Šį penktadienį D.Côté viešės Antalieptėje, kur vyksiančioje kino stovykloje „Sveiki atvykę į antropoceną“ pristatys savo 2012-ųjų filmą „Bestiariumas“ ir dalinsis mintimis apie gamtos bei žmogaus ryšį šiuolaikiniame kine. Apie savo kūrybos principus ir darbo procesą režisierius pasakoja 15min.
– Kinas gali daryti įtaką visuomenei. Kaip reaguojate, kai tuo sąmoningai naudojamasi?
– Ar kinas gali daryti įtaką žmonėms? Galbūt. Tikriausiai kinas veikiau daro įtaką nei skatina pokytį.
Mano manymu, tie, kurie kuria kiną norėdami kažką pakeisti, eina klaidingu keliu. Tai reiškia, jog dėl savo darbo, savo pažiūrų ir savo asmenybės, jie manosi kažkur savyje tury šią galią – galią keisti. Tai pavojinga ir pretenzinga.
Kinas yra žmogų nužeminanti medija, kuri visad privalo būti pasiruošusi užduoti žiūrovui klausimus ir kelti jo mąstymui iššūkius, o ne teigti, ką ar kaip jis privalo galvoti.
Kinas yra žmogų nužeminanti medija, kuri visad privalo būti pasiruošusi užduoti žiūrovui klausimus ir kelti jo mąstymui iššūkius, o ne teigti, ką ar kaip jis privalo galvoti. Deja, daug filmų renkasi priešingą strategiją. Tačiau žiūrovas yra savarankiškas, laisvai mąstantis subjektas – niekada negalime to pamiršti.
Savo filmuose, tiek vaidybiniuose, tiek dokumentiniuose, siekiu kurti kuo laisvesnes struktūras. Aš kviečiu žiūrovą į savo filmą, jis nėra mano požiūrio vergas.
– Ar galima kino įtaka kartais netampa atsakomybės našta? Klausiu, nes dalis jūsų filmų neišvengiamai iššaukia apmąstymus apie tai, kas moralu, o kas ne. Įdomu, ar tai yra vienas jūsų tikslų.
– Nejaučiu jokios kitos atsakomybės, tik siekį atverti žiūrovui kuo daugiau erdvės ir suteikti galimybę pačiam reflektuoti filmą. Aš turiu turėti savo paties nuomonę apie tai, ką filmuoju, tačiau niekad nejaučiu poreikio aiškiai išreikšti savo paties minčių. Žinoma, norėčiau, jog žiūrovai reaguotų į tai, ką kuriu, tačiau priimu visas to formas.
Pavyzdžiui, nuobodulys – viena iš reakcijos formų, jei galvosime apie mano filmą „Bestiariumas“. Šokas, liūdesys, juokas taip pat tinka. Tai reiškia, jog žiūrovai užmezgė ryšį su filmu.
Daug režisierių mano, jog norint kurti dokumentinius filmus turi būti pilietiškas ir turėti tvirtus įsitikinimus. Aš nesu geras pilietis, nesu aktyvistas. Esu tiesiog apsėstas minčių apie kino kalbą ir skirtingus būdus, kaip galima užmegzti santykį su auditorija.
– Dažnai esate pristatomas kaip vizionierius ir drąsus režisierius. Kaip dėl to jaučiatės? Ar dažnai abejojate savimi ir savo darbu? Ar jaučiate būtinybę nuolat sukurti ką nors naujo?
– Geras klausimas. Esu alergiškas konvencijoms. Ilgą laiką dirbau kino kritiku, buvau nepakantus Holivudo kinui ir tingiems, neva tai arthauziniams filmams. Matyt, kažkurią akimirką supratau, kad neturėčiau tapti dar vienu režisieriumi, kuris pasakoja istorijas.
Aš niekada iš esmės nepakeisiu kino kaip istorijos pasakojimo, tačiau kol kursiu kiną, tol kurstysiu savo pyktį konvencijoms. Nes kaskart, imdamasis naujo projekto, turi turėti bent minimalią pretenziją sukurti kažką „naujo“.
Kaskart, imdamasis naujo projekto, turi turėti bent minimalią pretenziją sukurti kažką „naujo“.
– Savo filmuose jungiate skirtingus žanrus ir kino formas. Ar šis procesas vyksta natūraliai?
– Taip, labai, ir kuo ilgiau tai darau, tuo labiau baiminuosi, jog vieną dieną tai turės baigtis. Svajoju sukurti paprastą ir labai paprastai papasakotą dramą. Arba dokumentinį filmą, kuriame kalbinu paprastus žmones apie jų aistras. Bet man visad atrodo, kad to neužtenka, arba kad tai nepakankamai nauja.
