

Kadras iš filmo „Benas grįžo į namus“
Kadras iš filmo „Benas grįžo į namus“

Beje, scenarijaus siūlai kyšo nuo pat pradžių. Štai keliose pirmose scenose matome, kaip Beno sesuo nepaleidžia iš rankų mobiliojo telefono, mums tai nežymiai, bet visgi akcentuojama. Vadinasi, jau žinok, kad vėliau tai būtinai turės kažkokią reikšmę. Bingo! Kai filmo pabaigoje motina paklysta ieškodama sūnaus, šio telefoną, pasitelkusi technologijas, suranda ne kas kitas, o jaunėlė skrolintoja. Ir tai tik vienas iš kelių menkos režisūros pavyzdžių.

Tiesa, nuspėjamą siužetą gelbėja geri aktoriai. Kad ir ką vaidintų, į Julią Roberts ekrane visada įdomu žiūrėti, o štai Lucas Hedgesas (Manchester by the Sea, Lady Bird, Boy Erased, Mid90s) dar kartą įrodė, kad yra vienas perspektyviausių jaunosios kartos amerikiečių aktorių: puikiai renkasi vaidmenis ir jautriai juos išpildo.

Bet kad ir kaip vertinčiau ir palaikyčiau mažus nepriklausomo kino pavyzdžius, įpusėjęs filmą kažkodėl vis tiek pradėjau svajoti, kaip būrys hobitų įsiveržia į ekraną ir susiremia su avatarų armija. Čia tai reginys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/