„Kasablanka“ („Casablanca“, 1942), „Apkerėtas“ („Spellbound“, 1945), „Liūdnai pagarsėjęs“ („Notorious“, 1946), „Stromboli“ (1950), „Rudens sonata“ („Höstsonaten“, 1978) – kalbėti apie šiuos ir daugelį kitų filmų neįmanoma, neminint Ingrid Bergman vardo. Ji buvo viena pagrindinių Holivudo aukso amžiaus žvaigždžių ir viena ryškiausių Alfredo Hitchcocko fatališkų blondinių. Italai ją kaltino nusukus Roberto Rossellinį nuo neorealizmo kelio, o kartu su Liv Ullmann ji sukūrė vieną žymiausių didžiojo Ingmaro Bergmano filmų. Tačiau mažai kas žino, kad jos kelias į šlovę prasidėjo anaiptol ne dirbant vienoje filmavimo aikštelėje su Humphrey Bogartu. Tai nutiko Švedijoje, kur vos per porą metų iš nežinomos merginos Ingrid tapo tikra didžiojo ekrano sensacija.
Nuo mažens pripratusi prie kamerų
Ingrid Bergman gyvenimo pradžia buvo paženklinta tragedijos. Du pirmi jos tėvų vaikai mirė dar iki jai gimstant. Dvejų metų ji neteko motinos. Galbūt todėl tėvas, turėjęs fotografijos studiją, stengėsi fiksuoti kuo daugiau savo vienintelės dukros Ingrid gyvenimo akimirkų. Vėliau ji juokaus, kad buvo dažniausiai fotografuojamas vaikas visoje Švedijoje.
Nors būsimoji kino aktorė dar ankstyvoje vaikystėje išmoko nebijoti kamerų, jos pirmoji meilė buvo teatras. Būdama vienuolikos pirmą kartą apsilankė Stokholmo teatre ir liko sužavėta visam gyvenimui. Kai vos po kelerių metų mirė tėvas, pas giminaičius persikraustyti turėjusi Ingrid, atsitvėrusi nuo likusio pasaulio, visą laisvalaikį ėmė leisti teatre. 1933-iaisiais 18-metė įstojo į Karališkąją dramos mokyklą ir gana greitai buvo pastebėta pripažinto režisieriaus Alfo Sjöbergo, kuris ją samdė mažiems vaidmenims savo spektakliuose. Tų spektaklių pagrindinė žvaigždė buvo Alfo brolis Edvinas, pradedantis režisierius. Būtent jis pasiūlė Bergman jos pirmą vaidmenį kine.
Kruopštus darbas ar įgimtas talentas?
Juosta, kurios filmavimai vyko vasaros atostogų metu, vadinosi „Seno miesto grafas“ („Munkbrogreven“, 1935). Tai buvo vienkartinė lengvabūdiška komedija ir Bergman joje neturėjo daug darbo – viso labo būti pagrindinio veikėjo mergina. Bet jauna aktorė iš šios patirties išspaudė viską. Pasakojama, kad į filmavimo aikštelę ji atvykdavo kiekvieną dieną, net kai pačiai nereikėdavo filmuotis, ir domėjosi kiekvienu filmo gamybos aspektu. Kaip ir galima tikėtis, rudenį į mokyklą ji jau nebegrįžo.
Ingrid Bergman karjera kine vystėsi žaibiškai. 1935–1940 metų ji nusifilmavo dešimtyje švediškų filmų – kiekviename sužibėdavo vis nauja jos talento briauna. Lemtingu tapo „Intermezzo“ (1936), kuriame įkūnijo talentingą pianistę, besikankinančią dėl meilės vedusiam smuikininkui. Vaidmuo buvo parašytas specialiai Ingrid ir pavertė ją didžiausia Švedijos kino žvaigžde. Negana to, filmo populiarumas Amerikoje lėmė, kad prodiuseris Davidas O. Selznickas pakvietė Bergman į Holivudą, kur 1939 metais išėjo šio filmo amerikietiškas perdirbinys.
„Birželio nakties“ estetinės savybės sumaniai atliepia jo literatūrinio pirmtako pagrindines temas.
Pačios Ingrid Bergman nebuvo JAV, kai įvyko perdirbinio premjera. Ji išvyko iš Los Andželo prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, 1939-ųjų rugpjūtį, tikėdamasi grįžti, bet nežinodama, ar jos svajonei lemta išsipildyti. Nerimauti nebuvo dėl ko. „Intermezzo: meilės istorija“ („Intermezzo: A Love Story“, 1939) akimirksniu tapo hitu: kiekvienas šalies kino teatras norėjo jo savo repertuare, žiūrovai stovėjo eilėse, nekantraudami pamatyti „naująją Gretą Garbo“, o kritikai negailėjo pagyrų aktorės gebėjimui ne vaidinti, bet gyventi ekrane.