– Ar pradėjus filmuoti idėja smarkiai pasikeičia?
– Mažo biudžeto improvizuoti filmai, tokie kaip „Skeletai“ (2009), „Bestiariumas“ (2012), „Troškimo džiaugsmas“ (2014), „Tokia švelni oda“ (2017), yra mano mėgstamiausi, nes dažniausiai dirbdamas prie jų neturiu jokio scenarijaus. Todėl staigmenos seka viena po kitos, negali jaustis saugus.
Kita vertus, kurdamas naratyvinius filmus, scenarijaus laikausi labai griežtai. Galbūt todėl, kad įpareigoja biudžetas, gal todėl, kad dirbant su didele komanda nenori kas 15 min. kaitalioti savo nuomonės.
– Esate griežtas režisierius?
– Labai. Dažniausiai klausiu aplink mane esančių aktorių ar kitų komandos narių nuomonės, tačiau įgijęs daugiau patirties supratau, kodėl aš režisuoju, o jie ne. Žmonės dažnai abejoja. Daugelis jų neturi jokios vizijos. Jie tiesiog geri kareiviai, geri darbuotojai ir jie čia yra tam, kad padėtų man įgyvendinti tai, ko noriu aš. Jiems reikia, kad kažkas už juos priimtų sprendimus.
Aš darau klaidų, bet greitai tai suprantu. Niekada nesu montavęs filmo ilgiau nei tris savaites. Gyvenu greitai, galvoju greitai, kalbu greitai, todėl ir darbas dažniausiai vyksta sparčiai. Kartais suprantu, jog turėčiau investuoti daugiau laiko, kad sukurčiau geresnius darbus.
Įgijęs daugiau patirties supratau, kodėl aš režisuoju, o kiti ne. Žmonės dažnai abejoja. Daugelis jų neturi jokios vizijos. Jie tiesiog geri kareiviai, geri darbuotojai ir jie čia yra tam, kad padėtų man įgyvendinti tai, ko noriu aš.
– Dirbote kino kritiku. Ko išmokote iš šios patirties? Ar manote, jog ji padarė įtaką jums kaip režisieriui?
– Nežinau, ar kino kritika padarė įtaką man kaip režisieriui, tačiau aš gerai jaučiuosi būdamas kino periferijoje, kalbėdamasis su prodiuseriais, platintojais, dalyvaudamas festivaliuose, nes tai yra artima kino industrijai iš kritiko perspektyvos. Esu nepakantus, nors žinau, kada taisyklės yra svarbios, o kada gali būti sulaužytos.
Kritiko patirtis suteikia pasitikėjimo savimi, kai pradedi skaityti pozityvias ir negatyvias savo filmų recenzijas. Šis darbas suteikia perspektyvą, kuria naudojuosi iki šiol.
– Ilgus metus buvote kino industrijos dalis – iš pradžių kaip kino kritikas, po to kaip režisierius. Ar vis dar galite nuo to atsitraukti ir džiaugtis kino žiūrėjimo patirtimi? Koks pastaruoju metu žiūrėtas filmas jums tai suteikė?
– Dažnai girdžiu žmones sakant: „Jūs, režisieriai, visko nekenčiate, nekenčiate ir filmų“. Esu girdėjęs ir festivalių programos sudarytojų, kurie sako, jog niekada negalima pakviesti 3 ar 5 režisierių būti žiuri nariais. Tai ir tiesa, ir ne.
Esu tikras, kad kiekvienas iš mūsų turi smagiąją savo charakterio pusę, tačiau kai išties aistringai domiesi kinu, kaip ir kodėl turėtum žiūrėti filmus tik dėl savo malonumo?
Jei pažvelgsime į nuolatinius kino žiūrovus, žurnalistus, kritikus, kitus industrijos žmones ir festivalių programos sudarytojus, suprasime, jog jų darbas yra mylėti filmus ir šia meile dalintis. Tą akimirką, kai jie pradeda nekęsti savo darbo, tai jau, tikėtina, yra pabaiga.
Tačiau režisieriams viskas kitaip. Mūsų darbas yra kurti kiną. Mūsų darbas yra nuolat jausti nepasitenkinimą ir ieškoti būdų, kaip viena ar kita būtų galima padaryti geriau. Dėl to mums nesiseka reklamuotis ar „mylėti kiną negalvojant“.
Paskutiniai žiūrėti filmai, kurie man tikrai patiko, yra Valeskos Grisebach „Vesternas“ ir Akio Kaurismäkio „Kita vilties pusė“.