Po tokios sėkmės Selznickas iškart pasiūlė Bergman septynerių metų bendradarbiavimo sutartį. Tačiau ji turėjo įsigalioti tik 1940 metų balandį, todėl 1939-ųjų spalį aktorė ėmėsi savo paskutinio darbo Švedijoje – filmo „Birželio naktis“ („Juninatten“, 1940).
Vaidinti gimtąja kalba – lengva kaip miegoti
„Intermezzo“ gal ir turėjo milžinišką įtaką Bergman karjerai, tačiau būtent vaidmuo „Birželio naktyje“ vienareikšmiškai laikomas geriausiu jos švediškojo laikotarpio darbu. Čia ji vaidina Kerstiną Nordbak, merginą iš mažo miestelio. Kai Kerstina pagrasina išsiskirti su smurtaujančiu mylimuoju Nilsu, šis pasikėsina į jos gyvybę. Į širdį sužeista mergina išgyvena, bet ją prislegia nejautrumo siena, kai po Nilso teismo vietinė žiniasklaida pradeda rašyti skandalingus straipsnius apie šį įvykį. Norėdama pabėgti nuo nereikalingo dėmesio, ji pasikeičia tapatybę ir pradeda naują gyvenime Stokholme. Tačiau vietiniai žurnalistai greitai supranta, kad iškapstę nežinomos atvykėlės istoriją tikrai sugebės ją sėkmingai parduoti.
Filmo pagrindu tapo buvusios žurnalistės Toros Nordström-Bonnier romanas, kuriame, kaip ir kituose jos kūriniuose, analizuojama lyčių psichologija ir seksualumas bei vienareikšmiškai smerkiami dvigubi moralės standartai skirtingų lyčių atstovams.
„Birželio nakties“ estetinės savybės sumaniai atliepia jo literatūrinio pirmtako pagrindines temas. Ekranizuojant romaną buvo pasirinkta film noir estetika, kuri visada buvo siejama su pavojingais santykiais, stiprių moterų portretais ir paslaptimis. Filmą pradedantis smurto proveržis, atvirumas kalbant apie seksą ir žmogiškojo žiaurumo išryškinimas puikiai įsirašo į šio žanro kanoną. Neatsilieka ir grynai formalūs pasirinkimai: drąsūs kameros kampai ir kontrastinga šviesotamsa, atspindinti pagrindinės veikėjos vidinę dramą.
Tarsi užbėgdama už akių tolimesnei karjerai duete su Hitchcocku, Bergman čia vaidina tikrą femme fatale. Ji paslaptinga, trapi, kupina tragizmo, todėl akimirksniu žavi vyrus, žadina jų aistrą ir smalsumą. Be to, aktorė sugeba išvengti personažo vienamatiškumo ir raiškiai vaizduoja Kerstinos raidą. Viename iš laiškų, kuriuos filmavimo metu rašė savo anglų kalbos mokytojai ir tarimo konsultantei Ruth Roberts, Bergman prisipažįsta, kad jai itin malonu vėl turėti galimybę kalbėti švediškai: „Vaidinti gimtąja kalba taip paprasta, kad atrodo, jog miegu.“. Gal būtent šis lengvumas nulėmė, kad filmui pavyko nebanaliai prabilti apie lyčių nelygybės klausimus laikais, kai tai buvo daroma itin retai.
1942 metais Ingrid Bergman suvaidino „Kasablankoje“ ir tapo kino istorijos dalimi.
Ingrid Bergman, dar besifilmuodama „Birželio naktyje“, gavo laišką iš Selznicko, kuriame šis ragino kuo greičiau kraustytis į JAV kartu su vyru ir vaiku. Situacija Europoje darėsi vis karštesnė ir greitai kur nors išvykti būtų tapę tiesiog neįmanoma. Taigi dėl įvairių aplinkybių ji dešimčiai metų išvyko į JAV ir grįžo į Europą tik 5 dešimtmečio pabaigoje kartu su italų režisieriumi Roberto Rossellini. Švedijoje Ingrid vėl nusifilmavo dar vėliau – 1967-aisiais, filme „Stimulantia“.
1942 metais Ingrid Bergman suvaidino „Kasablankoje“ ir tapo kino istorijos dalimi. Tačiau jos ankstyvasis švediškas periodas anaiptol nebuvo vien tik langas į Holivudą. 4 dešimtmečio Švedijoje sukurtuose filmuose galima pamatyti Bergman, iš jaunos teatro mokyklos studentės žaibiškai virstančia aktore, kurios vaidybinis diapazonas žavi ir įkvepia iki šiol. „Birželio naktis“ – viena iš jos karjeros viršūnių, kurios vertė nenusileidžia pasiekimams, laukusiems ateityje.
Satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 12–15 dienomis Vilniaus kino centre „Skalvija“ ir rugsėjo 20–22 dienomis Kaune, kino centre „Romuva“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.
